TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorė I. Mikutavičiūtė: „Žmonių pozityvumas man – kaip vaistai“

2014 11 10 7:30
Inga Mikutavičiūtė. Kristinos Kučinskaitės (LŽ) nuotrauka

Talentinga jauna Kauno nacionalinio dramos teatro aktorė Inga Mikutavičiūtė yra vienas iš ne itin gausaus būrio žmonių, kurie moka ne tik džiaugtis tuo, ką turi, bet ir vertinti kiekvieną kasdienybės akimirką. 

Optimizmu trykštanti ir kituose pozityvumo krislelių ieškanti kūrėja sako niekuomet neabejojusi dėl savosios veiklos pasirinkimo bei niekuomet nesvarsčiusi, kad karjerą, namus ir ateitį galėtų kurti kur nors kitur nei Lietuvoje.

- Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą 2008-aisiais įsiveržėte kaip tikra energijos bomba.

- (Juokiasi). Vilniuje iš mūsų kurso dirba tik du aktoriai. Visi kiti įsikūrėme tame pačiame teatre Kaune. Buvome tik pabaigę bakalauro studijas. Tad, man dar du metus teko ir dirbti, ir studijuoti magistrantūroje. Energijos iš tiesų buvo daug. Ir tebėra. Juk teatre teesame septintą sezoną.

- Inga, per tokį gana trumpą laiką teatre sukūrėte net 21 vaidmenį. Dauguma jų spektakliuose – pagrindiniai. Tai, kad esate gimusi scenai, jaučia ir režisieriai, ir žiūrovai. Kaip pati supratote turinti savyje tokią dovaną?

- Su dvejais metais jaunesniu broliu Mantu vaikystėje dažnai žaidėme teatrą. Puikiai prisimenu spektaklį „Trys paršiukai“, kurį mūsų tėvai turėjo žiūrėti ne kartą (juokiasi)! Mokiausi muzikos mokykloje, lankiau privačią dainavimo studiją. Kartą mūsų vadovė sumanė pastatyti Šv. Kalėdoms skirtą spektaklį ir atsinešė į repeticiją seną lagaminą. Negalėjau atitraukti nuo jo akių... Lagaminas man atrodė pilnas paslapčių, mistikos. Net nebegirdėjau, ką apie spektaklį pasakojo studijos vadovė. Gal ji pastebėjo mano susidomėjimą, gal buvo atsitiktinumas, bet vaidinime turėjau įkūnyti gerąją namų dvasią ir nešiotis lagaminą, iš kurio traukiau visokius stebuklus. Net nežinau, ar spektaklyje dainavau. Manau, ne. Nors dainavimo studijoje visi troško dainuoti, man puikiai tiko gautosios pareigos ir galimybė kurti scenoje džiaugsmo atmosferą.

Po kurio laiko mūsų mokykloje dirbusi Zita Bružaitė, parašiusi kūrinį Kauno kameriniam teatrui, taip pat pasiūlė nedidelį paukštuko vaidmenį spektaklyje.

Man teatras buvo kerintis. Mačiau jį romantizuotą, mistinį, traukiantį. Įdomu buvo stebėti, kaip vyksta kūrybinis procesas. Kaip dirba grimuotojos, kaip vyksta repeticijos, kaip aktoriai prieš spektaklius susikaupia, kaip scenoje virsta kitais žmonėmis ir netgi geba nuslopinti peršalimą ar karščiavimą.

Tai, kaip teatras paprastomis priemonėmis transformuoja realybę, man yra įspūdinga.

- Vadinasi, kad tapsite aktore, nusprendėte anksti?

- Na, dešimtoje klasėje jau šimtu procentu žinojau, ką noriu veikti gyvenime. Sau buvau uždavusi klausimą apie tai, kas yra aktoriai. Ir supratau, kad teatras gydo žmonių sielas. Bent man taip atrodo... Pamenu, mokykloje buvo peržiūra vienam spektakliui. Mūsų vadovė pažinojo šviesaus atminimo aktorių Algimantą Masiulį ir aktorę Danutę Juronytę. Jie išklausė mūsų prisistatymų, šiek tiek paklausinėjo. Vėliau vadovė man pasakė, kad A. Masiulis ties mano pavarde pasižymėjo vienintelį žodį – aktorė. Man tai buvo neįtikėtinas įvertinimas.

- Esate užsiminusi, jog už daugelį dalykų savo gyvenime esate dėkinga tėvams?

- Tiek aš, tiek stiklo menu užsiimantis brolis buvome apsupti tėvų dėmesio ir meilės. Jie stengėsi, kad turėtume viską, ko tik reikia mūsų tobulėjimui. Mūsų santykiai tikrai artimi. Dar ir dabar gyvenu jų namuose.

- Na, bet netrukus išeisite. Juk su scenos ir gyvenimo partneriu aktoriumi Sauliumi Čiučeliu įsigijote bendrą būstą.

