TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorius F.Jakšys: Vaižganto kodas

2010 05 19 0:00
"Esu rambus, mane vis reikia paraginti", - sako F.Jakšys, šiuo metu rašantis knygą apie Jaunimo teatrą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Ferdinando Jakšio vaidintą Kosto Ostrausko monodramą "Vaižgantas" suprato ir Visagino, ir Sietlo (JAV) publika.

Po vieno spektaklio gatvėje prie Jaunimo teatro aktoriaus laukė literatūrologas Vytautas Kubilius. Susijaudinęs dėkojo, paskui dar parašė laišką - stebėjosi, kaip paprastai ir natūraliai aktorius atveria savo herojaus didybę ir lietuviškumo fenomeną. Aukštaitį Vaižgantą aukštaitis F.Jakšys pajuto būtent per gimtinės ir gimtosios tarmės kodą. Spektaklis, gyvenimą pradėjęs Jaunimo teatre, nenueina į užmarštį. 140-osioms didžiojo rašytojo gimimo metinėms svėdasiškiai išleido kompaktinę plokštelę su K.Ostrausko "Vaižganto" garso įrašu.

"Esu gimęs Svėdasuose, tose pačiose apylinkėse, kaip ir Vaižgantas, - dėsto aktorius. - Kai mokiausi mokykloje, rašytojo net nebuvo programose. Mes, svėdasiškiai, skaitydavom jį iš smetoninių Raštų - devyniolikos tomų. Viskas buvo artima, miela, suprantama - tas pats aukštaitiškas mentalitetas. Seniai svajojau padaryti kokią inscenizaciją, bet literatūrinių gabumų tai neturėjau. O kai žurnale "Metai" pasirodė K.Ostrausko monodrama, griebte pasigriebiau. Taip ir parašiau autoriui į Ameriką - kad nagais įsikibau. Viskas, ką norėjau apie Vaižgantą pasakyti, buvo čia surašyta. Įterpiau tik vieną dalį - iš Vaižganto paskaitų apie lietuvių rašytojus, tris Antanus: Strazdą, Baranauską ir Vienažindį. Man labai patiko jo nuomonė: ne Kristijonas Donelaitis, ne Motiejus Valančius, bet trys Antanai yra didžiausi lietuvių literatūros meistrai. Ir gražiai motyvuota, kodėl. Taigi įtraukiau šią medžiagą į spektaklį, o literatai jau tegu ginčijasi, kuris iškilesnis, svarbesnis. K.Ostrauskas neprieštaravo, sutiko su džiaugsmu."

- Bendraujate su dramaturgu?

- Dabar jis sunkiai serga. Turiu šūsnis jo laiškų, dalį pasiėmė Maironio lietuvių literatūros muziejus. Susitikome 1997 metais, kai su "Vaižgantu" važinėjau po Ameriką. Tai buvo jau trečia mano kelionė į šią šalį. Ir labai didelė. Aš kaip kurčnebylys, angliškai nemokėdamas, važinėjau visiškai vienas: Čikaga, Los Andželas, Florida, Sent Petersburgas, Vašingtonas, Bostonas, vėl Los Andželas, Sietlas, Finiksas... Tuo metu K.Ostrauskas gyveno Floridoje, apsistojau pas jį penkiom dienom. Pirmiausia, ką rašytojas pasakė mums susitikus: dabar krisk į spalius ir gerai pailsėk, paskui jau kalbėsim. Bendravau su juo ir jo draugais, Floridos lietuviais. Važinėjome po apylinkes, jis su žmona Danute mane vežiojo, viską aprodė.

Prieš tai Los Andžele dalyvavau Bernardo Brazdžionio devyniasdešimtmečio šventėje, kuri vyko Zigmo Brinkio namuose. Didžiajam poezijos paukščiui nuvežiau devyniasdešimt šiaudinių paukštukų, padarytų uteniškės liaudies menininkės Rūtos Jonuškienės. Tuo metu ten viešėjo ir Kazys Saja. Jis prisipažino, kad iš pradžių, pasižiūrėjęs mano spektaklį apie Vaižgantą, buvo labai skeptiškas, netgi parašė pjesės autoriui laišką, kad prastai, o dabar viskas apvirtę aukštyn kojom.

