TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Rosinas: "Tik reikia netingėti"

2010 04 21 0:00
K.Būgos premijos laureatas A.Rosinas VU Baltistikos katedroje prie paveikslo, vaizduojančio dviejų didžiųjų kalbininkų - lietuvio K.Būgos ir latvio J.Endzelyno susitikimą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Mokslas - irgi kūryba, lingvistika - irgi poezija", - įsitikinęs baltistas Albertas Rosinas, neseniai už monografiją apie baltų kalbų įvardžių semantinę ir morfologinę struktūrą apdovanotas Kazimiero Būgos premija.

Šiuo metu Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius dėsto magistrantams bene patį sunkiausią dalyką - lietuvių kalbos istorinę gramatiką (istorinę morfologiją).

- Sako, mažai kas benori tokius sudėtingus dalykus studijuoti.

- Yra gabaus jaunimo, atsiranda. Nepamainomų nėra. Be to, kiekvienas profesorius turi išsiugdyti savo mokinių, antraip koks jis profesorius.

- Bet studentai nesiveržia?

- Suprantama, masiškumo čia nėra ko ir tikėtis. Turi atsirasti tam tikros struktūros ir mąstymo žmogus, kad tokius dalykus rinktųsi.

- Kokios struktūros?

- Nelengva apibrėžti. Reikia gabumų. Reikia valios. Reikia drąsos. Ir netingėti: mokytis kalbų, pirmiausia puikiai mokėti savo kalbą, išmanyti tarmes, išmokti artimiausių savo giminaičių - latvių kalbą, bent jau skaityti ir suprasti, išmanyti jos istoriją, fonetiką, morfologiją, sintaksę. Žinoma, ir senuosius raštus būtina skaityti, o tai ne visiems įdomu. Martyno Mažvydo prakalba gal dar patraukli - mat eiliuota, o religiniai raštai ne kiekvieną sudomina. Man įdomu, nes tai mūsų praeitis, kultūros ir kalbos istorija.

- Kokios reikia drąsos: kelti mokslines prielaidas ar būti nemadingam?

- Ir mokslinės, ir pilietinės. Jeigu jau imiesi istorinių temų, reikia drąsos, sukaupus daugybę medžiagos, kelti naujas prielaidas, naujas idėjas ir jas pagrįsti. Taip atrandamos naujos mokslo paradigmos. Jei pagrįsti nemoki, nerandi argumentų - galbūt ne čia pataikei.

- Jaučiate, kaip pasikeitė kalbininko statusas visuomenėje? Prieš keletą dešimtmečių jie buvo visiems reikalingi, autoritetingi.

- Tikrai labai smarkiai pasikeitė. Atsimenu, kai 1989-aisiais atkūrėme Lietuvių kalbos draugiją, į ją noriai būrėsi žmonės. Miestuose ir rajonuose kūrėsi skyriai, narių skaičius buvo perkopęs tris tūkstančius. Paskui jie pradėjo skirstytis į kitas visuomenines organizacijas, draugijas, partijas. Dabar tų narių nebedaug, bet išliko patys atspariausieji, kuriems tikrai rūpi lietuvių kalba, jos ateitis, kalbos kultūra. Šiek tiek pasikeitė ir veikla. Yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri tvarko ir prižiūri kalbą, leidžia nutarimus ar rekomendacijas. Draugijai liko kultūrinis darbas: žymių kalbininkų paminėjimai, įvairios medžiagos, tarkim, dialektologinės rinkimas - tai labai svarbi veikla. Dabar, kai viskas leidžiama - didžiulė laisvė - į kalbininkų patarimus visuomenė beveik nekreipia dėmesio. Turiu omenyje pirmiausia žurnalistus. Jie visuomenės kalbai daro bene didžiausią poveikį. Nuo jų kalbos mokėjimo priklauso ir mūsų kalbos ateitis.

