TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aivaras laimingas tada, kai įsimylėjęs

2010 07 31 0:00
"Norėčiau, kad gatvėje niekas manęs neatpažintų", - teigia A.Stepukonis.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Eurovizija" ir keistą didelę beretę užsimaukšlinęs lietuvių berniokas, užėmęs priešpaskutinę vietą. Tačiau Aivaras Stepukonis tvirtina, kad tai - ne jis, o kadaise sukurtas viešas personažas, pradėjęs gyventi savarankišką gyvenimą. "Kad ir koks to personažo likimas šiandien, jis man - svetimas", - tikina pašnekovas.

Taigi mėginame išsiaiškinti, kas iš tiesų yra A.Stepukonis -vyrukas, po kepure nepaslėpęs savo minčių...

- Nors iki šiol nebuvome bendravę, nežinia kodėl man norisi manyti, kad esate romantikas. Gal klystu?

- Ne, neklystate, būtent taip save ir įvardyčiau, bet dar pridurčiau, kad mano romantika nelabai ką turi bendra su žvakėmis, šampano taurėmis ir rožių žiedlapiais šiltoje vonioje. Tai nepalūžtamas tikėjimas žmogaus estetinių galių jėga, nenoras, kad gyvenimas būtų pernelyg pragmatiškas, nebijoti išgyventi skausmo, jeigu to reikia, kad galėtum augti.

- Kas teikia didžiausią džiaugsmą, nusiraminimą?

- Laisvė kurti, galimybė turėti kūrybos priemonių (garso režisūros atveju jos labai brangios ir sunkiai užgyvenamos), augimo ir pilnėjimo perspektyvos: jeigu pabudęs iš ryto žinau, kad dar yra įgūdžių, kuriuos galiu įsisavinti, žinių, kurias galiu perimti, žmonių - na, gerai, būsiu konkretus - merginų arba moterų, kurias galiu įsimylėti, esu laimingas.

- Lengvai susižavite moterimis ar vadinamoji kartelė aukštai pakelta ir jums retai kuri patinka?

- Susižaviu lengviau negu norėčiau (šypsosi). O "kartelė" - pernelyg rupus terminas. Tiesiog moters asmenybėje - kaip, beje, ir vyro, tik žinoma, kitaip - ieškau plataus diapazono, kuo didesnio veržimosi iš centro abiem kryptimis, kūno ir sielos.

- Jums dabar trisdešimt septyneri. Ar planuodamas savo kūrybą numatėte ir punktą, skirtą santuokai, šeimos gyvenimui?

- Turbūt planuoti galima namų ūkį, o santuoka, juolab meilė tarp dviejų žmonių - čia pernelyg daug paslapties ir netikėtumo, tegu taip ir lieka.

- Viename interviu sakėte: "Gyvenime esu net pernelyg karštas, temperamentingas." Manau, emocingiems žmonėms gyventi sudėtingiau negu racionaliems. Ar pritariate? Kaip reaguojate į įvykius - gerus ir blogus, ar stengiatės save atvėsinti ir nereaguoti pernelyg jautriai?

- Temperamentingumą suprantu kitaip negu emocingumą. Temperamentas - žmogaus "darbinė temperatūra", kurią pasiekus geriausiai ir tiksliausiai reiškiasi jo savybės. Temperamentas - iš esmės nevaldomas, tai - kiekvieno žmogaus duotybė, turi arba neturi, turi tokį arba anokį. Temperamentingas esu kaip tik šiuo požiūriu - geriausiai dirbu prie verdančios temperatūros (šypsosi.) Bet tas virimas nė trupučio neprieštarauja racionalumui... Būdamas karštas nesu "išsisiūbavęs" ar netekęs pusiausvyros. O emocijos, jausmai... Didžiumą jų esu perkėlęs į kūrybą, nes jausmų lavybai gatvės (ar biuro) gyvenimas nėra labai tinkama erdvė. Jausmai, kaip ir kitos psichinės gebos, gali būti lavinami, gali tapti meistriški, bet buitinėje aplinkoje šitai taip sunku, mūsų viešame bendravime taip mažai intelektinio koketavimo, pasivaikščiojimo padebesiais, jausmai labai jau įnikę į kasdienybės žaliavą, beveik neatskiriami nuo organizmo nuotaikų...

