TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aiškiaregė Džuna: išėjusi į nebūtį

2015 06 13 6:00
Ši smulkutė nepaprasto ir savito grožio moteris greitai ir stipriai prikaustė daugelio dėmesį. Užsienio spaudos nuotraukos

Eidama 66-uosius metus Maskvoje mirė žinoma netradicinės medicinos gydytoja ir aiškiaregė Eugenija Davitašvili, labiau žinoma Džunos vardu. Pastaruoju metu Džuna nepalaikė ryšių su giminėmis, po sūnaus Vachtango mirties 2001 metais ji gyveno užsisklendusi.

Džuna Davitašvili buvo poetė, gydytoja, dailininkė, Tarptautinės alternatyviųjų mokslų akademijos prezidentė. Žiniasklaidos teigimu, tarp jos pacientų buvęs SSRS generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas, žinomas rusų dailininkas Ilja Glazunovas, italų aktorius Marcello Mastroianni, Holivudo žvaigždė Robertas de Niro ir dar daugybė garsenybių.

Jos fenomenas

Sunku būtų pasakyti, kas dar taip greitai pelnė tokį populiarumą kaip ji. Įžymūs poetai apdainuodavo jos gydančias rankas susižavėjimo kupinomis eilėmis. Dailininkai ir skulptoriai tapė ir lipdė jos portretus. Autoritetingi mokslininkai net vartojo terminą „Džunos fenomenas".

Ne vienam kilo klausimas: kokia tokio neregėto pasisekimo priežastis? Kaip šiai smulkutei nepaprasto ir savito grožio moteriai pavyko taip greitai ir stipriai prikaustyti daugelio dėmesį, sukelti tiek diskusijų ir ginčų? Vargu ar gali būti vienareikšmis atsakymas. Daug lėmė ir išskirtinė Džunos asmenybė, ir jos gydymo metodų efektyvumas, ir nepaprastas nuoširdumas, didžiulis atsidavimas viskam, ką tik ji darytų. Džunos gyvenimo prasmė buvo gydyti žmones. Tai turbūt žinojo kiekvienas. Tačiau visiems buvo įdomu, kuo grindžiamas jos gydymas: burtais ar jai vienai prieinamomis žiniomis.

Nedaugelis žinojo, kad ji - asirė, o Džuna asirų kalba reiškia Eugenija. Asirai - tauta, gyvenanti Artimųjų Rytų šalyse, JAV, buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Asirų visame pasaulyje tėra apie milijoną. Jie kalba asirų kalba, priklausančia semitų kalbų šakai, ir turi savo rašmenis, panašius į senovės sirų abėcėlę.

Aiškieregės vaikystė

"Aš kilusi iš provincijos, iš Asirijos stanicos Kubanėje, - yra pasakojusi Džuna. - Tik keturios dešimtys trobų. Bet šis kaimelis man yra brangiausias pasaulyje. Aš ir dabar jį dažnai aplankau."

Kaimo žmonės visada tikėjo burtininkais, raganomis, aitvarais. Kas buvo artimiau Džunai - mokslas ar burtai? "Kaimo žmonės ir šiandien tiki. Ir, matyt, ne veltui. Juk iš tiesų, kodėl artimam žmogui mirus, sudūžta veidrodis, sustoja laikrodis? Ką aš žinau? Turiu energinį lauką, kurį, anot mokslininkų, turi visi gyvi organizmai. Šiame lauke kaupiasi visos fizikų ištirtos energijos formos. Tik vienų žmonių energinis laukas būna stipresnis, kitų - silpnesnis. Mūsų kaime buvo papročių ir tikėjimų, atėjusių iš labai senų laikų. Pavyzdžiui, ir dabar, pildama iš virdulio karštą vandenį, aš sakau: „Šimi alla!" („Vardan Dievo!"). Aš tarsi primenu toms po karšto vandens srove esančioms nematomoms būtybėms (jei norite, dvasioms), kad jų neužmiršau. Taip mane mokė tėvai", - teigė aiškiaregė.