Visuomenė, net ir kuriančioji, pasaulį kartais supranta vulgarokai; kalbinė raiška irgi būna labai prasta. Turiu galvoje mūsų humoristines laidas. Koks jų turinys! Pasaulis suvokiamas, automobilininkų terminais kalbant, užpakalinio tilto žodynu ir iš to daromas menas, o kalbama puskalbe ir žargonu. Humoro kūrėjai galėtų pasisemti turtų, sukauptų kad ir mūsų akademiniame žodyne, ten daugybė medžiagos, ir visai ne vulgarios.

Džiaugiuosi, kad mūsų kalba laisva. Kultūringiausių žmonių neveikia jokios įtakos. Tačiau blogybių apstu. Nors pastaruoju metu vis didėja anglų kalbos įtaka, mūsų kalbą tebeveikia ir rusų kalba. Iš kur vaikai išmoksta tokių sintaksinių konstrukcijų: "Pas mane nėra laiko?" Iš tėvų!

- Keletą metų vadovavote Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Ką pavyko nuveikti, kuo didžiuojatės?

- Komisijai pradėjau vadovauti pačiu sunkiausiu metu - 1992 metais. Pirmiausia reikėjo sukurti pačią instituciją, jos struktūrą, patvirtinti nuostatus, numatyti darbo gaires, strategiją: kas čia svarbiausia, ką turėsime veikti. Pamažu, padedant Lietuvos Respublikos Seimui, šį tą padarėme, pasiekėme. Vienas didžiausių laimėjimų - Lietuvių kalbos ugdymo programos įgyvendinimas. Išleidome nutarimų knygą, buvo norminami ir aiškinami sintaksės, morfologijos ir leksikos dalykai, kurių derėtų laikytis ir šiandien. Deja, kai kas užmiršta, kad tokie nutarimai yra. Pavyzdžiui, daug kas tebesako "neužilgo". Klausiu: kodėl nesakot "neužtrumpo"?

- Žinoma, sekate ir dabartinės komisijos darbą. Ką jie daro gerai, ką galbūt ne taip?

- Taip, domiuosi. Šiandien, pasikeitusiomis sąlygomis, komisija dirba kitaip. Pagrindai buvo padėti mūsų, jie tęsia darbus gana sėkmingai. Ką padaro, man regis, padaro apgalvotai.

- Tebevyksta diskusijos dėl lenkiškų pavardžių rašymo.

- Apskritai diskutuojama dėl lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžių rašymo. Kai dar dirbau komisijoje, buvome pritarę, kad ir lenkų pavardės būtų rašomos originalo rašmenimis. Aš, kaip mokslininkas, kaip tik už tai. Man jei nors viena raidė rašoma ne taip, vadinasi, čia jau kitas asmuo. Identifikuoti asmenį pagal pavardę būtina, nieko nepadarysi. Manau, vieną kartą ateisim į protą.

- Bet ir tarp jūsų kolegų yra nemažai oponentų.

- Kartais jų teiginiai nepasverti.

- Jie tvirtina, kad saugo archajiškos kalbos stuburą, sistemą. Vieną stulpą pajudinus, gali išklibti ir kiti.

- Pavardės kalbos niekada nesugadins. Kas būdinga kalbai? Savitas žodynas, žodžių kaitybos sistema, savita žodžių semantinė struktūra, žodžių junglumo arba sintaksinės ypatybės. Kad ir ta pati posesyvinė konstrukcija: "Pas mane graikiška nosis", "Pas mane nėra laiko". Tokia lietuvių kalbai nėra būdinga. Štai kur kalbos griovimas, ardymas. Taisyklingi pasakymai: "Mano nosis graikiška", "Aš neturiu laiko". Dar senesnė konstrukcija - su naudininku: "Man dalgelė gryno plieno." Čia tikros lietuviškos, baltiškos konstrukcijos. Kalbos mirtis - svetimos konstrukcijos, o pavardžių rašyba kalbos nesuardys.

- Jūsų mokslinių darbų pavadinimuose karaliauja žodis "įvardžiai". Kaip čia nutiko?

