TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Ruzgaitė: baleto ir Palangos ilgesys

2010 07 28 0:00
A.Ruzgaitė namuose. Pro buto sostinės senamiestyje langą matyti skulptoriaus V.Vildžiūno "Barbora".
Asmeninio albumo nuotrauka

"Apie ligas ir negales nekalbėsime, - Aliodija Ruzgaitė net balsą kilsteli. - Kam tai įdomu?! Aš pati nemėgstu skaityti, kai senutės pradeda "serialus" - ima sveikata skųstis."

Ji laukia klausimų apie baletą, dailę, poeziją, apie Helmuto Šabasevičiaus "Trumpą Lietuvos baleto istoriją" ir panašiai.

Teatrologė, baleto šokėja, istorikė ir kritikė A.Ruzgaitė ketvirti metai niekur neišeina iš namų. Ilgai buvo prikaustyta prie lovos, dabar po butą juda su vaikštyne. Bet pro mažą langelį, kaip ji sako,

nuolat stebi, kas vyksta kultūros pasaulyje. Ne toks jau ir mažas tas langelis. Radijas, televizija, spauda. "Klasika", "Mezzo", "Lietuvos žinios". Ir nuolatinis bendravimas telefonu - su draugėmis, buvusiais mokiniais, kolegomis. Svarbiausia, žinoma, baletas. Neseniai bičiulė Jūratė Terleckaitė atnešė naują žurnalo "Dancing Times" numerį. Teatrologė skuba atsiversti puslapius, kuriuose skelbiama, kas kokiame pasaulio teatre pastatyta. "Žiūrėkit, kaip įdomu! - A.Ruzgaitė sklaido jau išstudijuotus puslapius. - Aha, "New York City Ballet" neužmiršta George'o Balanchine'o, labai gerai. Peterburgo Michailo (Michailovskij) teatras į Londoną veža "Gulbių ežerą" ir "Laurensiją" - milijonierius Vladimiras Kechmanas daro viską, kad jo vadovaujamas teatras konkuruotų su garsiuoju Marijos teatru."

"Laurensijoje" aš pati šokau", - paminėtas spektaklio pavadinimas nukelia į praeitį. Štai jos pažįstamo peterburgiečio Igorio Stupnikovo straipsnis. "Įsivaizduojate, ką jame aptinku - kad mūsų M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė Jurgita Dronina, Stokholmo karališkosios operos baleto solistė, šį sezoną šokanti Nyderlandų nacionaliniame balete, apdovanota tarptautine baleto premija "Dance Open". Peterburge vykusiame festivalyje ji ir jos partneris Luca Vetere pripažinti geriausiu duetu", - didžiuodamasi sako A.Ruzgaitė.

Pas neišeinančią iš namų teatrologę plaukia žinios apie baleto dabartį. Buvęs "čiurlioniukas" Petras Skirmantas atneša savo mokinių egzaminų vaizdo įrašų. Abu peržiūri, komentuoja, pasidžiaugia. Kolega H.Šabasevičius užsukęs įteikia savo tekstų. "Nežinau, kaip jis spėja pažiūrėti beveik visus baleto spektaklius ir apie juos parašyti, - stebisi A.Ruzgaitė. - Įvertina kiekvieną, net ir mažą debiutą. Jo rašoma baleto kronika - reiškinys. H.Šabasevičius visada turi įdomių idėjų: kad ir sumanymas išleisti Lietuvos baleto istoriją, kurią jis kukliai pavadino "trumpa". Pirmiausia pasirodė angliškas variantas. Žinau, kad knyga pasiekė nemažai užsieniečių. Skaičiau rankraštį prieš išleidžiant. Beje, patariau pabrėžti Veros Nemčinovos, Matildos Kšesinskajos sąsajas su Lietuvos baletu, įdėti jų nuotraukų, nes tai jau pasaulinės baleto istorijos vardai. Galbūt dėl jų kitų šalių kritikai ar baletomanai susidomėję panorės išsamiau susipažinti su Lietuvos baletu."

