TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorę pastabos skatina tobulėti

2006 11 25 0:00
"Faustas": Vladas Bagdonas ir Elžbieta Latėnaitė.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šiandien ir rytoj Elžbietą Latėnaitę, teatro gerbėjams pažįstamą kaip Iriną iš "Trijų seserų" pagal Čechovą, o vaikams - kaip Kregždutę iš spektaklio "Coliukė" pagal Anderseną, išvysime ir Eimunto Nekrošiaus režisuoto Goethe's "Fausto" premjeroje

- Šiuo metu studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidinate keliuose spektakliuose, vis dažniau vykstate į teatro gastroles. Ar dar randate laiko apsilankyti teatre kaip žiūrovė?

- Be abejo, tačiau laiko sumažėjo. Anksčiau tiesiog eidavau į kiekvieną spektaklį, jutau, kad nėra blogų, kiekvienas savaip naudingas ir teikiantis didelių išgyvenimų. Tik neseniai pajutau, kad ne per kiekvieną spektaklį patiriu ekstazę. Anksčiau būtų buvę net skaudu, kad pamatau ne visus spektaklius, o dabar tai yra natūralu, dėl to nesigraužiu.

- Žiūrėdama spektaklį tikriausiai pastebite visas aktorių klaidas ir netikslumus?

- Jeigu klaida yra tam tikras techninis ar aktorinis netikslumas, galbūt tokių pastebėjimų ir padaugėjo. Bet, manau, teatre klaida yra tai, kas nedaro įspūdžio, nejaudina, neužvaldo. Todėl kiekvienas žiūrovas gali pajusti tokias klaidas.

Personažas labai artimas

- Kokia yra jūsų Margarita "Fauste"?

- Žvelgdama kaip į literatūrinį personažą turiu tam tikrų įžvalgų, apibūdinimų, kyla jausmų. Kaip teatrinis rezultatas kaskart jis veikia skirtingai - vieną sykį stipriau, aprėpia daugiau temų, o kartais vaidmuo labiau praslysta, būna ne toks svarus. Šis vaidmuo - kaip rezultatas - dar sukelia nelabai daug įžvalgų, ir tai puiku. Vadinasi, jis nėra vienalytis, paviršutinis, dar negaliu jo apčiuopti ir nusakyti, dar nepripratau prie šio vaidmens, nors Margarita man viskuo labai artima.

- Ar dažnai tenka gastroliuoti su teatru?

- Dabar jau dažniau. Štai anksčiau buvusi tokia nepažįstama Rusija per mažiau nei pusę metų buvo aplankyta keturis kartus. Gastrolės yra labai patraukli aktoriaus profesijos dalis.

- Kokia užsienio publikos reakcija, ar ji panaši į mūsiškę? Kaip "Faustą" priėmė Italijoje?

- Žiūrovų reakcija (nesvarbu, lietuvių ar ne) iš esmės priklauso nuo spektaklio ir aplinkos, kur jis rodomas. Modenos miestas Italijoje nėra kultūros lopšys, ten viso labo du teatrai. Kalbu apie kontekstą, nes ten žmonės nesimurkdo kultūroje, pavyzdžiui, kaip Sankt Peterburge, kur kasdien vienu metu vyksta daug vertingų meno renginių. Todėl Modenoje žiūrovai buvo labai susikaupę, įsijautę. Po spektaklio jie mojavo iš ložių, šaukė "bravo", džiaugsmą reiškė kitais šūksniais. Taigi padėkojo aistringai, o spektaklį stebėjo įdėmiai.

Alkana kritikos

- Ar sulaukiate kritikos? Kuo ji jums svarbi?

- Čia yra du aspektai. Vienas jų - esminės, tikros kritikos praktiškai nesulaukiu. Galima mėtytis frazėmis, bet iš tikrųjų pagrįstos ir objektyvios kritikos patyriau minimaliai, ir tai man labai nepatinka. Kiekvienas pastaba iš šalies skatina tobulėti. Kalbėdama apie objektyviąją kritiką turiu mintyse tą negatyvųjį vertinimą, kai iškeliamos klaidos ir trūkumai. Visada laukiu ir esu alkana pastabų. Kadangi žinau, kad tai yra tik pradžia, kad esu ir visada išliksiu tik mokinė, o viskas yra kintama, labai trokštu, jog nurodytų silpnąsias vietas. Nei dėstytojai, nei režisieriai to nedaro. Oficialioji, profesionalioji kritika mane vertina, bet tai beveik be išimties daugiausia pozityvūs, pakilūs įvertinimai.

