TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorė likimui dėkoja ir už nesėkmes

2010 01 30 0:00
Janina Matekonytė su sūnumi 2000 metais Nidoje.
LŽ archyvo nuotrauka

Pokalbis su aktore Janina Matekonyte ir lengvas, ir be galo sunkus. Šilta, maloni, bet mandagiai primenanti apie privatumo ribą, už kurios - sutuoktinis, garsus kompozitorius Kęstutis Antanėlis. "Žurnalistų klausimai kartojasi, o žmogaus gyvenimas - vienas", - kalba aktorė. Jos interviu galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Tarsi atiduodama duoklę naujausiam savo darbui LNK seriale "Mano mylimas prieše", J.Matekonytė sutinka kalbėtis. Ją prisimena kelios žiūrovų kartos kaip žavią panelę Kristiną iš filmo "Tadas Blinda", Džiuljetą iš roko operos "Meilė ir mirtis Veronoje", ji vaidino daugelyje Jaunimo teatro spektaklių. Speiguotą sausio vakarą jaukioje Vilniaus senamiesčio arbatinėje įsišnekame. Kalbamės apie dabartį ir užsimename apie skaudžią praeitį.

Meniška sūnų prigimtis.

J.Matekonytė pasidžiaugia, kad jos pagrandukas Antanas jau vienuoliktokas: "Nors jam gerai sekasi tikslieji mokslai, bet svajoja apie muziką. Ir kaip suprantu iš aplinkinių vertinimų, jau gerai groja bosine gitara." Jis, kaip ir vyresnysis brolis Jonas, turbūt paveldėjo menišką tėvų prigimtį. Būtent kūryba vyresnėlį nubloškė į Kambodžą. "Ten jį pakvietė viena draugė režisierė, kuri rengia tarptautinį teatrų festivalį. Be organizacinių festivalio darbų, Jonas dar vadovauja vieno klubo renginiams", - pasakoja J.Matekonytė. Tačiau jaunuolis neemigravo - pavasarį jis nori grįžti į Lietuvą. Ar išleidusi sūnų į tokią tolimą šalį mama nesijaudina? "Ne, ir labai pykstu, kai kas nors bando graudinti. Sakau, kad viskas gerai, tegul važiuoja, o mes jam linkime sėkmės", - suaugusio vaiko gyvenimo moteris nesistengia reguliuoti. J.Matekonytė sako, jog supratingumas ateina bėgant metams.

Kai gimė dukra Akvilė, Janina buvo dvidešimt šešerių. Po penkerių metų pasaulį išvydo Jonas. "Jie buvo labai laukiami, bet mes buvome jauni, patys troškome iš gyvenimo imti kuo daugiau, o kūryba kartais negailestingai atimdavo laiką", - prisimena moteris. Todėl neretai prireikdavo tėvų pagalbos. Pagranduko Antano Janina susilaukė būdama beveik keturiasdešimt ketverių. "Tada jau nesvarstydama ir kiek galėdama buvau su juo. Berniukas nemėgo darželio, ir aš jo neverčiau ten eiti", - pasakoja moteris.

Šeima paženklinta mirties

Tačiau J.Matekonytė yra patyrusi ir didžiausią motinai tenkantį skausmą. Bene vienintelį kartą ji spaudai pasakojo apie dukrelės netektį, kai tragiškų sausio įvykių sukrėsta jautri ir talentinga trylikametė pasitraukė iš gyvenimo. "Mirtis - tai kiekvieno laikas išeiti. Nemanau, kad reikia daug kalbėti apie mirtį. Apie ją žinoti reikia. Geriau kalbėti apie būtį. Norisi tikėti būtimi, o ne nebūtimi", - nesileisdama į detales ramiai sako moteris. Pasak jos, tikėjimas, ko gero, būtinas, kad žmogus palaikytų save ir stengtųsi būti geresnis kitiems. Jai patinka posakis: "Jei Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti." Tačiau J.Matekonytė prisipažįsta, kad paauglystėje pati maištavo prieš bažnyčią, bet ne tikėjimą. Tokie ir jos sūnūs. "Priimu tai labai natūraliai, nes "ir tai praeis". Skausmas taip pat", - cituodama vieno spektaklio heroję Modę šypteli aktorė. J.Matekonytė sako, kad kai ateina branda, supranti: "Yra kaip yra. Ir viskas yra gerai."

