TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Terleckas: "Šiandien mes labiau įbauginti nei okupacijos metais"

2008 11 14 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Antanas Terleckas tvirtina, kad svarbiausias jo gyvenimo darbas - 1979 metų rugpjūčio 23-iąją kartu su bendraminčiais parašytas ir išplatintas vadinamasis 45 pabaltijiečių memorandumas, kuriuo raginta likviduoti Baltijos valstybėse Ribbentropo ir Molotovo pakto pasekmes. Yra ir vienas dar nebaigtas - pora įpusėtų atsiminimų raštų tomų.

"Eik, vaike, bolševikų mušti".

- Disidentu, maištautoju netampama šiaip sau, tam tikriausiai turi būti svarių priežasčių. Kada Jums atsirado pirmieji priešinimosi sovietinei sistemai želmenėliai?

- 1941 metų birželio vežimai į Sibirą atvėrė akis. Iš mūsų kaimo ištrėmė pačias neturtingiausias šeimas. Padariau išvadą, kad jei jau tokius išveža, turi bijoti visi - ir labiau pasiturintys. Viduje kilo

kažin kokia neapykanta. Vokiečių okupacijos metais "pasikausčiau" politiškai, prisiskaičiau daug literatūros, supratau, kokia ta sovietinė sistema. 1945 metais jau du mėnesius praleidau Švenčionių kalėjime.

Pamenu, kaip viršininkai rėkė ant enkavėdistų, ko čia mus atvežė, nes reikėjo sušaudyti vietoje. Saldutiškio valsčiuje esą visi buvo banditai. Iš tiesų mūsų valsčius buvo labai patriotiškai nusiteikęs, mokykla patriotiškai ugdė jaunimą.

Pasibaigus karui moksladraugis kreipėsi į mano tėvą, kad leistų Untaną, tai yra mane, į partizanus. Tėvas, užuot prilaikęs, pareiškė: "Eik, vaike, bolševikų mušti." Būtų ėjęs ir pats, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą buvo kontūzytas. Tik prigrasino, kad nieko motinai apie tą partizanavimą nesakyčiau. O aš išsigandau. Paprasčiausiai bijojau, buvau tik septyniolikos, dar nė šautuvo rankose beveik nelaikęs. Tad meldžiau Dievą, jog manęs nepriimtų. Partizanai mums pareiškė, kad jau ir taip gana daug vaikų miškuose žuvo. Liepė eiti mokytis ir taip Tėvynei naudą duoti.

Apsidžiaugiau, kai partizanai mūsų nepriėmė, nes būtų tekę eiti į mišką, kad autoritetas nenukentėtų, nors ir buvo baisu. Tikrai nevaidinu, kad buvau didvyris. Dabar kalba: štai, jis sėdėjo. Na ir kas - pasodino, tad ir sėdėjau.

Sako, kad kiekvienas žmogus - savo laimės kalvis. Nelabai tuo tikiu. Manau, jog esama aukštesnės jėgos, vadinkime ją Dievu ar dar kaip nors, kuri kiekvienam dar negimusiam yra numačiusi jo gyvenimo kelią.

- Lietuvos laisvės lyga (LLL) - bene ryškiausia Jūsų pasipriešinimo istorijos dalis. Kaip ir kodėl kilo mintis ją kurti?

- Daug pogrindinių organizacijų sovietai gana greitai susekdavo. Aš užsimojau sukurti tokią organizaciją, kurios neatskleistų. Didžiausia tų susektų grupių klaida būdavo ta, kad vos susibūrusios jos sudarydavo savo sąrašus. Taigi pabučiuoja kryželį, priima priesaiką ir surašo narius. Anksčiau ar vėliau čekistai per kratas tuos dokumentus nutverdavo. Paskui per žiaurius tardymus beveik iš visų išpešdavo informaciją. Nors būdavo retų atvejų, kai žmonės nepasiduodavo. Tačiau čekistai juos mušdami taip suluošindavo, kad iki šių laikų jau nė vienas neišgyveno. O man pasisekė. Tik Švenčionių kalėjime esu rimčiau gavęs per ausį. Šiaip manęs niekas nesuspardė, neprimušė, tad ir sulaukiau 80-ies.

