TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Akademinė mankšta su šv. Terese Aviliete

2015 12 19 6:00
Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Micevičiūtė jau penkiolika metų gyvena Ispanijoje. Asmeninio archyvo nuotraukos

Humanitarinių mokslų daktarei, publicistei ir vertėjai Jūratei Micevičiūtei pažintis su svarbiausia Ispanijos šventąja Terese Aviliete padėjo parašyti disertaciją ir parengti monografiją „17 šv. Teresės miestų.“

J. Micevičiūtė prieš dešimtmetį Lietuvoje pristatė Išlaisvinimo teologiją, paskelbė nemažai vertimų iš vokiečių ir ispanų kalbų bei esė aktualiomis socialinėmis temomis įvairiuose žurnaluose ir viename internetiniame dienraštyje. Krikščioniškojo socialinio mokymo dėstytoja, išvertusi iš ispanų kalbos populiaraus teologo Luiso Gonzalezo Carvajalio monografiją „Toks yra mūsų tikėjimas“, Ispanijoje susilaukusią 20 leidimų, kurioje tikėjimo tiesos pristatomos akademinio pasaulio žmonėms.

Daktaro disertaciją gynėsi pernai iš kognityvinės lingvistikos Kantabrijos universiteto (Ispanija) Filologijos departamente, tema „Žiniasklaidos tekstų struktūravimas ir jo įtaka auditorijos moralinėms nuostatoms“. Ispaniškai ir lietuviškai paskelbė 6 mokslinius straipsnius ir konferencijų pranešimus disertacijos tema.

Per pastaruosius metus iš XVI amžiaus ispanų kalbos išvertė šv. Kryžiaus Jono „Kopimą į Karmelio kalną“ ir šv. Jėzaus Teresės „Vidinę pilį“, o šiemet išleido kelionių knygą „17 šv. Teresės miestų“, skirtą mėgstantiems ne tik pakeliauti, bet drauge ir susipažinti su išskirtine ispanų ir pasaulinės kultūros asmenybe, kurios 500 metų gimimo jubiliejų šiemet, 2015 metais paminėjo Visuotinė Bažnyčia.

Alba de Tormeso mieste saugomas šv. Teresės sarkofagas.

Atverti antruosius namus

Lietuvoje viešėjusi Jūratė Micevičiūtė atsakė į „Lietuvos žinių“ klausimus.

– Kiek metų gyvenate Ispanijoje? Kokie keliai nuvedė į tą kraštą?

– Ispanijoje gyvenu jau penkiolika metų, o juk nė nesvajojau kur nors kraustytis iš Lietuvos. Čia buvo mano draugai, šeima, mėgstamas darbas, geros perspektyvos. Išvažiavau semestrui studijų, bet susipažinau su savo būsimuoju vyru ir iškart supratau, kad jei dabar nesurizikuosiu ir neįeisiu pro šias duris, tai visą gyvenimą gailėsiuosi. Ir įėjau. Po to buvo ilgas naujo gyvenimo kūrimas, kai perėjau visus chrestomatinius psichologinės emigranto adaptacijos etapus: iš pradžių labai piktinausi, kad staiga vėl esu niekas ir turiu pradėti nuo nulio, paskui labai troškau supanašėti su vietiniais, net vyro pavardę buvau pasiėmusi, nors Ispanijoje tai yra labai neįprasta. Tada atėjo trečias etapas: susitaikiau, kad Ispanijoje esu ir visuomet būsiu kiek iš kito pasaulio, susigrąžinau mergautinę ispanams sunkiai įveikiamą pavardę ir įstojau į doktorantūrą. O visavertis gyvenimas prasidėjo, kai galiausiai supratau, kokie teisingi yra kadaise skaityti žodžiai: kraštas tave priims tik tuomet, kai jam atiduosi dalį savęs. Tokia dalelė manęs ir yra ispaniškai parašyta disertacija bei straipsniai, o ir Lietuvoje publikuojami esė, reportažai bei ką tik bernardinai.lt leidyklos išleista knyga apie šv. Teresės miestus yra būdas atverti saviesiems šiuos antruosius mano namus.