Senovės Tarpupis, kurio žemėse gyveno karingieji asirai, garsėjo gydytojais. Jų globėju buvo laikomas medicinos dievas Ningišzidas (vaizduojamas kaip gyvatė, apsivijusi lazdą, - šis simbolis lig šiol yra medikų emblema). Senovės asirai tikėjo, kad galima gydyti rankų prisilietimu. "Su praeitimi mane siejo prosenelė, kuri gyveno ilgiau nei šimtą metų. Lyg pro rūką regiu jos siluetą. Štai ji daro rankomis kažkokius judesius, glosto, kažką kužda, paskui ima į rankas rykštelę ir suka ją ratu virš ligonio, vėl kužda. Šie ryškūs vaizdai niekada neišdils man iš atminties. Vaikystėje žaisdama bandžiau kartoti jos judesius, vis šnabždėdama ar niūniuodama tai, ką man kuždėjo vaizduotė. Kiek ligų galėjo išgydyti mano prosenelė? Niekas negalėjo atsakyti į šį klausimą. Bet net aš, tiek daug galinti, lig šiol nežinau, kaip pagydyti išvaržą, o ji mokėjo. Ir jos duktė, mano senelės sesuo, gydo išvaržą delno prisilietimu. O mano mama niekada neturėjo gydymo dovanos, bet užtat labai skaniai gamino. Tėvo protėvių, taip pat gyvenusių prie Urmijos ežero, aš niekada nesu mačiusi ir nieko apie juos nežinau. Mano tėvas Juvašas Sardis dar prieš karą atvažiavo į tuometinę Sovietų Sąjungą iš Irano, čia vedė, apsigyveno mūsų kaime ir visą gyvenimą dirbo kolūkyje. Kiekvienas vaikas ką nors paveldi ir iš tėvo, ir iš motinos. Aš, kaip teigia giminės, esu tiksli tėvo kopija. Mama laikė mane per daug keista, ją gąsdino dažni mano išsišokimai, už kuriuos neretai gaudavau pylos, o tėvas mylėjo be galo be krašto, - anksčiau yra prisipažinusi Džuna. - Tėvas kartais pranašaudavo ateitį. Kartą sėdėdamas prie stalo su vyresniais už save bičiuliais jis netikėtai tarė (beje, ištarė tuos žodžius rimtu ir liūdnu veidu), kad mirs anksčiau už juos. Bičiuliai juo nepatikėjo, bet būtent taip ir įvyko. Niekas kitas taip nesuprato manęs kaip tėvas. Kai išgirdau, jog kaimo žmonės apšaukė mane „šida", t. y. ragana, neištvėrusi pasiguodžiau tėvui, kad pabėgsiu iš namų. Jis mane nuramino. Prisimenu, kai sutemo, tėvas pradėjo pasakoti apie žvaigždėtą dangų. Po tomis didelėmis ir ryškiomis nakties žvaigždėmis pirmą kartą pajutau, kad aš gyvenu ne tik Žemėje, bet ir tūkstančiuose kitų planetų, todėl niekaip negaliu „surinkti" savęs į vieną vietą."

Rusų aktorius Stanislavas Sadalskis buvo ištikimas Džunos bičiulis, jis pirmasis ir pranešė apie aiškiaregės mirtį.

