TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorė A.Janušauskaitė: "Aš dar turėčiau ką pasakyti"

2011 04 06 0:00
"Žiūrovams - gerų spektaklių, kad netektų nusivilti; sau ir kolegoms - sveikatos", - linki aktorė A.Janušauskaitė.
Petro Malūko nuotrauka

"Pati stebėjausi - rodos, grįžau į jaunystę", - aktorė Aldona Janušauskaitė prisimena savo būseną, kai deklamavo Mortos monologą iš "Mindaugo" Kovo 11-ąją Nacionaliniame dramos teatre surengtame vakare Justinui Marcinkevičiui atminti.

Baigusi skaityti monologą pajuto, kad koja - trrrrr - virpa. "Kažin, ar žiūrovai mato", - pagalvojo. Kur jau ten, aktorės meistriškumas vertė matyti ir išgyventi kitokio matmens vaizdus. Tarsi tas senas spektaklis iki šiol būtų teatro repertuare, nė kiek neišsikvėpęs, tarsi aktorės kūrybiniame gyvenime nebūtų buvę jokių pertraukų, tarsi ji, Mortos pavidalu į sceną pirmą sykį žengusi 1969-aisiais, dabar būtų atėjusi tiesiai iš grimo kambario. Sunku pasakyti, kas yra teatras, bet čia jis ir buvo. "Mes "Mindaugą" labai daug vaidinom, todėl neužmiršom", - "teisinasi" aktorė. Tačiau neužmiršti - viena, o parodyti, kad niekas neišblėsę ir nenusizulinę - kas kita.

Prieš keletą dešimtmečių Lietuvos televizija apie A.Janušauskaitę kūrė laidą. Buvo rodomos spektaklių ištraukos, skambėjo jos skaitoma Salomėjos Nėries, Jono Strielkūno poezija. Aktorė tada atsisakė kalbėti apie save, uždraudė tą daryti ir savo kolegoms. Tokia buvo - "tylaus talento artistė", kaip parašė savaitraštis "Kalba Vilnius". Primadona netapo: trukdė tas tylumas ir, matyt, aplinkybės. Nors - šio statuso vertų vaidmenų sukūrė ne vieną ir ne du, Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, kitų režisierių spektakliuose. "Markizės de Sad" (rež. J.Vaitkus; 1992) Ponia de Montrej pripažinta geriausiu sezono vaidmeniu, tik tada nei "Kristoforai", nei "Auksiniai scenos kryžiai" dar nebuvo sumanyti. Lygiai taip pat įvertintas aktorės labai mėgstamas Didžiavyžės vaidmuo "Ančiuko kryžiuje" (rež. Irena Bučienė).

Daug A.Janušauskaitės balso yra Lietuvos radijo fonduose. Dešimtys spektaklių, lietuvių ir užsienio autorių kūrinių skaitymai iš rubrikos "Vakaras su knyga". Tai buvo ne šiaip niša ar darbas "formai" palaikyti - visavertė kūryba. "Nepeikė mano balso radijuje, nepeikė", - aktorė save įvertina paprastai, santūriai. Puikiausiai galėtų ir šiandien daryti įrašus, išleidžiama daugybė gerų knygų, betgi - ekonominė krizė...

Aldutė iš Radviliškio

Į Nacionalinio dramos teatro fojė aktorė įžengia nedrąsiai, tarsi čia nebūtų ir jos namai. Svajonių namai, pasak aktorės. Jiems paaukoti 33 metai. Šioje fojė buvo vaidinama "Markizė de Sad". Buvę jos kolegos iš techninio personalo apsidžiaugia: "Oi, Aldutė atėjo!". Su originaliu galvos apdangalu, kurį pati susimodeliavo ir nusimezgė: primena Stanislovo Kuzmos mūzas ("raganas") ant teatro stogo. "Ir lietuviška, ir raganiška," - sako ji. Ir stilinga.