- Ačiū Viešpačiui, Vilniaus universitete patekau į geras rankas. Antrame kurse, 1958 metais, susidūriau su šviesaus atminimo kalbininku Jonu Kazlausku. Jis buvo vienas tų mokytojų, kurie jaunus žmones kreipė nauja, kokia nors specifine linkme, kad tie rastų savo kelią, savo nišą, būtų kuo nors ypatingi kaip mokslininkai. Ketvirtame kurse jis man pasiūlė rašyti diplominį darbą apie lietuvių kalbos įvardžius. Tai tikrai specifinė, ne tokia jau paprasta sritis. Įvardžiai ir lydėjo mane, galima sakyti, visą gyvenimo kelią.

- Kada apsisprendėte būti kalbininku?

- Antrame kurse ir apsisprendžiau.

- Svyravote?

- Svyravimų buvo, nes rašiau eilėraščius, ir šiaip rašinėjau. 1958-aisiais vėl atsinaujimo ideologinis spaudimas, buvo draskoma Lietuvių literatūros katedra. Nusprendžiau, kad rašyti galėsiu ir šiaip, o duoną užsidirbsiu būdamas kalbininkas.

- Rašymus teko užgniaužti?

- Šį tą esu ir išleidęs - lingvistinių feljetonų knygelę, jau tapusią bibliografine retenybe "Tik prašau be isterijos". Mokslas irgi kūryba, dar sudėtingesnė.

- Bet grožinei kūrybai laiko turbūt mažai likdavo?

- "Mūsų dienos, mūsų naktys", kaip buvo dainuojama mano studijų laikais. Pradėjau dirbti Kauno politechnikos instituto (KPI) Vilniaus filiale laborantu, grįžęs iš Rygos su "vilko bilietu".

- Kaip ten atsidūrėte ir kas įvyko?

- Baigęs studijas 1962 metais, J.Kazlausko ir kitų rekomenduotas, išvykau į Rygą studijuoti aspirantūroje. Priėmė, kibau į mokslus, latvių kalbą išmokau per šešis mėnesius, beje, pirmąjį savo straipsnį parašiau latviškai. Bet jaunystėje padariau didelę kvailystę - buvau įstojęs kandidatu į partiją. Paskui supratau, ką padariau - suėmė siaubas ir stoti į partiją atsisakiau. Buvau svarstomas, gąsdinamas, kad jei būtų Stalino laikai, supūčiau kalėjime. Maniau sau: esu jaunas, galiu ir akmenis ritinti, darbą visokį mokėjau. Kadangi niekaip prie manęs prikibti negalėjo, atėmė stipendiją. Mano vadovas prof. Arturas Uozuolas parašė laišką VU rektoriui Jonui Kubiliui, kad man skirtų stipendiją. Jokio atsakymo. O kur dingsi be pinigų? Prašiau, kad priimtų į neakivaizdinę aspirantūrą, bet Latvijos universiteto rektorius V.Šteinbergas rusiškai pasakė: tokių mums nereikia. Grįžęs į Vilnių tris mėnesius padirbau "Minties" leidykloje korektoriumi ir supratau, kad toks darbas ne man. Pagelbėjo pažįstami anglistai - jų padedamas įsitaisiau į tuometinio KPI Vilniaus filialą (vėliau Vilniaus inžinerinis statybos institutas; VISI). Kalbų katedrai reikėjo laboranto. Šiaip taip priėmė, buvo 1964 metai. Kol katedros vedėja kabinete, aš dirbu išsijuosęs; po pietų jos nėra - išsitraukiu Mikalojaus Daukšos "Postilę", renku medžiagą disertacijai. Antraisiais metais man leido dėstyti lietuvių kalbos praktinį kursą ne lietuviams, turėjau labai daug valandų. Buvau jaunas - "Mūsų dienos, mūsų naktys" dainuodamas, 1969-aisiais apsigyniau disertaciją "Lietuvių ir kitų baltų kalbų gimininiai įvardžiai. Daryba ir linksniavimas".

- Gana vingiuotas kelias į mokslo aukštumas. Nekilo noras nueiti kitu?

