TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Stašaitytei-Masalskienei galima patikėti paslaptį

2014 05 24 6:00
A. Stašaitytė-Masalskienė BTV archyvo nuotraukos

Rytinės BTV laidos „Sekmadienio rytas“ veidas ir pokalbių šou „Yra kaip yra“ vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė kalba ir juokiasi, juokiasi ir kalba. Raudonplaukė neslepia, kad pokalbių laidoje kartais jaučiasi nejaukiai, džiaugiasi praėjusį šeštadienį vykusia Gatvės muzikos diena ir pasakoja apie meditaciją.

- Tai – ne pirmas mūsų interviu per pastaruosius trejus metus. Apie ką norėtum kalbėti šį kartą?

- Apie ką aš norėčiau kalbėti? (Mąsto.) Atsiradus „Yra kaip yra“ viskas kitaip. Pastarieji dvylika metų buvo banguoti – teko patirti ir nerimo, ir džiaugsmų, ir atradimų, ir nusivylimų. Pokalbių šou man buvo iššūkis, nes tai – visai kitokio pobūdžio laida, kitoks adrenalinas. Įrašėme daugiau nei šimtą laidų. Krūvis, patiriamas jas įrašinėjant, skiriasi nuo patirto anksčiau. Be to, kai kurių temų aštrumas, nepatogių klausimų pateikimas pašnekovui man buvo visiškai svetima. Pasijutau išmesta iš komforto zonos. Nesakau, kad to nenorėjau. Gal porą metų zyziau, kad noriu naujos patirties, kad esu jai pasiruošusi. Gavau tai, ko norėjau, ir džiaugiuosi, kad leidausi į šią avantiūrą. Juk žiūrovas įsivaizduoja, kad Asta negali paklausti nieko nepadoraus, o „Yra kaip yra“ prodiuseris Saulius Bartkus vedant laidą liepia sakyti rusišką, moterį apibūdinantį žodį iš „k“ raidės. (Juokiasi.)

Šis projektas į mano gyvenimo aprašą įbrėžia papildomą eilutę gan riebiu šriftu. Juo labiau kad „Yra kaip yra“ stambus projektas – trys laidos per savaitę žiūrimiausiu laiku. Didelis krūvis.

- Kai paklausiau, apie ką nori kalbėti, pamąstei ir ėmei pasakoti apie darbą. Jis tau svarbus?

- Be abejo, taip. Tai – ne tik darbas, tai – saviraiška. Pradėdami „Yra kaip yra“ rizikavome visi – ir aš, ir S. Bartkus, ir BTV. Nauja laida visada yra rizika. Jos ėmiausi tik dėl to, kad jaučiau profesinį azartą. Galimybė pasitikrinti, ar galiu ir tai. O! Pasirodo, galiu.

Tai, kad atsakydama į pirmąjį klausimą pradėjau nuo darbo, nereiškia, jog man nesvarbus asmeninis gyvenimas. Negalėčiau dirbti tiek daug, jei nepalaikytų šeima, bet viešai labiau linkusi kalbėti apie veiklą.

- „Yra kaip yra“ kalbama ir aštriomis, pikantiškomis temomis. Pasitaiko pokalbių, kai jautiesi nejaukiai?

- Taip – tikrai pasitaiko. Galbūt kai kurie pamanys, kad man nepatogios diskusijos apie erotiką ar seksą. Anksčiau taip buvo, bet šiandien kalbėti tokiomis temomis - joks nepatogumas ar iššūkis, jei turėsime galvoje, kiek Lietuvoje besimušančių, grasinančių, piktų žmonių. Kai moteris studijoje pasakoja susilaukusi vaiko nuo savo tėvo, kai vyras atplėšia DNR tyrimų rezultatus, nežinai nei kur dėtis, nei kaip reaguoti. Yra tekę pasitraukti, kad man nevožteltų.

„Yra kaip yra“ patiriu nemažai adrenalino, jis man patinka. Nesakau, kad noriu be šalmo lėkti motociklu, bet priimtinas santykių ir darbo adrenalinas.

- Tavo vestas rytinis BTV šou „Šeštadienio rytas“ buvo rodomas dvylika sezonų. „Sekmadienio rytas“ skaičiuoja penktus TV metus. Kurį – pirmąjį, antrąjį ar dvyliktąjį – laidos sezoną kurti sunkiausia?

- Visų sunkiausia dirbti pirmąjį sezoną – visko tik mokaisi. Kurti dvyliktąjį sezoną sunkiau kitaip, nes kyla uždavinys ne kaip sudominti žiūrovą, o kaip susidomėti pačiam. Kartais tai – iššūkis.

- Dalį „Šeštadienio ryto“, pasibaigusio įpusėjus praėjusiems metams, laidų vedei su esą arogantišku virtuvės šefu Liutauru Čepracku. Koks jis iš arti?

- Liutauras ir yra arogantiškas, bet tai nereiškia, kad jis neturi ir kitų savybių: draugiškumo, žaismingumo, kūrybingumo ir pamišėliško profesionalumo. Tai žavi. Arogancija – tik razina. Matyt, žmogus uždaras ir ne visus prisileidžia.

- Su renginių organizavimo kompanijos „Anoniminių darboholikų klubas“ vadu Giedriumi Masalskiu auginate vienuolikametį Emilį ir devynmetį Danielių. Klysčiau sakydamas, kad šiandien komercinės televizijos vaikams geriau nežiūrėti?