Alba de Tormesas: šv. Teresės širdies relikvija.

– Kas paskatino imtis knygos apie Jėzaus Teresę (Avilietę)?

– Idėja atsirado palaipsniui. Kai jau buvau bebaigianti disertaciją, „Katalikų pasaulio leidiniai“ pasiūlė išversti į lietuvių kalbą šios moters šedevrą, knygą apie dvasinio tobulėjimo kelią „Vidinė pilis“. Kūrinys rašytas prieš beveik 500 metų ir už 4 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos, tad man kilo daug klausimų, turėjo jų kilti ir būsimiems skaitytojams. Ieškodama atsakymų, tekstui parengiau gausius paaiškinimus apie autorės gyvenamąjį kontekstą, kai kuriuos dalykus pabrėžti (ar nutylėti) skatinusias priežastis ir pan. Išėjus vertimui pamačiau, kad didelė dalis sukauptos medžiagos liko nepanaudota, o čia Ispanijoje septyniolika miestų, kur ji buvo įsteigusi vienuolynus, pradėjo iškilmingai ruoštis 500-tosioms Jėzaus Teresės gimimo metinėms. Visuotinė Bažnyčia paskelbė jubiliejinius metus, tad šie miestai tikėjosi gausaus piligrimų srauto. Kad jų viltys pranoko lūkesčius, įsitikinau pati juos apkeliavusi. Taigi, dabar jau turėjau daugybę medžiagos ir krūvas nuotraukų, liko viską sudėti į knygą.

2km ilgio miesto siena.

Prireikė dvejų metų

– Kuo ši šventoji jums asmeniškai ypatinga?

– Iš mokslininkės lūpų tai nuskambės keistai: Jėzaus Teresė padėjo man parašyti disertaciją. Išvažiuodama iš Lietuvos palikau nebaigtas doktorantūros studijas Vilniaus universitete. Keletą metų pasigalynėjusi su savimi Ispanijoje supratau, kad neatsakyti disertacijos klausimai man neduoda gyventi, protas ilgisi akademinės mankštos. Taip įstojau į mokamas doktorantūros studijas Ispanijoje, ir Filologijos departamente man leido tyrinėti tą pačią temą (žiniasklaidos tekstų struktūrą), tačiau disertaciją rašyti nesisekė, nebuvo motyvacijos. Neįsivaizdavau, kam aukoti disertacijai ne vienus gyvenimo metus, jei akademinę karjerą pradėti jau gerokai per vėlu, kita vertus, žinojau, kad kartą jau nepavyko nuo doktorantūros pabėgti, vadinasi, reikėjo ją kaip nors įveikti. Galiausiai ėmiau ir paskyriau ją šv. Teresei. Kitados buvau skaičiusi jos raštus, studijų metu rašiusi apie juos referatą,ir apskritai daug mano draugų ispanų ja žavėjosi. Kaip tik buvo spalio 15 diena, jos šventė. Pasikabinau virš rašomojo stalo jos paveikslėlį ir pagaliau parašiau pirmąjį puslapį. Ir keisčiausia, kad lygiai po dvejų metų tuoj po šv. Teresės šventės padėjau tašką. Kas suveikė? Nežinau. Gal tikrai šventoji iš dangaus padėjo, o gal tiesiog psichologiškai išsilaisvinau, žinodama, kad disertaciją rašau ne vien dėl savęs. Juk paprastai dėl kitų nepatingime padaryti to, į ką patys vieni būtume numoję ranka. Tad šv. Teresė vienaip ar kitaip man padėjo pasiekti asmeninių tikslų, o paskui gavusi vertimo užsakymą išsamiau ja pasidomėjau ir įsitikinau, kaip įkvepia jos gyvenimas. Taip susižavėjau jos drąsa ir praktišku protu, kad stengdamasi perprasti jos sėkmės paslaptį štai net knygą apie ją parašiau.

Medina de la Mota pilis, įkvėpusi knygą apie dvasinio tobulėjimo kelią „Vidinė pilis“.