Taigi supratau, jog nereikia jokių priesaikų priiminėti, o juolab sąrašų sudarinėti. Kiekvienas savo viduje priimdavo priesaiką, kad kovos su okupantu būdamas pogrindinės LLL narys. Leidome žurnalą "Vytis", bet niekas iki galo neišsiaiškino, jog tai mūsų leidinys.

Konspiracijos abėcėlė

- Taigi skausmingų išdavysčių ar praradimų kaip ir neteko patirti?

- Neteko. Buvo į mūsų organizaciją infiltruotas KGB užverbuotas žmogus, tačiau jautėme tai ir iki galo neatsiverdavome. Nors jis žinojo, kad leidžiame "Laisvės šauklį", "Vytį", kad rengiame dokumentus, smerkiančius Ribbentropo ir Molotovo paktą. Beje, šio žmogaus bendradarbiavimą su KGB atskleidėme ne patys, nors ir kaip būtų keista, o ukrainiečiai Vladimiro kalėjime. Jiems kilo įtarimas, kad neva po tardymų tas lietuvis grįždavo pavalgęs. Užspeistas į kampą jis prisipažino.

Be konspiracijos, buvo ir kitas būdas. Tam tikrus dalykus spausdindavome savo pavardėmis. Kai kada labai įžūlūs mūsų laiškai būdavo perduodami į užsienį ir paskui radijo bangomis grįždavo į Lietuvą.

1987 metais parašėme atvirą laišką Michailui Gorbačiovui, pranešėme, kad Lietuvos KGB keletą LLL narių jau įspėjo nešvęsti artėjančios Vasario 16-osios, pagrasino represijomis. Mes M.Gorbačiovui mandagiai pareiškėme, jog grasinimų nepaisysime. "Iš anksto pranešame, - rašėme tame laiške, - kad Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės 70-ųjų metinių proga, padėsime gėlių tose vietose, kur buvo kalinami, šaudomi ir kariami 1830-1831 ir 1861-1863 metų sukilėliai, ant 1918-1920 metų Nepriklausomybės kareivių kapų. Vilniuje padėsime gėlių ant Vasario 16-osios Akto signataro Jono Basanavičiaus kapo, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, prie Lietuvos šventovės - Vilniaus katedros, kur ilsisi religinių ir politinių Lietuvos veikėjų palaikai, tarp jų - Vytautas Didysis. Padėsime gėlių prie "Naručio" viešbučio, kur buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas. Šv. Onos ir Šv. Mikalojaus bažnyčiose pasimelsime už kritusiuosius už Lietuvos laisvę."

Tuo laišku mulkinome M.Gorbačiovą, kad LLL neva pasitenkins tik gėlėmis, o iš tikrųjų norėjome nepriklausomybės jubiliejų paminėti demonstracijomis. Laiškas pateko į Vakarus ir pranešimus apie būsimą Vasario 16-osios minėjimą paskelbė užsienio radijo stotys. Tad apie rengiamas šventes žinojo ir paprasti žmonės, ir kagėbistai.

- Dažnas disidentas, prisimindamas tos sistemos volą, kankinimus, tremtis, teigia, jog viską padėjo iškentėti tik malda, Dievas...

- Niekada nepiktnaudžiavau Dievo vardu. Tikiu aukščiausia jėga, tačiau daugeliu dogmų netikiu. Nors, turiu pripažinti, visas mano gyvenimas kupinas stebuklų. Atsėdėjau 11 metų, bet iš karto didelės bausmės nebuvau gavęs. Keturis kartus buvau teistas, tad po truputį tas bausmes atlikau. Išeinu į laisvę, pailsiu ir - vėl atgal. O kartoti šimtus kartų "Sveika, Marija" man atrodė nerimta. Tai jau tam tikras fanatizmas. Man daugiau stiprybės suteikdavo geri darbai - ne vieną žmogų esu išgelbėjęs nuo kalėjimo. Tai kelia pasitikėjimą, o ne davatkiški užsiėmimai.

