TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorė Vaiva Mainelytė: "Be meilės nieko nebūna"

2006 09 23 0:00
Aktorei Vaivai Mainelytei teatras ir kinas yra neatsiejami.
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

Vaivos Mainelytės legendinė Jurga režisieriaus Arūno Žebriūno kino filme "Velnio nuotaka" tapo jaunystės grožio simboliu, o jos sukurtas Felimonijos Žemgirdienės vaidmuo režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje "Vieno tėvo vaikai" tarsi simbolizuoja gražiausias tradicines lietuvės moters savybes

Prasidėjus naujam sezonui Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje režisieriaus Gyčio Padegimo pristatomoje Juozo Glinskio tragikomedijoje "Vieno tėvo vaikai" vaidina net keturios aktorių kartos. Vaiva Mainelytė atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų.

Artimas dvasine savijauta

"Į Felimoniją autoriaus sudėtos turbūt visos moterys, kurios iškentėjo tremtį ir to meto neteisybę, o iš Sibiro buvo parvežti tik jų kauleliai. Ta patirtis negali nejaudinti, - kalbėjo aktorė Mainelytė. - Kurdama šį vaidmenį prisiminiau ir išvežtas tetas, ir kitus artimiausius žmones, ir girdėtus draugų pasakojimus apie ištremtus jų gimines. Man regis, Lietuvoje nėra nė vienos šeimos, kuri nebūtų nukentėjusi, todėl darbas buvo labai atsakingas ir man tam tikru požiūriu naujas. Mano Felimonija akla, o jos vyras Telesporas (aktorius Regimantas Adomaitis - red. past.) - paralyžiuotas. Ir ta detalė dar labiau sustiprina ano laiko baisumą - vežė visus, ne tik sveikus, bet ir paliegusius, aklus. Kokie gi jie liaudies priešai - kad sąžiningai dirbo, savo žemę puoselėjo, kad vaikus augino?! Sutrinka net "skriabai": buvo įsakymas suimti buožes, stambius ūkininkus, o čia - paliegę žmonės!"

Pašnekovė džiaugėsi, kad į Nacionalinį dramos teatrą ateina nacionalinė dramaturgija, ir yra įsitikusi, kad spektakliui "Vieno tėvo vaikai" nestigs žiūrovų. Pirmiausia tos kartos, kuri pati išgyveno tą šiurpų laiką. Galbūt ateis ir jaunoji karta, vedama noro pažinti.

Su režisieriumi Padegimu aktorei jau yra tekę bendradarbiauti. Ji vaidino Vidmantės Jasukaitytės "Vilkų medžioklėje", rodytoje kelis sezonus Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje, ir Jurgos Ivanauskaitės "Nežaiskite su mėnuliu" - Mažojoje salėje.

"Su Gyčiu malonu dirbti, nes jis visada palieka erdvės aktoriui, nėra despotas ir mielai priima pasiūlymus. Nėra nereikalingo streso, todėl tokia gera kūrybinė atmosfera. Galbūt aktoriai, įpratę prie didesnio kitų režisierių muštro, kiek keistai jausdavosi, po repeticijos neišgirdę tokio griežto žodžio, kad paskui miegoti negalėtų. Bet aš esu iš tų, kuriuos labiau įpareigoja žmoniškai pasakytas žodis, - prisipažino aktorė. - Tikrai labai šilti prisiminimai, ir dabar, praėjus kelioms dienoms po premjeros, man trūksta tų repeticijų, to bendravimo, susitikimo užkulisiuose su kolegomis".

Nacionaliniame dramos teatre po užtrukusios pauzės, kai būrys vyresniosios kartos aktorių buvo priversti palikti didžiąją sceną, Mainelytė jau vaidino režisieriaus Ramučio Rimeikio spektakliuose "Solo laikrodžiui su gegute" ir "Vėpla" bei Juliaus Dautarto "Paskendusioje vasaroje", tačiau naujausias vaidmuo jai itin mielas ir artimas.

"Gal ir dėl dabartinio mano amžiaus, ir dėl dvasinės savijautos, - svarstė aktorė. - Šiaip ar taip, esu jau subrendusi tokiems vaidmenims. Anksčiau tekdavo galbūt kitokio tipo vaidmenys, ir tai natūralu - jaunystė yra jaunystė. Beje, man teko laimė vaidinti režisieriaus Henriko Vancevičiaus pastatytoje Henriko Ibseno dramoje "Junas Gabrielius Borgmanas" Elą Reinheim, kurios amžiaus dar nesu priaugusi. Ta moteris buvo šešiasdešimt penkerių, o aš tada gal keturiasdešimties dar neturėjau".

