TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Šemberienė priprato prie tokio gyvenimo

2009 06 27 0:00
Šiemet Šemberų pora mini pažinties dešimtmetį.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Kiek galima mus su Deiviu skirti?" - pykteli garsaus futbolininko Deivido Šembero žmona Agnė Armoškaitė-Šemberienė. Moteris tikina nesiruošianti aušinti burnos dėl iš piršto laužtų kalbų, nes nė vienas žurnalistas, rašydamas apie neva besiskiriančią porą, neuždavė tiesaus klausimo, nepateikė nieko konkretaus, pavyzdžiui, prašymo ištuokai. Nepateikė, nes tokių faktų nėra.

Pasak Agnės, jai jau iki gyvo kaulo įgriso kalbos apie jųdviejų su vyru santykius, klausimai, kaip įmanoma išlaikyti šeimą per atstumą. "Iš savęs ir Deivio nedarau jokio stebuklo. Ne mes vieni tokie - daugybėje šeimų vienas iš sutuoktinių dirba užsienyje", - tvirtina. D.Šemberas dabar žaidžia Rusijoje Maskvos futbolo klube CSKA.

Su renginių organizatore, dainininke, televizijos laidų vedėja Agne susitikome prieš pat jai su šeima išvažiuojant atostogų. Pastarąsias kelias savaites garsių sutuoktinių porą ir jų šešiametį sūnų Gabrielių galima sutikti vaikštinėjančius ne kokiame nors egzotiškame užsienio kurorte, o Labanoro girioje. Čia praėjusiais metais Šemberai įsigijo nuosavą sodybą.

Nepatogūs klausimai

- Kodėl pastaruoju metu tavęs beveik nematyti viešumoje?

- Gyvenime yra laikas dūkti, šėlioti ir yra laikas dirbti. Dabar būtent tas produktyvusis, darbingasis periodas, kai jaučiu, jog galiu nuveikti išties daug. Pastaruoju metu dirbu prie labai įdomių projektų, o jie reikalauja nemažai pastangų ir dėmesio. Laisvalaikį norisi praleisti ramiai su šeima ar draugais, tad triukšmingi vakarėliai natūraliai liko kažkur antrame plane. Po "Lietuvos šokių dešimtuko" ilgą laiką apskritai nesinorėjo jokio viešumo. Buvau pavargusi nuo spaudos, televizijos, aplinkinių - kitaip tariant, nuo viso to šurmulio. Kiekvieną savaitgalį būti tiesioginiame eteryje - nežmoniškas krūvis.

- O gal ko nors vengi - pavyzdžiui, nepatogių klausimų?

- Galbūt. Kiek kartų esu atvėrusi širdį, tiek kartų mano žodžiai buvo iškraipyti. Tikiuosi, šįsyk - nors kartą gyvenime - taip nebus.

- Sklinda kalbos, jog nuo rudens ketini studijuoti aktorystę Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Buvai pastebėta tarp besidominčiųjų stojimo sąlygomis.

- (Nusikvatoja.) Siaubas, kokia maža šalis ta mūsų Lietuva. Nekomentuosiu šitų gandų.

- Vadinasi, kiek juose tiesos, sužinosime tada, kai bus paskelbti studentų sąrašai?

- Vadinasi (juokiasi).

- Tave, ko gero, labiausiai erzina klausimai apie judviejų su Deividu santykius. Pavyzdžiui, kaip juos puoselėti per atstumą, ar judu vis dar kartu, kokie planai ateičiai ir panašiai?

- Kaip pirštu į akį. To klausta šimtus kartų. Iš pradžių žurnalistai skyrė mane su Deiviu, dabar Deivį su manimi. Pasakysiu tiesiai šviesiai: pasirinkę tokį gyvenimo būdą, už jį mudu sumokėjome ir vis dar mokame labai daug. Turiu omenyje ne materialius dalykus.

Nesiaiškina santykių telefonu

- Šiemet su vyru minite pažinties dešimtmetį. Porai tiek laiko - nemažai. Kas būtent per tuos metus pasikeitė jūsų santykiuose - juk visada gyvenote vienas čia, Vilniuje, kitas ten, Maskvoje? Ar viską vertini taip pat kaip anksčiau?

- Iš mūsų šeimos nesu linkusi daryti jokio stebuklo. Šimtų Lietuvos, o taip pat ir kitų šalių šeimų vienas sutuoktinių dirba užsienyje. Ir tai daro dėl įvairių priežasčių: didesnio uždarbio, darbų trūkumo gimtinėje, geresnių karjeros sąlygų. Mudu su Deiviu išskirtiniai galbūt tik ta prasme, jog abudu esame žinomi. Dėl to ir nepaliekate ramybėje.