Vos neįvykusi tragedija

Vaikystėje Džuną ištiko nelaimė, kuri galėjo baigtis tragiškai. Apie ją žiniuonė papasakojo vienam medicinos ir parapsichologijos daktarui: "Mūsų šeimoje augo daug vaikų. Ypač man įkyrėdavo jauniausias brolis. Tada jam buvo tik dveji metukai, ir mama liepdavo jį prižiūrėti. O aš taip norėdavau žaisti su savo bendraamžiais. Bet brolis yra brolis. Kartą nešiojau jį ant rankų po mūsų kiemą. Eidama pro gilų šulinį pajutau, kaip kažkokia nematoma jėga ištraukė brolį man iš rankų ir nusviedė į tamsią gelmę! Nedelsdama šokau iš paskos. O šulinys gilus ir siauras, net apsisukti nėra kur. Išstūmiau mažąjį iš šulinio, bet pati išsikepurnėti niekaip negalėjau. Nežinau, kiek laiko ten ištupėjau, gal kokias penkias minutes. Broliukas nubėgo namo pašaukti mamos. Ji nieko negalėjo suprasti, ką brolis aiškina, nes jis tuomet ir kalbėti dorai nemokėjo. Išpuolusi į kiemą mama ėmė šaukti mane. O mažasis pribėgo prie šulinio ir piršteliu žemyn rodo - žiūrėk, ji ten. Pagaliau supratusi, kad aš įkritau į šulinį, motina nualpo. Gerai, kad namie buvo kitas brolis Volodia. Jis ir ištraukė mane. Ir, žinote, keista tai, jog į mano plaučius nepateko nė lašo vandens! Aš net sąmonės nepraradau. Tai ne vienintelis stebuklas, kurį patyriau vaikystėje. Kai išpranašavau žemės drebėjimą, manimi niekas netikėjo. Ir skaudžiai už tai sumokėjo. Po žemės drebėjimo kaimo žmonės ėmė į mane piktai žiūrėti. Vaikėzai pravardžiavo ragana, praeiti neduodavo. O kiek patyčių kentėjau, kai mokiausi Liaudies universitete. Dėstytojai niekaip negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad galiu gydyti be vaistų. Per valstybinį egzaminą vienas profesorius man ir sako: "Jei nori gauti diplomą, susiūk žaizdą be adatos ir perrišimo siūlo." Viskas, svarstau, prapuoliau. Diplomo negausiu. Staiga išgirdau tėvo balsą. Taip, taip, nesistebėkite. Aš aiškiai girdėjau jo balsą: " Ženia, sulipink. Ženia, sulipink." Supratau, kad reikia sulipinti kraštus. Laimė, ligonio žaizda buvo pjautinė, lygiais kraštais. Ėmiau spausti juos vieną prie kito, tyliai šnibždėdama: "Limpa, limpa, limpa." Nežinau, kiek laiko taip šnabždėjau palinkusi prie ligonio, bet žaizdos kraštai sulipo. Visa valstybinių egzaminų komisija matė. Ir aš gavau diplomą."

Išgelbėjo sūnų

2001 metais mirė aiškiaregės sūnus Vachtangas. Tačiau vaikystėje Džuna sugebėjo išplėšti savo vaiką iš mirties nagų. "Aš labai myliu Vacho, - pasakojo ji seną istoriją. - Kartą, kai buvo tik šešerių, jis susirgo. Aš iš karto nustačiau diagnozę - šlaunies piktybinis navikas. Tada nusprendžiau, kad mirsiu kartu su sūnumi. Dabar net prisiminti nenoriu. Dešimt dienų nuo jo nesitraukiau. Kartu miegojome. Nė kąsnio praryti negalėjau. Glosčiau, glosčiau jo nesveikąją koją, kiauras paras rankos neatitraukdama. Dešimtąją dieną žaizda prakiuro. Būtumėt matę, kiek tekėjo pūlių! Paskui Vacho ėmė sveikti. Pamažu žaizda išsivalė, ir mano sūnus pasveiko. Tačiau Vacho tada išgelbėjo ir mane. Mažas buvo, o suprato, kad galiu mirti. Juk tiek dienų nieko nevalgiau. Pamenu, kartą netekau sąmonės. Vacho nesitraukė nuo manęs, apsikabino rankytėmis kaklą ir nepaleido. Kai atsipeikėjau, pamaniau, kad tik kelios minutės praėjo. Pasižiūrėjau į laikrodį - vidurnaktis. Tik pagalvokit, kiek valandų jis taip sėdėjo, bijojo palikti. Manau, kad tada jis, nors ir labai silpnas, atidavė man dalį savo energijos. Todėl ir nenumiriau."

Profesionali masažuotoja

Džuna baigė Tbilisio liaudies universiteto Sveikatos apsaugos fakultetą. Gavo medicinos sesers diplomą. Bet gydytojos diplomo Džuna neturi. Kaip ji pradėjo gydyti? O ji ir negydė kaip gydytoja. Džuna buvo profesionali masažuotoja. Jos pirštai buvo nepaprasti - ilgi, lankstūs, stiprūs, labai plastiški. Ji darydavo masažą, bet bekontaktį. Kartais masažuodavo tradiciniu būdu. Taip masažuodama ji diagnozuodavo ligą ir gydydavo neduodama jokių paliepimų, neskirdama vaistų, tablečių ar žolelių, nekeisdama prieš tai ligonį gydžiusio gydytojo nurodymų. Tačiau juridiškai — ji negydė.

Parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"