TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Akistata su pavojais Afganistane

2013 04 20 6:14
A.Česnauskas: "Šiais laikais grėsmė yra globali." /Andriaus Česnausko archyvo nuotraukos

Afganistane pirmadienį po Lietuvos karių šarvuotu visureigiu nugriaudėjo sprogimas, bet aukų išvengta. Prieš tai Čagčarane į mūsų karių šarvuotą visureigį buvo šauta iš granatsvaidžio ir sužeisti du kariai. Tačiau karininkas Andrius Česnauskas, jei reikėtų, su savo komanda nesvarstydamas vėl vyktų į misiją tame krašte.

Šiuo metu Afganistane - priešpaskutinė, šešiolikta, Lietuvos karių pamaina. 29 metų vyresnysis leitenantas A.Česnauskas buvo penkioliktoje, išvyko pernai gegužės mėnesį. Taikos palaikymo misijoje jis praleido pusę metų, o Kalėdas jau šventė namie. Per tuos šešis mėnesius rimtų incidentų misijoje nekilo, bet pavojaus atmosfera tvyrojo visada. Tiesa, kartą karininkas sužinojo, kad prie kelio, kuriuo neseniai važiavo, rastas padėtas sprogmuo, ir reikia su išminuotoju vykti jį neutralizuoti. "Matyt, sprogmuo buvo skirtas ne mums - ne Lietuvos kariams", - santūriai paaiškino A.Česnauskas.

Afganistanas iš aukštai.

Žvaigždėtas dangus

Klausiamas, kaip reagavo artimieji - tėvai ir jaunesnė sesuo - į žinią, kad pusę metų tarnaus Afganistane, karininkas sakė: "Palyginti ramiai. Tėvai jau susitaikę, kad tokia yra mano tarnyba. Iš pradžių, kai stojau į Karo akademiją, mama buvo nepatenkinta, kad renkuosi pavojingą profesiją. Tačiau kai baigiau mokslus, buvo be galo laiminga." A.Česnauskas gyventi savarankiškai ir atskirai nuo tėvų pradėjo anksti. Kariškio profesija jam patiko, nes nuo mažens traukė žygiai, išbandymai. Vienas didžiausių ir buvo misija Afganistane.

Į egzotišką ir pavojų kupiną kraštą A.Česnauskas vyko pirmą kartą. Vyr. leitenantas gavo pasiūlymą, sutiko, surinko karių komandą. A.Česnauskas buvo užduočių vykdymo grupės (UVG) vadas misijos rajone. Gyveno Lietuvos karių bazėje Goro provincijoje, šalia Čagčarano miesto. Iš ten vykdavo į užduotis, o grįžęs ilsėdavosi, pramogaudavo. Pasak karininko, bazė gerai apsaugota, ją supa aukštos tvoros iš smėlio maišų, viršuje - spygliuota viela, stebėjimo bokšteliai.

Ar A.Česnauskas mąstė apie saugumą ir riziką, kad gali būti sužeistas ar apskritai žūti? "Kai keičiasi mūsų karių pamaina, vietos sukilėliai pirmą mėnesį bando ją patikrinti, išgąsdinti, - pasakojo vyr. leitenantas. - Kadangi šalia - kalnai, ten ant akmenų jie pastato raketą, kad paleistų ją bazės link." Todėl naktimis lietuvių kariai būdavo siunčiami į kalnus patruliuoti ir tikrinti, ar nėra grėsmės, stebėti, kad niekas negalėtų šaudyti į stovyklavietę.

A.Česnauskas teigė, jog informaciją, kad bazė gali būti apšaudoma, gaudavo iš žvalgybos. Tada budrumo lygis būdavo keliamas. Kariai net vilkėdavo neperšaunamas liemenes. Pavojingiausias laikas - temstant ir švintant, nes prieblandoje kalnus sunku įžiūrėti, o bazė nuo jų vis dar matoma. A.Česnauskas prisipažino, kad iš pradžių Afganistane tamsiu paros metu pamąstydavo: jei įlėktų raketa, galbūt žūtų kartu su tarnybos bičiuliais. "Tačiau esu šaltų nervų žmogus, - patikino karininkas. - Mažai jaudinuosi. Todėl nebuvo sunku apsiprasti. Jei man lemta gyventi 100 metų, tiek ir būsiu šiame pasaulyje. Jei nelemta, gyvenimas gali nutrūkti ir Lietuvoje, ir misijoje."