Žmonės tiki absurdais

- Gal ir neteisingas įspūdis, tačiau kartais atrodo, kad buvę disidentavimo bendražygiai susvetimėjo, išsisklaidė kas kur?

- Žmonės turbūt pavargo. Veikia ir sąmoningas kiršinimas, dalis buvo užverbuoti. Juk mane irgi ne kartą bandė verbuoti. Sakė, kad nereikės jokių parašų, tik pasakoti, kaip beprasmiška kovoti su sistema. Tik tiek - ir būtų paleidę. Tokių žmonių, mano manymu, buvo užverbuota nemažai. Jie iki šiol daro savo juodą darbą, skleidžia gandus. Ir apie save esu prisiklausęs, kad žydus šaudžiau, kai buvau 11 metų, kad komunistai "už nuopelnus" davė šešių kambarių butą ir panašių dalykų.

O žmonės naivūs, lengvai tiki absurdu. Visada, kai kas nors sako, jog tas ar anas yra KGB agentas, pirmiausia reikalauju įrodymų. Juk neretai tas, kuris pasakoja apie kitus, ir pats būna užverbuotas.

Pavyzdžiui, yra toks Vytautas Bogušis. Man dažnai nepatinka jo elgesys ar kalbos, bet nešaukiu, kad jis kagėbistas, nors daugelis tokiu vadina. O aš turiu faktų, kad Vytautas negalėjo toks būti. Dėl kai kurių mudviejų pokalbių kagėbistai, jei tik būtų juos sužinoję, būtų ilgam nukišę mane į kokią Mordoviją. Bet nesužinojo. Dabar jis parsidavęs Artūrui Zuokui, kad galėtų savo didelį butą susiremontuoti. Tačiau sakau jam tai be jokio pykčio. Jeigu įtarčiau, kad V.Bogušis buvo užverbuotas, penkiasdešimt gramų su juo tikrai negerčiau. Tokie dalykai neatleidžiami.

- Jau daug kartų aptarti santykiai tarp LLL ir Sąjūdžio, tam tikra konkurencija dėl to, kas labiau nusipelnęs nepriklausomybei.

- Labiausiai prie nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo partizaninis judėjimas. Visi žinome, kodėl Lietuvoje būtent tokia demografinė padėtis. Ji iš esmės skiriasi nuo padėties Latvijoje ar Estijoje. Juk tai partizanai įspėdavo atvežtus kolonistus, kad šie išsinešdintų iš tremtinių namų ar sodybų. Tie dešimt partizaninio pasipriešinimo metų buvo be galo reikšmingi. Būtent partizanams reikia statyti paminklus.

O dabar paimkime Sąjūdį. Visada buvau už Vytautą Landsbergį, kuris tikrai nebuvo kagėbistas, ir prieš Vytautą Petkevičių. Tačiau V.Landsbergis garbino Algirdą Brazauską, kuris kaip uola saugo Lietuvą nuo šiaurės vėjų. Ir faktiškai V.Landsbergis atidavė komunistams valdžią Lietuvoje. O nepriklausomybę iškovojo ne Landsbergis, ne Terleckas, bet visa tauta.

