TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorė nemėgsta raudono šlovės kilimo

2013 04 13 6:00
Dėl gerų vaidmenų aktorė visada pasirengusi pakovoti. / AFP/Reuters/Scanpix nuotraukos

Jennifer Lawrence, nors jai tik 22-eji, dukart buvo nominuota "Oskarui". Vasarį jaunoji kino žvaigždė jau turėjo savo rankose paauksuotą statulėlę. Kokia yra ši mergina, per keletą metų taip ryškiai suspindėjusi kino padangėje?

J.Lawrence pelnė "Oskarą" už geriausią pagrindinį moters vaidmenį filme "Optimisto istorija" ("Silver Linings Playbook"). Kildama į sceną atsiimti apdovanojimo aktorė paslydo ant laiptelio ir suklupo. Tačiau nesutriko. Kai salė atsistojusi plojo, Jennifer sakydama padėkos kalbą juokavo: "Jūs stovite tik todėl, kad jaučiatės nesmagiai, nes nukritau. Tikra gėda, bet ačiū jums."

Šlovė jaunai aktorei nesusuko galvos. "Geriau jaučiuosi filmavimo aikštelėje negu ant raudono kilimo", - sakė J.Lawrence. Mergina atkakliai siekia saviraiškos kine. Aktorystės nesimokiusi Jennifer tiki savimi ir režisieriais, kurių kuriamuose filmuose vaidina. Apie tai ji pasakoja interviu spaudai.

Tėvai nenorėjo palaikyti

- Jennifer, papasakokite, kaip pradėjote aktorės karjerą.

- Vaikystėje nesvajojau tapti aktore. Buvau 14 metų, kai gatvėje prie mudviejų su mama priėjo nepažįstamas vyras ir pasiūlė padaryti mano nuotrauką. Paskui buvau pakviesta į kelių modelių agentūrų atrankas Niujorke, bet galiausiai atsisakiau visų pasiūlymų. Anuomet mama manęs nesuprato, o aš tiesiog suvokiau, kad nenoriu būti modeliu, kad esu pasiruošusi sudaryti sutartį su ta agentūra, kuri gali suteikti galimybę vaidinti kine. Kiekvieną dieną maldavau tėvų duoti man dar vieną progą.

- Tėvai nepalaikė jūsų?

- Iš pradžių - ne. Jie nenorėjo net galvoti apie tai, kad galėtų mane vieną išleisti į Niujorką, į visišką nežinomybę. Tačiau du vyresnieji mano broliai kartą pasakė tėvams: "Anksčiau jūs su mumis keliaudavote po visą šalį, važiuodavote į mūsų futbolo ir krepšinio rungtynes. Dabar Jennifer kinas yra jos asmeninės varžybos. Turite ją palaikyti!" Galiausiai tėvai nusileido.

- Nuo pat pradžių labai rimtai žiūrėjote į aktorystę?

- Aišku. Po truputį bandžiau, gaudavau mažus vaidmenis. Pirmą kartą gyvenime buvau patenkinta. Kai randi, kas patinka, kas tampa vieninteliu dalyku, kuris jaudina, nenori išsiskirti su šiuo jausmu.

Manau, mama viską suprato ir nebenorėjo manęs grąžinti į mokyklą, kurioje mokytis nejaučiau ypatingo džiaugsmo. Užtat Niujorke, nors po mano butą šmirinėjo žiurkės ir kasdien teko dalyvauti atrankose, jaučiausi laiminga. Tikiu, kad kiekvienas turi savo talentą. Maniškis, ačiū Dievui, tapo labai pelningas.

- Kodėl nelankėte aktorystės kursų?

- Tėvai nenorėjo už juos mokėti, nes laikėsi tokio principo: "Tu trokšti tapti aktore, bet mes nesiruošiame už tai mokėti." Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl nelankiau kursų, nors labai norėjau.

Tekstų nesimoko

- Pakalbėkime apie filmą "Optimisto istorija" ("Silver Linings Playbook"). Kino kritikai jį labai gerai įvertino. Kas taip sudomino, kai skaitėte scenarijų, kad panorote imtis Tifani vaidmens?