Lietuvos kariai (A.Česnauskas kairėje) su Afganistano vaikais.

UVG vadas A.Česnauskas buvo atsakingas ne tik už save, bet ir už mažiausiai 9 karių komandą, taip pat už tuos, kuriuos saugodavo, kai šie išvažiuodavo už bazės ribų, o juk daugelis jų turi šeimas. Tarkime, stovyklos vadą tekdavo lydėti pas vietos gubernatorių, policijos viršininką, reikėdavo užtikrinti Afganistane dirbančių įvairių civilių žmonių apsaugą. Nuvykę į vietą UVG kariai tikrindavo patalpas, saugodavo lydimus asmenis, vėliau juos parlydėdavo. Tai buvo kasdienės užduotys. Be to, dar tekdavo patruliuoti po kelias paras. Tokiais atvejais kariai nakčiai apsistodavo kalnuose. "Vienintelė apsauga būdavo ratu sustatytos transporto priemonės. O nakvodavome miegmaišiuose ant sulankstomų lovelių po žvaigždėtu dangumi", - prisiminė kariškis. Kartą, vadovaujant A.Česnauskui, patruliuoti važiavo net 16 transporto priemonių ir apie 60 žmonių.

Misijos laikotarpiu pavojingų situacijų būta. Tarkime, gaunama žvalgybos informacija, kad per renginį, į kurį reikia vykti, gali susisprogdinti savižudis. "Tada išeidamas iš kambario pasvarstai: dar sugrįšiu ar mano daiktus turės kas kitas surinkti?" - sakė A.Česnauskas. Jis tvirtino, kad atsisakyti važiuoti negalima, nes tuomet kariai parodytų, jog yra bailūs ir silpni. Žinia apie tai kaipmat pasklistų aplinkui. Vis dėlto pavojaus išvengti pavykdavo - gal todėl, kad būdavo imamasi tam tikrų prevencinių priemonių.

Vietos policija.

Pramogos ir internetas

Bazėje Lietuvos kariai susimanydavo įvairių sportinių pramogų. Kaip šypsodamasis pasakojo A.Česnauskas, jie žaisdavo tinklinį geriausiai pasaulyje saugomoje aikštelėje. Vyrai galynėdavosi traukdami virvę arba tempdami šarvuočius. Rengdavo estafetes. Organizuodavo "proto mūšius". "Kadangi negalėdavome nueiti kur nors į šokius, pramogų susigalvodavome patys", - juokėsi kariškis. Daugelis laiką leisdavo ir prie kompiuterių. Per internetą bendraudavo su artimaisiais Lietuvoje, skaitydavo žinias iš gimtojo krašto. A.Česnauskas į socialinį tinklą nuolat dėdavo savo darytų nuotraukų.

Kario amunicija ir fotoaparatas

Apie Afganistaną karininkui liko ne vien prisiminimai. Iš šio krašto jis parsivežė ir kone 10 tūkst. nuotraukų. Mat A.Česnauskas į misiją vyko ne tik su 24 kg sveriančia kario amunicija, dėl kurios ir dėl karšto klimato iš užduočių grįždavo visiškai šlapias, bet turėjo ir fotoaparatą. Interneto dienoraštyje karysmisijoje.com jis pasakojo: "Neperšaunama liemenė, šalmas, amunicijos sistema su pilnomis dėtuvėmis šovinių, granatomis, pirmosios pagalbos paketu, radijo stotimi, o dar pistoletas, automatas ir keli smulkesni daiktai, tokie kaip žemėlapis, prožektorius, kompasas, peilis, raportų atmintinės, telefonas, akiniai nuo saulės ir t. t. Prie viso to pusantro kilogramo sveriantis fotoaparatas su dėklu atrodo kaip lašas jūroje, bet jam vietos jau sunku rasti." Vis dėlto karininkas nesiskirdavo su fotoaparatu, visada pasiimdavo važiuodamas į užduotis.

