TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Sereika: "Politika yra cinikų darbas"

2008 01 18 0:00
A.Sereika mano, kad politika yra cinikų užsiėmimas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

2004-ųjų pavasarį iš provincijos į lietuviškosios politikos viešąją erdvę įsiveržė niekam iki tol negirdėtas veikėjas - Valstybės saugumo departamento Alytaus apygardos viršininkas Albertas Sereika. Aukšto rango karininkas, nepaisydamas statutų ir įstatymų, paskutines savaites prezidentavusiam Rolandui Paksui atbogino operatyvinę bylą apie bendrovės "Alita" privatizavimo peripetijas. "Tai buvo labai sunkus išbandymas ir man, ir šeimai. Smagu, kad išlikome kartu", - po ketverių metų prisipažįsta anų dienų herojus.

Sereičikas tapo Sereika.

- Ar galėtume pradėti nuo tapatybės reikalų: plačiai paplitusios kalbos, kad esate gimęs Sereičiku, o tik vėliau tapote Sereika?

- Tai visiška tiesa. Mano senelis buvo, tėvas ir broliai tebėra Sereičikai. Esu gimęs Varėnos rajone, prie Baltarusijos sienos, tas kraštas buvo ir lenkintas, ir baltarusintas. Radau dokumentus, kad tikroji mūsų giminės pavardė buvo Sereikos, tad aš tą originalią pavardę ir susigrąžinau. Broliai per tingumą to darbo nepadarė. Iš esmės dabar turiu du pasus, tačiau šioje istorijoje nieko ypatingo nematau.

- Tikriausiai nėra ir paslapties, kodėl istorikas nuėjo dirbti į VSD. Istoriko darbas buvo nemielas, nesudomino mokslininko karjera?

- Aš priklausiau tai VSD pareigūnų kartai, kurie atėjo revoliuciniu metu, kai buvo didelis pakilimas, kai teko budėti prie Seimo rūmų per Sausio įvykius. Tada rašiau kursinį, vėliau ir diplominį darbą apie rezistencines kovas. Darbų vadovas padėjo gauti leidimą į anuomet vos duris pravėrusį vadinamąjį KGB archyvą (dabar Ypatingasis archyvas - aut.). Kelis mėnesius prabuvus archyve, 1991-ųjų pabaigoje, Balys Gajauskas ir kiti ten dirbę saugumo pareigūnai užsiminė, kad yra galimybė dirbti VSD, iš esmės užsiimant panašia veikla, nes tam tikra archyvų medžiaga buvo reikalinga ir VSD.

Tuomet dar du istorikai, dirbę archyve, kaip ir aš, atsidūrė VSD.

- Ir iš karto stulbinama karjera - Alytaus apygardos vadovas?

- Žinote, ta karjera labai mažai priklausė nuo mano paties norų, gebėjimų. Labiau - nuo aplinkybių. Kadangi buvo pats departamento kūrimosi laikotarpis, kurį laiką dirbau Vilniuje, vėliau pasikvietė tuometinis vadovas Petras Plumpa ir pareiškė, kad Alytuje kuriamas padalinys ir kam nors reikia ten važiuoti tuo užsiimti. "Laikinai", - buvo pasakyta. Tiesiog turėjau važiuoti į komandiruotę, rasti tinkamą žmogų iš tų kraštų, kuris gerai orientuotųsi vietos situacijoje. Be to, Alytuje gyveno brolis, pas jį galėjau apsistoti, tad man nereikėjo ieškoti gyvenamojo ploto. Sutapo daug aplinkybių. Tas komandiruotes man rašė bene pusę metų.

1992 metų pabaigoje, kai VSD atėjo vadovauti Jurgis Jurgelis, atvažiavau pas jį, papasakojau apie savo laikiną statusą, o jis dar paprašė laikinai porą mėnesių pabūti. Vėliau jau nustojo rašyti tas komandiruotes. Pamažu supratau, kad "laikinumas" baigėsi. Taip ir likau Alytuje ištisus 12 metų.

Auklėjimo auka

- Tapote žinomas ir išgarsėjote, kai 2004 metais tuometiniam prezidentui R.Paksui atgabenote operatyvinę "Alitos" bylą, susijusią su šios bendrovės privatizavimu. Vertinimų tada būta įvairių: nuo demaršo, karininko priesaikos sulaužymo iki didvyriško poelgio. Ar ir dabar elgtumėtės taip pat ar panašiai, kaip prieš ketverius metus?