Namai su dūmais

Bandau iškvosti, ką šiuo metu veikia aktorės vyras - garsus kompozitorius K.Antanėlis. Ir kaip pavyksta tiek metų išsaugoti šeimą, gyvenant su taurelę mėgstančiu kiloti menininku. "Šeima nėra ideali, gink Dieve, ne, negaliu to pasakyti. Ir mūsų namuose būna "dūmų", problemų, apie kurias nenorėčiau kalbėti", - santūriai užsimena J.Matekonytė. Ji neslepia, jog norėtų, kad kai kas būtų kitaip. "Reikia priimti situaciją, realybę - niekur nedingsi", - į gyvenimą ji žvelgia filosofiškai. Tiesa, pasidžiaugia, kad rūpintis buitimi padeda visi šeimos vyrai. "Susitvarko, kai išvažiuoju. Jonas moka gaminti - ir net skaniai. Apskalbti nereikia. Antanas irgi neverkšlens: duokite valgyti", - nusišypso pašnekovė.

Kiek atviresnė J.Matekonytė, kai pasakoja apie sutuoktinio kūrybą. Ji prasitaria, kad roko opera apie Romą Kalantą jau baigta. "Labai gražus kūrinys. Tačiau "greito maisto ir greito meno laikais" tokį grandiozinį kūrinį kaip roko opera gerai pastatyti yra labai sudėtinga", - apmaudo neslepia aktorė. Ji mano, kad tikroji kūryba ir tikrieji herojai beveik niekam nerūpi. Net tokie kaip R.Kalanta - 1972 metų gegužės 14 dieną Kauno miesto sode, protestuodamas prieš sovietinį režimą, su šūksniu lūpose "Laisvę Lietuvai" susideginęs 19-metis.

Aktorė prisimena, kad neseniai žurnalistai klausė, kaip ji vertina naują "Tado Blindos" versiją. "Viskas gerai, bet kodėl nekuriame nieko nauja. Neturime filmų apie Vytautą, Žalgirį, Lietuvos knygnešius, A.Kulvietį... Galima ir dar vardyti. Už tų vardų slypi mūsų istorija, savimonė, tautinis pasididžiavimas, kurio taip trūksta lietuviams. Juk kinas gali ir turi būti ne tik pramoga", - emocingai kalba aktorė.

"Ai, jau esu sena"

Smalsu, kodėl iki šiol toli nuo popkultūros buvusi aktorė ryžosi filmuotis seriale. Juk nors Jaunimo teatre ir nebevaidina, veiklos J.Matekonytei netrūksta. Ji koncertuoja su teatro aktorių grupe "Be grimo", su aktorių folkloro grupe moksleiviams rodo edukacines programas, kurias palankiai vertina Lietuvos UNESCO komisija, Mokslo ir švietimo ministerija, su džiaugsmu kviečiasi mokyklos. Vienoje Vilniaus gimnazijoje J.Matekonytė jau dešimtmetį dirba su jaunimu - vadovauja teatro studijai. Tad gavusi pasiūlymą vaidinti seriale, ji kurį laiką svarstė. Tačiau aktorei patiko jaunų žmonių komanda ir į šį darbą ji pažvelgė tarsi į nuotykį. "Ai, jau esu sena, pensininkė, nežinia, kiek man atmatuota... O gal jiems pavyks?" - apie serialo kūrėjų komandą kalba žavi aktorė. Tiesa, prisipažįsta šiek tiek bijanti pamatyti darbo rezultatą televizoriaus ekrane, nes iš pradžių jai trūko gilesnės personažo analizės, kokia būna teatre. "Čia mes nežinome, kas bus po 10 serijų. O juk tai, kas vyks, tarkim, 88 serijoje, gali lemti personažo elgesį pirmojoje", - darbo subtilybėmis dalijasi moteris.