- Koks esate žmogus - linkęs ieškoti ir rizikuoti ar toks, kuriam svarbus saugumo jausmas?

- Tikrai nesu antrojo sukirpimo, saugumo jausmą šioje žemėje galima turėti tik nemąstant. Visais kitais atvejais dera šypsotis, būti ramiam, mėgautis buvimu ir veikla, būtent žinant, kaip labai visa tai gali būti trapu ir laikina. Tačiau nesu ir stoikas, kuris, įsisąmoninęs būties gležnumą, vengia rimtų saitų su aplinka, bijo įsimylėti, bėga nuo kančios, neatsiveria ir neįsileidžia to, kas galėtų ne tik praturtinti, bet ir įskaudinti. Jeigu tai ir yra rizika, esu nepataisomas rizikuotojas.

- Kiekvienam žmogui pasitaiko nesėkmių. Kaip jas įveikiate jūs: medituojate, kumščiais daužote sieną, parėkaujate miške, neriate į veiklą arba gal užsidarote tarp keturių sienų?

- Nežinau, didesnių nesėkmių nesu patyręs, bent neprisimenu. Visada stengiuosi padaryti viską, ką tuo metu galiu, kad vėliau savęs už nieką nekaltinčiau. Gyvenime esu buvęs daug kartų netobulas ir dar daug kartų toks būsiu. Bet jeigu objektyviai apsvarstęs savo elgesį (o kūryba ir yra elgesys) daugiau ar mažiau galiu sau pasakyti, kad anuomet geriau nelabai ir galėjau, nesėkme tikrai to nelaikau, o vadinu tobulintinu dalyku. Toks tas mano racionalumas: dirbu, vertinu, taisausi ir toliau dirbu. Mostiguoti rankomis ir rypuoti - ne mano būdas.

- Kokių didžiausių nemalonumų yra pasitaikę? Savo pasirodymą "Eurovizijoje" vadintumėte nesėkme, gal tiesiog pamoka?

- "Eurovizijos" kontekste nesėkmei nėra vietos, kaip jai nėra vietos prie šventinio stalo: tai, kad viena vieta yra garbingesnė, nedaro kitų negarbingų. Labai džiaugiuosi, kad žiniasklaidoje akivaizdžiai mažėja pėdsakų tos paaugliškos psichologijos, kuriai būdingas perdėtas nepasitikėjimas savo jėgomis ir nuolatinis, paniškas savęs įtarinėjimas "ar su manimi viskas gerai". Mano pasirodymas "Eurovizijoje" buvo vidutiniškas, palyginti su mano galimybėmis, bet jis nebuvo koks nors ypač "avarinis". Žinodamas daug veiksnių ir aplinkybių, kurios gaubė mano pasirodymą ir kurių neverta narplioti, - kas buvo, pražuvo - šiandien priekaištų sau neturiu, paties konkurso nebestebiu, bet kadaise įgytą patirtį branginu.

- Kaip reaguojate į žmonių, ypač nepažįstamų, pyktį, replikas, apkalbas?

- Jeigu atvirai, tokių tiesiogiai nesu girdėjęs, bet jeigu galvoje turite interneto komentuotojų bravūrą, hm, beveik nereaguoju niekaip, juk tai - šūviai į kiaurą dangų. Kadaise žiniasklaidoje buvo sukurtas viešas personažas, pradėjęs gyventi savarankišką gyvenimą. Kad ir koks to personažo likimas šiandien, jis man - svetimas.

- Gegužės mėnesį išleidote naują kompaktinę plokštelę "Sage & Fool" (liet. "Išminčius ir kvailys"). Pavadinimą apibūdinote taip: "Išmintis ir kvailystė yra dvi žmogaus gyvenimo kraštutinybės, tarp kurių kiekvienas blaškomės." Lyg ir pripažįstate, kad ir pats tą esate patyręs - klaidžiojimą tarp tų kraštutinybių?