Susikūrė laisvės erdvę

– Ar tiesa, kad Jėzaus Teresė vadinama šventąja, kuri moko juoktis? Iš ko ji pati juokėsi? Ar jos humoras aktualus ir šiandien?

– Juokas, džiaugsmas Jėzaus Teresei buvo tokie svarbūs, kad savo reformuotų vienuolynų įstatuose ji rekreacijai (tai yra, pramogoms, atsipalaidavimui) skyrė net dvi valandas per dieną – tiek pat, kiek vidinei maldai (madingiau kalbant, meditacijai), kuri buvo svarbiausias į uždarą vienuolyną įstojusių moterų tikslas. Ir tai – „tamsiaisiais laikais“, XVI amžiuje, kai aplinkoje tvyrojo atgailavimo, atšiauraus išorinio maldingumo ar rimtų sausų teologinių diskusijų dvasia, net pats karalius rengėsi griežtais juodais rūbais, o skolų ir karų nukamuotoje jo imperijoje baimę ir įtarumą sėjo inkvizicija. Jėzaus Teresė juokėsi iš kvailų religinių praktikų, bailių bemokslių nuodėmklausių, dėl įvaizdžio ir gryno kraujo reikalavimų iš proto einančios aukštuomenės, taip pat ir iš savo nesibaigiančių ligų, skurdo, baisių kelių ir užeigų (steigdama vienuolynus ji nuvažiavo daugiau nei 6 tūkst. km)... Susidūrusi su buities sunkumais ji mėgo kurti humoristinius kupletus, ir savo vienuoles mokė taip elgtis, užuot dejavus. O laiškuose matome, kaip ji neretai smagiai patraukia per dantį ir artimiausius bendradarbius, ir net šio pasaulio galinguosius. Iš jų dvelkte dvelkia drąsa ir blaiviu protu, akivaizdu, kad žmogus gyvena lygiai taip, kaip nori, yra susikūręs laisvės erdvę. Man tai ir atrodo svarbiausia šios neįtikėtinos asmenybės pamoka mūsų laikams: esame tokie susireikšminę, kad, regis, jei nepadarysime bent vieno iš tūkstančio savo darbų, sustos pasaulis... Ar išmoksime pasijuokti iš savęs, savo problemų, draugų ir priešų kaip darė šv. Teresė? Ir jau visai utopinis klausimas: ar sekdami jos pamokymais rasime dvi valandas kiekvieną dieną, kad pasidžiaugtume ir atsipalaiduotume su savo artimaisiais?

Šv. Jokūbas Mauramušis Burgoso katedroje.

– Vienuolė, nesureikšminusi atgailos, buvo paskelbta šventąja?