Su K.Ostrauku susirašinėjam kone kas antra diena, skambinamės telefonu. Deja, jis nebepakyla iš patalo, sveikatėlė mąžta.

- Buvote susitapatinęs su Vaižgantu?

- Savaime aišku! Pjesėje minimi įvairūs rašytojai: Kazys Boruta, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Salomėja Nėris. Panorau susirasti autentiškus jų balsus - įrašus. Pirmiausia nuėjau į Rašytojų sąjungą: "Ką turite?" Rimantas Šavelis nustebo: "Tu vaidinsi Vaižgantą?! Kad nepanašus! Tau Strazdelį reikia vaidinti, ne Vaižgantą." Sakau, argi panašumas - esmė? Svarbiausia, kad mentalitetas būtų artimas, savas, ta dvasia aukštaitiška.

Kai pradėjau dirbti, rūpinausi dekoracija, muzika - viską pats. Antanas Šurna, tuometinis Jaunimo teatro vadovas, padarė pastabą: "Apie tekstą galvok!" O tekstas tarsi savaime gulė, nes tarmė sava. Tada visai nesunku, pats sakinys ir jo struktūra tave veda. Atrodė, išplaukia iš atminties kažkada iš senelių girdėti žodžiai, jų intonacijos. Aš irgi tame krašte augau, išvaikščiojau tuos kalnelius, tas pačias legendas girdėjau. Jei man dabar reikėtų Vydūną vaidinti, būtų labai sunku - ir tą sakinį išsakyti, ir visą jo mintį. O čia - paprasta. Beje, K.Ostrauskas taip ten viską sudėstęs, kad skamba aktualiai: ir apie literatūrą, ir apie tikėjimą, politiką ar valdžią.

- Paskui spektaklis "atitrūko" nuo Jaunimo teatro, tapo "F.Jakšio produkcija".

- Jaunimo teatre "Vaižgantas" buvo rodomas su dekoracijomis, bet faktiškai jos ir nereikalingos. Teatrai vieno aktoriaus spektaklių nelabai mėgsta - nepelningi. Tiesa, dabar jų nemažai atsirado. Per Visagino monospektaklių festivalį buvau apdovanotas - tapau laureatu. Nors publika rusakalbė, labai gražiai reagavo, suprato.

Sykį pakvietė į vieną Vilniaus rusų mokyklą. Truputį suglumau, sakau, čia bus nežinomų jums realijų ir apskritai - gal pasidairykite ko linksmesnio, čia toks literatūrinis dalykas. Tu nebijok, užtikrino mane, viskas priklauso nuo mokytojo. Ir iš tikrųjų - atėjo mokiniai pasiruošę, su užrašais, paskui jau mane klausinėjo, ar žinau tokį ir tokį J.A.Herbačiausko kūrinį ir panašiai.

Pakvietė į Trakus. Kultūros rūmai, milžiniška salė. Lenkų, rusų ir lietuvių mokyklų mokiniai. Išeinu, direktorė pristato ir staiga pradeda tie vaikai švilpti, trypti. Galvoju: Ferdinandai, tau jau auf wiedersehen bus, jei tokia pradžia. Šiaip visada paprašau, kad salėje paliktų šviesą, tada matau žiūrovų akis, galiu bendrauti. Ir nuščiuvo visa salė - ką jūs!

Amerikoje ne vien pas lietuvius buvau, "Vaižgantą" rodžiau ir Sietlo universiteto salėje, kur Jonas Jurašas buvo pastatęs spektaklį. Susirinko teatro fakulteto amerikoniukai. Anotaciją parašė pats K.Ostrauskas. Jiems labai patiko lietuvių kalba, ėmė klausinėti apie scenos kalbą, artikuliaciją, teatro pedagogiką Lietuvoje (nes pats esu dėstęs mūsų Konservatorijoje). Pasirodo, kas nori, gali suprasti.

- Kas jus prodiusavo?

- Los Andželo dramos sambūris ir lietuvių bendruomenė.

Amerikoje būdamas sakiau K.Ostrauskui: žinai, dabar noriu imtis Strazdelio. Kamajuose (Rokiškio r.), kur poetas gyveno ir dirbo, kur yra palaidotas ir kur jam stovi paminklas, aš mokiausi 8-10 klasėse. Ir mokytojai stengėsi, kad apie Strazdelį žinotume. Rašytojas mano entuziazmą atvėsino: "Na ką Strazdelis - devyni autentiški eilėraščiai, ką tu ten labai padarysi." Bet jo gyvenimas koks - legenda!