"Aš sėslus žmogus, todėl tie 33 metai praėjo viename teatre, - paaiškina aktorė. - Pripranti prie žmonių, nebesigėdiji. Nors - kiekvieną naują veikalą pradedi nuo balto lapo: ir vėl savęs varžaisi, vėl bijai ir rankų, ir balso. Dirbdama pamažu pripranti. Nuo mažens esu ganėtinai "sarmatlyva" - bėgdavau, slėpdavausi, neduok tu Dieve. Ir reikėjo tokiam žmogui susiruošti į artistes. Kas galėjo pasakyti, kad Aldutė Janušauskaitė iš Radviliškio sugalvos eiti į teatrą?! Ir ką - patekau."

Juk pašaukimas buvo, vidinis balsas kreipė teisingai: įveikusi "sarmatlyvumą", Aldutė Janušauskaitė, persirengusi čigone arba vyru, išeidavo į gatvę - pavaidinti. Arba mamai lupant bulves staiga išstypindavo iš kito kambario. "Tokie pirmieji teatro bandymai, - dėsto aktorė. - O vienuoliktoj klasėj ėmiau piešti - užuot ruošusis egzaminams, mat sugalvojau būti dailininke. Pasiimdavau artisčių nuotraukas ir kopijuodavau. Tuometes rusų kino žvaigždes: Alą Larionovą, Eliną Bistrickają. Taip pat užsienio aktores. Sykį taip įsijaučiau, kad neišgirdau, kaip įėjo mama - turėjau parodyti. Ji buvo patenkinta, sako, panašu."

Į Akademinį dramos teatrą 1966-aisiais jie buvo priimti trise iš kurso: A.Janušauskaitė, Doloresa Kazragytė, Algimantas Zigmantavičius. "Jaunystė! Šviesusis pavasaris!" - džiaugėsi D.Kazragytė. "Tikrai, nuotaika buvo be galo pakili, - prisimena A.Janušauskaitė. - Svajojau pakliūti į šį teatrą, buvau jį pamėgusi. Čia dirbo išskirtiniai aktoriai, visa plejada: Stepas Jukna, Lidija Kupstaitė, Ada Budrikaitė, Petras Zulonas, Napoleonas Nakas, Valerijonas Derkintis, Ona Knapkytė, Henrikas Kurauskas. Kiekvienas - labai individualus, asmenybė, nėra vienas į kitą panašių. Toks ir turi būti teatras. Anksčiau atsirinkdavo po kelis iš kurso: tokio trūksta, tokio reikia. Visu kursu, tarsi šeimyna, ateiti gerai, o teatrui ar visada į naudą?"

"Iš karto gavau komjaunuolės vaidmenį, bet sunkiai radau bendrą kalbą su režisieriumi. Vėl tas mano nedrąsumas. Juk dažniausiai reikia lįsti į akis: "Režisieriau! O kaip man?! Režisieriau!" O aš, ypač jei jaučiu padariusi ką ne taip, noriu nusišalinti, išsisukti - kad tik nepradėtų barti. Tai nelabai ir sekėsi, kokius ketverius metus. Maniau, teks su teatru atsisveikinti. Ir tada Kazimiera Kymantaitė sako: "Vaikeli, man tavęs pagailo - būsi Veronika "Paskenduolėje". Paskui gavau Ritos vaidmenį Eduardo De Filippo "Cilindre" (rež. Algirdas Lapėnas): laikau jį tramplinu - pirmąja sėkme. K.Kymantaitė su manimi dirbo labai nuoširdžiai: "Graudinkis, vaikeli, graudinkis. Ir žiūrėk ten į tolį, į šviesas." Ir žiūriu aš, ir graudinuosi, Dieve, tik ką į teatrą atėjusi - viskas šventa, kiekvienas žodis šventas. Daug su šiuo spektakliu gastroliavom. Sykį nuvažiavom į vieną bažnytkaimį: persirenginėjom autobuse, kadangi nebuvo kur, lipom pro langą, nes žiūrovai jau sėdėjo salėje - tie, kurie tilpo. Netilpusiems vaidinom antrą kartą. Mėgsta žmonės Lietuvoje teatrą. Reikia kuo daugiau važinėti. Dabar teatro poziciją užėmusi televizija, tačiau kad ir kokia buvo mūsų "Paskenduolė", šou laidos jos negalėtų atstoti ir neatstoja. Mes vaidinom iš visos širdies, ir verkdavom iš visos širdies, ir žiūrovai verkdavo su mumis. Po spektaklio visi jausdavomės kaip atlikę išpažintį ir atgailą - švarūs. Man taip atrodo. Mūsų mokytojas Juozas Rudzinskas kartodavo: "Vaikai, niekada nemeluokit. Jei apsimeluosit gyvenime, scenoje nebejausite, kada meluojate, ir žiūrovai jumis nebetikės." O mokytojo žodis šventas - taip ir darydavom. Kartais už nemelą susilaukdavom bausmių - imi ir išrėži, ką galvoji... Lenkų aktoriaus Danielio Olbryskio žodžiai: "Vaidina žmonės gyvenime, o scenoje reikia būti tyram kaip krištolas. Viskas turi būti gryna, tikra, nuoširdu."

