TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorė arti žiūrovų

2006 05 13 0:00
Rasa Jakučionytė nuo vaikystės norėjo būti aktorė.
Gintaro Mačiulio nuotrauka

"Pasibaigus kokiam nors etapui man patinka vėl pradėti nuo nulio. Lyg nieko nemokėtum", - sako aktorė Rasa Jakučionytė

Aktoriaus Ramūno Abukevičiaus teatre "Ramūno Ateljė" Vilniaus senamiestyje lankiausi ne kartą. Nuėjusi ten žiūrėti spektaklio "Meilės negali prisiminti" pagal Marguerite Duras "La musica antroji" susipažinau su aktore Rasa Jakučionyte. Mat šio jaukaus teatro artistų tradicija yra bendrauti su žiūrovais - ir prieš spektaklį, ir po jo.

O kai sezonas baigėsi, pamačiau Rasą vartant spausdintus popieriaus lapus, sudėtus į aplanką.

- Šiuo metu spektakliai neberodomi, yra daugiau laisvo laiko. Gal rudenį galima tikėtis kokio naujo pastatymo?

- Ramūnas man davė skaityti Augusto Strindbergo "Mirties šokį". Dar turime idėjų apie ezoteriką, mistiką - norime sukurti teatrinį veiksmą. Kol kas tik galvojame apie tai. Galbūt repetuosime lygiagrečiai.

- Spektaklį "Meilės negali prisiminti" vaidinate tik Vilniaus senamiestyje esančiose patalpose?

- Jau esame surengę ir gastrolių. Vaidinome Pasvalyje, Kretingoje, Linkmenyse.

- Kokiose erdvėse ten rodėte spektaklį?

- Pasvalyje vaidinome penkių šimtų vietų salėje. Tai visai kas kita, negu vaidinti senamiesčio kambaryje, kuriame telpa trylika žiūrovų. Iš pradžių bijojome, bet prisitaikėme ir pamatėme: įmanoma vaidinti ir tokioje scenoje - didelėje. Savotiškai patiko. Todėl ir ateityje žadame gastroliuoti, važinėti po Lietuvą.

Be to, kitą sezoną, kadangi repertuaras plėsis, galvojame vaidinti ne tik ketvirtadieniais, kaip iki šiol.

Mažoje erdvėje

- Priminkite, kaip atsiradote Ramūno teatre senamiestyje.

- Su Ramūnu esame seni draugai, pažįstami dar nuo studijų laikų. Kartą sutikau jį gatvėje. Ramūnas pakvietė į savo monospektaklį "Ir visada bus per vėlu" pagal Alberto Camus romaną "Krytis". Pažiūrėjau. Iš pradžių buvau labai nustebusi: kaip jis gali vaidinti, kai žiūrovai visai šalia? Po kurio laiko jis paskambino ir pasveikino mane su Naujaisiais metais. Ir paklausė, gal norėčiau kartu vaidinti. Tada po truputį, laisvu metu, vienas prie kito prisitaikydami, nieko neįsipareigodami, pradėjome repetuoti. Neturėjome tikslo konkrečią dieną išleisti spektaklį. Pats kūrimo procesas buvo labai malonus. Tada praėjusį pavasarį surengėme peržiūrą, o nuo rudens pradėjome rodyti spektaklį.

- Turbūt neblogai sekasi, jei jau yra minčių kitus spektaklius statyti?

- Taip. Žiūrovų telpa nedaug, trylika, o jei yra keturiolika, tai jau anšlagas, vieną tenka sodinti ant palangės - tiek publikos visada susirenka. Pastebėjome, kad kyla susidomėjimas, žmonės vieni per kitus susižino apie spektaklius, skambina, ateina.

- Turbūt nebuvo paprasta pradėti vaidinti tokioje mažoje erdvėje - žiūrovas arti, aktorius mato jo reakciją, emocijas?

- Iš pradžių, per pirmuosius spektaklius, buvo sunku. Nes esi pripratęs vaidinti tradiciniame teatre - uždara erdvė, iš grimo kambario išeini į sceną, publikos beveik nematai... O Ramūno teatre patys pasitinkame žiūrovus, vaidiname jiems, po to išlydime. Čia aktoriui reikia daugiau drąsos, negu vaidinant įprastoje scenoje. Pasislėpti nėra kur, iš arti matomas kiekvienas žvilgsnis, galvos pasukimas, rankos padėjimas. Viena draugė juokėsi, kad per spektaklį net mano kvepalus užuosdavo.