Prisimindamas 1990-1993 metus sakiau, sakau ir sakysiu, kad nepriklausomybę atkūręs Sąjūdis padarė didžiulę klaidą. Rinkimus tąsyk laimėjo landsbergininkai, nepriklausomybininkai, laimėjo įtikimai, didele balsų persvara. Tačiau nepaisydami šio laimėjimo jie gera valia atidavė valdžią buvusiems komunistams. Žinoma, gal ne sąmoningai, o dėl nesusigaudymo, dėl nepatyrimo, dėl žioplumo ir naivumo. Prisiminkime kad ir prezidento rinkimus, kai susidūrė Stasys Lozoraitis ir A.Brazauskas. Prieš A.Brazauską nebuvo surengta jokios neigiamos agitacijos. Vienintelis nunešiau tuometiniam "Lietuvos aido" redaktoriui Sauliui Stomai rašinį, demaskuojantį A.Brazausko antilietuvišką veiklą, tačiau jis taip ir nebuvo paskelbtas. Dingo iš kompiuterių. O dabar S.Stoma lyg niekur nieko sėdi Seime.

Komunistai elgėsi labai gudriai. Kas vyko į Varšuvą susitikti su S.Lozoraičiu? Važiavo Aloyzas Sakalas, Vytenis Andriukaitis ir Justinas Karosas. Ko jie važiavo? Negi nebuvo įmanoma suprasti, kas iš tiesų yra A.Sakalas ar V.Andriukaitis? Po susitikimo su šiais ponais S.Lozoraitis jau ėmė tvirtinti, kad Lietuvos komunistai nepavojingi, su jais galima bendrauti ir bendradarbiauti.

- Kodėl buvusiems disidentams nepavyko įsitvirtinti Lietuvos politiniame gyvenime?

- Buvo daroma viskas, kad mes būtume sukompromituoti. V.Landsbergį apsupo KGB agentai. Jau kovo 11-ąją buvo pasiūlyta, o vėliau patvirtinta nuostata, kad norint užimti kokį nors valstybinį postą reikia turėti dešimties metų darbo stažą. O kas jį turėjo? Tik komunistai!

Mus apšaukė nemokšomis, nors Vilniaus universitete esu baigęs ekonomiką, tik valdžia diplomo nedavė, ir aspirantūroje studijavau. Tremtinius laikė kaimo bernais. Šiuos žmones norėta izoliuoti, kad komunistai liktų valdžioje. Taip dabar ir yra. Valdžioje - jie patys arba jų vaikeliai, tapę liberalais ar socialliberalais. SSKP auklėtiniai valdo Lietuvą.

Didžiausia bėda ta, kad nebeturime tautos. Jei turėtume tautą, ji išeitų į gatves ir pareikalautų susikompromitavusių valdžios atstovų atsistatydinimo. Dabar prie Seimo ar Vyriausybės rūmų geriausiu atveju susirenka vos keli šimtai ar net dešimtys žmonių. Tokių menkučių mitingėlių valdžia nebijo. Tad ir toliau rūpinasi asmeniniais, o ne valstybės reikalais. Prisimenate, kaip Atgimimo išvakarėse kiekviena proga į mitingus susirinkdavo mažiausiai 30-40 tūkst. žmonių? Buvo gražu pažiūrėti. Okupacinė valdžia mūsų bijojo - ji buvo priversta reaguoti į mūsų reikalavimus. O ką turime šiandien?

Dabar lietuviai labiau bijo mitinguoti negu Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Keista, bet šiandien esame daugiau įbauginti nei okupacijos metais - bijome prarasti darbą, bijome, kad darbo gali netekti vaikai ar giminaičiai, jei tik darbdavys sužinos apie tikrąsias mūsų politines pažiūras. Ypač įbauginti valstybinių įstaigų tarnautojai. Ten apskritai negalima turėti pažiūrų - kaip sovietų režimo metais. Nesuprantu, iš kur ta baimė, kodėl, kada ir iš ko mes ją paveldėjome. Per TV labai daug ir kritiškai kalbama, bet pagrindinis klausimas - ką daryti? - taip ir lieka be atsakymo. Padiskutuoti, papliurpti, pasiginčyti diskusijų forumuose mes visi mokame, tačiau valstybės reikalai vis tiek negerėja.

- Tvirtinate, kad sakote tik tiesą. Ar dabar esama politikų, kurie pateisino Jūsų lūkesčius?

