TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aktorius privalo ginti savo herojų kaip advokatas

2015 08 08 12:00
Penkerius metus Louis draugavo su Valeria Bruni Tedeschi, su ja įsivaikino mergytę Celine iš Senegalo. Užsienio spaudos nuotraukos

Kaip kino režisierius debiutuojantis prancūzų aktorius Louis Garrelis jau išgarsėjo vaidmenimis žinomų režisierių kino juostose, tarkim, Bernardo Bertolucci „Svajotojai“. Rudenį pasirodys jo pirmasis kaip režisieriaus darbas – pilnametražis filmas „Du draugai“, kurį Kanų festivalio kritikai jau turėjo progą pamatyti ir įvertinti.

Jaunąjį Louis galima drąsiai vadinti aktorių ir režisierių dinastijos atstovu: jo tėvas Philippe'as Garrelis – žinomas Prancūzijos kino kūrėjas, mama – aktorė Brigitte Sy, senelis Maurice'as Garrelis – taip pat aktorius. Už vaidmenį tėvo filme „Les Amants reguliers“ Louis gavo „Cezario“ apdovanojimą kaip perspektyviausias metų vaidmens atlikėjas. Penkerius metus Louis draugavo su Valeria Bruni Tedeschi – buvusio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žmonos Carlos Bruni vyresniąja seserimi, su ja įsivaikino mergytę Celine iš Senegalo. Pastaruoju metu jo gyvenimo draugė – dar viena garsi moteris, modelis Laetitia Casta. Apie savo režisieriaus debiutą, aktorystę, santykius su tėvu ir mėgstamus aktorius L. Garrelis davė išsamų interviu užsienio žiniasklaidai.

Šiuo metu Louis mūza - manekenė Laetitia Casta.

Jau rodytas Kanuose

– Neseniai Kanuose per „Kritikos savaitę“ buvo parodytas jūsų pirmas pilnametražis filmas „Du draugai“. Apie ką ši juosta?

– Rėmiausi dramaturgo Alfredo de Musset pjese „Marianos kaprizai“. Tai istorija apie du gerus draugus. Vienas jų turi problemų dėl savo merginos. Jis paprašo bičiulį jam padėti. Viskas sukasi apie šią istoriją ir problemas, kylančias dėl tokio prašymo.

– Plačiajai visuomenei ši juosta bus parodyta tik rugsėjį. Kieno reakcija jums svarbesnė: kritikų, kurie filmą jau matė ir įvertino, ar žiūrovų?

– Kritikų reakciją jau daugmaž patyriau Kanuose. Mačiau, kam filmas patiko, kam – nelabai. Dabar įdomu, ar juosta sudomins žmones, nes jų reakcijos niekada iš anksto negali nuspėti. Visada keblu numatyti, ar žiūrovas filmą priims, ar siužetas jį sudomis.

– Baiminatės, kad filmas gali patirti fiasko?

– Visada bijai, kad kas nors nepavyko, nors ir kaip stengeisi. Net žurnalistai, manau, bijo, kad jų interviu nepavyks. Žinoma, bijau.

Tėvas dirba kitaip

– Turite laimę nuo pat vaikystės dalyvauti savo tėvo režisieriaus darbe, vaidinti jo kuriamuose filmuose. Ar jo įtaka didelė?

– Ne, nes mano filmai nelabai panašūs į jo, bet tėvas tikrai mane daug ko išmokė. Filmų, kuriuos kuriu, esmė – darbas su aktoriais. Mano santykiai su aktoriais daug kuo skiriasi nuo to, kaip su jais dirba tėtis. Philippe'as (Louis tėvą visada vadina vardu) kuria egzistencinį kiną, kai aktoriaus menas yra minimalus, aktoriai turi labiau atskleisti savo tikrąjį aš. Tai savita Berlyno kino mokykla. Pavyzdžiui, Robert'as Bressonas bijojo, kad aktorius ištrūks iš savojo „aš“ rėmų, kine atsiras jam atgrasaus dirbtinumo. O aš priešingai – stengiuosi, kad aktorius persikūnytų į personažą. Man patinka idėja, kai aktorius užsideda kaukę, patinka dirbtinumas, na, bent jau tiek, kol jis man netrukdo. Tuo mudviejų su tėvu kūrybos procesas ir darbas su aktoriais skiriasi.

– Kas dar, išskyrus tėvą, darė jums įtaką kaip režisieriui?

– Daug kas. Pavyzdžiui, Claude'as Sautet, kurį dievinu. Jis – pasakojimo klasikas, niekada nepamirštantis ir jausmų. Alfredas Hitchcockas, kuris yra neabejotinas genijus, savo personažus laiko galvoje, o C. Sautet – širdyje.

Prancūzų aktorius Louis Garrelis netrukus debiutuos kaip režisierius.

Žino, ko tikėtis iš aktoriaus

– Grįžtant prie jūsų darbo su aktoriais, kaip tai vyksta: jūs griežtai nurodinėjate ar leidžiate interpretuoti vaidmenį taip, kaip patys jį mato?