"Baleto repertuaras nemažai priklauso ir nuo žiūrovų, - dėsto teatrologė. - G.Balanchine'o baletai mėgstami visame pasaulyje. Ir Vilniuje buvo pastatytas "Sūnus palaidūnas", tačiau mūsų publika pirmenybę vis dėlto teikia klasikiniam baletui. Galėtų mėgti ir Maurice'ą Bejart'ą, Kennethą MacMillaną, Merce'ą Cunninghamą. Tiesa, pastarąjį nelengva suprasti. Užtat Martha Graham įtraukia iš karto. Amerikoje teko matyti mitologinius jos baletus ir ją pačią - išėjo senutė ir nusilenkė. Neseniai per "Mezzo" žiūrėjau vieną šiuolaikinio šokio spektaklį. Stebina žmogaus kūno raiškos galimybės, bet po spektaklio beveik nieko neatsimeni, nes tarp partnerių nėra jokio kontakto, o baletmeisteriai dažniausiai pasirenka labai neįdomią, vienodu ritmu paremtą muziką. Mačiau tikrai naujovišką "Perą Giuntą", bet irgi nelabai kas įstrigo, o štai Vytauto Grivicko statytąjį atsimenu iki šiol, gal dėl to, kad pati jame šokau - piktąją Žaliąją damą. Gerokai ten švaisčiausi su peiliu."

Į klausimą, kas balete sunkiausia, A.Ruzgaitė atsako netikėtai: "Jeigu jį mėgsti, nėra nieko sunkaus. Žinoma, kaip ir kiekvienoje profesijoje, taip ir čia ką nors pasiekti nėra lengva. Pirmiausia reikia parengti savo kūną, kad būtų paklusnus. Matydama, ką sugeba dabartiniai šokėjai, tarkim, Ivanas Vasiljevas iš Maskvos didžiojo teatro, prisimenu praeities garsenybes, kurias teko matyti: Michailą Baryšnikovą, Rudolfą Nurejevą. Taip sparčiai viskas keičiasi! Mane truputį erzina dejavimai: vaje, koks sunkus baleto šokėjo kelias. Kai patinka ir yra noras, jis lengvas. Nesunku grįžti po sudėtingo spektaklio ir šaltame kambaryje su žieminiu paltu sėsti rašyti kursinio darbo apie "Hamletą", nes būtinai reikia išsiųsti į GITIS'ą. Žinoma, jei neturi pašaukimo, geriau baleto nesirinkti."

A.Ruzgaitė Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, vėliau Maskvoje baigė teatrologijos studijas. "Dabar Lietuvoje tiek aukštųjų mokyklų, bet ar pakankamai yra iškilių dėstytojų, kurie visapusiškai formuotų studento asmenybę? Puikiai atsimenu savo dėstytoją Juozą Ambrazevičių, į jo literatūros paskaitas prieidavo klausytojų iš visų fakultetų. Jonas Grinius estetikos kursą skaitė taip, kad neužmirši. Pranas Skardžius - kaip jis taisė kirčiavimą, tobulino kaunietišką tartį! Lietuvos istorijos Vazų laikotarpį be galo įdomiai dėstė Zenonas Ivinskis, kursą apie Rainerio Maria Rilke's "Duino elegijas" skaitė Algirdas Julius Greimas. Jau gimnazijoje puikus mokytojas - rašytojas Juozas Kralikauskas visam gyvenimui sudomino literatūra. Bendravome iki jo mirties."

"Romanų jau nebeskaitau, - prisipažįsta A.Ruzgaitė. - Liko memuarai ir poezija. Vis pavartau Samuilo Maršako verstus Williamo Shakespeare'o sonetus - nepaprastas grožis. Oskaro Milašiaus knygutę, išleistą Tunise, įsigijau gal 1939 metais Kaune, prancūzų knygyne. Iki šiol jaudina mistiška, muzikali O.Milašiaus poezija. Privačioje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje mūsų mokytojas prancūzas Leo Prou kartojo: jei norite mokėti prancūzų kalbą ir perprasti jos melodiką, skaitykite ir atmintinai mokykitės poeziją. Ir dabar galiu padeklamuoti, ką tada išmokau."

"Gulėdama lovoje, laidoju savo pažįstamus ir draugus. Kaip prasidėjo nuo Margaritos Dvarionaitės... Dabar štai Vytautas Viržonis. Pati netikiu, kad šitiek metų nugyvenau. Į praeitį grįžtu skaitydama memuarus, bet jų tiek daug išleista, kad visų jau, aišku, nebespėsiu perskaityti. Kol akys leidžia, jie man - didelė paguoda. Kiekvieni memuarai - vis nauji blyksniai, praeities vaizdų papildymas. Pati nieko panašaus rašyti neplanavau, abejojau, ar bus įdomu, bet atsirado tokia Alė Šimkienė ir įrašė mano pasakojimus. Susipažinome ligoninėje, ten gulėjo ir jos mama, iš to nuobodumo pradėjau kažką pasakoti, o ji sako: tikrai įdomu, reikia užrašyti. Rudenį "Tyto alba" planuoja išleisti knygą "Prisiminimų blyksniai". Viso gyvenimo ištisai nepasakojau - fragmentus."

