TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorės reveransai lietuvių literatūrai

2010 11 17 0:00
Aktorė G.Urbonaitė ketina įskaityti J.Vaičiūnaitės poezijos kompaktinę plokštelę, parengti O.Baliukonei skirtą programą.
Alinos Ožič nuotrauka

"Paklausykite! Tai kalba lietuvių literatūra!" - rašytoja Aldona Liobytė kvietė išgirsti Monikos Mironaitės deklamuojamą Salomėją Nėrį, Vincą Mykolaitį-Putiną.

Šiandien ši frazė atitenka aktorei Gražinai Urbonaitei, kalbančiai visais mūsų literatūros ir pirmiausia - poezijos balsais. Nors iš tiesų nuolatinė įvairių vakarų ir popiečių dalyvė, autorinių programų sumanytoja ir atlikėja kalba savu gražaus tembro balsu - raiškiu, nesupainiojamu su kitų. "Bet ilgai šnekėjau ne savo balsu, - prisipažįsta skaitovė. - Tikrąjį atvėrė joga."

Neseniai sostinės Rašytojų klube skambėjo G.Urbonaitės sumanytas muzikos ir poezijos dialogas "Žmogus sutilpo vienaty". Saksofonu ir fortepijonu improvizavo Petras Vyšniauskas, o ji skaitė Vytautą Mačernį, V.Mykolaitį-Putiną ir Antaną Kalanavičių. Deja, skaitovė negali pasakyti, kiek iš viso programų parengė, kiek kartų jas skaitė. Nėra nei statistikos, nei kruopščiai surinktų kūrybos dokumentų. "Narcisizmas man nebūdingas, - ramiai sako aktorė. - O gal tiesiog esu netvarkinga - vadinkite, kaip norite. Mano vyras aktorius Eduardas Kunavičius sakydavo, kad ne "buhalterija" yra aktoriaus darbo esmė, o teisybė. Po jo mirties atlikau tokią egzekuciją: surinkusi nuotraukas ir kitokią medžiagą, nusinešiau į savo šuniukų kapines ir sudeginau. O kodėl paskui visai svetimi žmonės turėtų ją kilnoti? Vis tiek smalsuolių atsiras. Ir žinau, kad daug ką supras kitaip nei iš tikrųjų buvo. Iš kelių sakinių, pavyzdžiui, apie tos akimirkos nuotaiką darys didžiausius apibendrinimus. Ne, nenoriu."

"Taigi nieko apie save neturiu. Artėja Juditos Vaičiūnaitės mirties dešimtmetis. Sumaniau išleisti jos poezijos kompaktinę plokštelę - noriu dar kartą jai nusilenkti. Ne vienus metus artimai bendravom, - pasakoja G.Urbonaitė. - Kai už rinktinę "Nemigos aitvaras" ji gavo Valstybinę premiją, abi įskaitėme vinilinę plokštelę. Judita skaitė ciklą "Mano mūzos". Dabar man ta plokštelė mirtinai reikalinga - neturiu. Ir niekur nerandu."

"Judita man turėjo milžinišką įtaką. (Didesnę - tikrą perversmą - padarė tik mano gyvenimo kolega E.Kunavičius). Susipažinome, kai tik atvykau į Vilnių. Jos dėka šis miestas tapo mano dalimi. Prisimenu nepaprastą vasarą, kai mudvi neturėjome pinigų. Nėra, ir viskas! Kava tada buvo pigi - 10 kapeikų, o tokie labai skanūs keksiukai su razinomis - 15. Tai vieną vasarą mes taip ir pravaikščiojom po Vilnių kavą begerdamos, kekskiukus bevalgydamos. Visus kiemukus išvaikščiojom, visas bažnyčias išlandžiojom, ir pro plyšius žiūrėjom, ir pro langus pasilypėjusios dirsčiojom. Aš žinau visas tų bažnyčių istorijas. Judita jas išmanė tobulai. Ji man parodė kiemelį netoli Aušros vartų, dabar jis uždarytas - nuosavas - ir papasakojo, kad ten buvo rūsys, kuriame viena tarnaitė išslaugė sužeistą Napoleono armijos kareivį, kad jiems gimė vaikas, kuris tapo žinomu dailininku ir išvažiavo į Lenkiją. Daugybė sostinės vietų pasidarė labai gyvos.

- Ar yra skirtumas skaityti pažįstamą ir nepažįstamą autorių?