Grįžęs Vilniuje sutinku gatvėje Kazį Bradūną, jis man ranką glosto: "Tik nemesk Strazdelio." Vėl mane įkvėpė. Kokius ketverius metus rinkau medžiagą ir tiek jos pririnkau - man svaigo galva, atrodė, amerikas atradau. Papasakojau režisierei Aurelijai Ragauskaitei, ji sako: "Įdomu, būtinai įgyvendink." Ir paskui aptikau Vinco Maciūno knygą, kur visa ta medžiaga apie Strazdelį paskelbta. Viskas, ką rinkau ir dėliojau, pasirodo, aprašyta. Na, gerai. Nutariau kreiptis į rašytojus, kad sukurtų monodramą ar ką. Skambinu Juozui Glinskiui - atsisako. R.Šavelis irgi: "Tarnauju muitinėj, laiko neturiu." O Sigitas Geda apsiima: "Gerai, sako, atnešk, ką turi." Nunešu V.Maciūną, jis per kelias dienas parašo scenarijų. Ir pataria: "Čia reikia Broniaus Kutavičiaus muzikos ir Valentino Antanavičiaus dekoracijų, tada bus idealu." Perskaitau, ką parašė S.Geda - sausoka dokumentika, nelabai yra už ko kabintis. Keliauju pas V.Antanavičių, tas mane išklausęs apsidžiaugia: "Taip taip, čia kaip tik mano stilius." Ir tikrai - jo dirbtuvėje prikabinėta tų visokių strazdeliškų "balvonų". Po keleto dienų jis man sako: "Žinai, jei imsies, bus fiasko." O aš: "Klausyk, tu patvirtinai mano mintį. Gal kad jaunesnis būčiau, ką nors persukčiau ir padaryčiau." Bet Strazdelis vis tiek atkeliavo į sceną - Senjorų teatre paėmėm Juozo Petrulio pjesę apie jį "Prieš srovę". Perrašiau ją ir pastatėm su "Jorės" ansambliu. 2002 metais už jį gavome "Aukso paukštę".

- Kodėl ryžotės studijuoti dar ir teatrologiją? Specialybę turėjote, taip, sunkią, bet turėjote.

- Kai 1961 metais baigėme studijas (A.Ragauskaitės kursas: Eugenija Pleškytė, Vytautas Tomkus, Valdas Lencevičius, Regina Paliukaitytė, Lilija Žadeikytė ir kt.), mus, penkis iš keturiolikos, pakvietė į Šiaulių dramos teatrą. O ten man kažkaip buvo per liūdna. Norėjosi ko nors daugiau, kitaip. Taip, talentingi aktoriai: Stasys Paska, Leonas Zmirskas, Jonas Juodagalvis. Dar vaidino Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė. Ne paslaptis: vyresnė karta daug išgerdavo. Visur - ir Kaunas tuo garsėjo, ir Akademinis. O aš fizinės galios tam neturėjau kaip V.Tomkus...

Septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ėmė atsigauti kultūrinis gyvenimas. Smalsumas mane nuvedė į Maskvą. Ten pradėjo važiuoti užsieniečiai, vežė spektaklius. Kai nuvykau į GITIS'ą, man daugelį disciplinų įskaitė. Pasiūlė įskaityti ir teatro istoriją. Sakau, tai man nebeliks jau ką ir mokytis. Teatro, muzikos, dailės istorija - pats įdomumas. Ko nespėjau mūsų Konservatorijoje pagal programą perskaityti, perskaičiau dabar. Dailės istorijos paskaitos vykdavo Tretjakovo galerijoje. Į teatrus eidavome nemokamai! Net La Scalos pastatymą mačiau - "Liučiją di Lamermur". Žiemą nuvažiuoji į sesiją, lauke 30 laipsnių šalčio, o prie Puškino paminklo susirenka žmonės, poeziją skaito Jevgenijus Jevtušenka, Andrejus Voznesenskis, Robertas Roždestvenskis, Bela Achmadulina... J.Jevtušenka deklamuoja: "Snimite Lenina s rublia!" ("Nuimkit Leniną nuo rublio"). Publika replikuoja: dar tą paskaityk, tą. Važiuoji metro, jaunimas skaito Eduardą Mieželaitį, Justiną Marcinkevičių. Knygynuose prie tų vertimų eilės stovėdavo.

