TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aklumas netapo kliūtimi

2008 07 26 0:00
K.Verbliugevičius: "Nežinau, ar būčiau pradėjęs verslą, jei situacija nebūtų privertusi."
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Karolis Verbliugevičius prieš 12 metų pateko į avariją ir neteko regėjimo. Šiandien jis ne tik sugrįžo į gyvenimo vėžes, bet ir nemažai pasiekė. Jis išdrįso įsteigti masažo saloną, kuriame dirba žmonės, turintys regėjimo negalią, ir tiki, kad kada nors vėl matys.

Dabar K.Verbliugevičius turi kuo didžiuotis, bet po avarijos buvo sunkus metas: finansiškai, morališkai ir psichologiškai. "Tiek daug nuveikta ir padaryta - praktiškai grįžau į ankstesnį gyvenimą, iš kurio buvau iškritęs. Nesureikšminu savęs, bet nuveikiau ir pasiekiau kur kas daugiau negu mano bendraamžiai. Turiu verslą, žmonės žino, kuo užsiimu ir gyvenu, esu pavyzdys bet kuriam sveikam žmogui, ypač tokiam, kuris sėdi ir nieko neveikia", - perteikia kitų pasakytus žodžius 31-erių Karolis.

Jei ne nelaimė, nežinia, kuo Karolis būtų tapęs. Vaikystėje darželio nelankė, visas dienas praleisdavo kieme, į namus užsukdavo tik užkąsti, atsigerti ir pamiegoti. Mokykloje ėmė intensyviai sportuoti. Buvo labai susidomėjęs tenisu. Septyniolikos pats tapo vaikų instruktoriumi. "Kaip daugelis tokio amžiaus žmonių, tiksliai nežinojau, kuo būti ir ką toliau veikti. Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti geografijos; ji man visada patiko, nors negalvojau būti mokytoju. Lietuvoje ši specialybė neperspektyvi, bet tėvai džiaugėsi, kad mokausi, "nebimbinėju". Tik nelabai patiko, kad išėjau akademinių atostogų. Tačiau tuo metu šeima turėjo daug problemų, nebuvo galimybių suderinti mokslų. Gerą pusmetį pailsėjau ir vėl sugrįžau", - pasakoja vaikinas. Tik mokslai truko neilgai - pavasarį vaikinas pateko į avariją.

Daugybė kaukolės lūžių

"Dieną prieš nelaimę su draugais linksminomės sodo namelyje Vilniaus rajone. Gegužės pirmosios rytą važiavome namo. Kelyje Vilnius-Švenčionys, ties posūkiu apie 17 kilometrų nuo Vilniaus, vairuotojas nesuvaldė automobilio, jis nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Praradau sąmonę. Iš paskos kitu automobiliu važiavę draugai nuvežė mane į ligoninę. Vairuotojas ir draugas beveik nenukentėjo, jiems prireikė tik nedidelės medikų pagalbos. Mane gydę medikai teigė, kad trauma labai sunki. Daugeliui gydytojų tokį ligonį teko gydyti pirmą kartą. Buvau patyręs daugybę kaukolės lūžių", - prisimena vaikinas. Palaikomas tėvų, dvejais metais vyresnės sesers Ievos ir draugų, vaikinas išsikapstė.

"Va čia yra jėga"

Rudenį jis pradėjo mokytis gyventi su lazdele, o jau pavasarį galėjo išbandyti jėgas savarankiškai. "Va čia yra jėga", - prisimena aplankiusį džiaugsmą. Žinoma, nebuvo lengva, kaip pats sako, reikia užsispyrimo, ir viskas įmanoma. Išeinančiam į gatvę neužtenka tik išmanyti baltosios lazdelės valdymo techniką, reikia pasitikėjimo savimi ir įgūdžių, kurie taikomi praktiškai tobulėja.

Jam yra tekę ir nesėkmingai pasivaikščioti. Kadangi lazdelė apsaugo nuo kliūčių iki krūtinės lygio, nepajuto kaip priėjo prie laiptų, į kuriuos trenkėsi galva.

Rizika pasiteisino

Vėl įsibėgėjus gyvenimui Karolis grįžo į universitetą, baigė geografijos mokslus ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje pasirinko tarptautinio verslo programą. Įgijo vadybininko profesinę kvalifikaciją. Gautos žinios vaikinui padeda užsiimti verslu. Šiuo metu kuriamas kur kas rimtesnis planas, kaip pasistatyti namą. Tačiau jį nė nedvejodamas vaikinas galėtų paaukoti dėl atgauto regėjimo.

Karolis nesitikėjo tapti verslininku, bet, kaip pats sako, privertė gyvenimas. "Mokiausi universitete, ieškojau darbo, nes finansiškai netenkino darbas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, kur nematančius vaikus mokiau ir vis dar mokau dirbti kompiuteriu. Ieškojau darbo biure, pavyzdžiui, vadybininko. Niekaip nesisekė rasti. Pagalvojau, kad vienas būdų - pačiam susikurti darbo vietą", - prisimena vaikinas.