- Iš pradžių buvo. Bet vis tiek su autoriumi nusistatai "kinų sienas": ar aš galiu skaityti kūrinį, kaip aš suvokiu, ar turiu perteikti tik formą ir eilėdarą. Nesuprantu nuostatos: "Skaityk autorių." Betgi žmogus skaito savo patirtimi, savo gyvenimu, savo sąmone, savo vaizduote. Kiek skaitytojų, tiek to kūrinio variantų. Juk į save jį įsiurbi, per save perfiltruoji.

- Anais laikais neskaitydavote propagandinių kūrinių, rinkotės, kas jums patinka. Jeigu ir Eduardas Mieželaitis, tai ne tribūniškosios jo eilės.

- Taigi E.Mieželaitis labai gražus poetas! Kokia jo meilės lyrika! Manau, kad meškos paslaugą jam padarė leidėjai - kad ir ką jis parašytų, kad ir ką brūkšteltų: visus bandymus ir variacijas be atrankos vis leisdavo, leisdavo, leisdavo. Autoriaus savimeilę tai, žinoma, glostydavo: aha, aš padariau tai, ko dar niekas nėra padaręs. Bet pasiimdavai naują knygą - tas pats per tą patį. O yra tikrai labai gerų eilėraščių, stiprių ir forma, ir turiniu.

- Kas ugdė gerą jūsų literatūrinį skonį?

- Jį arba turi, arba ne. Kaip ir talentą.

- O ką davė studijos?

- Žinoma, davė nemažai. Skulptorius paima medžiagos gabalą ir jau mato jame kūrinį. Gebėjimas įsiskverbti į prasmę - tai duota, įgimta. O priemones - kaip tai padaryti - įteikia mokykla. Mano mokytojas Romualdas Juknevičius aiškindavo taip: skaitai pjesę - pirmiausia turi pajusti, patinka tau ar ne, "paimti" medžiagą emocija, širdimi. Paskui - viską ramiai perkelti į galvą, tegu pereina per tą sietelį ir kas nereikalinga atsisijoja. Kas liko, grąžink į širdį - į jausmą, emociją, aprenk savo "dūšia" ir tada jau paleisk.

- Archyviniuose dokumentuose užfiksuota puiki R.Juknevičiaus charakteristika apie jūsų duomenis ir gebėjimus. Ar režisierius būtų pritaręs jūsų deklamacinei veiklai, nevadintų teatro išdavyste?

- Kaip tik taip jis ir yra sakęs. Kai iš Kapsuko dramos teatro atvažiavau į Vilnių, dirbau diktore. Gyvenau Žvėryne pas rašytojo Jono Marcinkevičius sūnų Andrių. R.Juknevičius atėjo į namus raginti mane nedelsiant nešti pareiškimą į Akademinį dramos teatrą - išėjo Galina Jackevičiūtė, reikia tokio plano aktorės, garantuotai priimtų. O aš sakau: nenoriu. Ir tikrai nenorėjau.

Mūsų kartos įsivaizdavimuose būta daug idealizmo. Mes studijas baigėme būdami visiški romantikai. Neegzistuoja nieko, tik teatras! Scena! Menas! Kūryba! O tas realusis gyvenimas, visi santykiai ir užkulisiai - jų nėra, jie nesvarbūs. Ir tada mes, trys aktorių laidos, patekome į naują Kapsuko dramos teatrą, režisieriaus Stasio Čaikausko rankas. Jis ką tik grįžęs iš tremties, žmogus geriantis. Iškart prasidėjo susiskirstymai: aš tau duosiu vaidmenį, aš tau neduosiu. Man teatre sekėsi, gavau labai gerų vaidmenų. Bet ilgainiui įsivyravo tokios pjesės, kaip dabar "Meilė pagal grafiką" Nacionaliniame dramos teatre. Čia jau visiškas žlugimas. Kai tik radijas paskelbė diktorių konkursą, atidardėjau į Vilnių. Diplomą jau buvau atidirbusi. Kapsuko teatras egzistavo dar metus.

Likimas mane apsaugojo, nedavė didelio savęs mylėjimo bruožo, kuris būtų stūmęs daryti karjerą. Protu dabar suvokiu: oi, kiek daug praleista, oi, kiek buvo galima nuveikti.

- Ar R.Juknevičius suprato jūsų atsisakymą?

- Jis su manimi nesisveikino iki mirties, eidavo kaip pro tuščią vietą.

- Nuo kada jūs skaitovė?