- Nepaprastas klausimas, aš pats savęs dažnai klausiu, kodėl įvyko taip, o ne kitaip? Atsakymai galėtų būti bent keli. Pirma - auklėjimo dalykai, nes buvau auklėtas taip, kad nepraeičiau pro mušamą žmogų, pro žmogų, kuris reikalingas pagalbos. Nesvarbu, kas jis - eilinis kaimo girtuoklis ar valstybės prezidentas. Beje, iki šiol negaliu pravažiuoti pro žmogų, kuris stabdo pakeleivingas mašinas, nors kartais dėl to turiu aibes problemų. Bet taip yra po to, kai kartą važiavau su tėvu, nesustojau, tai jis man tiek pylos davė... Taigi tuo metu prezidentas buvo reikalingas pagalbos, jis jos prašė, tad turėjau padėti.

Antra, dirbdamas VSD turėjau galimybę žinoti ir matyti gerokai daugiau negu paprasti piliečiai. Man atrodė, kad "Alitos" privatizavimo procesas vyko netinkamai. Kelis kartus tai bandžiau sakyti, tačiau mano vadovams viskas atrodė gerai. Net kitą dieną, kai tą bylą nuvežiau į prezidentūrą, vienoje TV laidoje vienas VSD vadovų tikino, kad viskas dėl "Alitos" privatizavimo yra tvarka. Tik minimos dvi liberaldemokratų politikų - Dailio Barakausko ir Valentino Mazuronio - pavardės. Jeigu tada norėta pasakyti tiesą, tai reikėjo minėti kur kas garsesnių politikų pavardes, nes šitie du tikrai vaidino ne pagrindinį vaidmenį privatizavimo reikaluose. Teismų išvados patvirtino mano nuogąstavimus ir įspėjimus. Tai tam tikra satisfakcija man, bet tik tiek.

Trečia, mane kaip žmogų ir pareigūną žeidė tai, kad VSD R.Pakso nušalinimo procese tiesiogiai dalyvavo ir užsiėmė politikavimu. Mes kontroliavome iš esmės visą tiek R.Pakso rinkimų kampaniją, tiek tos kampanijos dalyvius. Įvykus antrajam rinkimų turui, mes turėjome pateikti medžiagą, tačiau netikėtai gavome komandą sunaikinti visus dokumentus, nes rezultatai nebuvo tokie, kokių tikėtasi. Man, seniai dirbusiam departamente, pačiam jį kūrusiam, tai buvo pirmas atvejis, kai turėjome naikinti surinktus dokumentus. Tai buvo nenormalu.

- Gal detaliau paaiškintumėte, ką reiškia "kontroliavome"?

- Tai subtilūs dalykai - stebėta rinkimų eiga, finansavimas ir t. t. Mačiau ir daugiau to politikavimo ir kišimosi pavyzdžių: visiškai slapta su "Alita" susijusi medžiaga, kurią mes pateikėme departamento vadovybei, kitą dieną atsiduria laikraščiuose ir TV. Beje, atsiduria tik tam tikra medžiaga. Taip, D.Barakausko pokalbis buvo, tačiau, jei jau teikiama medžiaga viešai, tai reikėjo pateikti visus pokalbius arba tuos, kurie buvo tikrai svarbūs. O pateiktas tik tas pokalbis, kuris buvo naudingas vienai šaliai.

Aš maniau, kad departamentas negali taip elgtis. Ir manau, kad buvusio VSD vadovo laukia ne pats ramiausias likimas...

Laukia atpildas

- Kalbate apie Mečį Laurinkų?

- Taip. Tikiuosi, kad laikas sutvarkys viską iki galo ir reikės atsakyti į istorijos klausimus, į tai, kaip vyko R.Pakso apkaltos procesas, koks buvo VSD vaidmuo. Manau, kad prie šitų dalykų dar bus sugrįžta.

- Jei D.Barakausko pavardė nieko nereiškia, tai gal pasakytumėte reikšmingesnių, tikriausiai tuo metu šalį valdžiusių politikų?