- Kilo dar didesnis noras parodyti, kad aš galiu - ir be jūsų. Ir padariau. 1972 metais aš jau docentas, vėl mane kalbina stoti į partiją - yra parinktas kolega, kuris turi mane raginti. Pasakiau, kad antrą kartą į tą patį vandenį nelipsiu. Kitaip pasakiau - riebiau ir aštriau. 1981 metais VISI rektorius Aleksandras Čyras klausia: "Nori į doktorantūrą?" - "Noriu." - "Rašyk prašymą." Per dvejus metus parašiau disertaciją "Baltų kalbų įvardžiai: sinchronija ir diachronija". Dar metus truko vertimo į rusų kalbą darbai. Apsigyniau 1984-aisiais. Oponentai - pasaulinio garso kalbininkai: Jurijus Stepanovas, Viačeslavas Ivanovas, Vytautas Mažiulis... Atėjo 1989 metai, laimėjęs konkursą perėjau į Vilniaus universitetą. J.Kubilius siūlo būti Filolofijos fakulteto dekanu. Pasakiau: "Atsiprašau, gerbiamasis rektoriau, 25 metus buvau persona non grata, o dabar imsiu vadovauti fakultetui?" Sutikau vadovauti Baltų filologijos katedrai.

Man keliai atsivėrė po Nepriklausomybės paskelbimo, tada pirmą kartą išvykau į užsienį, galėjau pasėdėti bibliotekose, susipažinti su naujausia lingvistine literatūra. O anksčiau siųsdavausi iš Maskvos mikrofilmus, juos reikėjo skaityti įkišus galvą į tokį puskubilį - tarybinės inžinerijos "stebuklą". Aš darydavau kitaip, nors brangiai kainuodavo: pirkdavau fotopopierių ir iš tų mikrofilmų padarydavau nuotraukas. O jei sužinodavau, kad kas gavo naują lingvistinę knygą, prašydavau, kad duotų nusikopijuoti. Kopijos kainuodavo iki 40 rublių. Turiu ne vieną tokį kopijuotą veikalą.

- Iš kur semdavotės kantrybės didelio kruopštumo reikalaujantiems darbams?

- Matot, tame darbe yra poezijos. O jei ką nors aptinki, gali motyvuotai paaiškinti, vadinasi, žengi į naują mokslo paradigmą - į priekį. Kūryba žmogui - didelis pasitenkinimas. Kaip seklys ieškai kokio nors fakto, kuris slypi senuosiuose raštuose ar tarmių tekstuose, tik reikia aptikti. Kartais pražiopsai, nepastebi, pradedi vėl iš naujo - ne visą laiką smegenys vienodai įtemptos. Mokslas yra kūryba, kitaip neįsivaizduoju. Jei mokslininkas nekuria ko nors nauja, jei kartoja, kas buvo parašyta XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje, jis nebe mokslininkas.

- Kas šiuo metu ant jūsų darbo stalo?

- Esu išleidęs kalbininko Prano Skardžiaus "Raštus", 5 tomus - didžiulis darbas. Taip pat J.Kazlausko "Rinktinius raštus". Jūs tikriausiai pastebėjote tokį keistą dalyką. Tarkim, parašo ką užsienietis apie lietuvių kalbą, gerai ar blogai, kartais ir niekų, būtinai apie jį pasipila publikacijos, o apie savus artojus - didelius darbininkus - tyla. Noriu užpildyti spragą ir parašyti apie P.Skardžių. Kai ką jau esu paskelbęs, bet reikia daugiau. Iš jo našlės gavau archyvą, ten daug vertingų laiškų. Kai kuriems iššifruoti teks prašyti pagalbos.

- Dirbate dėl moralinio įsipareigojimo? Čia poezijos mažai.

- Irgi yra. Nemanykit, kad tuose laiškuose tik apie lingvistinius dalykus kalbama. Ir apie gyvenimą, apie pokario metus - kaip išeiviai gyveno Vokietijoje ir JAV, ką mąstė, ko tikėjosi, kaip buvo leidžiama "Lietuviškoji enciklopedija" ir panašiai. Atsiskleidžia žmonės, charakteriai.