- Aš mokiausi pedagoginėje mokykloje - turėjau būti mokytoja. Per praktiką viena pedagogė pareiškė: "Klausyk, Urbonaite, eik tu į cirką dirbti, mokykloje tau ne vieta." Vaikai paskui mane sekiodavo kaip šuniukai. Taigi nerimtai atrodydavo! Paskui užsikabinau parašiutizmo - įstojau į aeroklubą. Tada jau rimtas skandalas mokykloje - pamokos praleidinėjamos, aš važinėju į Kazlų Rūdą treniruotis. Viskas, stoju į aviaciją, būsiu lakūnė. Betgi matematika man daugybos lentele baigiasi, o kaip aviacijoje be matematikos. Atvažiavau į Vilnių stoti į vokiečių kalbą. Žingsniuoju į Pedagoginį institutą Stalino prospektu pro Konservatoriją. Ten - skelbimas: stojančiuosius į Teatrinį fakultetą prašome ateiti į konsultaciją. Smalsumas nuvedė. Taip ir likau.

Pedagoginėje mokykloje vykdavo skaitovų (deklamatorių) konkursai. Skaitydama Ivano Krylovo pasakėčias išsidirbinėjau tarsi padykęs vaikas. Buvau ir vilkas, ir ėriukas, ir beždžionė. Nuo tada ir pradėjau. Sakote, neskaičiau nieko propagandinio? Dar ir kaip skaičiau. Zojos Kosmodemjanskajos kankinimo sceną taigi esu skaičiusi!

Kai "Pergalės" žurnale pasirodė Justino Marcinkevičiaus "Siena", mano vyras parnešė tą numerį ir parodė: čia - tavo. Perskaičiau - tikrai geras kūrinys. Paėmiau ir per vasarą parengiau. Laimonas Noreika tada taip griežtai pamokė ar perspėjo: "Niekad neskaityk vyrų! Niekad!" M.Mironaitė irgi girdėjo ir pasišiaušė: "O ką, tu manai, kad aš Balio Sruogos negaliu skaityti?! Arba V.Mykolaičio-Putino? Aš skaitysiu!" Žinoma, patylėjau, bet klausyti neketinau.

- Pajuto konkurenciją?

- Nenorėčiau taip galvoti. Beje, tai jis sakydavo: skaityk autorių, jokių čia emocijų, jokių savo vaidinimų ir pridėjimų. Nors vėliau klausydamasi Laimono skaitymo manydavau: ai. Jau atsirado visai kitokių niuansų. Mano idealas buvo Arnas Rosenas, kurį pažinojau iš Konservatorijos, jis studijavo ketvirtame, aš pirmame kurse. Košmariškai patiko jo balsas - toks išraiškingas, daugiasluoksnis. Ir ta jo logika. Ir dar kažkas glūdėjo, ko niekaip ir dabar, klausydama "Vidurnakčio lyrikos" per radiją, nepajėgiu apčiuopti. Didelis magnetizmas.

Kai atvažiavau į Vilnių iš Kapsuko, Aktorių namuose kiekvieną pirmadienį vykdavo literatūros vakarai. Koks nors grupinis vakaras arba vienas aktorius pristatydavo savo programą. Tomas Vaisieta, Joana Valančienė, Regina Paliukaitytė... Buvo skaitoma galybė autorių. Kai aš skaitydavau, Arnas irgi ateidavo, pasakydavo, kas jam buvo nepriimtina, kas gerai. Sykį rimčiausiu veidu ėmė dėstyti: "Žinai, vienas dalykas nepataisomai blogas - tavo ūgis. Na, ir kam jis tau? Atiduotum dešimt centimetrų man, ir būtų tvarka." Aš tais laikais buvau "ne formato" - metras šešiasdešimt devyni, su pakulne - ir septyniasdešimt trys. O mūsų vaikinai - žemesni. Tiesa, su bendrakursiu Juozu Rygertu buvome lygūs. Studijuodama vieną pavasarį ir vasarą "priklausiau" žirginio sporto mokyklai. Treneris vis šaukdavo: "Urbonaite, pakelk sėdimąją, nes žirgą sulaužysi!" Buvau pernelyg aukšta ir tikrai per sunki, žokėjas galėjo sverti ne daugiau kaip 65 kilogramus. Nuo žirgo mane nukėlė R.Juknevičius: "Mairočka (mano antras vardas - Marija), smirdi tvartu. Pasirink arba savo kumeles, arba teatrą."

- Kokia publika susirinkdavo į vakarus Aktorių namuose?