- Viskas. Jis daug ko išmokė ne tik pagrindinį herojų Patą, kurį vaidina Bradley Cooperis, bet ir asmeniškai mane. Tifani sako: "Tu ne visada gali save pakeisti, todėl turi pamilti savo trūkumus." Vadinasi, privalai vertinti save tokį, koks esi. Ji - ypatinga. Galbūt todėl taip ir patiko žiūrovams.

- Atrankinis pokalbis vyko per skaipą. Kalbama, kad įnirtingai kovojote dėl šio vaidmens.

- Tai tiesa. Labai norėjau dirbti su Davidu Owenu Russellu - ne tik talentingu režisieriumi, bet ir puikiu rašytoju. Jo scenarijus mane tiesiog sužavėjo. Iš pradžių režisierius nenorėjo, kad imčiausi šio vaidmens, nes esu per jauna. Davidas sutiko su manimi pasikalbėti per skaipą, tad man teko greitai išmokti naudotis šia programa. Turėjau kovoti dėl vaidmens, nes jis to vertas!

- Filme yra labai emocionali scena su aktoriumi Robertu De Niro. Ar prieš filmavimą jaudinotės?

- Na, kaip čia pasakius... (Šypsosi.) Paprastai vaidmens žodžių nesimokau, kol nežengiu į filmavimo aikštelę. Tądien, kai turėjau vaidinti su R.De Niro, supratau, kad geriau būtų, jei įsiminčiau tekstą, juolab jog tai - dviejų puslapių monologas. Atsikėlusi iš ryto pradėjau mokytis žodžius, bet koncentravausi tik į savo replikas. Kai reikėjo stoti prieš kameras, buvau pasiruošusi. Tik per filmavimo vidurį staiga supratau, kad stoviu ir rėkiu ant paties R.De Niro! (Juokiasi.)

Eidama atsiimti "Oskaro" J.Lawrence suklupo, bet nesutriko.

- Kodėl teksto nesimokote iš anksto?

- Iš pradžių paprasčiausiai tingėdavau tai daryti. Kartą draugė manęs paklausė: "Kokia scena rytoj bus filmuojama?" Atsakiau, kad nežinau. Tada ji pasakė: "Kol tai veikia, nieko nereikia daryti." Neturiu jokio ypatingo metodo. Tiesiog dirbu pagal režisieriaus sukurtą šabloną, ir man dėl to daug lengviau. Aktoriaus vaidyba yra pokalbis. Jei labai daug galvosi apie tai, ką šneki, atrodysi nenatūrali.

- Vis dėlto jūs nemažai mąstote. Tarkime, ilgai svarstėte, ar verta filmuotis "Bado žaidynėse" ("The Hunger Games").

- Gyvenime retai pasitaiko akimirkų, kai nuo vieno "taip" gali viskas pasikeisti. Tuo metu buvau viskuo patenkinta ir nežinojau, ar norėčiau pokyčių. Visada įsivaizdavau save kaip aktyvią mamą, auklėjančią vaikus, vairuojančią miniveną ir apskritai gyvenančią įprastą gyvenimą. "Bado žaidynių" filmavimas į šį pasaulio vaizdą "neįsipaišė". Svarsčiau tris dienas, ir kaskart nuspręsdavau skirtingai. Paskui pasikalbėjau su mama. Ji pasakė: "Kiekvieną kartą, kai žmonės klausia, kodėl nesifilmuoji komerciniame kine, tvirtini, kad tave jaudina ne filmo mastas, o siužetas ir charakteriai. Tačiau tai - veidmainystė. Dabar yra ir siužetas, ir tau patinkanti herojė. Bet nesakai "taip", nes tai didžiulis projektas." Galiausiai sutikau filmuotis. Ir dėl to nesigailėjau.

- Kodėl labai norėjote filmuotis kino juostoje "Vinterio kaulai" ("Winter's Bone") ir vaidinti Ry?