A.Ruzgaitė gyvena apsupta knygų, nors po truputį jas dalija. Kai kurias nuotraukas atidavė H.Šabasevičiui - jam, perėmusiam baleto metraštininko estafetę, gali prireikti. Ant sienų kabo prieškariu ir karo metais darytos fotografijos. Vienas profesionaliausių prieškario Kauno fotografų Karlas Baulas, mėgęs bendrauti su menininkais, įamžinęs Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino susitikimą, pamatęs A.Ruzgaitę paplūdimyje paprašė ateiti papozuoti. Padarė įvairių vaidmenų portretų. "Jis ranka pripaišydavo kai kurias kostiumo detales, bandydavo įvairius variantus, žodžiu, siekė tobulumo", - prisimena pašnekovė.

Ją fotografavo ir Vytautas Augustinas: "Nuvažiavom prie Neries Kaune. Buvo giedra diena, o jis norėjo debesų. Liepė man šuoliuoti. Nuotraukos pavyko puikiai. Įdomu, kad senosios fotografijos išsilaikė geriau nei 1978 metais darytosios Amerikoje - šitų pasikeitė spalvos, žiūriu, žalia pieva tapo violetinė - jau reikia naikinti."

Bene labiausiai A.Ruzgaitė pasiilgsta Palangos: "Esu ją įsimylėjusi nuo vaikystės. Taip ilgai gyvenu turbūt todėl, kad tris mėnesius per metus praleisdavau prie Baltijos jūros." Dabar jūros ošimo ji kartais pasiklauso telefono ragelyje - nuvykusi į pajūrį paskambina bičiulė J.Terleckaitė ir duoda paklausyti.

"O Vilniuje kiekvieną rytą pasakau "labas" Vlado Vildžiūno "Barborai", kurią matau pro savo langą. Atsimenu, kaip ją pastatė, be jokių atidarymo ceremonijų. Aš kažką veikiau virtuvėje ir pamačiau. Dar nuėjome su autoriumi išgerti kavos. Įspūdinga skulptūra. Gaila, kad turistai dažnai ją fotografuoja iš nugaros..."

"Prie "Barboros" nuolat renkasi baikeriai, vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja - triukšmas siaubingas, galima išprotėti. Ir kodėl jie čia? Stebėtina, kad iki šiol savivaldybė neatkreipia į tai dėmesio. Automobiliai palyginti su jais - ramuma."

"Kai mūsų teatrą 1948 metais iš Kauno kėlė į Vilnių, įspėjo, kad gyvensim ankštai. Atvežė, iškrovė daiktus priešais cerkvę J.Basanavičiaus gatvėje. Po didžiulio Kauno buto tikrai atrodė ankšta. Užšalus vandentiekiui, vandenį teko nešiotis iš teatro. Pirmus metus beveik nenusivilkdavau žieminio palto. O šiame bute Vokiečių gatvėje gyvenu nuo 1957-ųjų. Apskritai aš namie mažai būdavau. Vis tie darbai, o vasarą - Palanga."

"Mano stažas - 58 metai. 26 metus šokau, o nuo 1966-ųjų iki 1998-ųjų dėsčiau M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Mano paskutinės laidos mokinės - jau pensininkės. Džiaugiuosi, kad kai kurios stoja į Muzikos ir teatro akademiją pagilinti specialybės žinių, bet teko skaityti ir girdėti, kad joje trūksta gerų pedagogų."

- Buvote griežta, reikli vertintoja?

- Tikrai ne. Prisimenu "sudėtingą" debiutą spaudoje. Gal jis ir buvo man pamoka? Teatrai tada rengė programas pirmajai Lietuvių meno dekadai Maskvoje. Ten turėjo būti rodoma ir Kazimieros Kymantaitės režisuota "Marti". O mano diplominio darbo tema - "Kritinio realizmo bruožai Žemaitės kūryboje". Per spektaklio peržiūrą man pasirodė, kad aktoriai Juozas Siparis (Vingis), Ona Juodytė (Vingienė) savo komiškomis scenomis užgožė Katrės tragediją. Tokia buvo ir kitų teatre sutiktų žmonių nuomonė. Parašiau neilgą tekstą ir nunešiau į "Literatūros ir meno" redakciją. Jie nesiryžo dėti dar jaunos teatrologės darbo. Užėjusi į rašytojų biblioteką, pamačiau Antaną Vienuolį. Išdrįsau jo paprašyti perskaityti ir, jei sutinka su išdėstytomis mintimis, pasirašyti šį mano straipsnį. Jis mielai pasirašė. Netrukus pajutau, kad įskaudinau žymiąją mūsų režisierę...

Pastebėjau, kad buvę profesionalai - dramos aktoriai, baleto šokėjai - kritinius straipsnius rašo švelniai, "neskalpuodami". Čia galiu paminėti Žilviną Dautartą, Lidiją Motiejūnaitę.

