TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aldona Liobytė: linkėjimai nuo debesėlio

2015 04 04 6:00
Rašytoja Aldona Liobytė savo darbo kambaryje. 1982 metai. Algimanto Žižiūno nuotrauka

Aldonos Liobytės aštuoniasdešimtmečio sukaktis (pirma apskrita jau be pačios rašytojos) 1995-aisiais paminėta puikia knyga – „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“, sudaryta Rūtos Saukienės. Donatas Sauka, regis, irgi galėjo pasirašyti kaip sudarytojas, bet džentelmeniškai liko šešėlyje.

Devyniasdešimtmetis pasitiktas netikėta naujiena – iš archyvų iškeltu rašytojos kūriniu „Kiškelis Baltkakliukas“ ir gražiu „Vilniečių ainių“ klubo vakaru sostinės Chodkevičių rūmuose.

Dabar – šimtmetis. „Tikrąjį“ mėnesį – vasarį – minėtas dar negarsiai, tačiau tokioms sukaktims paprastai skiriami visi metai, o menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, rašytojos augintinės Ramunėlės Jankevičienės dukra, rengia A. Liobytės laiškų tomą. Turėtų būti skaitymo malonumo ir daug visko, kas papildys A. Liobytės portretą.

Taip įvairiomis detalėmis jį papildė neseniai „Rubinaityje“ paskelbti A. Liobytės laiškai Bronei Buivydaitei. Apie to meto leidyklos darbuotojo darbus darbelius, rūpesčius, sumanymus, svajones, dvejones ir realybės žirkles.

Vilniaus gėlininko dukra Aldona Liobytė./Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

George Sand

Kai apie sukaktuvininkus ir jų nuopelnus rašydavo A. Liobytė, iš visų jėgų stengdavosi, kad būtų gyvai, šmaikščiai, vingriai, nuosakiai, išmoningai. Nors šiame žanre, kaip ir kone visuose kituose tuometinėje spaudoje, vyravo kalkės ir klišės. Atrodytų, A. Liobytė gana lengvai suskaldydavo monolitą. Bet – impulsyvios, artistiškos diskusijos su leidinių redaktoriais ne visada baigdavosi sėkme, ir jei autorė neatsiimdavo teksto, būdavo paredaguojama.

Savo laisvu užmoju ji sutrikdė ir pačią sukaktuvininkę, jau į garbų amžių įžengusią dievobaimingą B. Buivydaitę, kai šios septyniasdešimtmečio proga panoro kalbėti apie „meilės reikalus“. Betgi A. Liobytė buvo teisi! B. Buivydaitė – visų pirma Tyrų Duktė, ir pirmajame jos rinkinyje „Vasaros šnekos“ – bučiniai ir meilė kiekviename eilėraštyje. Knygutę recenzavęs Adomas Jakštas netpasiūlė jai pasikeisti slapyvardį: iš Tyrų Dukters į Bučkių Juzę.

Gal A. Liobytė prisiminė ir savo romantinių polėkių laikus, kai žaismingai ir ne be pagrindo tituluodavosi George Sand?

O kai A. Liobytei sukako penkiasdešimt, buvusios jos redakcijos redaktorės Rūta Butkutė (Saukienė) ir Irena Olšauskaitė (Rudokienė) „Pergalėje“ stebėjosi jubiliatės jaunatviškumu: „50 metų... jubiliejus... Kaip surišti šias sąvokas su Aldonos Liobytės asmenybe? Tiek joje jaunystės, šviesos, energijos, smalsumo visam kam pasaulyje, kad nejučiom vaizduojiesi ją dvidešimtmetę – dar neseniai iš gimnazijos suolo išėjusią Vilniaus universiteto studentę, jau tada beatodairiškai pamilusią literatūrą ir scenos meną.“

Brangios ypatybės

Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje A. Liobytė ir vedėjavo, ir telkė naujus autorius ir dailininkus iliustruotojus, ir redagavo, ir vertė (iš lenkų ir rusų kalbų). Kai iš šio darbo išėjo, kolegos pajuto, kaip trūksta entuziastingo žmogaus, savo „branduoline energija“ užkrečiančio kitus džiaugsmingai kurti. Štai buvusio jos bendradarbio Jurgio Tornau prisipažinimas – ištrauka iš laiško A. Liobytei, saugomo Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA):

„Dabar galiu ir pasakyti, už ką aš vertinau Jūsų darbą (...). Visų pirma, Jūs buvote plačiai susipažinusi su vaikų literatūra, gerai ją pažinojote, atskirais laikotarpiais (ypač seniau) sekėte visas naujienas, domėjotės tuo, kas išeina pas mus ir kitur, vienu žodžiu, buvot tos literatūros žinovas ir mylėtojas. Tai brangi ypatybė. Antra, jūs turėjote gerą literatūrinį skonį: be šios ypatybės aš neįsivaizduoju leidyklos darbuotojo. Trečia, Jūs mokėjote dirbti su rankraščiais, žinojote autorių galimybes ir tikrai daug žmonių „įvedėte“ literatūron. Čia labai didelis nuopelnas. Ketvirta, Jūs sugebėjote dirbti su redaktoriais, pamokyti juos, t. y. redaktoriai turėjo iš ko pasimokyti; o be to, redakcijos nariai savo kolektyvėlį vertino, ir tas jau daug reiškia. Bet bene svarbiausias bruožas, kuris gal pagimdė visus kitus, – Jumyse ruseno kūrybinė kibirkštėlė, kuri darė Jus žmogų galvojantį, einantį pirmyn, besiveržiantį bent dalį bendro darbo padaryti kūrybišką. O žmogų, kuris nesustingsta, kuriame kaupiasi kūrybinė energija, reikia labiausiai vertinti. Ir patikėkite, dažnai man sunku ant dūšios, kad aš nesugebu reikiamai sužadinti savo bendradarbių tarpe tą kibirkštėlę, tą norą veržtis pirmyn.“

