TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorė R.Staliliūnaitė: pilnaties valandą

2008 12 24 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Praėjusį sausį žiniasklaidoje mirgėjo skambėjo Rūtos Staliliūnaitės pavardė. Buvo jos sukaktis. Metai baigiasi, ir vėl yra proga pasikalbėti su aktore - jai skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už kūrybinius viso gyvenimo nuopelnus.

Pokalbis - apie teatro įtaigą ir gyvenimo prasmę, tobulą grožį ir "būsimą Staliliūnaitę".

- Prisipažinot, kad žinia apie premiją pravirkdė. O paskui?

- Pirmoji reakcija tikrai neadekvati - šokas ir graudulys. Yra priežasčių, dėl ko pasidarė graudu, bet tegu jos taip ir tūno manyje neišsakytos. Trečią dieną pradėjau mąstyti, kas atsitiko. Apsidžiaugiau, kad galėsiu kam nors gentyje padėti. Pavyzdžiui, užsimokėti už mokslą - juk tetutė staiga taip praturtėjo. O paskui bus galima įgyvendinti vieną kitą svajonę, pamatyti kokį neregėtą kraštą. Drovu, žinoma, nes tokiame amžiuje nebegali sakyti: "Tai įpareigoja", juk nežinai, kiek dar pajėgsi. Taigi netikėta, miela ir drovu. Jausmų mišinys. Ir ką jūs man padarysit?

- Į kokius kraštus veržiasi širdis?

- Mano sena svajonė, troškulys ir ilgesys - pamatyti Akropolį. Pilnaties naktį. Repetuodama "Antonijų ir Kleopatrą" skaičiau puikią knygą "Dievai, kapai ir mokslininkai", joje ir radau apie pilnatis virš Akropolio. O kadangi mėnulis mane veikia ypatingai, sieloje tebegyvena nenusakomas ilgesys.

Kai lankiausi Romoje, Kęstučiui Geniui-Antonijui parvežiau žolynų žiupsnelį. Tarp istorinių forumo akmenų augusių žolynų. Nes juk Romoje Antonijus sutiko Kleopatrą. Nieko originaliau nesugalvojau.

- Kaip viskas persmelkta teatru, perpinta teatriniu žaismu!

- Taip, viskas siejasi. Šiuo atveju tai įvyko atsitiktinai, maloniai netikėtai.

- Sakote, apdovanojimas nuteikė mąstyti. Ar tai ir sunkiasvorės mintys, tarkim: "Tai kas gi tas gyvenimas? Kokia jo prasmė?"

- Oi, tokie klausimai nepaliauja kankinę: kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas, kaip jį reikia gyventi, o svarbiausia - ar galima žinoti, kaip jį reikia gyventi, ypač jaunystėje. Jaunas mąstymas vienoks, pusamžystės kitoks, o dabar jis dar kitoks. Dabar atsigręži atgal ir rikiuoji: štai šito reikėjo nepadaryti, to reikėjo nepadaryti. Bet iškart suglumsti, nes žinai: jei susiklostytų tos pačios aplinkybės, kaip tada, tai, po šimts pypkių, imtum ir padarytum tą patį. Kad ir kvailystę, bet padarytum! Taip, įmanoma žinoti, kaip nereikėtų elgtis - apie tai byloja Dešimt Dievo įsakymų, bet juk žmogui taip būdinga klysti, tokia jo prigimtis, ir tai didžiulis slėpinys.

- Į klausimą apie gyvenimo prasmę turbūt atsakytumėt klausimu: "Ar matėte mano vaidinamus spektaklius? Juk jie ir byloja apie tą išsprūstančią prasmę, todėl, gerbiamas žurnaliste, nebeklausinėk - viskas išsakyta, išrėkta."

