TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Adomo Mickevičiaus ainių bėdos Lietuvoje

2010 12 02 0:00
"Aš esu iš čia, nors 150 metų mano šeima Lietuvoje negyveno", - tvirtina R.Goreckis-Mickevičius.
Petro Malūko nuotrauka

Lietuva galėjo turėti Adomo Mickevičiaus biblioteką ir laiškus, Aleksandro Puškino jam dovanotąją deimantinę lyrą, ampyro stiliaus baldus, šeimos paveikslus, brangenybes, stalo sidabrą, monetų kolekciją ir kitus daiktus. Galėjo.

1959 metų rudenį Lietuvos SSR rašytojų sąjunga gavo didžiojo poeto provaikaičio Georges'o (Jerzy) Goreckio laišką iš Prancūzijos "dėl Ad.Mickevičiaus palikimo perdavimo".

Deimantinės lyros beieškant

"Bet su juo buvo pasielgta kaip su kiaule!" - karščiuojasi laiško autoriaus vaikaitis, taigi poeto proproprovaikaitis Romanas Goreckis-Mickevičius.

Sovietinė rašytojų sąjunga, malonėjusi atsakyti tik į antrąjį G.Goreckio laišką (labai oficialiai, iš aukšto), pranešė, kad su jų turiniu supažindintos "kompetentingos, tokius klausimus turinčios spręsti įstaigos". Tiksliau, Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas. "Tuo mes laikome savo funkcijas šiuo klausimu atlikę", - teigiama laiške, pasirašytame sąjungos valdybos pirmininko Eduardo Mieželaičio. Toliau - tyla.

"Ir kas būtų leidęs sovietų Lietuvai sulaukti tokios garbės, priimti tokią dovaną!" - stebisi teatrologė Gražina Mareckaitė, pusės šimtmečio senumo poeto provaikaičio laišką perskaičiusi vartydama Lietuvos literatūros ir meno archyvo dokumentų sąvadą ir sunkiai galėjusi patikėti savo akimis - A.Mickevičius palikuonių valia turėjo grįžti į Lietuvą su neįkainojamu palikimu ir visais turtais. "Kur dingo deimantinė lyra?" - šis klausimas G.Mareckaitei nedavė ramybės, ir ji parašė puikią esė, tarsi savo knygos "Šiapus ir anapus Vilniaus vartų" papildymą.

Pasaulis yra didelis, o atsakymas slypi už kampo. Prie vieno kampo G.Mareckaitė išdėstė šią istoriją sutiktai bičiulei Aušrai Marijai Sluckaitei-Jurašienei, o pastaroji jau prie kito kampo iš Karolinos Masiulytės-Paliulis sužinojo, kad Vilniuje gyvena G.Goreckio vaikaitis Romanas su šeima, taigi apie lyrą galima paklausti jo.

Siekia atsiimti žemę

LŽ kalbintas R.Goreckis sakė ieškąs atsakymo į savo klausimą: "Kodėl A.Mickevičiaus palikuonys Lietuvoje turi tiek daug problemų?"

Didysis poetas parašė daugybės lietuvių (ir lenkų) atmintinai mokamas eilutes: "Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/ Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko..." Šios poezijos autoriaus proproprovaikaitis Romanas renkasi kitokį toną. Jis teigia rašąs knygą, kurioje pasakodamas savo patirtį šiandienos Lietuvą pavaizduos kaip šalį, kurioje klesti korupcija ir politikų bei valdininkų cinizmas.

G.Goreckiui priklausiusią kolekciją, jo kelis kartus siūlytą Lietuvai, įsigijo Lenkija, už viską sumokėjusi 100 tūkst. dolerių. Romanas prisimena, kaip supyko ant senelio, kai lenkai atėjo pasiimti "jo lovos". T. y. A.Mickevičiaus lovos, ant kurios vaikystėje miegojo Romanas. Atsakymas į G.Mareckaitės klausimą: lyra atsidūrė Varšuvoje. Visi Lenkijos įsigytieji lobiai saugomi Varšuvos ir Poznanės muziejuose.

41-erių Romanas Lietuvoje jau beveik devyneri metai, čia praleidžia aštuonis mėnesius per metus. Verslo reikalais dažnai vyksta į Lenkiją, Prancūziją, neseniai pradėjo megzti ryšius Baltarusijoje. Su gyvenimo drauge lietuve augina dukrą. Kalba angliškai, itališkai, ispaniškai, lenkiškai. Ir lietuviškai. Gimtoji kalba - prancūzų.