- Man nepaprastai patiko siužetas ir herojė. Deja, tokių gerų scenarijų pasitaiko retai. Žinojau, kad bus nelengva, todėl Los Andžele keletą kartų ėjau į bandymus. Mano agentas vis skambindavo ir sakydavo, kad per daug gerai atrodau, todėl netinku tipiškos merginos iš Amerikos provincijos vaidmeniui. Vėliau atranka buvo perkelta į Niujorką. Skridau ten naktiniu reisu, neturėjau laiko palįsti po dušu, nusiprausti, pasidažyti. Pamaniau: "Jei ir dabar netiksiu, tada tikrai neaišku, ko jie ieško." Buvo vasaris, turėjau slogą. Atėjau į perklausą, ji truko dvi valandas, ir mane priėmė.

- Ką vaidinti buvo sunkiau - Ry ar Tifani? Kitaip tariant, kuriam iš šių "Oskarui" nominuotų vaidmenų reikėjo atiduoti daugiau jėgų?

- Kiekvienas personažas savaip sudėtingas. Kuriant mažo biudžeto kino juostą "Vinterio kaulai" buvo fiziškai sunku. Filmavimas truko 25 dienas, per baisų šaltį, nuolat trūko pinigų. Kasdien valgiau "greitą maistą", nes tik tokį galėjau sau leisti, ir gerokai priaugau svorio. O filme "Optimisto istorija" sunkiausia buvo pramoginiai šokiai. Pati Tifani man - paslaptis. Ji daugiabriaunė ir nenuspėjama. Pamenu, kai filmavimas baigėsi, sėdėjau oro uoste ir mąsčiau: "Dieve, aš viską sugadinau!" Vėliau, kai jau pamačiau filmą, supratau, kad išgyvenau be reikalo. Visi Davido sukurto pasaulio herojai turėjo keisto žavesio.

Filmai - tarsi gyvenimo atspindžiai

- Ar ketinate ateityje filmuotis nepriklausomame kine?

- Ir dabar jaučiuosi kaip nekomercinio kino aktorė. Toks darbas turi ypatingo žavesio. Tarkime, filmuojama 20 valandų iš eilės, visi mirtinai sušalę, vienintelė priežastis, kodėl tu vis dar čia, yra aistra ir tikėjimas tuo, ką darai. Ir net nežinai, ar tą filmą kas nors pamatys, ar žiūrovams jis bus svarbus. Tačiau suvoki, kad dar šimtas žmonių jaučia tą patį. Kuriant didelius projektus to nebūna. Kita vertus, skanus maistas ir erdvūs automobiliniai nameliai taip pat suteikia gerų emocijų.

- Su B.Cooperiu filmavotės "Optimisto istorijoje", paskui - "Serenoje". Kaip sekėsi su tuo pačiu aktoriumi vaidinti tokiose skirtingose istorijose?

- Mums labai patiko filmuotis kartu, todėl nusprendėme dalyvauti dar viename dideliame projekte. Tuo metu jau buvau patvirtinta vaidmeniui filme "Serena", tad pasiūliau Bradley paskaityti scenarijų. Po poros mėnesių jis sėkmingai perėjo atranką. Dabar man jau atrodo keista filmuotis be B.Cooperio.

- Ar norėtumėt pati sukurti filmą?

- Kai buvau 16 metų, troškau tapti režisiere. Man sekasi, nes dirbu su geriausiais šios profesijos atstovais. Tikiuosi iš jų nemažai išmokti, bet nemanau, kad jau esu pasirengusi pati filmuoti. Jei kada nors taip nutiktų, norėčiau sukurti komediją.

- Kaip renkatės vaidmenis, kas lemia pasirinkimą?

- Manau, geri siužetai priklauso nuo stipraus charakterio. Kartą Jodie Foster man pasakė, jog kada nors atsigręžusi atgal pamatysiu, kad filmai ir gyvenimas turi panašumų. Esą scenarijai, kuriuos rinkausi, bus tarsi mano gyvenimo įvykių atspindžiai. Kai dabar mąstau apie praeitį, matau jauną merginą, kuri dėl to, kad per daug visko užsikrovė, vėliau tampa seksualiai nepatenkinta našle. (Juokiasi.) Tikiuosi, nauji filmai padės man susikurti labiau guodžiančią perspektyvą.

Pagal užsienio spaudą parengė RASA PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"