- Žodžiu, dykas nesėdite.

- Neišeina. O laisvalaikiu nuvažiuoju į sodą, pasimankštinu. Labai mėgau dramos teatrą, net ir vaidinęs esu universiteto teatro studijoje. Bet kai iš mūsų scenos beveik dingo žodis, kai aktoriai tik laksto pasiėmę duris ar kirvius, nebenoriu į tokius spektaklius vaikščioti. Nueinu į operą.

- Ar Vilnius tebėra baltistikos centras?

- Iki 1961 metų - garsaus kalbininko Janio Endzelyno mirties - baltistikos centras, be abejo, buvo Ryga. Paskui jau pas mus atsirado stiprių vyrų. Baltistikos sąjūdį pradėjo Zigmas Zinkevičius, J.Kazlauskas, Jonas Palionis, V.Mažiulis ir kiti. Vilniuje ėmė eiti žurnalas "Baltistica", vykti tarptautinės konferencijos (dabar kongresai). Iki šių dienų niekam neužleidžiame pozicijų. Turime tikrai gabių mokinių. Štai Gintarė Judžentytė apgynė disertaciją "Latvių kalbos prieveiksmių semantinė struktūra". Netrukus gins Eglė Žilinskaitė - puikų darbą parašė. Vytautas Rinkevičius disertaciją apgynė iš prūsų kalbos kirčiavimo.

- O jie turės darbo?

- Čia priklausys nuo biurokratų. Jei jau baltistika nebus remiama ir visokeriopai palaikoma, kuo mes galėsim bepasigirti? O baltistų nuopelnais valdžia pasigirti mėgsta.

- Ar daug užsienio archyvuose netyrinėtos baltistikos medžiagos?

- Apsčiai jos galima prisirinkti čia, tik reikia netingėti. Šaltiniai - senieji lietuvių, latvių, prūsų raštai ir tarmės.

- Ar lietuvių baltistams nepavydu, kad tokį platų darbo barą užsiėmė italai: Pietro U.Dini, Guido Michelini?

- Tiktai padėk Dieve! Lingvistika - toks mokslas, kad darbų visiems užteks. Tegu tik dirba ir nesibara, ieško savo kelio. Tik kad tie darbai nebūtų vien spėjimų rinkinys. Viskas turi būti motyvuota, logiška, pagrįsta faktais, duomenimis.

- Ar esate iškėlęs prielaidų, kurių nepavyko pagrįsti ir jos liko nepaviešintos?

- Yra dalykų, kur vis kaupi medžiagą. Kol nesukaupei pakankamai ir iš esmės nepažinai dalyko, tol ir negali pagrįsti. Žinoma, jų yra. Ir ačiū Dievui, kad taip. Vadinasi, dar gali dirbti.

- O jei kas nors kitas suskubs?

- Prašom. O gal aš kitą sprendimo būdą rasiu, ne vienas juk gali būti teisingas.

Trumpai

Albertas Rosinas gimė 1938 metų vasario 7 dieną Pajuodupėje (Kelmės r.). 1962 metais baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1964 metų dėstė KPI Vilniaus filialo (vėliau VISI) Kalbų (vėliau Rusų ir lietuvių kalbų) katedroje. 1969 metais apgynė filologijos mokslų kandidato, 1984 metais - daktaro (dabar - hab.dr.) disertaciją. Nuo 1989 metų dėstė Vilniaus universitete, 1990-1996 metais buvo Baltų filologijos katedros vedėjas. 1990-1997 metais vadovavo Lietuvių kalbos draugijai. 1992-1998 metais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas. Paskelbė monografijų ir mokslinių straipsnių, daug rašė kalbos kultūros temomis. 2005 metais išleido lingvistinių feljetonų knygelę "Tik prašau be isterijos". Už monografiją "Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra: sinchronija ir diachronija" A.Rosinui šiemet įteikta Kazimiero Būgos premija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"