Atiduoti vaidmenys

"Per tuos 33 metus šiame teatre jaučiausi reikalinga, - sako aktorė. - Ir dirbau atsidavusi, atostogų beveik neidavau. Jei gaudavau vaidmenį rudeniui, jau vasarą apie jį mąstydavau, ruošdavausi, laukdavau sezono ir repeticijų pradžios. Tai buvo gyvenimo būdas."

- Ar vyresnieji Akademinio dramos teatro aktoriai, naudodamiesi savo privilegijuota padėtimi, nebuvo daug ko uzurpavę jaunųjų sąskaita?

- Kai atėjau, penkiasdešimtmetė aktorė vaidino trylikametę. Dabar tai neįmanoma, o tada buvo normalu. Veronikos vaidmenį gavau todėl, kad Janina Berūkštytė pasijuto per sena. Mildos vaidmenį spektaklyje "Sodybų tuštėjimo metas" man "atidavė" Monika Mironaitė. Taip, ji vaidino Mildą: patempimai, perukas, grimas. Jau labai sunku jai buvo, bet vaidino. Mes grimavomės viename kambaryje, ir ji sako: "Pavargau jau, atiduodu aš ją tau". Galvojau: labai čia man reikia. Bet taip ir atsitiko - paskyrė. Neturėjo mano Milda pasisekimo, kadangi buvau tokia pelytė - ne mildiška, ne blondinė gražuolė, ir balto peruko neklijavo niekas. Na, bet dėl to nesikrimtau.

- Kodėl jūs, sėkmingai dirbusi su Rimu Tuminu, neperėjote į jo kuriamą Mažąjį teatrą?

- Aš kaip katinas, prie namų prieraiši. Kaip galėjau išeiti kitur, tiek svajojusi apie šį teatrą? Nors ir labai mylėjau R.Tuminą kaip režisierių. Apskritai talentingus žmones mylėjau. Bėgdavau pas teatro direktorių Praną Treinį (buvau Meno taryboje), jei matydavau, kad talentingas, o gauna nedidelę algą - prašyti, kad pakeltų. Sau neprašydavau - gėda. Direktorius išklausydavo ir nuramindavo: "Aldona! Aš pats geriau žinau."

- Jei ne M.Mironaitės statusas, būtumėt vaidinusi Motiną R.Tumino režisuotoje "Tylioje naktyje".