- Nepatikėsit, bet jaunimas. Universiteto, Dailės instituto studentai. Brandaus amžiaus - vienas kitas.

- Gal tos programos kai kuo pakeisdavo, atstodavo teatrą, iš kurio sklido daug melo.

- Teatrų repertuaruose būta ir neblogų dalykų. Pavyzdžiui, Rusų dramos teatre - "Dviese sūpuoklėse" su M.Mironaite ir Artiomu Inozemcevu, "Mielasis apgavikas". Akademiniame - "104 puslapiai apie meilę". Negalima sakyti, kad taip visiškai nieko.

- Dabar toks literatūros skaitymų populiarumas neįmanomas, kaip ir daugiatūkstantiniai poezijos knygų tiražai.

- Pasikeitė pasaulis. Nors ir sakoma, kad jis lieka toks pat, tik žmonės keičiasi. Viskas kinta, taip ir turi būti.

- Ką išskirtumėte iš jaunesnių kartų skaitovų?

- Man Birutės Marcinkevičiūtės monospektakliai yra aukšto lygio literatūros vakarai. Tarkim, naujausias, "Unė" - ne spektaklis. Jokios dramaturgijos ten nėra. Bet ji viską daro išmintingai, taip susidėsto medžiagą, pasirenka tokius fragmentus, su kuriais žino kad susidoros. Kad atitiktų jos balso ir kūno galimybes. O žinoti, ką tu gali, ko ne, vienas iš pagrindinių dalykų. Kiek kartų esu sudegusi, kai lindau į ne savo daržą - o Dieve mano!

- Ką reiškia sudegti?

- Labai prastai paskaityti. Šitą pasako vidinis cenzorius. Tikrai jis neklysta. Kaip būna baisu, kai šitas bjaurybė - tavo antras "aš" - tau skaitant ima protestuoti: ką tu darai, stok, stok, stok, grįžk ir pradėk nuo nulio. Kai po tokio vakaro girdžiu komplimentus, suprantu, kad žmogus taip tarsi gėlę įteikia ir pasako ačiū. Pati puikiai žinai, kur išslydai, kur buvo "kliurka" ir panašiai. Kai jau po visko atsiguli, prasideda filmas: o kodėl aš taip padariau, juk reikėjo kitaip. Todėl, kad norėjau parodyti: prašau, kaip aš galiu šitą emociją perteikti, oho, kaip moku išjausti. O šito nereikia. Va, ir esu nubausta.

- Ar tikrai balsas mažiausiai pasiduoda senėjimui?

- Buvo laikas, kai neturėjau balso, tai yra kalbėjau ne savo balsu. Iš pradžių. Kažkas ne toje vietoje, ne tos stygos, ne tie raumenys dirbo. Ir viskas taip krypo, kad besidomėdama egzistencializmu priėjau indų filosofiją. Aš net prenumeravau žurnalą "Voprosy filosofiji"! Sužinojusi, kad Marksizmo-leninizmo universitete Bronius Genzelis skaito indų filosofijos paskaitas, nuėjau. Vaje, kaip buvo įdomu. Atradau jogą, o jos pagrindas taigi kvėpavimas. Tas kvėpavimas per ilgus metus padėjo pajausti, kad kalbu ne savo balsu. O balso pagrindas - teisingas kvėpavimas. Kvėpuoti reikia pilvu. Štai kas nulėmė mano tikrojo balso proveržį. Šiaip sensta viskas, ir balsas.

- Dabar turėčiau paklausti apie atminties fenomeną.

- Nėr šitokio daikto! Nėr. Ir jokių receptų nėra. Ir specialiai mokytis skiriamo laiko. Pradedi analizuoti kūrinį, ieškai akcentų, išskleidi frazuotę ir, žiūrėk, jis tau jau "sėdi". O kad būtų gera dikcija, yra pratimai. Kaip balerinai. Savaitę nesitreniruoji, ir jau žiaunos nebe taip dirba. Maja Pliseckaja sako: nedirbu vieną dieną - nieko, antrą - jau jaučiu, trečią - jaučia mano partneris, ketvirtą - mato ir žiūrovai.

- Kuriuos esate skaičiusi ne lietuvių autorius?