"Aplinkybės klostėsi taip, kad iš A.Mickevičiaus palikuonių dabar yra tik Goreckiai", - pasakoja Romanas. Viena poetų dukrų - Marija Helena - ištekėjo už Tadeušo Goreckio. "Mes esame iš čia, mes - lenkai iš Lietuvos, - komentuoja Romanas senelio apsisprendimą A.Mickevičiaus palikimą skirti būtent Lietuvai. - Į Paryžių Goreckiai išvažiavo po 1830 metų sukilimo. Drąsiai galiu sakyti, kad tai buvo ir mūsų sukilimas, kadangi viena svarbiųjų jo rengimo vietų - Goreckių namai. Poetas Antonis Goreckis, Tadeušo tėvas, - vienas iš jo vadų. Praėjus šimtui metų po sukilimo, Prancūzijoje gyvenančiam mano proseneliui buvo grąžintos Goreckių žemės dabartiniame Vilniaus rajone, Dusinėnuose, daugiau nei du šimtai hektarų (Vilniaus kraštas tada buvo lenkų okupuotas). Kai Stalinas tas teritorijas atidavė Lietuvai, mūsų žemės, aišku, buvo nacionalizuotos. Tačiau Lietuvos Respublika buvo pripažinusi, kad liko mums skolinga. Yra dokumentai, liudijantys, kad ji įsipareigoja atlyginti nuostolius už nuosavybę, oficialiai priklausančią Georges'ui Goreckiui Lietuvoje."

Čia kalbama apie Lietuvos ambasadoriaus Prancūzijoje Stasio Antano Bačkio 1940 metų gegužės 30 dienos raštą Georges'ui Goreckiui, pranešantį apie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos oficialų nuostolių atlyginimo patvirtinimą. Nurodytas atlygio dydis - 3 mln. litų (arba 124 tūkst. svarų sterlingų). Atrodytų keista, kad Lietuva, vykdžiusi žemės reformą, prisiėmė tokius įsipareigojimus. Matyt, A.Mickevičiaus palikuonims buvo padaryta didelė išimtis.

Pilietybės reikalai

Didžiojo poeto proproprovaikaitis savo knygoje ketina išsamiai papasakoti, kaip nesėkmingai siekė Lietuvos pilietybės, kad galėtų susigrąžinti bent dalį Goreckių žemės.

Tikėdamasis pilietybės, R.Goreckis informavo tuometį Lietuvos Respublikos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską apie ketinimą įkurti A.Mickevičiaus fondą, kuris rūpintųsi poeto palikimu. Jokios reakcijos nesulaukė. "Praėjus šešiems mėnesiams po šio pasiūlymo toks fondas buvo įkurtas (Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas - aut.), bet aš tą sužinojau tik po kelerių metų, - pasakoja R.Goreckis, - kai Pilietybės reikalų komisijos vadovas Andrius Meškauskas nurodė man kreiptis į tuometį fondo pirmininką, žinomą Vilniaus advokatą. Mes porą kartų susitikome: jis pareiškė, kad norėdamas pretenduoti į Lietuvos pilietybę turėčiau visą savo kolekciją perleisti jo vadovaujamam fondui, tada jis jau galėsiąs tarpininkauti. Mane papiktino arogantiška jo laikysena ir cinizmas. Taip, aš norėčiau žemės ir pilietybės, bet neketinu duoti kyšių. Versle niekada neduodu kyšių, kodėl turėčiau mokėti prezidentūroje?"

Prezidentaujant Valdui Adamkui, R.Goreckis gavo neigiamą atsakymą - Lietuvos pilietybė jam nebuvo suteikta. Turėjo praeiti vieni metai, kad būtų galima kreiptis pakartotinai. Bet jau po šešių mėnesių R.Goreckis sulaukė skambučio iš prezidentūros, kuris jam pasirodė keistas: prašykite dabar, nes laikas palankus. Tuo metu vyko V.Adamkaus ir Rolando Pakso rinkimų kampanija, ir Lietuvos pilietybės suteikimas Adomo Mickevičiaus palikuoniui, R.Goreckio manymu, būtų buvęs pliusiukas V.Adamkui.