- Tokių dalykų sakyti negaliu. Patys darykitės išvadas.

- Jeigu teisingai suprantu, tai Jūs priskirtinas prie tų politikų, kurie apkaltoje įžvelgia sąmokslą?

- Sąmokslas skamba gal kiek per garsiai, bet tai, jog šitas reikalas valstybei nedavė jokios naudos, esu absoliučiai tikras. Dėl kelių dalykų. Pirma, jau praėjo nemažai laiko, o po prezidento pakeitimo jokios naujos politinės kultūros tradicijos mes nesuformavome. Tie dalykai, dėl kurių buvo pakeistas R.Paksas, dabar atrodo kaip nekaltas prasidėjimas. Antra, per ketverius metus iš esmės neatsirado jokios naujos politinės idėjos ar minties. Dar daugiau - neatsirado nė vieno naujo politiko veido. Vis dar gyvename Brazausko-Landsbergio periodu. Ir neturime kuo jų pakeisti. Žinoma, tokiu būdu valstybėje turime stabilumą, tačiau ar toks stabilumas nėra stagnacija?

- Būdamas R.Pakso šalininkas, jį metėte ir perbėgote pas socialdemokratus?

- Norėčiau akcentuoti ir skirti, kad yra valstybės prezidentas ir yra R.Paksas. Man tai yra visiškai skirtingi dalykai. Manau, nesvarbu, koks asmuo būtų valstybės prezidentu, jis yra vertas pagarbos, nepaisant jo pavardės. Tada mano veiksmai ir buvo padiktuoti būtent to, kad tai yra prezidentas. Kažin, ar karininkui darytų garbę sakyti prezidentui: "Ne!" Žinau, kad tokių atvejų buvo: prezidentas kvietė dirbti patarėju Joną Gečą, bet tas atsisakė, nes situacija jau buvo per daug toli pažengusi. Mano galva, karininkas ne visai turi teisę tokioje situacijoje rinktis. Politika tokiais atvejais turi likti nuošaly.

Kodėl aš išėjau iš liberaldemokratų frakcijos? Nebuvau tos partijos narys. Dar daugiau pasakysiu: į Seimą galėjau eiti įrašytas ir į kitų partijų sąrašus, nors skamba tai gal ir nekukliai. Pas socialdemokratus perėjau, norėdamas solidesnės, konkretesnės veiklos, norėdamas ne vien šūkiais prisidėti prie valstybės formavimo. Pagaliau aš tai buvusiai komandai jau nebegalėjau niekuo padėti. Kaip ir jie man, deja. Mūsų tarpusavio santykiai išsisėmė.

- Kokie santykiai buvo su asmeniu, ne prezidentu, R.Paksu, kai buvote įdarbintas prezidentūroje?

- Dirbau tik tris savaites, per jas tik keletą kartų teko bendrauti su prezidentu R.Paksu. Santykiai buvo dalykiški. Jeigu reikėtų jį apibūdinti kaip žmogų, tai sakyčiau, kad tai be galo valingas, labai darbštus, net primenantis darboholiką, žmogus. Nors artimai jo nepažinojau ir labai arti nebuvau.

Miunchauzeno sekėjas

- To meto bene labiausiai platintas vaizdas - dėl kurio tapote visuotinės pajuokos objektu - A.Sereika, virkdantis armoniką prezidentūros koridoriuose, vidiniame kieme. Stebint iš šalies, atrodė, kad taip elgiasi, prašau neįsižeisti, pamišusio laivo komanda. Kaip kilo mintys muzikuoti gresiančio kracho akivaizdoje?

- Kontrargumentuodamas atsakyčiau barono Miunchauzeno žodžiais: "Didžiausias kvailystes padaro žmonės rimtais veidais." Šiuo atveju mes tai darėme pusiau sąmoningai, pusiau apgalvotai, nes tai buvo balandžio 1-oji. Visi susirinkę žurnalistai laukė, kokia bus atrakcija. Kiek supratau, tokia lyg buvo prezidentūros tradicija. Kaip viena iš atrakcijos formų buvo pasirinktas tas grojimas. Nemanau, kad tas grojimas galėjo pakeisti visą apkaltos procesą, juo labiau kad iki balsavimo Seime buvo likusios vos kelios dienos. Balsavimui daugiausia įtakos turėjo ne mūsų grojimas, o J.Borisovo priėmimas dirbti patarėju. Jūs sakote, kad situacija buvo galbūt tragikomiška? Gal reikėjo vaikščioti rimtais veidais, juodais kostiumais ar net lieti ašaras? Nežinau, nežinau... Bet kuriuo atveju, pasijuokti iš savęs leidžia tik stiprūs žmonės ar stiprios tautos.