- Ar iš šeimos tenka sulaukti kritikos?

- Jie nanęs negarbina - tai faktas. Kad vertindami arba pataiko į dešimtuką, arba prašauna pro šalį - irgi faktas. Gyvename atskirai, tad netenka dažnai kalbėtis, galima sakyti, tik minimaliai apsikeičiame informacija. Vienas kito veiklos išsamių aptarimų nebūna. Mėtytis paviršutiniais vertinimais - nėra prasmės, tad kritikos sulaukiu mažai.

Kitoks kursas

- Kaip jaučiatės vaidindama vaikams?

- Nelabai jaučiu skirtumą tarp suaugusiųjų ir vaikų spektaklių ar publikos pagal amžių ypatumų. Kita vertus, gal ir galima įžvelgti dėsningumą, kad vaikas labiau linkęs atvirai ir laisvai reikšti jausmus per spektaklį. Vaikas iškart pradeda blaškytis ar garsiai kalbėti, jei jam nepatinka, lygiai taip pat jis ima garsiai juoktis ar šokinėti vidury spektaklio, kai jį uždega. Suaugusieji taip beatodairiškai nesielgia, bet nedrįsčiau sakyti, kad vaikai tuo yra pranašesni. Meno kūrinio poveikis kiekvienam žmogui nematuojamas tik emocijų raiška.

- Vaikams vaidinate su kurso draugais. Kuo skiriasi vaidyba su bendrakursiais ir darbas su ilgametę patirtį teatro scenoje turinčiais aktoriais?

- Tikrai nežinau, ką atsakyti. Juk yra vaikiškas spektaklis "Coliukė" ir Nekrošiaus pastatytas "Faustas". Viskas čia skiriasi, pradedant patalpa. Ir jei lieptumėte pasirinkti "Faustą" ar "Coliukę", rinkčiausi "Faustą", nes jis daugiau iš manęs reikalauja, labiau mane veikia. Tačiau taip pat galėčiau pasirinkti ir "Coliukę", nes nieko tapataus daugiau mano gyvenime, kaip kad "Coliukė", nėra.

- Ar tarp jaunų, pradedančių aktorių - jūsų bendrakursių - jaučiama profesinė konkurencija?

- Būna kursų, kurie nuo pat pirmos akimirkos susibičiuliauja, tarsi sulimpa, dainuoja susėdę ratu akademijos koridoriuose ir tampa neatskiriami, tam tikra prasme priklausomi vieni nuo kitų. Jie myli, pykstasi, draugauja. Mes esame visiškai kitoks kursas. Galbūt todėl, kad nuo pat pradžių atsiskleidė kiekvieno polinkis į autonomiškumą, atskirą erdvę. Mūsų kurse nėra didelių bičiulysčių, bet ir nėra negatyvios energijos vienas kitam. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą pavydo jausmą, ypač kai sieja ta pati profesija ar panašūs interesai, natūraliai pradedi save lyginti su kitais. Būna, kad apima kartėlis,

kai kuris nors pasirodo pranašesnis. Geras pavydas nekenkia, neskaudina kito žmogaus. Tai, kad nedainuojame "Ilgas kelias", pritardami gitaromis ir susikibę rankomis, nepliurpiame niekų ir neapsikabiname kaskart susitikę, nuo pat pradžių mane labai žavėjo ir traukė, tai mano kursui suteikė tam tikro solidumo.

- O sąvoka "laisvalaikis" egzistuoja jūsų gyvenime?

- Jeigu laisvalaikis yra pusę dienos gulėti lovoje ir tingiai skaityti knygą ar žiūrėti televizorių, tai aš ne tik neturiu laisvalaikio, bet ir nenoriu tokio turėti. Man viskas yra laisvalaikis: kai pakiliai jaučiuosi, kai intensyviai galvoju, kai esu tarp žmonių. Bet ši sąvoka tinka ir tam laikui, kai būnu viena - vienatvė patenkina tylos, kontempliacijos, rimties ir polemizavimo su savimi poreikį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"