- Nedaug. Šiandien mano nuomonė dažnai sutampa su Artūro Račo (tiesa, ne politiko) nuomone, nors jis mane vadina paksistu. Beje, juo tapau tik todėl, kad visada gindavau nekaltai kaltinamus. Kai reikėjo, gyniau ir prezidentą A.Brazauską, ir prezidentą R.Paksą. Ne asmenis, o aukščiausius šalies pareigūnus.

Per prezidento rinkimus už Valdą Adamkų balsavau ir pirmą, ir antrą kartą, tačiau tas balsavimas buvo priverstinis, ne iš gero gyvenimo. Tiesiog iš dviejų blogybių rinkausi mažesnę. Bent jau tuo metu man taip atrodė. Šiandien V.Adamkaus veiklą vertinu itin neigiamai. Neturiu jokių įrodymų ir jokiu būdu netvirtinu, kad jis gali būti susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, bet kai kurie jo veiksmai labai jau įtartini. Pasakyčiau taip: V.Adamkus tapo akivaizdžiu KGB rezervininkų advokatu ir gynėju. Ir šito man užtenka. Padorus lietuvis negali ginti KGB rezervininkų. O kaip V.Adamkus elgėsi, kai buvo pasiūlytas Liustracijos įstatymas? Elgėsi taip, kaip naudinga žmonėms, turėjusiems ryšių su KGB. Kad V.Adamkus yra populiariausias iš populiariausių, netikiu nė per nago juodymą. O koks iš jo gamtos gynėjas? Jam absoliučiai niekas nerūpi, tėra kažin kieno aklas įrankis ir tikrai dirba ne Lietuvai. Prezidentui reikia drąsos ir patriotizmo, bet jis šių savybių stokoja.

O Andrius Kubilius? Juk jei ne jo parama komunistams, G.Kirkilas nebūtų pridaręs tiek niekšybių, kurias dabar turime srėbti.


Antanas Terleckas gimė 1928 metų vasario 9 dieną Ignalinos rajono Krivasalio kaime mažažemio valstiečio šeimoje.

Mokydamasis Linkmenų progimnazijoje 1945-aisiais du mėnesius kalėjo Švenčionių kalėjime. Baigęs penkias klases įstojo į Vilniaus prekybos technikumą. Paskui studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.

1954-1957 metais dirbo SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje kredito inspektoriumi, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju.

1957-ųjų gruodžio 24 dieną buvo suimtas. Sibiro konclageriuose iškalėjo trejus metus. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo "Puntuko" gamyklos dispečeriu, vyr. ekonomistu, vyr. inžinieriumi. Nuo 1967 metų - Vilniaus valgyklų treste.

1964-1969 metais Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo istoriją.

1973-iųjų gegužės 24 dieną buvo suimtas. Metus kalėjo Lukiškėse ir Vilniaus konclageryje. Sugrįžęs iš kalėjimo dirbo gaisrininku, durininku, darbininku.

1976-1977 metais buvo vienas pogrindinio leidinio "Laisvės šauklys" leidėjų. 1978-ųjų vasarą su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą. 1979 metų vasarą kartu su LLL nariais leido nelegalų leidinį "Vytis".

1979-ųjų rugpjūčio 23 dieną drauge su bendraminčiais parašė ir išplatino vadinamąjį 45 pabaltijiečių memorandumą, raginantį likviduoti Baltijos valstybėse Ribbentropo ir Molotovo pakto pasekmes.

1979 metų spalio 30-ąją buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Vilniuje, Urale, ketverius metus praleido tremtyje Magadane.

Į Lietuvą sugrįžo 1987 metų sausio 9 dieną ir vėl įsitraukė į politinę veiklą. Redagavo leidinius "Vytis" ir "Laisvės šauklys". Išleido maždaug dešimt studijų apie "dainuojančią revoliuciją".

Prezidento dekretu A.Terleckas 1998 metų rugpjūčio 21 dieną apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje.

Kartu su žmona Elena užaugino du sūnus ir dukterį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"