- Taip, jis to norėjo. Davė tekstą mokytis. Bet paskui viskas susitvarkė, apsiėjo ir be manęs. Tarp kitko, nelabai troškau. Galvojau, pradėsiu vaidinti vyresnes moteris, tai man jas ir kiš. Prisimenu, kaip purčiausi Moters iš penkto buto vaidmens Andrejaus Kuternickio "Fėjos Dražė variacijose". Herojė "nuvažiavusiu stogu", rašanti romaną apie savo pirmąją meilę. Per visą spektaklį - keturi jos monologai. Visaip R.Tuminą įkalbinėjau: kad nesugebėsiu, kad per jauna. Įkalbėjau, paėmė kitą aktorę, bet po kurio laiko paskambino: "Ateik!". Aš taip bijojau pradėti repetuoti. O režisierius toks taktiškas - užtat mes jį ir mylėjom. Nesiskverbdavo į sielą per jėgą, visada kantriai laukdavo, kada jau tu pats atsiversi. Pasiūlo kokią detalę, kad įsidrąsintum po truputį. Kaip aš paskui pamėgau tą vaidmenį. Jėzau, jeigu būčiau atsisakiusi, būčiau daug netekusi! Dabar prašau R.Tuminą spektaklį atnaujinti. Jis buvo nuostabus. Kaip sakoma, visi tavo vaikai, bet būna labiau mylimų. Man tokie - "Fėjos Dražė variacijos" ir "Ančiuko kryžius".

- Paskui buvo J.Vaitkaus etapas: "Pabudimas", "Vėlinės", "Markizė de Sad". Kaip sekėsi dirbti su šiuo režisieriumi?

- Su visais talentingais įdomu. Daug iš jo gavau. Buvo Henriko Vancevičiaus mokykla, R.Tumino mokykla, J.Vaitkaus mokykla. Su Oskaru Koršunovu nedaug dirbau, bet irgi - mokykla. Gyveni ir mokaisi. Ir reikia mokytis.

- Dabar turite vaidmenų?

- Tik seriale. Gal ir nebereikia. Bet jeigu atsirastų režisierius, norintis, kad suvaidinčiau Friedricho Durrenmatto "Senos damos vizite", surizikuočiau.

- Aktoriai skausmingai išgyvena išėjimą iš teatro, vaidmenų netekimą.

- Pasaulis - ne vien teatras... Aš dabar labai pamėgau vaikščioti: ir žiemą, ir vasarą. Einu prie Vilnios, važiuoju į Sapieginę. Be abejo, scena veikliam žmogui - didelė iškrova. Turėčiau

ir aš dar ką pasakyti: ne tik ką pjesė diktuoja, bet ir gyvenimas.

Personažų balsai

- Kaip vykdavo darbas Radijo teatre? Būdavo repeticijos?

- Įrašydavom tik aptarę medžiagą, be jokių repeticijų. Bet personažą reikėdavo "prisipratinti" iki įrašo. Apskritai visus vaidmenis stengiesi įsiurbti, suprasti, atjausti, į juos įsijausti. Labai dažnai naktimis, tyloje, atsiribojus nuo namiškių. Kai jau išgirsti personažą - kaip vidinį balsą, bandai suteikti jam kokią nors formą.

Dabar, kai mano "apsisukimai" sulėtėjo, pagalvoju: kaip aš visur spėdavau? Įgarsinimai kino studijoje, radijas, televizija, repeticijos ir spektakliai teatre, namai. Tiesa, mama padėjo ir vyras nesipurtė tėvo pareigų. Visi plušėjom. Tačiau jei dabar taip reiktų, po savaitės nusivaryčiau nuo kojų.

- Radijas suteikė tai, ko nedavė teatras?

- Pavyzdžiui, labai norėjau suvaidinti Albert'o Camus "Rekviem vienuolei" (pagal Williamą Faulknerį). Pavydėjau panevėžietei Daliai Melėnaitei šito vaidmens. Bet gavau jį radijuje. Tiesa, negirdėjau, kaip skamba. Mažai ką iš viso girdėjau: tai spektaklis, tai repeticija.

- Registravote vaidmenis?

- Jei gyvenčiau iš naujo, rašyčiau dienoraštį. Ką vaidinau, su kuo, kaip pavyko. Bet ne, kažkoks prakeiktas vėjavaikiškumas: skubi skubi, leki leki. Žinau, reikėjo tik pradėti ir būtų tapę įpročiu, kaip dantis išsivalyti. Galėjau, nes po spektaklio nepuldavau karštligiškai valytis grimo, nebėgdavau namo: rymodavau, galvodavau, ką ne taip padariau. Visą laiką permąstai, kad kitą kartą ištaisytum.

- Jūsų balsas - iš tų, ypatingųjų, sceninių, plastiškųjų.