– Čia slypi dar vienas šios moters stebuklas. Gyvendama atšiaurias atgailas į padanges kėlusiais laikais Jėzaus Teresė labiausiai pabrėžė asmeninį santykį su Dievu, meditaciją, nors tai žadino pavojingą inkvizicijos susidomėjimą – toks mokymas atsidavė eretikų („Apšviestųjų“ sektos) bei protestantų įtaka, kurios Ispanijoje labai baimintasi. 1622 metais Jėzaus Teresę paskelbus šventąja dar nebuvo iki galo įsisąmoninta, kokios vertingos jos parašytos knygos (beje, moterims tuo metu apskritai drausta rašyti apie maldą). Tad iš pirmo žvilgsnio paprasčiausias paaiškinimas yra jos ekstazės: Jėzaus Teresė regėjo vizijas, garsėjo stebuklais (išgydymai, levitacija, bilokacija...). Tačiau XVI amžiuje kaip tik dėl ekstazių ne vieną moterį nuteisė inkvizicija, nes vyravo įsitikinimas, kad Ievos dukros linkusios apsimetinėti, o toms, kurios nemeluoja, į silpnas galveles vizijų pripučia velnias. Ekstazių kelias buvo siauras kaip peilio ašmenys, ir galima sakyti, kad jais pereiti Jėzaus Teresei padėjo jos nuoširdus, nuolankus, bet drauge ir narsus būdas siekti savojo tikslo. Ji paklusdavo kiekvienam savo nuodėmklausių ir vyresniųjų žodžiui, nors skaudžiai pasimokiusi jaunystėje ėmė rinktis nuodėmklausiais pačius mokslingiausius teologus, dažniausiai – domininkonus, kurie patys ir vadovavo inkvizicijai. Ne mažiau rimtai už šaunųjį kareivį Šveiką ji nuo pat pirmo žodžio pripažindavo savo moterišką silpnumą ir nevertumą, užčiaupdama burnas vyrams kritikuotojams, nors kita vertus, nepabijodavo ir jų išbarti, tiek raštu, tiek ir tiesiai į akis, kai pastojo kelią į Toledo katedrą paskirtam popiežiaus patikėtiniui ar Burgoso arkivyskupui, aukščiausiems Ispanijos bažnyčios hierarchams. Taigi, XVI-XVII amžiuje ji paskelbta šventąja greičiausiai už savo efektingas ekstazes ir stebuklus, kuriuos mokėjo teisingai pateikti įtariesiems teologams ir inkvizitoriams. Vėliau į pirmą planą išsiveržė jos mokymo vertingumas, o mūsų laikais dar prisidėjo susižavėjimas jos gyvenimu, kai net ir netikinčius žmones patraukia jos drąsa ir praktiškumas, t. y., sugebėjimas sunkiais laikais pasiekti savo tikslų.

Vienintelis iš natūros pieštas šv. Teresės portretas.

Laiškai kasdien

– Kaip paaiškinti, kad išliko tiek daug jos rašytų laiškų?

– Mūsų laikus pasiekė apie puspenkto šimto jos laiškų. Tai – neįkainojamos vertės liudijimas apie XVI amžiaus Ispanijos būtį ir buitį. Tačiau tai tik mažytė dalelė: paskaičiuota, kad per dvidešimt savo veiklos metų ji turėjo parašyti apie 15– 20 tūkst. laiškų, taigi, po 3–4 per dieną. Beveik neliko laiškų, kuriuos ji rašė savo bendruomenių vienuolėms, o mistinės teologijos tyrinėtojai ypač liūdi dėl to, kad neišliko nė vienas laiškas iš daugybės, kuriais Jėzaus Teresė apsikeitė su kitu didžiu mistiku, savo artimiausiu bendražygiu šv. Kryžiaus Jonu. Iš dalies tokia buvo pačios Teresės valia: saugodamasi inkvizicijos ir nedraugų, ji laiškuose liepdavo vos perskaičius juos sudeginti, ir dauguma jos adresatų pakluso. Be to, daugybė šių trapių dokumentų dingo per gaisrus, karus... Tačiau Teresė anksti įgijo šventosios šlovę, tad palyginti greitai imta rinkti ir saugoti viską, kas buvo su ja susiję, tai pat ir laiškus. Deja, jie labiau vertinti kaip relikvijos, tad nemažai jų buvo sukarpyti gabaliukais ir išvežioti po visą pasaulį. Jubiliejinių metų proga Karmelitų ordinas net išplatino viešą kreipimąsi, kad visi įtariantys, jog turi kokį Teresės rašytą fragmentą, atneštų jį patikrinti. Taip viliamasi nors keliais egzemplioriais padidinti neįkainojamą epistoliarinį jos palikimą.

– Kokie kiti, be laiškų, įrodymai liudija apie jos gyvenimą, atvedusį į šventumą?

– Nuostabiausi liudijimai yra jos pačios rašyti veikalai: autobiografija „Gyvenimas“, pamokymai apie maldą „Tobulumo kelias“, dvasinio tobulėjimo kelio aprašymas „Vidinė pilis“ ir gausių kasdienio gyvenimo epizodų ir nuotykių pažerianti kronika „Steigimai“. Dar iki mūsų laikų išliko keli trumpesni kūriniai: „Apmąstymai apie Giesmių giesmę“, „Šūksniai“ (net vadinami Teresės psalmėmis), „Dvasinės apyskaitos“ (savotiškas dienoraštis, kuriame ji aprašydavo savo regėjimus), eilės ir kt.

