TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Adelės lėlės ir jų istorijos

2015 12 23 6:00
Adelė Požėlaitė savo lėles dažnai parduoda užsienio kolekcininkams. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Jaunos, scenografijos studijas baigusios merginos Adelės Požėlaitės kūrybos istorijai iliustruoti puikiai tiktų patarlė: nespjauk į šulinį, gali tekti iš jo gerti. Atsainiai ir kiek iš aukšto į lėlės žiūrėjusi ji šiandien kuria tikrus interjero šedevrus.

A. Požėlaitė lėlininkų pasaulyje geriau žinoma Adelės Po vardu. Įspūdingus lietuvės kūrinius įsigyjantiems užsieniečiams, matyt, taip lengviau – lietuviškas pavardes dažnam sunku ištarti. Merginos sukurtos intejero lėlės jau apsigyveno Amerikos, Australijos Jungtinės Karalystės žmonių namuose. Po pasaulį pasklido apie dvi dešimtis Adelės kurtų lėlių.

Ne vaikams žaisti

Jau trejus metus Adelė kuria lėles, kurios gali papuošti bet kokį interjerą. Tačiau tikina, kad tik pastarųjų metų darbais yra iš tiesų patenkinta – pirmieji kūriniai dar nebuvo tokie tobuli. „Jau esu apsisprendusi, kokias lėles darysiu, ieškojimų laikotarpis baigėsi. Išgryninau savo stilių ir ketinu jo laikytis“, – sakė Vilniaus dailės akademijoje (VDA) scenografiją baigusi mergina.

Ji neslepia fakto, kad anksčiau į lėles žiūrėjo atsainiai – čia tik vaikų žaidimai. Tačiau kai baigusi mokyklą gimtuosiuose Švenčionėliuose įstojo mokytis į VDA, viskas iš esmės pasikeitė. „Visi antro kurso scenografijos studentai turi privalomą lėlių teatro įvadinį kursą. Tiesiog turi susipažinti su lėlių teatru. Reikėjo pagaminti po vieną lėlę, suprasti, kaip kuriama lėlių teatro scenografija, jeigu ateityje scenografui prireiktų su tuo susidurti. Mes su bendramoksliais buvome dar labai jauni, itin romantizavome savo pasirinktą scenografijos specialybę: norėjome kurti dramas, tragedijas – žodžiu, rimtą meną, tikrą teatrą. Tad lėlių teatras mums atrodė nerimta, netikra – kažkokie vaikų žaidimai“, – atvirai aiškino pašnekovė.

Tik pradėjusi kurti pirmąją lėlę mergina suprato, kokią begalinę saviraiškos galimybę teikia ši veikla. Kaip pati juokėsi, „užkibo“ iš pat pirmo karto, visas atsainus požiūris akimirksniu išgaravo. Likusius dvejus mokslo metus Adelės specializacija buvo lėlių teatras. Dabar ji yra profesionali lėlių dailininkė, prieš pusmetį atsisakė buvusio darbo ir visą laiką skiria interjero lėlėms kurti. „Labai tuo džiaugiuosi“, – tikino ji.

Adelei labiausiai patinka knebinėti smulkius lėlės kostiumo elementus.

Juvelyrinis darbas

Visos Adelės lėlės – unikalios, vienetinės, kiekviena veiduko, galūnių, kostiumo detalė pagaminta rankomis, pakartoti lygiai taip pat negalėtų nė pati kūrėja. Pasak merginos, ji retai piešia būsimų lėlių eskizus, dažniausiai tiesiog leidžia galvoje rastis vaizdui, kokia bus kita lėlė. „Kūrybos metu leidžiu tam vaizdiniui keistis, o procesas prasideda nuo kostiumo detalių, plaukų paieškos. Po truputį viskas susilipdo iš mažų detalių į visumą“, – dėstė pašnekovė.

Kiekvienos lėlės veidukas gaminamas iš modilino, kūno formavimas prasideda, kai vielos karkasas paruošiamas. Atsižvelgdama į tai, ar lėlė bus judanti, ar ne, Adelė taiko skirtingas technologijas. Vėliau prasideda juvelyrinis darbas – pastelėmis arba akvarele piešiamas lėlės veidas, spalvos fiksuojamos specialiu laku. „Plaukai lėlėms daromi iš lamų kailiuko. Visiems būna netikėta, kad naudojamas būtent jis. Tačiau pagal mastelį – lėlės dydis apie 35 centimetrai – negaliu naudoti jokių žmogaus perukų plaukų, nes jie tiesiog per stori lėlei. O štai lamų kailiukas – kaip tik. Be to, labai gražiai ir natūraliai atrodo“, – kūrybinės virtuvės paslaptis atskleidė mergina. Kostiumui kūrėja stengiasi naudoti natūralias medžiagas ir audinius, tačiau tuo neapsiriboja. Jeigu mato, kad prie jo dera sintetinis audinys, naudoja ir jį. Menininkė tikino, jog kurti smulkias ir didelio kruopštumo reikalaujančias kostiumo detales – batukus, sukneles, aksesuarus jai ypač patinka. „Labai mėgstu krapštytis, knibinėti mažas detales. Be to, kostiumas labiausiai atskleidžia kuriamos lėlės charakterį, tad jam skiriu ypač daug dėmesio“, – aiškino menininkė.