Bet kai pripratau, pajutau satisfakciją. Pamačiau, kad tai paveiku. Per tą valandą, kol vyksta spektaklis, įsidėmi beveik kiekvieną žiūrovą, matai reakciją. Nuo publikos priklauso, kaip rutuliojasi spektaklis - aštriau, jausmingiau ar logiškiau. Tai lemia žiūrovų emocinė aura. Po spektaklio žmonės pasilieka, klausinėja, kalba. To nėra įprastame teatre. Dabar man labai patinka toks tiesioginis bendravimas. Matau savo darbo prasmę.

- Ar ta patirtis vertinga toliau vaidinant didesnėse scenose?

- Vertinga, nes mažoje sudėtingiau emociškai. Negali ateiti nepasirengęs. Mudu su Ramūnu susitinkame dvi valandas prieš spektaklį, patys susitvarkome, pasiruošiame. Kalbamės. Tada vaidiname. Po spektaklio bendraujame su žiūrovais. Tad visa diena būna paskirta tam spektakliui.

18 metų kartu

- Pagrindinis jūsų darbas - Vilniaus mažajame teatre...

- Vaidinu spektakliuose "Nusišypsok mums, Viešpatie", "Maskaradas", "Revizorius". Dabar Sigitas Račkys pradėjo repetuoti Grigorijaus Gorino pjesę "Namas, kurį pastatė Sviftas". Jis režisuos, aš tame spektaklyje vaidinsiu. Premjera planuojama ateinantį rudenį.

- Ar įdomu spektaklyje dirbti su vyru kaip režisieriumi?

- Dar niekada su juo nedirbau!

- Bet esate kartu vaidinę. Regis, jūsų meilės istorija nuo to prasidėjo?

- Taip. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje buvo rodomas Rimo Tumino režisuotas spektaklis "Tarytum mes nepažįstami". Buvau neseniai baigusi akademiją. Tai buvo gal antras mano vaidmuo teatre. Sigitas vaidino tėvą, o aš - jo dukrą Niną. Repetavome, repetavome ir... "prisirepetavome" (šypsosi). Tradicinė artistų istorija. Nuo to laiko jau praėjo 18 metų.

- Dar ir sūnų "prisirepetavote"?

- Sūnui Juliui dabar jau 17 metų.

- Ar kartu dirbant teatre reikia kažkaip atsiriboti nuo to, kad su Sigitu esate šeima, kad namie matote jį su šlepetėmis, išnešantį šiukšles, besisukinėjantį po virtuvę?

- Tokios problemos nėra. Spektakliuose vaidiname kartu, bet ne mylimuosius, ne poroje. Bet su Sigitu kaip režisieriumi dar nedirbau, kai jis - tarsi vadovas, tad dar nežinau, pažiūrėsime, kaip bus.

- O namie kas vadovauja?

- Iš aš, ir jis. Žiūrint kokioje srityje. Buityje daugiau Sigitas - tvarkant kambarius, gaminant valgį. Bet apskritai esame gana demokratiška šeima.

- O auklėjant sūnų?

- Labiau aš - laiko daugiau turėjau. Pamokas padėdavau ruošti. Sigitas neturi tiek kantrybės. Be to, kai mokėsi mokykloje, jam nelabai sekėsi, sakykime, matematika. O aš buvau nebloga mokinė. Tai ir sūnui pagelbėdavau - ruošti matematiką, fiziką.

- Kokie sūnaus polinkiai?

- Tik ne aktoriniai. Jis dabar dešimtokas. Jį domina verslo vadyba ir panašūs dalykai. Nors spektaklių, kuriuose vaidina tėvai, ateina pažiūrėti.

- Tėvai nenori, kad vaikas būtų aktorius?

- Aktorystėje daug kas lemia, taip pat ir sėkmė. Į šią profesiją reikia žiūrėti filosofiškai. Tarp aktorių yra daug nelaimingų žmonių.

Ypač kai darbo mažiau ar apskritai nėra. Reikia mokėti prisiderinti prie tokio gyvenimo, kad nepasidarytum niurgzlys.

Režisierius ir kulinaras

- Vadinasi, nebūtinai gabumai lemia, ar dažnai ir ilgai aktorius vaidins scenoje?

- Manau, lemia ir aplinkybės, sėkmė. Būna, kad režisierius atranda kokį nors aktorių. Kviečia vaidinti į vieną, antrą, trečią spektaklį. Paskui kitas režisierius pakviečia. Gal yra ir talentingesnių aktorių, bet prasimuša šitas. O būna, kad dėl aplinkybių gabiausi aktoriai darbo neturi.