Dar vienas svarbus šaltinis yra liudininkų pasakojimai: kaip jau minėta, Jėzaus Teresė anksti paskelbta palaimintąja (1614 metais, o mirė 1582 metais), tad kaupdami medžiagą beatifikacijos bylai Bažnyčios hierarchai dar spėjo apklausti daug asmeniškai ją pažinojusių žmonių.

Padėjo net karalius

– Kokie bruožai padėjo Jėzaus Teresei (Avilietei) steigti vienuolynus ir draugauti su turtingais žmonėmis, kurių pajamos buvo būtinos vienuolės veiklai?

– Be pinigų vienuolyno, aišku, neįsteigsi, tad Jėzaus Teresei tikrai teko paplušėti, kad surinktų lėšų savo projektui. Anot vieno ispanų istoriko, mūsų laikų žodžiais tariant, ji sukūrė verslą, kur mainais už gautas lėšas finansuotojams garantavo, kad už jų sielų išgelbėjimą ypač profesionaliai melsis labai tobulai gyvenančios vienuolės. XVI amžiaus Ispanijoje šis pasiūlymas turėjo didžiulį pasisekimą, ir Jėzaus Teresei ne kartą padėjo net pats karalius Pilypas II. Tačiau tokius įvairius ir dažnai prieštaringus interesus Jėzaus Teresė turbūt sugebėjo suderinti dėl to, kad puikiai skyrė svarbiausius dalykus nuo antraeilių. Ši hierarchija atsiskleidžia, pavyzdžiui, šiose „Tobulumo kelio“ eilutėse, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir prieštarauja jos lėšų rinkimo strategijai: „Kas man tie karaliai ir ponai, jei nenoriu nei jų pinigų, nei jiems įsiteikti, jei tai nors per plauką kliudo labiau įsiteikti Dievui?“ (KE, 2, 5). Atidžiau perskaičius išaiškėja steigėjos principas: svarbiausia – siekti kuo gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievu, išlaikyti esmines taisykles, padedančias eiti dvasinio tobulėjimo keliu, o kai tai garantuojama, kitais klausimais jau galima būti lankstesnei, kreiptis pagalbos į galinguosius bei nusileisti kai kurioms neesminėms jų užgaidoms, tarkim, leisti įsirengti laidojimo nišą karmeličių bažnyčioje ar panašiai.

– Kaip aiškintinas faktas, kad ji gana greitai, praėjus 5 metams po kanonizacijos, buvo paskelbta Ispanijos globėja ir netgi pakeitė šį titulą turėjusį šventąjį Jokūbą?

– Reikalą išjudino konkretus stebuklas: Jėzaus Teresė vienu prisilietimu išgydė būsimąją Olivareso grafo mamą, dvylikametę mergaitę. Po daugelio metų dėkingas jos sūnus Senate pasiūlė projektą patikėti Ispaniją ką tik kanonizuotos šv. Teresės globai – ji tuo metu jau buvo plačiai pagarsėjusi. Projektą palaikė ir tuometinis Ispanijos karalius Pilypas IV, iš savo senelio Pilypo II paveldėjęs šventosios rankraščių kolekciją ir didžiulę pagarbą šiai moteriai. 1627 metais popiežius patenkino karaliaus prašymą ir paskelbė Jėzaus Teresę antrąja Ispanijos globėja, dar pakurstydamas karštą to meto intelektualų pasipriešinimą: juk Ispanija jau nuo XII amžiaus turėjo galingą globėją, apaštalą šv. Jokūbą, kurio kapą Santjage de Komposteloje iki mūsų dienų lanko tūkstančiai piligrimų. Šv. Jokūbas, vadinamas Mauramušiu (isp. Matamoros) buvo vaizduojamas kaip karys ant balto žirgu, kalaviju kapojantis musulmonų galvas. Tikėta, kad jis pats dažnai vesdavęs krikščionių karius į mūšį, ir taip per 800 metus padėjęs jiems atkariauti visą dabartinės Ispanijos teritoriją iš 711 metų ją užėmusių Šiaurės Afrikos musulmonų. O dabar šalia jo Ispanijos globoti stojo moteris su knyga rankoje – karingasis Mauramušis tikrai turėjo įsižeisti ir apleisti Ispaniją. Nors ir būgštauta, šv. Teresė iki mūsų dienų liko Ispanijos globėja. Ji yra vienintelė moteris, kurios atvaizdas puikuojasi ant Madrido katedros stogo (be Mergelės Marijos, kuriai Katedra skirta) ir taip pat ant Nacionalinės bibliotekos fasado (vienintelė moteris tarp 17 statulų ir bareljerfinių portretų), nes kaip tik ji drauge su šv. Kryžiaus Jonu ir dar keliais XVI amžiaus vienuoliais sukūrė moderniąją literatūrinę ispanų kalbą, kuria Miguelis de Cervantesas po keliasdešimties metų parašė „Don Kichotą“.