Treji gražiausi metai

J.Matekonytė televizorių žiūri retai. "Buvo laikas, kai gyvenome be jo. Televizorius sugedo, kito mes nepirkome trejus metus. Rytais mėgstu tylą... Tai buvo gražiausias gyvenimo laikas", - ilgesingai prisimena aktorė. Galbūt todėl ir jaunėlis Antanas abejingas televizijai. "Ačiū Dievui, kad nežiūri. Jis mane traukia per dantį, kai kartais pavargusi užverčiu kojas ir įsijungiu televizorių", - sako moteris.

J.Matekonytę liūdina, kad būtent televizijoje daug pseudovertybių iškeliama į pirmą planą. Kad ir alkoholis. "Pavyzdžiui, sidras. Ir pats produktas, ir jo reklama nutaikyta į vaiką. Ar alkoholikui reikia saldžios degtinės?" - retoriškai klausia moteris. Arba panieka šeimai, jos institucijos naikinimas, iš pamatų ir labai giliai kertant mūsų vertybes. "Šaipomės, kad sovietmečiu sekso nebuvo. Bet nereiškia, kad dabar mes turime atverti miegamųjų ir tualetų duris", - stebisi aktorė. Tačiau jai viltis įsižiebia, kai ateina į gimnaziją ir mato jaunimą, visai nepanašų į televizinius "žvaigždukus". "Kai pasikalbi, paaiškėja, kad ir jaunimas nežiūri televizoriaus - užsiima svarbesniais dalykais", - džiaugiasi J.Matekonytė.

Vos nepabėgo iš teatro

"Teatre vaidmenų nebeturiu. "Dėdulės sapne" buvo paskutinis. Astai Baukutei išėjus į Seimą, spektaklio neliko", - su vos juntamu liūdesiu pasakoja J.Matekonytė. Ar norėtų vėl vaidinti? "Kuris aktorius nenori gero vaidmens? Visi nori", - neslepia ji. Tačiau šiandien dauguma jaunų režisierių dirba su jaunais aktoriais, jie vieni kitus pažįsta. Kita vertus, ne visuose spektakliuose norėtų vaidinti ir pati aktorė.

J.Matekonytė prisimena, kad buvo laikas, kai ji norėjo išeiti iš teatro: "Atrodė, kad nemoku, nesuprantu, ko iš manęs reikalauja, negaliu." Kaip tik tada prasidėjo E.Nekrošiaus spektaklio "Kvadratas" repeticijos. "Tie trys repeticijų mėnesiai suteikė didžiausio kūrybinio džiaugsmo", - prisimena aktorė. Tačiau ji neslepia, kad, be įdomių vaidmenų, buvo ir sekinančių, o kai kurie - tikra kančia. "Nemokėjau eiti į kompromisus, nors jie galėjo pasukti mano karjerą ir darbus kita linkme. Nereiškia, kad konfliktavau, tiesiog niekada nemokėjau prisitaikėliškai elgtis. Tačiau dėkoju likimui už viską, ką turėjau - ir už sėkmes, ir už nesėkmes. Iš nesėkmių geriau mokaisi", - šypteli J.Matekonytė. Jai gera prisiminti laikus, kai Jaunimo teatras išgyveno pakilimą, o visi aktoriai buvo kaip kumštis. Nors gal taip atrodo tik todėl, kad tada jie buvo jauni.

"Gal per vėlu svajoti apie kažkokius ypatingus vaidmenis? Tačiau dirbti gerame brandžiame teatre norėtųsi iki mirties. Tai svajonė. Yra dar viena, kuri užbrauktų visas kitas - sulaukti anūkų. Ir kad jie užaugtų dori bei laimingi", - baigiantis pokalbiui žengdama į vėlyvą vakarą prasitaria J.Matekonytė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"