- Tikriausiai nujautėte, kad neteisėtas operatyvinės bylos atgabenimas į prezidentūrą gali baigtis liūdnomis Jums pasekmėmis, tačiau vis tiek ryžotės tokiam precedento neturinčiam žingsniui?

- Praėjo nemažai laiko, tad ne viską galiu detaliai prisiminti. Tačiau tą rytą, kai byla buvo vežama į Vilnių, vyko nuolatiniai mano ir VSD vadovų telefoniniai pokalbiai, du kartus kalbėjausi su prezidentu R.Paksu. Buvo sutarta, kad kartu su manimi į prezidentūrą atvažiuos ir VSD vadovai. Kai atvažiavau, jau man esant prezidento kabinete, A.Pociui vis dar buvo skambinama, tačiau jis tiesiog dingo iš ryšio zonos. Suprantu, kad jam reikėjo laiko apsispręsti, ką daryti. Ir aš apie keturias valandas laukiau, kol buvo suprasta, kad A.Pocius neatvyks. Viskas galėjo būti kitaip, - šalia manęs galėjo būti ir A.Pocius. Tad man nieko kito neliko, tik pasirašyti dėl kiekvieno tos bylos puslapio ir bylą palikti.

Ar žinojau, kuo tai gali baigtis? Šiandien - taip, žinau. Tą rytą neleidau sau galvoti apie tai, kuo viskas baigsis. Jei taip kas kartą galvotum, tai apskritai gal nieko nereikėtų daryti. Tik svarstyti, gyvenant sau ramiai, gulint prieš televizorių ir tiek.

VSD nekontroliuojamas

- Tikriausiai įdėmiai stebėjote parlamentinį VSD tyrimą. Ar būta netikėtumų, kaip apskritai jį vertinate, kai žinote tos institucijos veiklą iš vidaus?

- Padariau vieną, pačiam sau skausmingą išvadą: politika yra cinikų darbas. Ir štai kodėl. Prieš ketverius metus, kai dar nedirbau prezidentūroje, kai tris savaites buvau nušalintas nuo pareigų VSD, turėjau nemažai progų kalbėti radijo ir TV laidose, diskutuoti su politikais, tada sakiau, kad susidarius tam tikroms situacijoms specialiosios tarnybos gali įsiūbuoti valstybės laivą, jei jos elgsis neatsakingai, jei nebus jų kontrolės.

Iš tiesų tos kontrolės nedaug ir yra. Tada ir prof. A.Sakalui sakiau, kad toks slaptai įrašytų pokalbių pateikimas, kai pateikiami tik atskiri fragmentai, bet kurį žmogų ar politiką gali sužlugdyti nepakeliamai. Man sakė, kad reikia sutvarkyti šitą politinę situaciją, o vėliau jau žiūrėsime. Koks paradoksas - praėjo tiek metų, o tie, kurie garsiausiai rėkė, kad viskas yra tvarka, jų skirtas vadas M.Laurinkus yra visiška tvarka, tie patys konservatoriai, konkrečiai R.Juknevičienė, nudegė, sužinoję, kad yra įrašytas jos pokalbis su V.Petrusevičiumi. Nežinau, ar atsitiktinai, ar ne, tačiau to slapta įrašyto pokalbio fragmentai taip pat pasirodė viešai. Esant tokiai situacijai jie atsikvošėjo ir reikalauja, kad duotų visą medžiagą. Net ir slaptas pažymas. Nežinau jų turinio, tačiau tokie reikalavimai yra kitas kraštutinumas. Ką reiškia specialiajai tarnybai atiduoti viską?!