Įstojau pas Georgijų Bojadžijevą, bet taip susiklostė, kad jis mirė, o diplominį apsigyniau pas Georgą Gojaną, katedros vedėją, gana griežtą pedagogą. Kai gyniau, pasiprašiau atsakinėti pirmas - turėjau bilietą į lėktuvą, tą pačią dieną Jaunimo teatre turėjo vykti J.Švarco "Drakono" premjera. G.Gojanas nustebo: "Tai tu, Ferdinandai, aktorius? Visą laiką maniau, kad balerūnas." Jis norėjo, kad stočiau į aspirantūrą. Bet, kaip sakote, specialybę turėjau, dirbau gerame teatre, turėjau vaidmenų. O kai baigiau studijas, manęs Teatro draugija net nepriėmė į teatrologų sekciją.

- Nišos jau buvo užimtos?

- Man ir nereikėjo! Nei aš laiko turėjau. Esu parašęs apie kolegas jų jubiliejams skirtuose leidinėliuose: apie Elvyrą Žebertavičiūtę, Rolandą Butkevičių, Karolį Dapkų, Rimgaudą Karvelį. Esu pradėjęs knygą apie Jaunimo teatrą nuo jo įkūrimo - apie spektaklius ir aktorius. Šiaip esu rambus, mane vis reikia paraginti. Štai rokiškėnai paprašė parašyti apie aktorių Bronių Gražį, su kuriuo Duokiškyje kartu augom. Malonu kolegas prisiminti. O tiems, kas mane prisimena, kurie dar gyvi, perduodu linkėjimų.

Pradėjau nuo saviveiklos. Mokykloje pokario metais visa Žemaitė buvo išvaidinta. Šiaulių teatre praėjo ketveri su puse metų. Paskui Jaunimo teatro epopėja. Tada Senjorų teatras - apie dešimtmetį. Kai subyrėjo Povilo Mataičio teatras - jie ten susipyko ir išsisklaidė - tada buvau Tautiniame teatre, dirbau su tais, kurie atsiskyrė nuo ankstesnio vadovo. Pastatėme spektaklį "Lietuvos gerasis" pagal Žemaitę. Tada eidavom ir eidavom rėmėjų ieškoti. Niekas nepalaikė, lygiai kaip ir P.Mataičio - šitoks teatras pražudytas!

Su Ignalinos saviveiklininkais pastatėme Balio Sruogos "Prančišiuko marškinėlius" ir mano inscenizuotą Eugenijos Šimkūnaitės "Indrają - Saulės dukterį". Buvo labai gražios dekoracijos iš pintų krepšių.

Su mėgėjais - kurčnebyliais - pradėjau darbuotis dar Šiauliuose. Pramokau gestų kalbos. Be galo talentingi žmonės: pastatėme "Herkų Mantą", "Tėvų jaunystę", pradėjome "Pelenę" - reikėjo trijų spektaklių, kad kolektyvas gautų liaudies teatro vardą. Bet paskui išvažiavau į Vilnių. Tik atvykau, čiumpa mane vilniškiai kurčnebyliai. Ten "Marčią" pastačiau sudabartintą. Padirbau keletą metų: tada ir filmavausi, ir į sesijas važinėjau - perdaviau šį darbą Jonui Vaitiekaičiui. Jis, regis, ir šiandien tebedirba. Taigi sveikinu visus, kurie mane prisimena iš tų visų kolektyvų ir linkiu dar ilgus metus gyvuoti.


Ferdinandas Jakšys gimė 1937 metų gegužės 20 dieną Svėdasuose. Studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete, įgijo aktoriaus išsilavinimą. 1969 metais Maskvos A.Lunačarskio teatro meno institute (GITIS) baigė teatrologiją. Dirbo Šiaulių dramos, Jaunimo, Vilniaus senjorų teatruose. Vaidino kine ir televizijoje. Rengia autorines programas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"