Rizikuoti ir steigti masažo saloną jis nusprendė beveik prieš ketverius metus. "Ieškojome idėjų, kuo būtų galima užsiimti. Su bendraminčiais kolegomis norėjome paprastą idėją pateikti kitaip. Nusprendėme, kad palankus metas įsteigti masažo saloną, kur dirbtų aklieji ir silpnaregiai. Tuomet veikė tik pavieniai jų kabinetai, o mes nusprendėme įkurti stambesnį vienetą", - prisimena vyras. Tuo metu aplinkiniai turėjo įvairių nuomonių: vieni sakė, jog į tokį saloną visi eis, kiti - atvirkščiai, kad niekas nesilankys. Vis dėlto šiandien verslas klesti. Planuojama keltis į naujas patalpas. Be to, teikiamos ne tik masažo paslaugos. Akupunktūros ir lazerio terapijos procedūras atlieka žinoma gydytoja Jūratė Dalia Baronienė, kuri taip pat yra netekusi regėjimo.

Žmonės siūlo pagalbą

Lyg šio verslo būtų maža, Karolis dirba projektų vadovu kitoje savo įmonėje, organizuojančioje personalo apmokymus kaip elgtis su žmonėmis, turinčiais tam tikrą negalią: regėjimo, klausos, judėjimo ar protinę. Be to, įmonė rūpinasi technologijų pritaikymu neįgaliesiems. Šiandien aklieji gali naudotis mobiliųjų telefonų ar kompiuterių teikiamais pranašumais. Sukurtos technologijos, leidžiančios naudotis internetu ir elektroninėmis knygomis - tekstinę informaciją skaito elektroninis balsas. Taip neįgalieji turi galimybę integruotis į visuomenę.

Karolis džiaugiasi, kad aplinkinių kultūra neįgaliųjų atžvilgiu didėja. "Žmonės kitaip reaguoja gatvėje, žino, ką reiškia baltoji lazdelė ir kas ją turi. Patys prieina ir pasiūlo pagalbą pereiti gatvę, padeda įlipti į autobusą, automobilis sustojęs pasignalizuoja, kad galima eiti. Tik pats miestas dar nėra pritaikytas neįgaliesiems. Keista, kad vis dar statomi nauji pastatai nepritaikyti žmonėms, turintiems negalią. Juk visi reikalavimai yra patvirtinti teisės aktais ir reglamentais", - stebisi vyras.

Reikėtų grupės darboholikams

Karolis ne iš tų, kurie sėdėtų rankas sudėję. Jis taip užsivertęs darbais, kad sunkiai gali rasti laisvesnę minutę. Darbai kartais užtrunka iki vėlaus vakaro. Juokauja, kad reikėtų užsirašyti į savitarpio pagalbos grupę darboholikams, nes net ir masažu nebesimėgauja. "Visas salono procedūras išbandžiau. Labiausiai patiko masažas. Darbuotojai siūlo ateiti masažo seansui, bet vis atidedu kitai dienai. Kiek įmanoma, stengiuosi pailginti laisvalaikio laiką. Tik sunkiai sekasi", - šypteli Karolis. Jei pavyksta ištaikyti laisvesnę dieną, vyras su draugais išlekia į gamtą, nueina į filmą, spektaklį ar krepšinio varžybas, pasivaikščioti.

Karolis labai mėgsta keliauti. Vasaros pradžioje, susigundęs pigiais savaitgalio bilietais, nuvyko į Barseloną, aplankė miestą ir garsaus dainininko Bon Jovi koncertą.

Išdrįstų operuotis

"Kai apakau, dar maniau, kad viskas bus gerai, juk ir inkstus persodina. Važiavau konsultuotis į Kauną ir sužinojau, kad taip nėra. Gydytojas užsiminė apie kuriamas naujas technologijas, bet nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Po 8 metų vėl nuvažiavau sužinoti, kaip keičiasi technologijos, bet jis nieko naujo negalėjo pasakyti, tą pačią istoriją papasakojo. Internete buvau skaitęs daugybę straipsnių, susirinkęs informacijos - žinojau daug daugiau nei tas gydytojas. Perspektyvos dar neaiškios, bet elektroninio regėjimo sistemų kūrimo pradžia yra 1972 metai", - pasakoja Karolis. Jis išdrįstų operuotis, nors kai pakalba su draugais, kurie mato labai silpnai arba kurių regėjimas pamažu gęsta, entuziastingo pritarimo nesulaukia. Daugelis nesėkmės atveju bijo prarasti prieš tai turėtą matymą, be to, neaišku, kas atsitiktų po metų ar dvejų.

Trumpai

Ekstrasensas. "Esu užsispyręs, aplinkiniai sako, kad tikras Skorpionas. Pats netikiu horoskopais, nors astrologija, kaip rimtu mokslu, tikiu. Kartais juokauju: jei prarasiu verslą, kursiu horoskopus. Kodėl ne? Tokio ir tokio neregio horoskopai. Galvojate, "nevežtų" žmonių? Ir ekstrasensu galėčiau būti", - juokiasi Karolis.

Šuo vedlys. Karolis norėtų turėti šunį vedlį, bet Lietuvoje jų niekas nedresuoja, o užsienyje tokie kainuoja po keliasdešimt tūkstančių litų. Be to, su juo tektų bendrauti vokiškai arba angliškai. "Aš jį tikrai turėsiu, jau projektą esu parengęs, kad Lietuvoje atsirastų tokių šunų dresuotojų", - pasiryžęs vaikinas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"