Užrakinta 10 raktų

– Ar tiesa, kad neįmanoma atrakinti Teresės Akvilietės sarkofago, nes 10 raktų išdalyti po pasaulį?

– Taip ir yra, šventosios kūnas (tiksliau, didžioji jo dalis) saugomas Alba de Tormese sidabro karste, kuris įdėtas į marmuro sarkofagą. Karstas užrakintas 10 raktų, iš kurių po tris saugo Albos karmeličių priorė, Karmelio ordino generolas Romoje ir Albos kunigaikščiai, miesto globėjai, viena seniausių bei garbingiausių Ispanijos grandų giminių, o dešimtas raktas įteiktas Ispanijos karaliams. Tik jiems visiems susirinkus drauge būtų galima karstą atidaryti. Paskutinįkart tai padaryta 1914 metais, ir šventosios kūnas rastas puikiai išsilaikęs, nors prieš laidojant nebuvo niekaip balzamuotas ir net nepabarstytas smilkalais. Dešimt užraktų neatrodo pernelyg didelė prabanga prisiminus, kad šventosios kūno gabalėliai yra laikomi itin vertingomis relikvijomis. Pirmoji iš jų – Jėzaus Teresės plaštaka – atpjauta nuo kūno praėjus vos metams po jos mirties, 1583 metais, o paskui jos kūno dalelės ir raumenų skaidulos pasklido po visą pasaulį, iki pat Lietuvos.

– Kaip Teresė Avilietė pakeitė jūsų gyvenimą?

– Turbūt padrąsino daryti tai, ką visuomet norėjau daryti, nors tai atrodė nepraktiška. Pavyzdžiui, disertacijos rašymas atrodė laiko švaistymas, o dabar iš poros metų perspektyvos matau, kad sėkmingai ją pabaigusi pasijutau psichologiškai daug tvirtesnė ir – didžiulis netikėtumas – supratau, kad „pakeliui“ pasiruošiau imtis didžiulio iššūkio: versti XVI amžiaus ispanų kalba parašytus veikalus iš dvasinės (ir mistinės) teologijos.

– Ką naujo sužinojote rašydama knygą?

– Rinkdama medžiagą knygai (ir prieš mėnesį šv. Teresės keliais vesdama piligrimų grupę) įsitikinau, kad keliavimas tampa daug įdomesnis, kai jis virsta savitu detektyvu. Tai yra, kai eidama miesto gatvėmis, užuot – kaip įprasta – lankiusi garsiausius, svarbiausius ar dar visaip kitaip „-ausius“ pastatus, imi ieškoti ženklų, kuriuos paliko tie, kas juos statė, pirko, pardavė, juose gyveno: tuomet supranti, kam jų sienos tokios storos, kodėl languose spygliuoti pinučiai, staiga prabyla kiekvienas papuošimas ar užraitymas... Mat tūkstančių detalių ir faktų chaosas susidėlioja į vieningą visumą, nes tampa konkretaus žmogaus gyvenimo istorijos dalimi, o tu seki to žmogaus pėdomis, ir vis geriau jį pažįsti, regis, nė nebuvo tų pusės tūkstančio judu skiriančių metų.