- Tikrai taip! Kiekvieną kartą ryždamasis naujam potyriui, įžengimui į naujo suvokimo ar išgyvenimo teritoriją, esu trapus, pažeidžiamas ir kvailas. Bet pats žengimas, pats anapusybės geismas, noras plėstis ir augti - be viso to gyventi juk būtų taip neišmintinga...

- Apie jus dabar rašoma: "Aivaras grįžo su nauju albumu po penkerių metų tylos." Kas iš tikrųjų buvo ta "tyla"?

- Labai džiugu, kad paryškinate tame žodyje ir turbūt to žodžio rašytojuje slypinčią (auto)ironiją. Iš tikrųjų tie penkeri metai buvo itin smarkaus ir tiršto muzikavimo laikotarpis, daug valandų kuriant, įrašinėjant, tobulinant savo kompozicijas. Šiandien tie asmeninio gyvenimo šešėliuose skendėję kūrybiniai užkulisiai, įgavę baigtinę meninę formą, pateikiami melomanų ir plačiosios visuomenės vertinimui. Tokia ta jau menininko psichologija - ieškoti tikros arba įsivaizduojamo auditorijos.

- Jums įkvėpimą "įpučia": tam tikra nuotaika, pamatyti ar išgirsti dalykai, asmeninio gyvenimo peripetijos, gamta, knygos... Gal dar kas nors?

- Niekas iš to, kas paminėta (šypsosi.) Nekuriu iš įkvėpimo, nežinau, kas tai yra. Manyje yra nuolatinis srautas, kurį kasdienėje rutinoje privalau jėga laikyti išjungtą. Kai turiu laiko, esu tam nusiteikęs, sklendę pakeliu, pažaidžiu ir užrašau. Tada prasideda ilgas ir sudėtingas kūrybinio sumanymo įgyvendinimo žvyrkelis - tai, kas statybose yra inžinerija, o muzikoje - garso režisūra.

- 1997 metais apsigynėte filosofijos magistro, 2005 - humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, 2006-aisiais išleidote knygą "Pavergto mąstymo problema", kompaktinė plokštelė "Sage & Fool" - trečia. Kaip jus vadinti - filosofu, rašytoju, dainininku, muzikos kūrėju? Gal vis dėlto muzika yra svarbiausia jūsų gyvenimo tema?

- Paprastai prisistatau Aivaru (šypsosi.) O jei rimtai, nesu tikras, ką pešime, prisimatavę vienos ar kitos specialybės drabužį. Taip, Lietuvos kultūros tyrimų institute dirbu mokslinį darbą, domiuosi pažinimo teorija, žinojimo sociologija, lyginamąja filosofija. Podraug "Kranto studijose" kuriu muziką, rašau eiles, suvedu daugiatakelius garso įrašų projektus, apipavidalinu albumų skambesį - esu garso režisierius.

- Daug jūsų amžiaus žmonių palieka gimtinę ieškodami geresnio gyvenimo. Ar kada kyla minčių visai išvažiuoti iš Lietuvos - ne tik studijuoti?

- Geresnį gyvenimą reikia kurti, o ne jo "ieškoti". Ieškoti reikia pamestų daiktų. Lietuviai geresnio gyvenimo nėra pametę, nes nėra turėję. Man smagu Lietuvoje. Juk kurti įdomiausia ten, kur nėra ilgaamžių sustabarėjusių kanonų, primestų taisyklių, vis dar galima padaryti "savaip". Ir tai - Lietuva. Ir būtent tokios jos dažniausiai nematome.

- Jums patinka būti žinomam ar priešingai - norėtumėte, kad gatvėje niekas neatpažintų?

- Norėčiau, kad gatvėje niekas manęs neatpažintų, bet norėčiau, kad mano darbuose rastųsi tobulumo ženklų, kurie darytų būtent juos - tuos darbus atpažįstamus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"