Išliekantys ir numirštantys kas vakarą

Mainelytei, sukūrusiai keliasdešimt vaidmenų kino filmuose, teatras ir kinas yra neatsiejami. Kine reikalingas itin didelis dvasinis susitelkimas vėliau padeda vaidinant teatre. Spektakliuose aktorius turi tiesioginį partnerį - žiūrovus, sulaukia jų tiesioginio atsako, tačiau pas mus dar nėra tradicijos filmuoti spektaklius, kad jie išliktų, o kinas turi išliekamąją vertę.

"Dabar ir vaikaičiai gali pasižiūrėti "Velnio nuotaką", "Tadą Blindą" ar kitus mano filmus, kuriuos turiu archyve. O spektaklis, - toliau lygino dvi kūrybos sritis aktorė, - yra tik tą vakarą: numiršta, ir jo jau niekad nepakartosi. Kitas bus panašus, bet kitoks, nes viskas keičiasi".

Filmuotis Mainelytė buvo pakviesta vos tik atėjusi dirbti į Šiaulių dramos teatrą. Debiutas - Aldonos vaidmuo režisieriaus Marijono Giedrio filme "Vyrų vasara" 1970 metais. Aktorei itin artima ir Mortelė iš Balio Bratkausko televizijos filmo "Tadas Blinda", ir Milda iš Gyčio Lukšo "Vasara baigiasi rudenį".

"Ir kaip galima nemylėti Jurgos! - apie vaidmenį Žebriūno "Velnio nuotakoje" sakė pašnekovė. - Čia jaunystė, grožis, mūsų legenda. Man regis, ne tik aš - daugelis ją myli. Tai jaučiu ir dabar".

Iš teatro vaidmenų aktorė išskyrė jau minėtą Elą Reinheim, taip pat Megę režisieriaus Rimo Tumino spektaklyje Tennessee'o Williamso "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", Mamajevą Vancevičiaus pastatytoje Aleksandro Ostrovskio pjesėje "Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo". Vardijo ir daug kitų brangių vaidmenų, nes be meilės aktorius, pasak jos, negali eiti nei į sceną, nei į kiną.

"Jei nepatinka vaidmuo, nieko ir nesukursi. Turi vis tiek pamilti, kad turėtum ir kitam ką duoti, pasakyti. Kitaip neverta nė pradėti. Be meilės nieko nebūna. Net barščiai neskanūs be meilės", - juokėsi pašnekovė.

Kaip teatro bilieto kaina

Mainelytė buvo bene viena pirmųjų aktorių, kurie ryžosi eiti į reklamą. Žinia, ne iš gero, tačiau tuo, pasak jos, gyvenimas ir įvairus, kad leidžia daug ką patirti, suprasti. Kartais galbūt per skaudžia kaina, bet - kiekvienam savo.

Kita vertus, visame pasaulyje garsiausios aktorės turi savo vardu pavadintus prancūziškus kvepalus. Ir kai jai "Ineco" firmos atstovai vienus "Jean Niel" kvepalus pasiūlė pavadinti Vaivos vardu, tikrai nesipriešino.

"Vėliau buvo toks metas, kai išties neturėjau iš ko pragyventi, tad paprašiau bičiulio kokio nors darbo. Kaip tik tada pradėjo gaminti tuos skaniuosius "Danutės pyragus". Beje, niekada nieko neskanaus, prastos kokybės ar nesveiko nereklamavau. Viskas buvo išbandyta, - šmaikštavo pašnekovė. - Atsirado ir "Vaivos" linijos kremai. Jie sulaukė gero moterų įvertinimo, o aš - gerų žodžių. O jei kai ką trikdo kaina, tai galbūt aš persistengiau: kaip firmos veidas galiu daryti įtaką, tad pasakiau, kad kainuotų ne daugiau kaip bilietas į teatrą".

Paprasčiausias jausmas gyventi

Atsilaikyti aktorei visada padėjo mokėjimas džiaugtis gyvenimu, artimaisiais, kiekviena diena, patekėjusia saule. Tiesiog džiaugtis, kad gyveni, o visa kita - tik prisideda.