Disertacija žiniasklaidos tema

– Apie ką rašėte disertacijoje žiniasklaidos tema? Kokių išvadų priėjote?

– Disertacijoje ieškojau atsakymo į seną žurnalistinę nuojautą: buvau įsitikinusi, kad pati informacijos pateikimo tvarka naujienoje daro įtaką tam, kaip vėliau skaitytojas įvertins aprašomą įvykį. Tema atrodė neįveikiama, nes žurnalistai juk siekia didžiausio nešališkumo. Tačiau mano disertacijos vadovas filosofas padėjo aptikti filosofinį pagrindą, leidusį atskleisti, kaip nešališka informacija gali išprovokuoti toli gražu objektyvumu nepasižyminčias nuostatas; vėliau mano atliktas žvalgomasis tyrimas patvirtino, kad į objektyvias žurnalistines informacijas auditorija išties daugiausia atsiliepia moraliniais vertinimais, nes kaip tik tokia forma kaupiame savo gyvenimiškąją patirtį.

Tokiu būdu gilindamasi į kalbos filosofiją ir kognityvinę lingvistiką „pakeliui“ suradau puikių instrumentų savo – vertėjos – darbui. Turėjau prisikapstyti iki kalbos pamatų, „pačiupinėti“, kaip patirtis pagimdo žodžius, kurie vėliau mumyse vėl žadina patirtį. Šias žinias pritaikiau ieškodama šaknų, iš kurių gimė šv. Teresės sąvokos – juk ji nebuvo studijavusi teologijos, tad turėjo pati susikurti terminus savo patirčiai ir įžvalgoms užrašyti. Jos žodžiai tokie sodrūs, gyvi, kad tampa puikiausiu tiltu, vedančiu į šios neįtikėtinos asmenybės pasaulį.

– Ar galite papasakoti apie disertacijos rašymo metu atrastą žurnalistų įtakos mechanizmą? Kaip veikia skaitytojų auditoriją? Ar tikrai daugelio nepaisoma moralė vertinimuose groja pirmuoju smuiku?

– Keliais žodžiais žurnalistinį įtakos mechanizmą galima nusakyti taip: mes visi – tiek žurnalistai, tiek ir paprasti žmonės – perteikdami kitiems, ką matėme ir girdėjome, tą visuomet paverčiame pasakojimu, taigi atrenkame, kas svarbiau, o ką galima praleisti. Kitaip neįmanoma: jei pateiktume visą informaciją, mūsų pasakojimas užtruktų tiek pat, kiek pats gyvenimas – tą puikiai atskleidė rašytojas Jorge Luisas Borgesas apsakyme „Puikiosios atminties Funesas“. Bet ir tokiu atveju pateiktume tik tai, ką matėme iš to konkretaus taško, kuriame stovėjome (o ne vienas postmodernusis filosofas dar pridėtų: „manėme, kad matome“, tarsi ir be to būtų maža problemų).

Po šio informacijos atrinkimo etapo seka jos pateikimas, nes turime pasirinkti, kokiais žodžiais ją perduosime (o jie nėra nekalti) ir kažkokią pasakojimo giją, kad sujungtume tą žodžių krūvą į logišką visumą. Čia jau pasitelkiame interpretaciją: kiekvienas stebimą situaciją perskaitome skirtingai. Pavyzdžiui, žiūrime per televiziją iš JAV transliuojamą kovos šou (angl. wrestling). Kas tai? Vienam – du besimušantys žmonės, taigi – peštynės. Kitam tai – sportas, rungtynės, ir svarbu, kiek tobulai jų dalyviai paklūsta iš anksto nustatytoms taisyklėms. Trečiam – spektaklis, vadinasi, tiedu besimušantys vaidina, ir svarbiausia, kiek meniškai tai daro. O jei lygiai tą pačia sceną pamatome ne per televiziją, bet gatvėje? Mušasi du pusnuogiai vyrukai, kas tai: rungtynės, spektaklis ar paprastos peštynės ir reikia skambinti policijai? Ir kai parėję namo pasakosime apie regėtą sceną, greičiausiai neatsispirsime pagundai pridėti kokią vertinančią išvadą: vienas besimušančiųjų mums gal pasirodė geras žmogus, kitas – auka, vieni žiūrovai elgėsi „kaip žmonės“, o kiti reagavo „kaip gyvuliai“ ir panašiai.