- Teisybė... Kai kas iš to, ką man teatre siūlė likimas ir režisieriai, buvo absoliučiai svetima, nepažinta, nežinoma (tarkim, "Karalius Ūbas", "Kaligula"), iš tikrųjų jausdavausi atsidūrusi priešais neįžengiamą mišką. Tačiau daugybė vaidmenų suteikė progą kalbėti apie pačiai rūpimus dalykus: ko gal dar nežinojau, bet norėjau išsiaiškinti, arba ką buvau jau patyrusi ir suvokusi. Nepasakyčiau, kuris vaidmuo brangiausias - viskas buvo mano gyvenimas, mano pajautos, mano klaidos, mano sudužimai. Kur nuo jų pabėgsi? Yra gražus terminas - aktoriaus persikūnijimas, bet man jis nepatikdavo: kūnas kaip tik lieka tas pats, krantai tie patys, kinta srovė, kuri teka. Vandenys keičiasi drauge su dramaturgija. Niekur nesidėsi - kiekviename vaidmenyje esi visa, su viskuo. Kai dėl išraiškos priemonių, čia kita kalba: jos turi kisti, tobulėti, jų reikia ieškoti, bet nuo savo patirties - dvasinės, moralinės - niekur nepabėgsi.

- Apie gyvenimo prasmę per paskutinį interviu buvo paklaustas Čingizas Aitmatovas. Jis atsakė: "Ar skaitėte bent vieną mano kūrinį?"

- Teisingai. Kaip gali nuo jų atsiskirti, atsiriboti?

- Jums šis rašytojas turbūt labai brangus?

- Taip, taip! Juk man tik atėjus į teatrą, K.Genys, baigęs režisūros kursus Maskvoje, statė diplominį darbą pagal Č.Aitmatovo apysaką "Mano tuopelė raudona skarele". Vaidinau Aselę, Tuopelę. Spektaklis sulaukė pasisekimo (meilės intriga!), važinėjome po Lietuvą, ir vieną pavasarį atsidūrėme mano tėviškėje. Atėjo mama, atėjo tėvas, atėjo senolė - mano močiutė, o jai tada buvo per aštuoniasdešimt. Spektaklyje buvo baisi scena, kur mano vyrą Iljasą vaidinantis Vytautas Tomkus užsimoja mane mušti. Pirmoje eilėje sėdėjusi babunėlė paskui prisipažino: "Žinai, Rūtyte, kai jis ant tavęs užsimojo, vos susiturėjau, norėjau pulti ginti." Kaip ta senutė patikėjo veiksmo esme!

- Operos solistės Marijos Biješu mama per vieną spektaklį iš tiesų neištvėrė: "Žmonės, kodėl žudote mano dukrelę?!"

- Kokia žavi teatro įtaiga. Koks grožis.

O paskui Jonas Jurašas statė Č.Aitmatovo "Motinos lauką". Netikėta, kad man (kartu su Aldona Urbonaite) buvo paskirtas pagrindinis vaidmuo - Tolgonaj. Maniau, jį turėjo gauti vyresnė artistė.

- Pyktelėjot?

- Persigandau. Irgi būta gražių dalykų, lydėjusių spektaklį. Per gastroles Vilniuje aktorė Ona Juodytė atsiuntė didžiulę pinavijų puokštę, matyt, supratusi, ką reiškia jaunai, nelabai patyrusiai artistei vaidinti tokį vaidmenį. O Audris Chadaravičius - duok jam, Dieve, dangų - pasakė: po paraliais, tai yra nepakeliama. Iš tiesų, ten vien netektys, mirtys, ir viskas gula ant motinos širdies. Ir ji ištveria. O mano motulė, važiuodama į "Tuopelę", atvežė dovanų knygą - Č.Aitmatovo "Kalnų ir stepių apysakas". Užrašė: "Rūtai - Mama".

- Buvo ir trečias Č.Aitmatovo kartas Kauno teatre - Jono Vaitkaus "Golgota".

- O aš buvau pritrenkta šio spektaklio galybės - kaip žiūrovė. Nevaidinau jame.

- Kodėl?

- Turbūt netikau.

- Prieš "Kaligulą" J.Vaitkus apie jus kalbėjo: "R.Staliliūnaitė kaip kūrėja dar ne visiškai atsiskleidusi." O jau buvot suvaidinusi Jurgą, Karalių Motiejuką, Barborą Radvilaitą, Norą, Blanšą, Ūbienę, Sarą! Kaip reikėtų suprasti režisieriaus žodžius? Jie tebegalioja?

- Tai reiškė: "Mergyte, nemanyk, kad jau viską pasiekei, neapsvaik nuo laimėjimų." Labai gerai, kad jis taip pasakė.