"Paprasčiausias jausmas, kad gyveni, teikia nepaprastai daug džiaugsmo", - citavo pašnekovė savo heroję Emili Dikenson iš Ramūno Abukevičiaus spektaklio "Diena jau krypsta vakarop". Ir dar pridūrė amžinatilsį močiutės žodžius: "Jeigu nieko negali padaryti gero, tai pasistenk, anūkyt, nigdi nepadaryt žmogui blogo". Ir tikrai stengiasi bent jau blogo nepadaryti.

Aktorė džiaugėsi, kad pagaliau išleista buvusio vyro žinomo operatoriaus Rimanto Juodvalkio knyga "Dviratis be vieno rato".

Šią autobiografinę apysaką apie pokario Kauną ir dūžtančius paauglių likimus totalitarinėje sistemoje seniai buvo parašęs ir rodęs draugams rašytojams. Tačiau tema tokia, kad grėsė ir nemalonę prisišaukti, tad kūrinys labai ilgai išgulėjo stalčiuje.

"Rimas anksti neteko tėvų. Kai buvo ketverių metukų, mirė mama. Kai tėvas emigravo, buvo šešeri. Taip ir augo močiutės globojamas. Kai močiutė mirė - giminių. Keturiolikos metų vaikinukas jau dirbo odų fabrike Kaune. Plovė odas ir siaubingai buvo pažeista jo oda. Vis dėlto buvo užsispyręs, nenuėjo klystkeliais. Labai domėjosi fotografija, vėliau ėmėsi operatoriaus darbo ir dar, pasirodo, rašė toks jaunas, - pasakojo pašnekovė. - Mylėdami išsiskyrėme, todėl išliko tas jausmas visam gyvenimui. Taip atsitinka dviem asmenybėms - sunku po vienu stogu. Sudėtinga vyro ir moters kova, ambicijų įrodinėjimai. Bet tai buvo seniai - žaizda užgijusi".

Viena šeima

Aktorė gyvena kartu su dukters Dovilės šeima. Turi du vaikaičius ir juos vadina savo karžygiais, asmens sargybiniais, sekretoriais. Trylikametis Jokūbas - aštuntokas. Motiejui netrukus sukaks šešeri. Patys veržiasi į teatrą: ir į repeticijas, ir į spektaklius. Žodžiu, yra aktorės Mainelytės gerbėjai.

"Labai artimos draugės buvome nuo pat mažens, - apie dukrą Dovilę kalbėjo pašnekovė. - Sunku buvo atsiskirti visais gyvenimo tarpsniais, todėl, matyt, taip ir suaugome. Ji jaunystėje gal ir norėjo žengti mamos keliu, tačiau pasirinko tarptautinio verslo studijas. Esu laiminga, kad šiais laikais turi specialybę, užsidirba duonai ir atrado save".

Artimiausi aktorės bičiuliai - kolegos, su kuriais kartu suvalgė pūdą druskos. Ir Vytautas Tomkus, ir Eglė Gabrėnaitė, ir Gražina Balandytė, ir Kristina Andrijauskaitė, ir spektaklyje "Vieno tėvo vaikai" vaidinantys Regimantas Adomaitis, Vytautas Dumšaitis, Algimantas Bružas. Sunku ir išvardyti - visi artimi. Kaip šeimoje.

Anksčiau dažniau matydavosi. Dabar susitinka, kai, pavyzdžiui, Tomkaus duktė, taip pat Dovilė, dailininkė, pakviečia į parodą. Pas Balandytę Palangoje vasaroja su savo "karžygiais", o ji viešėdavo draugės namuose atvykusi į Vilnių filmuotis.

Aktorė mielai važiuoja į Lietuvos mokyklas. Jai malonu bendrauti su moksleivių auditorija. Vaikai ir domisi, ir klausosi, ir žino jos vaidmenis, atpažįsta, prašo autografo. O prie kelionių įpratusi - nuo jaunystės keliauninkė. Filmavimai, gastrolės, lėktuvai, autobusai nevargino. Susitikimai su žiūrovais - tarsi sugrįžimas į praeitį, kai per gastroles iš ryto buvo verdama kava puodelyje ant šildytuvo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"