Kadangi baigiau GITIS'ą, daug rašiau ir apie dramos teatrą, spektaklius ir aktorius. Likimas nepašykštėjo susitikimų su įdomiais žmonėmis.

- Jūsų kambaryje nemažai paveikslų: Antano Žmuidzinavičiaus, Jono Šileikos, Vytauto Kasiulio ir kitų.

- Daile turbūt sudomino mūsų piešimo dėstytojas Vytautas Bičiūnas. Man didelį įspūdį padarė Kaune vykusi prancūzų impresionistų paroda, į kurią nusivedė tėvelis. Viešėdama Amerikoje brolio Algirdo dėka aplankiau Vašingtono, Čikagos, Los Andželo muziejus. Niujorke jis mane iš ryto nuveždavo į Metropolitano muziejų, o vakare grįždamas iš darbo parveždavo į namus.

- Niujorke 1978 metais susitikote savo baleto mokytoją Verą Nemčinovą.

- Viename laikraštyje perskaičiau - "V.Nemčinovos studija". Nustebau, kad ji dar gyva. Per pamoką lygiai taip pat, kaip kažkada Kaune, spragsėjo pirštais. Netikėta buvo, kad ji, jau senutė, vilkėjo tuniką. Tikėjausi, kad papasakos apie Kauną, bet staiga ji man išdrožė, kad lietuviai buvo fašistai, pašte su ja nekalbėjo rusiškai. Žodžiu, susitikimas nė vienos iš mūsų nepradžiugino.

- Kokie yra patys iškiliausi Lietuvos baleto šokėjai?

- Jų galėčiau išvardyti dešimtis. Baleto trupės stiprybė - nebūtinai tik pirmaeiliai šokėjai. Solo partijų atlikėjai jau yra žvaigždės.

Su mūsų baleto pradžia susiję iškilieji premjerai: Olga Malėjinaitė, Bronius Kelbauskas, nepakeičiama charakterinių šokių atlikėja Jadvyga Jovaišaitė... Apie visus juos galima rasti H.Šabasevičiaus knygose ir straipsniuose.

- Kodėl šiuo metu neturime daugiau pajėgių baletmeisterių?

- Visame pasaulyje įvairiomis epochomis talentingų baletmeisterių buvo reta. Neseniai netekome vieno pačių garsiausių - M.Bejart'o... Išskirčiau savuosius - pirmąjį mūsų baletmeisterį B.Kelbauską, vėliau V.Grivicką. Pastarojo pastatytas Juliaus Juzeliūno baletas "Ant marių kranto" buvo trijų teatrų repertuare: Rygos, Lvovo ir Vilniaus. Jis laikytas tarybinio baleto pavyzdžiu. Naujomis idėjomis išsiskyrė Vytauto Brazdylio, Elegijaus Bukaičio pastatymai. Labai gerai, kad savo trupes turi Jurijus Smoriginas ir Anželika Cholina.

- Bet pastarųjų kūrėjų darbų nematome pagrindinėje scenoje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), motyvas - nepakankamas lygis.

- J.Smoriginas yra čia pastatęs "Makbetą", tiesa, jis neilgai buvo rodomas, o A.Cholina - "Medėją". Be abejo, teatras atsirenka, turi atsirinkti. Yra daug gerų pastatymų, duok Dieve, kad jų nemažėtų. Bet net ir garsiausi choreografai sukurdavo vidutinio lygio spektaklių.

- Kurį baletą iš dabartinio LNOBT repertuaro labiausiai norėtumėt pamatyti?

- Ne ne, nenorėčiau jaudintis. Pamačius vieną, būtų dar liūdniau, kad nematei kitų.


Aliodija Ruzgaitė gimė 1923 metų birželio 24 dieną Kaune. Mokėsi A.Obuchovo baleto studijoje. 1941-1943 metais studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete (1943-iaisiais universitetas buvo uždarytas), mokslus tęsė 1945-1949 metais. 1954 metais baigė teatrologiją Valstybiniame teatro institute (GITIS) Maskvoje.

1940-1966 šoko Valstybės teatre Kaune, Operos ir baleto teatre Vilniuje. 1966-1998 metais dėstė M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Įvairiu metu dėstė Valstybinėje konservatorijoje, Vilniaus universitete, Vilniaus kultūros mokykloje. Išleido knygas: "Choreografijos menas" (1960), "Lietuviško baleto kelias" (1964). Parašė monografiją apie B.Kelbauską (neišleista). Spaudoje paskelbė daugybę straipsnių apie baletą ir dramos teatrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"