- Taip, pasiskolinome pinigų iš banko ir nusipirkome nediduką butą. Šiuo metu jis remontuojamas. Stengėmės, kad namai būtų kuo arčiau teatro. Juk repetuojame du kartus per dieną ir per pietus turime tik neilgą pertrauką. Jei gyvensi toliau nuo darbo, net nespėsi grįžti namo pailsėti...

- Aktorių duona nelengva. O ir atlyginimas ne toks, kad galėtum ramiai gyventi ir be rūpesčių išmokėti paskolą... Ar jums su Sauliumi buvo kilusi mintis emigruoti?

Scena iš spektaklio „Barbora.“ / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotrauka

- Tikrai ne! Esu labai prieraiši. Artimi žmonės man yra labai svarbūs. Turiu juos matyti, bendrauti, kalbėtis. Man net nereikia naujų pažinčių, potyrių. Galiu gilintis į pažįstamą žmogų daugybę metų ir man bus įdomu. Juk visi nuolat keičiamės, tobulėjame, augame. Tiesa, apie emigraciją nekalbėčiau kaip apie šabloną. Kiekvieno žmogaus situacija, motyvai, sprendimas gali būti skirtingi. Tai, kad išvyko, nereiškia, jog negrįš. Nereiškia, jog pasielgė netinkamai, paniekino, pasidavė. Pavyzdžiui, viena iš mano draugių išvyko pagal „Erasmus“ studentų mainų programą į Skandinaviją ir ten liko, padarė puikią karjerą, metus turėjo unikalią galimybę dirbti Butane. Kita svečioje šalyje liko dėl meilės. Dar vienas draugas, pabaigęs mokslus, įsidarbino viename iš Europos didmiesčių aptarnavimo sferoje. Norėjo iššūkio – jį gavo. Grįžo į Lietuvą ir parsivežė nemenką sumą. Tačiau viską, ką uždirbo, išleido sau. Pagyveno, kaip galbūt niekada nebeteks. Bet tai buvo jo pasirinkimas. Visi minėti draugai įgavo vertingos patirties. Vieni jau grįžo į Lietuvą, kiti dar grįš. Tad emigracija nėra nieko blogo. Žinoma, yra kita grupė žmonių, kurie išvyksta svetur, eina į nemėgiamą darbą ir dėl to nuolatos kankinasi. Kančia, manau, yra tuomet, kai pamiršti save. Tačiau tai vėlgi žmogaus pasirinkimas. Aš jo smerkti negaliu.

- Bet pinigai ir noras ateityje gyventi lengviau daug ką suvilioja.

- Gyvenimą reikia gyventi. Koks esi dabar, paskui nebūsi. Galvojimas apie pinigus mane slegia. Regis, turėtų varginti kūrybinės kančios, bet yra atvirkščiai – jos man malonios. O va pinigai... Noriu dar kartą padėkoti tėvams, kurie nė sykio nepaklausė manęs, kaip aš ketinu pragyventi iš savo pasirinktos profesijos. Gimdytojai dažnai taip daro. Jie savo vaikams tarsi uždeda minčių naštą ir nuolat liepia mąstyti apie tai, kaip jie uždirbs pinigus. Man taip nebuvo... Manau, idealu, kai ryte atsikėlęs nori eiti į darbą, o vakare džiaugiesi grįždamas namo. Pinigų mums užtenka. Atlyginimas nėra didelis, bet esame šeima, todėl viskuo dalijamės, o dar padeda ir tėvai.

- Natūralu, kad jauni žmonės, tik pradėję karjerą, negali visko turėti.

- Gal. Žinoma, būna tokių, kurie jauni aptinka puikią verslo gyslą ir iš to daug uždirba. Sėkmingai veiklą vysto ir talentingi informacinių technologijų žinovai. Nors dauguma atvejų vis dėlto yra statistiniai – tam, kad susitaupytum ir nusipirktum kažką savo, reikia ne vienų darbo metų.

- Inga, tu viena pozityviausių mano pašnekovių.

- Džiaugiuosi! Iš tiesų stengiuosi tokia būti. Ne tik pati skleisti pozityvumą, bet ir bendrauti su tokiais žmonėmis. Pyktis, agresija – sielos liga. O teigiamos mintys, džiugesys – kaip vaistai. Kartais su liūdesiu pagalvoju apie šiuolaikinius vaikus. Daugelis jų tokie pikti...

- Na, vaikai elgesio modelį pasiskolina iš savo šeimos. Tavoji, matyt, kitokia. Ji turbūt daug dėmesio skyrė ne tik vaikams, bet ir tradicijoms.

- Dažnai prisimenu savo senelį. Jo žemes, sodus, begalinę meilę gyvybei, gamtai. Į atmintį įsirėžė tai, kaip jis kalbėdavosi su gyvulėliais, augalais, medžiais, kaip apeidavo ūkį. Man jis – idealas, kaip reikia mylėti savą darbą, vietą, o per tai – ir savąjį kraštą. Lietuviai man tokie ir yra. Susimąstę, susilieję su gamta. Galbūt todėl romesni, santūresni. Bet tame nematau nieko blogo. Mes tiesiog kitokie. Mes – lietuviai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"