Štai Vilniaus mažajame teatre buvo gana sudėtingos aplinkybės. Savo vietos neturėjome, nacionalinio sceną nuomojomės.

- Bet dabar Mažasis teatras miesto centre turi puikias patalpas.

- Taip. Tikimės, kad dabar gyvenimas pagerės (šypsosi). Galų gale sulaukėme. Juokaudavome, kad teatras bus pastatytas tada, kai mes į pensiją išeisime. Bet dabar jau ir jaunimo yra atėjusio.

- Beje, kelintą spektaklį Račkys kuria kaip režisierius?

- Gal aštuntą. Jam patinka režisuoti (juokiasi).

- Girdėjau, kad Račkys dar ir puikus kulinaras. Koks jo išskirtinis patiekalas?

- Du kartus Sigitas pagamino mėsos suktinukus. Kažkoks leidinys net receptą įdėjo. Vėliau parduotuvėje prie Sigito pribėgo jį pažinęs žmogus ir klausia: "Tai kur tie džiovinti pomidorai, reikalingi patiekalui?" O pardavėja juokėsi, kad džiovintus pomidorus išpirko, nors anksčiau jais niekas nesidomėjo. Dar verda sriubą - su kalakutiena, porais, pievagrybiais ir šampanu.

Kai turime laiko, sakykime, savaitgaliais, gaminame valgį, eksperimentuojame, draugus, kaimynus pasikviečiame paragauti.

Magija

- Girdėjau, užbūrėte vyrą, kad jis nebevartotų alkoholio?

- (Kvatoja.) Tai buvo prieš kokius trylika metų. Buvau supykusi, kad vaikas mažas, o vyras negrįžta, linksminasi. Varčiau albumus, paėmiau jo nuotrauką ir pabadžiau. Tiesą sakant, negražiai pasielgiau. Sigitas tą adatėle subadytą nuotrauką rado. Paaiškinau, kad buvau įsiutusi.

- Bet nuo tada jis nebevartoja alkoholio?

- Gal koks psichologinis poveikis ir buvo... O liovėsi todėl, kad susirūpino savo sveikata.

- Bet kiti įžiūrėjo jus turint raganiškų savybių?

- Tą istoriją Sigitas pradėjo juokais visiems pasakoti. O pažįstamos moterys, kurių vyrai artistai ir mėgėjai pasiausti, ėmė prašyti, kad nuotraukas pabadyčiau. Aiškinau, kad Sigitas juokauja. Vis tiek, sakė, pabandyk, gal pavyks... Nesutikau.

- O apskritai domitės mistiniais dalykais?

- Domiuosi ezoterika. Bet labiau kaip filosofija. Bet praktiškai niekuo neužsiimu.

Ne smulkmenos

- Jums teko ir filmuose vaidinti - Jono Marcinkevičiaus, Kristijono Vildžiūno. Kaip ten sekėsi?

- Patiko. Man apskritai patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Jie tokie tikri.

- Pati mėgstate kaip žiūrovė lankytis teatre?

- Žinoma. Žiūriu spektaklius.

- Jūsų šeimą teatre lydi sėkmė?

- Sigitas dirba daugiau negu aš. Jo kietesnis charakteris. Buvo laikas, kai darbo turėjau nedaug. Dabar vaidinu daugiau.

- Ar įsivaizduojate gyvenimą ne su teatralu?

- Nelabai. Nes kito vyro ir neturėjau. Reikėtų Sigito paklausti, nes pirmoji jo žmona buvo ne teatralė.

- Dviračiais abu važinėjate?

- Tai Sigito didelis pomėgis. Iš aš važinėjau, bet paskui šiek tiek apleidau: tai sijoną segiu, tai šlapia, tai dar kas nors...

- Judu nesate pedantiški?

- Ne. Bet sūnus pedantiškas: lygiai batus sustato, daiktus ant stalo labai tvarkingai sudėlioja, sekmadieniais kambarį pats "siurbliuoja", patalynę pakeičia... Gal jis į mano tėvelį panašus.

- Kokio amžiaus buvote, kai pajutote, kad norite būti aktorė?

- Nuo vaikystės to norėjau. Mano tėvai teatralai, nuolat žiūrėdavau spektaklius.

- Niekada neteko gailėtis?

- Ne. Aktoriaus profesija daug duoda - tam tikrą mąstymo būdą, sugebėjimą gilintis į žmonių santykius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"