– Su aktoriais daug repetuoju iki filmavimo pradžios. Be to, bandau paveikti, kad jie vaidyba filme tarsi pasakotų ką nors apie save. Man svarbu, kad aktorius susigyventų su vaidmeniu ir filme gintų savo herojų, kaip advokatas gina teisiamąjį. Siekiu, kad jie lyg savaime tai darytų, nes labai sunku filmuotis, kai tau nurodinėjama, ką daryti. Išeina labai nenatūraliai. Todėl stengiuosi jiems maksimaliai įskiepyti norą kartu su manimi kurti filmą. Tuo užsiimu per repeticijas. O per filmavimą (kadangi dirbu su žmonėmis, kuriuos labai gerai pažįstu ir žinau, ką jie sugeba) galiu paprašyti jų, tarkim, suteikti vaidmeniui daugiau humoro, lyrikos, romantizmo ar baimių, būdingų tam tikram aktoriui, kad herojus nebūtų vienpusis.

– Kalbama, kad juostose dažniausiai filmuojate savo draugus. Ar tai tiesa?

– Taip. Ir darau tai būtent dėl to, apie ką ir sakiau: žinau, ko iš jų galiu reikalauti.

– Ar yra aktorius, kurį labai norėtumėte pakviesti filmuotis ateityje?

– Taip. Oscaras Isaacas. Labai patiko filmas „Inside Llewyn Davis“, kuriame jis vaidino paprastą, nepastebimą ir drauge talentingą gitaristą, nesugebėjusį užsidirbti gyvenimui grojant gitara. Oscarui labai pavyko šis personažas – tragiškas ir kartu labai mielas. Šį jo darbą labai malonu žiūrėti, nebuvo jokio dirbtinumo.

– Pasaulyje esate labiau žinomas kaip aktorius, Prancūzijoje tiesiog nedingstate iš ekranų: kiekvienais metais pasirodo keletas filmų, kuriuose vaidinate. Į ką lygiuojatės kaip aktorius? Kas iš kolegų jus įkvepia?

– Tokių daug. Pavyzdžiui, mano kartos aktoriai labai žavisi Gerard'o Depardieu darbu, nes visada toks įspūdis, kad viskas, ką jis daro, labai paprasta, tarsi jis viena koja būtų filme, o kita – kažkur už jo ribų. Tikras nesvarumo pojūtis. Jis vaidina taip, lyg tvarkytųsi namie, o paskui staiga tampa labai susitelkęs, rimtas. Tai žmogus, labai mylintis gyvenimą, ir jam sekasi tą meilę perteikti kiekvienu vaidmeniu. Yra ir kitų aktoriaų, tarkim, Dustinas Hoffmanas. Jis taip virtuoziškai, subtiliai ir inteligentiškai vaidina, kad žiūrėdamas filmą nejučia pagalvoji: „Aš irgi noriu taip vaidinti.“ Kiekvieną kartą, kai žiūriu Bobo Fosse'o filmą, „Lenny“, klausiu savęs, kaip Dustinui pavyksta taip vaidinti? Deja, negalima pakartoti to, ką jau padarė kitas, lieka tik mėgautis. Žaviuosi daugeliu aktorių. Dabar mano susižavėjimo objektai – aktoriai Joaquinas Phoenixas, O. Isaacas, Christianas Bale'as. Nors iš tiesų įkvėpimo teikia ne patys aktoriai, o emocijos, kurias sukelia vieno ar kito aktoriaus vaidyba. Pats stengiuosi savo vaidyba perteikti žiūrovui kokių nors emocijų.

Kadras iš filmo "Svajotojaii" ("The Dreamers).

Spektaklį statyti pabūgo

– Jau turite režisieriaus patirties, o kaip reaguotumėte į siūlymą statyti spektaklį?

– Kai mokiausi teatro mokykloje, norėjau statyti Jeano–Louis Bory pjesę „Žalios akys“. Tai istorija apie tris vyrus, kurie pasipriešinimo naciams metu sėdi vienoje gestapo kalėjimo kameroje ir išsiaiškina, kad juos visus išdavė mergina žaliomis akimis Sylvie. Labai norėjau, bet taip ir nepastačiau, nes labai bijojau.

– Kodėl?

– Nežinau, tiesiog bijojau.

Kadras iš filmo "Svajotojaii" ("The Dreamers).

– Tai galbūt kada nors ateityje?

– Taip, žinoma, tą pjesę reikia pastatyti. Labai norėčiau.

– Kuo žavi kinas jus kaip režisierių, kaip aktorių ir kaip žiūrovą?

– Kaip žiūrovą apima jausmas, kad kartu su kitais patiriu tą patį jausmą. Kaip režisierių mane labiausiai traukia darbas su aktoriais. Kaip aktoriui – kiek sudėtingiau, tai greičiausiai santykiai su režisieriumi.

– Kas sunkiau – vaidinti teatro scenoje ar filmuotis?

– Sunku lyginti, nes darbas kine yra atskirų epizodų ir scenų filmavimas. Tai lyg dvi visai skirtingos profesijos. Darbas kine panašus į nedidelius eskizus, o scenoje – jau baigtas paveikslas. Teatras yra labiau ryšys su laiku, o kinas – su erdve. Dvi visiškai atskiros veiklos, nieko bendro. Tas pats, tarsi lygintum slidžių sportą ir krepšinį. Abi profesijos vienodai sudėtingos. Teatre fiziškai sunku, kine – psichologiškai. Nežinau, matyt, nesu toks protingas, kad galėčiau paaiškinti šį ryšį.

Parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"