- Kadangi jau daug metų nerūkau, jis liko jaunas. Šiaip teatras be cigaretės sunkiai įsivaizduojamas. Per pertraukas sustojam visi: dūminam, kalbamės. Argi dabar atsiskirsi viena? Laikui bėgant pajutau, kad balsas pradėjo "sėsti". Mečiau rūkyti, kai pradėjau kalbėti choru - iš manęs išeidavo keli balsai.

- Turbūt galėjote gauti daugiau vaidmenų kino studijoje, pasinaudojusi tam tikra padėtimi: kad vyras Algirdas Dausa - kino režisierius?

- Tam tikra padėtimi nesinaudojau. Per visą gyvenimą nesu paprašiusi vaidmens. Duoda - ačiū. Neduoda - vadinasi, netinku. Per prievartą mielas nebūsi: tiek asmeniniame gyvenime, tiek teatre. Mano nuostata - nelįsti. Jeigu režisierius tavęs šiame vaidmenyje nemato... Galų gale, reikia būti išdidžiam.

- Tiesa, kad vyresnieji aktoriai susiėję peikia teatro dabartį ir prisimena "savo laikus"?

- Žinoma, prisimenam, kas malonu. Mano teorija tokia: jei yra problemų, kurių negali išspręsti, ir nespręsk. Palik, plauk pasroviui. Jei manai galįs ką pakeisti, - pirmyn. Daugybė tokių situacijų, kurios ne nuo mūsų priklauso. O aktoriai su jomis susiduria nuolat.

- D.Kazragytė per vieną kūrybos vakarą visai teisingai pareiškė: "Žinau, kad Gražina Balandytė, A.Janušauskaitė, Dalia Overaitė yra niekuo ne blogesnės už Sophią Loren, Catherine Deneuv ar Ingeborgą Dapkūnaitę, tiesiog aplinkybės joms klostėsi visai kitaip."

- Aš esu A.Janušauskaitė, kuri nemėgsta nei lygintis, nei lyginti. Man Risa yra Risa (D.Kazragytė - aut.), aš jos su niekuo nelyginu. Prisimenu, kaip ji vaidino Vytauto Čibiro režisuotame spektaklyje "Šeši personažai ieško autoriaus": puiki Luigi Pirandello pjesė, ir Risa man nepaprastai patiko. Tada aš buvau pasiilgusi tokio gero vaidmens ir kad pradėjau verkti ją apsikabinusi. Risa sako: "Tu ne todėl verki, kad patikau, o todėl, kad ne tu suvaidinai." Gal ir taip, bet Risa man tada buvo viršūnė. Viršūnė kaip Risa - su niekuo nesulyginama. O S.Loren yra S.Loren, C.Deneuv yra C.Deneuv, beje, šiandien kaip tik sužinojau, kad ji - mano vienmetė, gimusi 1943-iaisiais.

- Tai jūs karo vaikas?

- Karo. Tėvai, Smetonos laikais gyvenę Klaipėdoje, vėliau persikraustę į Vilnių, karo metais pabėgo į kaimą Radviliškio rajone, o paskui persikėlė į Radviliškį. Man buvo kokie ketveri: užlipdavau ant aukšto ir pakliūdavau į paslaptingą pasaulį. Spaliais apkritę seni rakandai, smetoniški žurnalai. Ten pirmą kartą pamačiau tėvo slepiamą lietuvišką vėliavą, knisau ir atknisau. Prižadėjau, kad apie radinį niekam neprasitarsiu. Net draugėms nesakiau. Tėvas mane vesdavosi pas kaimynus klausytis "Amerikos balso". Ir aš, kaip suaugusieji, prikišdavau ausį: o trukdydavo, o burgzdavo! Atsimenu tuos baisius laikus, kai trėmė į Sibirą. Mano draugus išvežė. Sykį einu dieną - net dieną jau vežė, nesislėpdami - matau, sėdi žmonės dengtoje mašinoje, šalia sumesti maišai. Man visam gyvenimui įstrigo jų akys - baisi, laukinė neganda jose...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"