- (Mąsto.) Neklystum. Neturiu nieko prieš lietuvišką televiziją, bet kai berniukai namie, jos niekada nejungiam. Jei noriu pamatyti kokią nors laidą, turiu ištaikyti tinkamą momentą. Per tris valandas vaikai gali nuveikti ką nors geriau, nei žiūrėti, kuri šokių, dainų ar ledo projekto pora laimės ir kaip komisija juos apkalbės. Namuose nuolat įjungtas televizorius yra blogas įprotis. Žiūrėti viską - tas pats kaip nesirinkti, ką valgyti.

- Praėjusį šeštadienį įvairiausiuose Lietuvos miestuose vyko Andriaus Mamontovo sumanyta Gatvės muzikos diena. Galbūt buvai išlindusi į Vilniaus centrą?

- Buvau, ir dar kaip. Sėdėjau ant užpakalinės savo vyro motociklo sėdynės. Keletą kartų pervažiavome senamiestį. Žiūrėjome kaip kino filmą ir matėme, koks gražus Vilnius – tą dieną jį buvo galima įsimylėti: žydintys medžiai, besišypsantys žmonės, pilna muzikos… Vakare ėjome į draugo gimtadienį, todėl neturėjome galimybės praleisti senamiestyje daug laiko, bet man buvo labai gražu. Galima pasiimti kamerą ir viską filmuoti – būtų labai gražus klipukas apie tai, kad mūsų sostinė – miestas, kuriame gera gyventi.

- Turkijoje, Alanijoje, su G. Masalskiu esate įsigiję butuką ant jūros kranto. Kai kurie šį sakinį perskaitę žmonės mano, kad esate pinigų pertekę snobai. Gal tokie ir esate?

- Kaip pažvelgsi. Be abejo, dauguma lietuvių, kurie visus metus taupo, kad kartą nukeliautų į Turkiją, į mus gali žiūrėti kaip į baisius „buožes“. Bet yra nemažai žinomų žmonių, nesiskelbiančių turį butą Ispanijoje, įvairiausiose salose, įsigiję vilą Amerikoje. Palyginti su jais, mes ir mūsų butukas Alanijoje atrodo kukliai.

Butas kainavo nebrangiai, bet juo neatsidžiaugiame. Ten nuolat apsistoja Turkijoje poilsiaujantys mūsų artimieji. Jeigu kam nors atrodo, kad gyvename prabangiai, pasakysiu: taip nėra. Reikia pabrėžti, kad Alanijoje lieku be nagų, nes viena plaunu grindis ir tris kartus per dieną gaminu valgyti. (Juokiasi.)

- Užsiimi meditacija. Papasakok išsamiau.

- Praktikuoju ne aukščiausio lygio meditaciją. Penkiolika minučių pratimų, kurie tave priverčia grįžti prie tikrųjų vertybių, ir esi laimingiausias žmogus pasaulyje – visus labai myli ir nesupranti, kodėl jie tokie surūgę. (Šypsosi.)

Anksčiau mano meditacija buvo piešti ant inkilėlių ar ką nors rankioti iš akmenukų. Aną savaitę smulkiais kubeliais pjausčiau mišrainę ir sakiau, kad aš medituoju. Kiekvienas turi susirasti savo būdą.

- Daug metų esi žinomas veidas. Kaip reaguoja žmonės susitikę gatvėje?

- Būna, kad prieina ir siūlo temą laidai. Būna, pasakoja apie savo gyvenimą. Pasiklausau. Gatvėje sulaukiu labai šiltų žvilgsnių ir gerų žodžių. Du kartus per savaitę drąsūs nepažįstamieji sako: „Žaviuosi. Šaunuolė. Sėkmės jums ir jūsų šeimai.“

Kai kurios garsenybės sako girdinčios, kaip apie jas kuždasi už nugaros, arba skundžiasi negalinčios nepasipuošusios išeiti į gatvę. O aš gyvenu normalų, visavertį gyvenimą.

- Skaitant straipsnius apie tave atrodo, kad esi nuoširdi ir atvira. Asta, kurią pažįsta žiniasklaidos vartotojai, yra tokia, kokią ją pažįsta draugai?

- Atsakyti gali tik tie, kurie su manimi bendrauja. Papasakosiu, ką esu girdėjusi. Kai kurie pabendravę sako: „Nemaniau, kad tu tokia draugiška, nes ekrane atrodai labai arogantiška ir pasipūtusi.“ Yra ir tokių, kurie susidaro priešingą nuomonę. Jei neturiu nuotaikos, bambu, o eteryje visada esu maloni. Tada išgirstu: „Pasirodo, kaip ir visi, gali būti pavargusi, gali būti pikčiurna.“

Be abejonės, pasilieku paslapčių, tačiau nemeluoju duodama interviu. Kaip gali apgauti? Esi toks, koks esi. Manęs nepakeisi. Nesu robotas, kuris įjungia programą „Draugiška“, „Šalta“ ar „Oficiali“. (Juokiasi.) Laidose taip pat būnu visokia – kartais susitvardau, kartais pratrūkstu, kai sunervina pašnekovas, kartais nejučia palaikau kurią nors pusę, oponuojančią kitiems dalyviams.

- Tau galima patikėti saugoti paslaptį?

- Jei žmogus pasakė, kad jo žodžiai skirti tik man, tai – mirtinas reikalas. Esu gana patikimas žmogus, bet visiems visko nutinka. Gali būti, kad tau ką nors pasako, o tu nemanai, jog tai – paslaptis. Keletą kartų, kai draugų būry išplepėjau sensacingos situacijos herojų vardus, labai ilgai graužiausi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"