Žurnalistas profesionalas nuo paprasto stebėtojo skiriasi tuo, kad tiek atrinkdamas informaciją, tiek ją pateikdamas ne tik vengia panašių vertinimų, bet svarbiausia – laikosi aiškiai nustatytų standartų, štai kur slypi jo objektyvumas. Tačiau tie patys standartai sugeba vienaip ar kitaip pakreipti skaitytojo atsaką: pavyzdžiui, pasirinktas filmavimo kampas vaizdo reportaže, „nekaltas“ pašnekovo žodelytis ištrauktas iš konteksto, paimtas tas, o ne kitas sinonimas situacijai įvardyti... Ir pateikdamas informaciją žurnalistas neišvengiamai renkasi vieną iš nusistovėjusių keturių pagrindinių žiniasklaidos pasakojimo struktūrų (skirtingi tyrinėtojai pateikia kiek besiskiriančius ir daugiau ar mažiau struktūrų įtraukiančius sąrašus): susitelkia į situacijoje slypintį konfliktą, ekonomines pasekmes, atsakingus veikėjus ar tai, kas joje „žmogiškai įdomu“. Kaip jau minėta, šiose struktūrose nėra jokių moralinių vertinimų.

Tačiau daugiau nei pusė auditorijos atsiliepimų į tokias nešališkas žinias įtraukia stipresnį ar silpnesnį moralinį vertinimą (savo žvalgomajame tyrime nustačiau, kad tokių atsakymų buvo apie 60 proc.). Tiesa, svarbu, kad kalbėdami šia tema nesupainiotume sąvokų, nes esame linkę „moralu-nemoralu“ iškart suprasti kaip „gerai-blogai“. Čia „moralinis“ vertinimas reiškia „pasitelkiantis moralinę skalę“, kurią taip mėgsta rinktis auditorija. Atsakymą į šį paradoksą dar 1984 metais davė garsi amerikiečių tyrinėtoja Doris Graber. Jos svarbiausios monografijos pavadinimas iškalbingas: „Naujienų perdirbimas. Kaip žmonės suvaldo informacijos potvynį“ (Processing the News. How People tame the Information Tide). Mus kasdien užlieja daugybė informacijos, o mūsų gebėjimas suvokti ir atmintis yra riboti. Tad turime akimirksniu atrinkti, kuri informacija mums bus naudinga ateityje ir ją pasidėti „į sandėliuką“. Taupydami jėgas ir erdvę elgiamės racionaliai: užuot užkrovę lentynas tūkstančiais nereikšmingų detalių, iškart sandėliuojame išvadas, bet – moralo pavidalu. Juk moralas reiškia „pamokymas“, ir tai yra ne kas kita kaip būsimojo elgesio instrukcija, nes aiškiai ir paprastai rodo, koks elgesys yra geras (naudingas, gražus), o koks yra blogas (neapsimokantis, bjaurus), kaip elgtis, kad kiti mums paglostytų galvelę, o už ką gautume per nagus. Jei mūsų moralas remiasi schema geras-blogas, o ne schemomis naudingas-nuostolingas ar gražus-bjaurus, vadinasi, mes darome moralinę išvadą (o ne buhalterinę ar estetinę). Beje, šias schemas itin sunku atskirti, gyvenime tai, kas gražu ar naudinga, dažnai pavadinama gera. Dėl šios paprastos priežasties ten, kur žurnalistas pažeria krūvą skaičių ir faktų, skaitytojas iškart susidėlioja sau moralą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"