Mane kaltino, kad atvežiau bylą R.Paksui. Tačiau, būdamas prezidentu, jis turėjo visus leidimus, visas teises susipažinti su ta medžiaga. Lygiai taip pat neabejoju, kad dabartinis prezidentas gavo ir susipažino su NSGK prašytomis pažymomis. Seimas juk yra visiškai kitas kontingentas - jų 141. Tokiomis aplinkybėmis informacijos nutekėjimo sureguliuoti neįmanoma, kaip ir išsaugoti paslapties. Tai būtų tas pats, jeigu tas pažymas tiesiogiai paleistume į eterį.

Ir ką tokiu atveju daryti su pavardėmis, kurios yra tose pažymose, kaip jiems apsiginti, įrodyti, kad įtarimai ar prielaidos nepasitvirtino? Pagaliau, kai viskas pasirodo viešai, tai jau niekam neįdomu, tikra tai ar ne.

Esu prieš tokį karštakošišką tyrimo modelį, tačiau niekada neabejojau, kad turi būti solidūs specialiųjų tarnybų kontrolės mechanizmai. Jų nebuvo prieš ketverius penkerius metus, kai VSD vienašališkai pateikdavo medžiagą, kurią norėjo. Beje, pirmiausia žurnalistams.

- Dabar VSD nepolitikuoja? Ar situacija keičiasi į gera?

- Apie A.Pocių pasakyčiau, kad jis buvo susidariusios situacijos įkaitas, jis perėmė departamentą iš M.Laurinkaus, jis perėmė tradicijas, kai tos pažymos slapčiau ar viešiau buvo nešiojamos ir perdavinėjamos. Kažin, ar pats A.Pocius galėjo trinktelėti kumščiu į stalą ir pasakyti: "Gana, to daugiau nebebus!" Kadangi būdamas pavaduotoju jis jau dalyvavo tame žaidime, jo rankos buvo surištos iš pat pradžių.

Dabar, atėjus P.Malakauskui, matau nemažai požymių, kad departamentas grįžta tinkama linkme, yra noras dirbti normaliai, taikant civilizuotas priemones. Net neabejoju, kad situacija turėtų gerėti.

- Ar, Jūsų manymu, yra normalu, kai atleidžiama visa kontržvalgybos vadovybė? Naujas vadovas net neužsiminė apie jų grąžinimą?

- Kaip veikė sistema - teisingai, adekvačiai - neturėtų spręsti politikai. Juk ir tas pats NSGK yra politinės pozicijos reiškėjas, tad klausimus, ką priimti ar atleisti, reikėtų palikti VSD direktoriaus kompetencijai. Jeigu politikai mano, kad VSD vadovybė elgiasi netinkamai, tai politikai turi teisę kreiptis į ją, reikšti nepasitikėjimą tokiais vadovais.

Tuos atleistus pareigūnus pažįstu labai seniai. Pažinojau juos kaip gerus darbuotojus, tačiau, kaip situacija klostėsi man nebedirbant, pasakyti sunku. Per mažai turiu informacijos, kad juos ginčiau ar smerkčiau. Vis dėlto, jeigu pareigūnai turi kokių santykių su politikais, o greičiausiai taip ir buvo, tuos santykius būtina deklaruoti.

- Netekote mėgstamo darbo VSD, tačiau tapote politiku. Gal į gera?

- Klausimas geras. Nesigailiu nė vienos savo gyventos dienos. Nesigailiu, kad esu politikoje, nes pamačiau daug naujų dalykų, patyriau kaip randasi įstatymai, kaip valdoma valstybė. Nors iki šiol dar sapnuoju, kad dirbu VSD. Ten tiek daug pastangų ir dvasios įdėta. Juk buvau 18-asis saugumo departamento pareigūnas.

- Rinkimai ne už kalnų. Ar, pramokęs valdyti valstybę, tai ketinate daryti ir toliau?

- Nesakiau, kad pramokau, sakiau, kad pamačiau. Nebent kukliai prisidedu prie valdymo proceso. Apie politiko ateitį sunku, o Lietuvoje apskritai vargu ar dera kalbėti, nes tai profesija ateities ir prognozių požiūriu.

Jei ir nebūsiu politiku, tai tragedijos tikrai nebus, nes turiu neįgyvendintų svajonių, pomėgių, kuriems noriu rasti laiko. Pavyzdžiui, noriu iki valiai, iki soties pajodinėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"