Gyventi tuo pačiu metu ir kartu, ir atskirai, per atstumą bendrauti, auklėti vaiką be galo sunku. Tačiau per 10 metų prie tokio gyvenimo būdo pripranti. Kartais su Deiviu pajuokaujame, kad dėl mūsų skyrybų, jeigu tokios kada nors būtų, kaltinti reikėtų ne trečią asmenį, bet kasdienį buvimą drauge. Kodėl? Nes užknistume vienas kitą. Kad ir kaip būtų, sutuoktinių gyvenimas skirtingose šalyse turi ir savos romantikos: ilgesį, susitikimus užsienyje, kitokį laisvalaikį, mažiau pykčių dėl buities. Apskritai, mudu su Deiviu stengiamės nesiaiškinti santykių telefonu. Tai - nerašyta taisyklė. Beprasmiška tai daryti, nes vis tiek niekada neišspręsi visko iki galo. Barnius atidėti iki susitikimo prasminga dar ir todėl, kad tuomet didysis pyktis jau būna išgaravęs, emocijos priblėsusios.

Gyvendami taip, kaip gyvename, jokiu būdu nenešame kryžiaus. Duok, Dieve, visiems tokių sąlygų, kokias turime mudu. O teisūs buvome ar ne, taip elgdamiesi, parodys tik laikas. Man juokingi kai kurių žmonių pasakymai, ypač vieši, neva jie įsimylėjo ir tuokiasi visam gyvenimui. To žinoti neįmanoma. Tokių dalykų nesuplanuosi.

Klausi, kas pasikeitė mūsų santykiuose per 10 metų? Labai daug kas. Mudu su Deiviu susipažinome labai jauni - man tuomet buvo vos devyniolika, jam - dvidešimt dveji. Asmeniškai aš laikui bėgant tapau atsargesnė, ramesnė, kantresnė, tolerantiškesnė daugeliu klausimų, kurie susiję su mūsų šeima. Manau, Deivis taip pat.

- "Klausimas klausimui nelygu", - pasakei, kai užsiminiau, jog kalbėsimės ne tik apie darbą. Perspėjai, kad atsakysi ne į visus klausimus. Ką turėjai galvoje?

- Viena, ką apie mus tauškia gandonešiai, kita - ką viešai kalbame patys. Galiu komentuoti labai daugelį temų, bet tik ne tokias, kurios kam nors sukeltų pyktį, kartėlį, liūdesį, įskaudintų. Niekada viešai nekalbėjau ir nekalbėsiu apie savo skausmą. Apie džiaugsmą - prašome. Neatskleisčiau jokios blogį nešančios žinios nei apie save, nei apie kitus.

"Žmonės manęs bijo"

- O jeigu apie tave sklinda neteisingi, žeidžiantys gandai? Ar nesinori jų paneigti?

- Laikausi tos nuomonės, kad žmonės vis tiek kalbės tą, ką nori, ir tiek, kiek nori. Visai nesvarbu, komentuosi gandus ar ne. Tiems, kurie norėjo ir vis dar nori įskaudinti mane ir Deivį, kurie pliauškia nesąmones, galiu pasakyti, jog jiems kartais pavyksta tai padaryti. Be abejo, kai esi viešas žmogus, tavo oda perkeltine prasme ilgainiui tampa stora lyg begemoto, kitaip tariant, nebekreipi dėmesio į jokias kalbas. Tiksliau tariant, stengiesi nekreipti, nes esi žmogus, ne bejausmis robotas.

Rašydami apie neva esamas mudviejų su Deiviu skyrybas nė vienas žurnalistas nepateikė konkrečių faktų, pavyzdžiui, prašymo skyryboms. Nepaklausė: kodėl, kas ir kaip. Nepateikė, nes tokių faktų nėra. Jeigu man kas nors užduotų tiesų klausimą, tada galbūt ir būtų ką komentuoti. Burnos aušinti dėl iš piršto laužtų kalbų tikrai nesiruošiu.

- Ar iš vyrų sulauki daug dėmesio? Esi jauna žavi moteris, daug kur dėl objektyvių priežasčių eini viena arba lydima bičiulių.