- Pedagoginė pastaba?

- Veikiau režisūrinės intrigos paieškos. Jam tikrai ne viskas patikdavo, ką darydavau - tiesiai šviesiai koreguodavo. Kita jo pareikšta pastaba - kad nemoku tuo pačiu metu dirbti kelių darbų. Taip! Prasmengu viename vaidmenyje, nesu universali, nepanaši į Cezarį, neaprėpiu. Vertas dėmesio pastebėjimas. Turbūt negalėčiau dirbti pagal dabartinį teatro modelį: iš ryto repetuoti viename Lietuvos teatre, vakare vaidinti kitame. Kažin ar įstengčiau transformuotis.

- Ar žinote, kad per vieną spaudos konferenciją J.Vaitkus prabilo apie "būsimą Staliliūnaitę" - studentę Severją Janušauskaitę, vaidinančią Jaunimo teatro "Patriotuose", "Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje"?

- (Juokiasi.) Ne, negirdėjau. Gal per daug man garbės teikia tokia režisieriaus išvada. Bet panašią situaciją esu jau patyrusi. Tai buvo mano karjeros vidurys. Atvažiavo Klaipėdos teatras į Kauną gastrolių, ir aktorius Henrikas Andriukonis juokiasi: "Gali nešti kudašių iš teatro, yra kam užimti tavo vietą."

- Nelė Savičenko?

- Man patarė įsižiūrėti į "šitą mergaitę", Nelę. Pamačiau vien prabėgančią per sceną ir - krūptelėjau. Kažką atpažinau. Vėliau, filmuojant "Turtuolį, vargšą", aktorius Georgijus Taratorkinas, kino studijoje įvestas į grimo kambarį, pamatęs mudvi sėdinčias priešais veidrodžius, paklausė: "Ar jos seserys?"

- Su "būsima Staliliūnaite" knietėjo padaryti interviu. Kaip nustebom, kai ji tarsi kirviu nukirto: "Aš interviu neduodu". Jauna aktorė, kuriai gal ir praverstų "reklama"!

- Puiku. Reikėtų gerbti tokią poziciją.

- Bet jus ne mažiau gerbiame, kad sutikote - jums tai tikrai interviu gali būti įkyrėję.

- Ji ateina, o aš išeinu, todėl skubate mane pagauti. O ji dar sutiks. Stengsiuosi pamatyti šią aktorę.

- Prisimenate savo pirmąjį interviu?

- Unikalus dalykas - mano pirmas interviu buvo sukurptas su manimi net nepasikalbėjus. Be kita ko, rašyta, kad repetuoju "Apyaušrio dalią" - niekada to nebuvo. Pamaniau: oho, kiek sau leidžia. Mano teatrinė pradžia problemiška, todėl manęs ilgai nekalbino - nebuvo apie ką šnekėtis: barti nenorėjo, mandagiai kritikavo, ir viskas. Po "Kaimo kryžkelėje", "Antonijaus ir Kleopatros" pradėjo. Sudėtingas darbas - duoti interviu. Jis reikalauja atvirumo, o man būdinga ne visada norėti viską pasakyti. Esu prasta pašnekovė.

- Pirmame interviu rašyta apie "Apyaušrio dalią", o Nacionalinių premijų komiteto nutarime šalia kitų jūsų vaidmenų minima Morta. Kokia čia Morta? Negali būti, kad filmo "Medaus mėnuo Amerikoje" herojė.

- Įsivėlė klaida, kurią pakartojo visa žiniasklaida. Turėtų būti Ulijona, "Smėlio klavyrų" Ulijona.

- Su džiaugsmu paskelbsim, kad klysta ne tik žurnalistai, bet ir profesoriai, pačia akyliausia privalančios būti komisijos nariai. Iš pradžių pamaniau, kad gal kalbama apie telefilmo "Čia mūsų namai" Morkuvienę.

- Ne, įvertinti tik teatro vaidmenys.

- Sako, šiuo metu Kauno teatras yra sugriuvęs - subyrėjęs iš vidaus.