A.Česnauskas įamžino misijos Afganistane gyvenimą dėl kelių priežasčių. Viena jų - noras parodyti Lietuvos žmonėms, kad Afganistanas nėra mūšio laukas. "Čia sutiktos moterys, vaikai, seneliai gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir mes, tik gal kiek žiauresnį, skurdesnį ir sunkesnį. Tai irgi žmonės, turintys savo rūpesčius, skausmus, džiaugsmus ir ašaras. Manau, dauguma mūsų, atsidūrę jų vietoje, suprastų, kad problemos, dėl kurių išgyvename Lietuvoje, toli gražu neprilygsta Afganistano žmonių bėdoms ir rūpesčiams", - kalbėjo karininkas.

A.Česnauskas LŽ prisipažino, kad fotografija - jo aistra. Iš pradžių tai buvo noras turėti nuotraukų iš savo gyvenimo. Kai įsigijo veidrodinį fotoaparatą, pajuto, kad patinka fiksuoti gamtos vaizdus. Suprato, kaip smagu visada jį turėti po ranka. Todėl pasiėmė ir į Afganistaną. Per misiją paaiškėjo, kad karininkui puikiai sekasi reportažinė fotografija. Lietuvio darytomis Afganistano nuotraukomis dažnai iliustruojamos įvairios publikacijos apie šį kraštą ir mūsų karių misiją.

Paplūdimys - vietos žmonių malonumas.

Smalsūs vaikai ir stebintys suaugusieji

A.Česnauskas sakė, kad per misiją Afganistane jam nė karto neteko į ką nors nusitaikyti ginklu. Tačiau jis daug kartų tai darė objektyvu. Kai tik pasitaikydavo proga, traukdavo fotoaparatą ir įamžindavo egzotiško krašto vaizdus, vietos gyventojus, Lietuvos misijos karius. A.Česnauskas nufotografavo daug vietos vaikų. Pasakojo, kad jie smalsūs, dažnai sukinėdavosi aplink karius. "Vaikai ateidavo pasidairyti ir pabendrauti, paprašyti kokakolos, pieštukų, kamuolių ar kitko, - prisiminė kariškis. - Negali nefotografuoti, ypač kai palygini, kaip vaikai gyvena Afganistane ir Lietuvoje. Tenykščiai būdavo laimingi gavę skardinę kokakolos."

Pasak A.Česnausko, gyvenimas tolimame krašte labai skurdus. "Apie Afganistano žmones yra toks posakis: "Jie turi laiko, bet neturi laikrodžių." O Europos žmonės turi laikrodžius, bet neturi laiko", - apibendrino pašnekovas. Suaugę vietos gyventojai dažnai stebėdavo Lietuvos karius. Koks nors netoliese atsitūpęs afganistanietis, kaip pasakojo A.Česnauskas, galėdavo kelias valandas į juos žiūrėti. Niekur neskubėdavo, nieko kito neveikdavo.

Vaikai džiaugiasi dovanomis.

Saugo nuo globalios grėsmės

Klausiamas, ar mąsto apie pasirinktą profesiją - ginti Lietuvos žmones, karininkas sakė, kad tėvynės gynybos sąvoka dabar labai pasikeitusi. Šiuolaikiniame pasaulyje nėra karo su fronto linijomis ir dviem kariaujančiomis šalimis. Terorizmo išpuoliai gali būti rengiami bet kur ir bet kada. Jei Lietuvoje ramu, dar nereiškia, kad esame saugūs. Negesinami "karštieji taškai" gali toli išplisti. Todėl, A.Česnausko nuomone, būdamas misijoje Afganistane jis tam tikru požiūriu saugojo ir gimtąją Lietuvą nuo galimų grėsmių. "Šiais laikais grėsmė yra globali", - tvirtino jis. Dėl to kariams taip svarbu palaikyti taiką.

Misijos karių pramoga - tempti šarvuotį.

   

Miesto turgus.

    

Berniukas ir kupranugariai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"