- Neseniai buvo Lino Kunigėlio vestuvės, teko šiek tiek prisidėti prie jų organizavimo. Draugų būryje pasidalijome smulkių darbelių. Nebepamenu, kodėl, bet vienu metu pareiškiau, kad kažko nedarysiu, nes esu mergina. Rolandas Skaisgirys juokais mane pataisė, pareiškė, kokia iš manęs mergina, aš jų kompanijoje - "bičas" (nusikvatoja). Pabandyk su tokiais kur nors pasirodyti viešumoje - jeigu kas nors ir norėtų prieiti, tuoj būtų nuvarytas į šoną. Taigi apie kokį dėmesį mudvi kalbame? Jei kur nors einu viena, nepažįstamas asmuo prisigretina retai. Žmonės kažkodėl manęs bijo.

- Bijo dėl to, kad esi žinoma? Teko girdėti, jog Agnė Šemberienė - arogantiška moteris.

- Ir man teko. Mano manymu, arogancija dažnai supainiojama su noru apginti asmeninę erdvę, tuos kelis likusius jos metrus, į kuriuos vis labiau kėsinasi pastaruoju metu itin išpopuliarėjusi geltonoji žiniasklaida. Kai žinomam žmogui nuolatos lendama į akis, domimasi menkiausiomis privataus gyvenimo smulkmenomis: ką valgė, kur atostogavo, ką nusipirko ir panašiai, - jis sąmoningai pradeda vengti tokio dėmesio. Tampi arogantiškas, nes sieki ramiai praleisti laiką su šeima, draugais, artimais žmonėmis? Nes pavarai į šoną paparacą? Ką gi, tebūnie. Vadinasi, aš arogantiška.

Mažas diplomatas

- Augini šešiametį sūnų. Kokia esi mama?

- Griežta. Deividas, bendraudamas su Gabrieliumi, kur kas "minkštesnis". Man nepatinka saldus šnekėjimas su vaiku, visada su sūnumi bendravau solidžiai, be jokių "cacų lelių". Galbūt dėl to jis auga toks diplomatas. Mane tėvai panašiai auklėjo. Nuo mažens žinojau, kodėl reikia būti mandagiai, gerbti ir rūpintis vyresniuoju, kas yra atsakomybė. Tą patį skiepiju sūnui.

- Sakydama, kad Gabrielius - diplomatas, galvoje turi...

- Tai, kad jau dabar daugelis sūnaus sakinių prasideda žodžiais "kažkodėl", "galbūt". Tai girdint reikia suklusti. Pavyzdžiui, pusryčiams valgo sumuštinį su sūriu. Nors ir nepatiks, tiesiai šviesiai nepasakys, pareikš, jog šis sūris kažkodėl jam yra ne toks skanus kaip anas. Kitas atvejis: neseniai Gabrieliui pasirodė, kad aš jam sakau netiesą. Nuomonę išdėstė štai taip: "Man atrodo, kad tu juokauji."

- Deividas, bendraudamas su sūnumi, "minkštesnis" galbūt dėl to, kad ne kasdien jį mato?

- Galbūt. Deividas pagrindinį Gabrieliaus auklėjimą yra atidavęs į mano rankas. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tėvas nedalyvauja vaiko auklėjime. Dėl visko, kas susiję su sūnumi, tariamės, svarbius sprendimus priimame kartu.

Gabrielius - nepaprastai mąslus, žingeidus, smalsus, sportiškas vaikas. Lanko meno studiją, rytų kovų užsiėmimus, domisi futbolu.

- O sesutės ar broliuko neprašo?

- Prašo, bet kad tėvai tų prašymų nelabai klausosi (nusijuokia). Tikėkimės, kada nors jo norai išsipildys.

Išlieka stipriausieji

- Prieš sutikdama duoti interviu užsiminei, kad dabar tau labai sunkus laikas. Kuria prasme?

- Darbo. Pastaruoju metu jo labai daug, vos spėjame suktis.

- Keista girdėti, kai visi aplinkui nuolat linksniuoja tą patį žodį "krizė".

- Be abejo, ekonomikos sunkmetis klientų biudžetus apkarpė. Renginiams organizuoti skelbiami konkursai. Jei nori būti pastebėtas, privalai verstis per galvą. Tačiau kai pagalvoji, nėra taip jau blogai. Išlieka stipriausieji. Turime nuolatinių klientų, tad negaliu tvirtinti, kad mums šiuo metu yra žiauriai sunku.

- Ar krizė turėjo įtakos renginių pobūdžiui? Galbūt sumažėjo įgeidžių?

- Žmonės dabar nori tikrų dalykų: muzikos, skonio, vaizdo. Geriau renginyje mažiau atlikėjų, bet stiprių, mažiau dainų, bet gyvai atliekamų, mažiau maisto, bet iš tikrųjų gardaus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"