- Šito reikėjo laukti išėjus Gintarui Varnui. Be meno vadovo trupė egzistuoti negali. Teatras gyvena sunkų metą dėl užtrukusių remontų. Įsivaizduoju, kaip jie visi dėl to kenčia. Kauno drama ne pirmą sykį pasilieka be vairininko. Nelengva Egidijui Stancikui. O kas bus dabar, kai viskas nukarpoma? Ne vienam Kauno teatrui blogai, klaipėdiečiams irgi liūdna. Neseniai kolega komentavo naujojo kultūros ministro pasakymą, kad menininkai esą per sotūs, pradėjo tingėti. Ar tai tiesa?

- Gal margame jų būryje visko pasitaiko.

- Galbūt, bet per savo gyvenimą turtingo menininko nesu sutikusi. Turtingo, persisotinusio - tikro menininko.

- Ar dažnai tenka atsakinėti, kodėl tapote aktore?

- Tenka. Taip pat nemoku padaryti išvados. Galėjo būti ir kitaip. Į medicinos institutą nepriėmė, baigiau J.Gruodžio muzikos mokyklos eksperimentinį teatrinį skyrių, tapau saviveiklos renginių metodininke. Gavau direktorės vietą kultūros namuose. Tris mėnesius direktoriavusi supratau, kad nemoku, negaliu, neišeina. Žūtbūt reikia į Vilnių - prašytis į Konservatoriją. Beje, mokykloje mūsų dramos būrelis garsėjo visame rajone, statė A.Puškiną, W.Shakespeare'ą. Ir nuvažiavau. Reikėjo gauti leidimą stoti, nes galiojo įstatymas už diplomą atidirbti dvejus metus. Man parodė mano pareiškimą - rezoliucijos buvo trys: leisti stoti, neleisti stoti, leisti stoti. Ir šiandien nežinau, kam turėčiau būti dėkinga, kas braukė rezoliucijas ir jas keitė. O paskui buvo surinktos penkios mergaitės, nė vieno berniuko - mokslai negali prasidėti. Mano ėjimas į teatrą - tarsi bėgimas su kliūtimis. Po gero mėnesio gavom telegramas: vaikinai yra, kursas sudarytas, atvykite. Galėjo keliskart būti "ne". Kodėl išsipildė, nežinau.

- Kodėl retas pasako: "Tapau aktoriumi, kad visi pamatytų, krūpteltų ir įsimylėtų"?

- Taip sakyti gali labai gražios moterys - aš niekad tokia nebuvau. Arba labai gražūs vyrai. Bet jie vargu ar prisipažintų. Anądien su didžiuliu malonumu pasižiūrėjau Sigito Gedos atminimui skirtą "Velnio nuotaką". Tobulas Vaivos Mainelytės grožis. Ir filmas geras. Traktuotė visai kitokia negu gerokai anksčiau pasirodžiusio mūsų teatro spektaklio. Pirmą sykį "Velnio nuotaką" žiūrėjau įsitempusi: o, kaip juokauja, šioje dramoje juoko ne taip jau daug. Šiandien vertinu kitaip: tai puikus raktas.

- Dvi Jurgos - du simboliai. Ką jums reiškia būti ženklu ir simboliu? Apskritai vienu iš simbolių Lietuvos teatre. Kaip čia taip atsitiko?

- O jūs kaip manot - kaip čia taip? Ne, aš nesiryžtu komentuoti. Gal reikia sulaukti aštuoniasdešimtmečio ir tada suprasiu, ar iš tiesų buvau ženklas ir simbolis.

- Laukiate Kalėdų?

- Žinoma.

- Kaip švęsite?

- Su bičiuliais, mielais žmonėmis. Dalyvausiu iškilmingame vienos sukakties minėjime.

- Praėjusį sekmadienį vaidinote "Tylią naktį".

- Ji buvo nupirkta vieno kolektyvo.

- Pirmąsyk pasirodėte publikai po apdovanojimo. Ar laureatės statusas neįpareigoja didinti atlygio tarifo?

- Čia niekas neturi keistis. Neseniai buvau pakviesta į Galaunių namus dalyvauti tyliame jaukiame Vinco Kudirkos minėjime. Viena iš rengėjų nedrąsiai klausia: kiek mes skolingi? Ar iš proto išėjot, sakau, už V.Kudirką - imti pinigus?! Rengėja pravirko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"