- Adomą Mickevičių, Jacques'ą Prevert'ą, Antoine de Saint-Exupery. Aiškiai nusveria mūsų literatūra. Pastaruoju metu - autorinės programos. Ta pačia J.Vaičiūnaitės mirties dešimtmečio proga ėmiausi A.Kalanavičiaus. Juk tai Judita po jo mirties sutvarkė rankraščius, iš Dzūkijos kaimo parsivežusi visą jų maišą. Susitarėme su P.Vyšniausku, kad vienas kito klausydamiesi bandysime improvizuoti. Oi, kaip su juo lengva, oi, koks jis pagavus.

Praėjusią vasarą Palangos gintaro muziejuje parodėme Juditos kūrybai skirtą programą. Kai kas kraupo: J.Vaičiūnaitė ir saksofonas?! O Judita labai mėgo saksofoną. Mūsų jaunystės metais Vilniuje buvo toks Ryšininkų klubas, kur savaitgaliais vykdavo šokių vakarai-koncertai. Mes su J.Rygertu scenoje vis pašokdavom tango. Grodavo Konservatorijos studentai "džiazmeniukai". Veikė bufetas ir reikėdavo būtinai ką nors užsisakyti. Mudvi pasistatydavom butelį vyno "Tri semiorki" - rašalo rašaliausio. Aš tada rūkiau, o Judita, nerūkančioji, tik laikydavo cigaretę. Ir klausydavom, klausydavom... Vienas vyrukas grojo saksofonu - Dieve, kaip mums patiko. Judita tada parašė "Orfėją ir Euridikę", kūrinį džiazo motyvais. Jos kūryboje apskritai yra džiazas, emocijų džiazas.

- Kaip jūsų vyras aktorius E.Kunavičius padarė jūsų gyvenime perversmą?

- Pasakysiu, kaip įsimylėjau. Kapsukas. Laiko - marios. S.Čaikauskas stato "Raudonąją gėlelę". Na, kur eisi? Aišku, į teatrą. Sėdi ir žiūri, kaip kolegos repetuoja. Staiga išgirstu fantastiškai gražų balsą - to pikto žvėries, tūnančio krosnyje. Jėzau, kas gi čia iš mūsų? Mintyse persijoju visus - kas? Pasirodo, atvažiavo į Kapsuką aktorius E.Kunavičius.

Jis turėjo įgimtą meninės tiesos pajautimą, nepaprastą intuiciją ir estetinį skonį. Mokėjo nugraibyti mano emocijų putas, "įžeminti". Pavyzdžiui, susižaviu kokiu poetu ir man regis, kad galėčiau prieš jį atsiklaupti. O Eduardas: palauk, juk jis irgi žmogus, ir valgo, ir į tualetą vaikšto. Pripratino visada "įjungti" protą.

Dėl programų jis buvo man griežčiausias "kirvis". Atsigula ant sofos: na, tai pasikartok tekstą. Rankas sudėjęs už galvos guli ir tik klausosi balso. Aš galiu raitytis ir nežinia ką išdarinėti, o jis iš balso spalvos jaučia, ar čia tikra, ar tik nuduota. Tai jis pažadino mano antrąjį "aš", kurio neturėjau. O šiame darbe be jo prasti būtų rezultatai. Kai Just.Marcinkevičiaus išgirdo mane po 20 metų skaitančią tą pačią "Sieną", pripažino, kad neatpažįstamai pasikeičiau. Štai kiek antrasis "aš" padirbėjo su pirmuoju. Aš kone plaukus raudavausi scenoje su dinozauru, o čia, pasirodo, visai paprasti dalykai.

Eduardas mane įpratino ir išmokė klausytis muzikos. Giuseppe Verdi - jo numylėtas kompozitorius, visą "Traviatą" galėdavo išdainuoti. Eidavom į operas, klausydavomės įrašų. Pavyzdžiui, jis man atvėrė Johanneso Brahmso Trečiąją simfoniją. Man ji buvo graži, o apie ką, kodėl čia taip, nesusimąstydavau. Kai vyras sirgo, buvo ištisas muzikos klausymas. Atsisakė visų terapijų ir chemijų...

Dabar gyvenu viena. Apsikrovusi knygomis. Buvau patekusi į reklamą, už honorarą nusipirkau gerą grotuvą. Turiu ir vaizdo aparatūrą, nuolat žiūriu Luciano Pavarotti. Kai man norisi verkti ir niekaip nepravirkstu, paleidžiu Lucio Dallos "Caruso", dainuojamą L.Pavarotti, ir iš karto atsidaro visi šliuzai. Išsiverkusi tokia lengva vaikštau.

Eduardas sakydavo, kad talentingas žmogus neturi laiko "fanaberijai", jis užimtas kitais dalykais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"