Ši gražuolė vardu Fouette. /Asmeninio albumo nuotraukos

Istorijas kuria pati

Kiekviena Adelės sukurta lėlė turi autorės sumanytą gyvenimo istoriją. Savo feisbuko paskyroje menininkė surašo savo kūrinio „gyvenimo aprašymą“. O jeigu kuria lėlę konkrečiam žmogui pagal užsakymą, ir lėlė, ir jos istorija tampa labai asmeniškos, dažnai įkūnijančios būsimo šeimininko savybes, būdo bruožus.

Fouette ūgis - 35 centimetrai.

Daro Adelė ir kiek paprastesnius lėliukus – tiražuojamus levandų ar kitos kvapiosios medžiagos prikimštus mielus kūrinėlius, tinkamus miegamojo ar net vaikų kambario interjerui. „Jie visi taip pat rankų darbo, nieko neštampuoju, – nusijuokė lėlių dailininkė. – Jų pagaminu daugiau, ne po vieną. Man – tai tarsi poilsis po to, kai tris keturias savaites kuriu vieną „rimtą“ interjero lėlę. Dažnai sukūrusi vieną lėlę negali iš karto imtis kitos, reikia poilsio, pertraukos. Tačiau jau negaliu sėdėti nieko nedarydama – va, tada ir imuosi šių savo mažylių. Šis darbas nereikalauja didelių kūrybinių kančių, jis atpalaiduoja.“

Lėlių dailininkė pastebi, kad devyniasdešimt nuošimčių jos kurtų lėlių įsigyja savarankiškos išsilavinusios moterys (nuo 30 iki 50 metų), kurios domisi menu, interjero mada ir naujovėmis. Dažna pirkėja Adelei atsiunčia nuotraukų, kaip priderino jos kūrinį prie namų interjero, dalijasi įspūdžiais. Dažnai lietuvės menininkės kurtas lėles perka kolekcininkai iš užsienio šalių. Dauguma Adelės lėlių iškeliavo į užsienį, menininkė suskaičiavo, kad Lietuvoje yra likę apie trisdešimt procentų jos darbų, visi kiti – išsibarstę po įvairias pasaulio valstybes.

Todėl ir savo lėlių gyvenimo istorijas menininkė rašo anglų kalba. „Noriu palaikyti ryšį tiek su mano lėles pirkusiais žmonėmis, tiek žinoti ir stebėti, kur jos nukeliavo, tad rašau angliškai. Tačiau visas savo sukurtas lėlių istorijas pateikiu ir lietuviškai. Noriu ir tautiečiams parodyti, kad yra įdomių meno formų, galbūt netradicinių, tačiau ne mažiau smagių. Mūsų krašte daug kas dar nežino, kas yra interjero lėlės, kai pasisakau jas kurianti, dažnai susiduriu su lietuvių nuostaba: kas tai?“

Menas nugalėjo žurnalistiką

Mergina prisipažįsta, kad visada mėgo rašyti, mokydamasi mokykloje net svarstė galimybę studijuoti žurnalistiką. Turėjo tam pagrindą – menininkės mama yra žurnalistė. Tačiau nugalėjo tėčio dailininko duotas genas – pasuko į meną. „Nuo vaikystės dažnai lankiausi teatre, ėjome su tėvais į parodas, mane visą laiką supo labai meniška aplinka. Nors mama žurnalistė, ji taip pat labai domisi menu“, – pasakojo Adelė. Nuo antros klasės mergaitė lankė meno mokyklą, piešė, tapė. Tačiau ir žurnalistika viliojo, jos mėgstamiausia pamoka mokykloje buvo lietuvių kalba. „Dešimtoje klasėje net lankiau sekmadieninę jaunųjų žurnalistų mokyklą, kurį įkurta prie Žurnalistikos instituto. Bet vėliau supratau, kad menas man artimesnis, tad pasukau šia linkme. Tačiau gautos pamokos tikrai praverčia. Ypač rašant savo lėlių gyvenimo istorijas“, – prisipažino jaunoji kūrėja.

Šiaurės šalių Hilda.
Mažas Adelės angeliukas.
Štai Baltoji Naktis.
Adelės kuriamos lėlės puoštos smulkiais, itin preciziškai atliktais aksesuarais.
Mielas lėliukas su levandomis.
Miegančiąją gražuolę menininkė papuošė rožiniais plaukais.
Kiekvienos lėlės veidas - vis kitoks.
Šis linksmas plaukikas tiks prie vaikų kambario interjero.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"