"Taip, aš norėjau gauti pilietybę, tačiau kad viskas vyktų pagal įstatymus, - tikina R.Goreckis. - Man tas sumanymas nepatiko ir aš atsisakiau. Prezidentūroje į tai buvo sureaguota piktai: "Jūs pats nežinote, ko norite." Aš žinau, kas aš esu. Ir žinau, kad man siūlė nešvarų dalyką."

Protestuos kaip Voltaire'as

Kai jau praėjo metai, kaip ir numatyta įstatymų, R.Goreckis vėl kreipėsi į V.Adamkų. Atsakymas - vėl neigiamas. "Suprantu, kodėl, - dėsto R.Goreckis. - Pilietybės reikalų komisijoje sprendimus priiminėjo tie patys."

"Aš esu verslininkas. Mano manymu, tai vienintelė galimybė būti laisvam, - tvirtina R.Goreckis. - Galiu išgyventi ir be tos žemės. Tačiau man svarbiausia principai. Negaliu atsitraukti, kai buvau apgautas. Man belieka protestuoti, tarsi Voltaire'ui apie tai skelbti visiems. Rašau knygą. Be kita ko, man nesuprantama, kaip gali egzistuoti A.Mickevičiaus fondas be jo palikuonių sutikimo ir pritarimo? Poeto vardu spekuliuojama ir prisidengiama."

Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje yra dviejų eksponatų iš R.Goreckio rinkinio kopijos: pomirtinės poeto kaukės ir portreto (XIX amžiaus dailininko Romano Postempskio graviūros). Goreckių giminės kolekcijos dabartinis savininkas Romanas teigia siūlęs, kad ji visa būtų eksponuojama Lietuvoje. Jo manymu, tuo rūpintis būtų galėjęs A.Mickevičiaus fondas.

"Su mano seneliu buvo pasielgta kaip su kiaule, dabar lygiai taip pat - su manimi, - sako R.Goreckis. - Bet aš kilęs iš čia, todėl esu tvirtas. Nors 150 metų mano šeima čia negyveno, bet aš esu iš čia. Jaučiu, kad mane šioje erdvėje kažkas palaiko, teikia stiprybės. Aš galėsiu palaukti 10, 20, 30 metų, bet turėsiu, ko noriu. Mano šeima laukė šimtą metų. Tegu ir dabar ateina kita karta."

"Neplanuoju išvažiuoti"

"Savo kovoje privalau būti labai agresyvus. Jeigu per kokį nors priėmimą pamatau poną tuometį A.Mickevičiaus fondo pirmininką, būtinai prieinu ir sakau: "Ei, kas atsitiko su korupcija? Geras verslas dabar, geras?" O šalia jo - ministrai, kiti pareigūnai. Jei yra užsieniečių, būtinai pašaukiu juos ir parodau "Lietuvos korupcijos karalių". Norėjau grįžti į Lietuvą, iš kurios mano protėviai buvo priversti pasitraukti. Grįžau. Tačiau daroma viskas, kad gyvendamas čia turėčiau problemų. Aš neplanuoju išvažiuoti, man čia patinka, čia mano šeima. Verčiau pralaimėti, bet išsaugoti principus. Kai Goreckiai planavo 1830-ųjų sukilimą, žinojo, kad gali viską prarasti, bet tai jų neatbaidė, kadangi viskas buvo daroma remiantis principais. Mano atvejis analogiškas - man ta žemė nesvarbi, jeigu dėl jos turėsiu padaryti ką nors šlykštaus. Turi būti švaru."

R.Goreckis prisimena, kaip jis ir jo bendraminčiai šiurpo, kai pagal Maskvos planą Vilniaus krašte buvo eskaluojamos lenkų autonomijos idėjos. Šiandien jis karštai skelbia mintis apie Lietuvos autonomijos Lenkijos sudėtyje: "Mūsų tautybė buvo bendra, mes tiek laiko žengėme kartu. Ir dabar jums šimtą kartų būtų geriau su Lenkija, turėtumėte autonomiją, kalbėtumėte savo kalba. Tarkim, pensininkai gautų triskart daugiau nei dabar, nes Lenkija - didelė šalis, todėl sulaukia investicijų, kurių nėra Lietuvoje. Kas iš to, kad turite nepriklausomybę, o skęstate milžiniškose skolose?"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"