Vyriausiasis redaktorius J. Tornau buvo itin griežtas, principingas darbuotojas. Netgi tokiai gebančiai bendrauti A. Liobytei dėl to griežtumo teko išlieti nemažai ašarų.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė. 1939 metai./Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Melioratorius P. Širvys

O čia Dominyko Urbo prisiminimai (rankraštis irgi LLMA): „Gamybiniuose pasitarimuose – baisūs kantrybės išbandymai. Liobytė mokėjo laikytis: stebėjomės ir gėrėjomės, ką reiškia turėti aktorinę mokyklą.“ D. Urbas liudija, kad A. Liobytė į savo redakciją norėjusi atvilioti vyrų. „Man moterų nereikia, aš pati moteris“, – buvusi jos frazė.

Prisiminimų, tiksliau, jų apmatų autorius kolegę apibūdino kaip nepaprasto galvotumo žmogų, žaibiškos reakcijos, valingą ir organizuotą, kupiną iniciatyvų: „Ką perskaičiusi ar išklausiusi, įsiminė ilgam ir mokėjo pritaikyti.“ – „Subūrė „nimbą“ apie save – neetatinių bendradarbių, kūrybingų. Tie lankydavo ją Leidykloj ir namuose (pobūviai).“ – „Būdama neeilinės erudicijos, vadovavo pati dailininkams iliustratoriams.“

Iš LLMA saugomo A. Liobytės laiško (maždaug 1960 metų) poetui Pauliui Širviui paaiškėja, kad būta sumanymo leisti knygelę vaikams apie pelkių sausinimą. Autoriumi pasirinktas P. Širvys, dailininke – Irena Žemaitytė (Geniušienė). Ir štai A. Liobytė pradeda laišką kreipiniu: „Mielas draugas Širvy“. Gal kiek nepasitikėdama ne jo galimybėmis, bet pareigingumu, siūlo: „Pasvarstykim, ką iš tikrųjų su šia knygele galima padaryti“. Ir gana smulkiai išdėsto savo sumanymą, knygelės viziją – ką ir kaip reikėtų parašyti. Žaismingai „apsidrausdama“: „Kiek mūsų bobiškos galvos neša, sustatėme tokį planelį.“ Ką liudija laiškas? Švelnų A. Liobytės diktatą, bet sykiu ir geranoriškumą, retą dosnumą. Ir tą pačią „šmaikščiąją rezistenciją“. Netikėtas sumanymas: kūrinėlyje melioraciją pateikti ne kaip ūkio laimėjimą, bet pirmiausia kaip skriaudą gamtai. Pelkių paukščiai gauna vaikų laišką: suaugusieji sausins pelkes, kraustykitės į rezervatą (pavyzdžiui, Žuvinto). Gandras, paukščių tarybos įpareigotas, žmonėms pateikia ultimatumą: jeigu jūs griaunate mūsų namus, išskrisime į šiltuosius kraštus ir niekada negrįšime...

Vis dėlto šis smagus siužeto pasufleravimas (padovanojimas) su P. Širvio literatūriniu amplua sunkiai susiejamas.

Miko laiškai Mišai

Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste, anot jos pačios, gimusi A. Liobytė ilgą laiką gyveno Žvėryne, mediniame name A. Mickevičiaus gatvėje, visai šalia dabartinės „Lietuvos žinių“ redakcijos. Ir Petras Repšys, ir Mikalojus Vilutis, prisiminę jos namų atmosferą, kalba tarsi apie kokį kultūros saloną.

Nemažai daiktų iš tų namų po rašytojos mirties pateko į Vilniaus rašytojų muziejų, o jį uždarius – į Maironio lietuvių literatūros muziejų Kaune, Vaikų literatūros padalinį, ir buvo labai gražiai pristatyti lankytojams. Ekspoziciją atnaujinus, dalis jų persikėlė į saugyklas. Tarp A. Liobytės memorialinių daiktų – senieji mediniai dievukai, žalvariu kaustyta kraičio skrynia, gintarais inkrustuota rankšluostinė, klumpės, naminiai raštuoti audeklai... Rašomasis stalas, dvi knygų spintos... Puošnūs antikvariniai baldai: kėdės su pintais ažūriniais atlošais ir sekreteras, išdrožinėtas medžioklės motyvais... Paveikslų rinkinys: Vytautas Ciplijauskas, Juzefa Čeičytė, P. Repšys, jos knygas iliustravusių dailininkų darbai...

Šalia A. Liobytės (Paškevičių) namų – Vilučių medinukas: A. Liobytės sesers Emilijos ir jos vyro, irgi dailininko Jono Vilučio. Jų sūnus žinomas grafikas Mikalojus Vilutis savo rašiniuose vis prisimena tetą Aldutę kaip asmenybę, padariusią jam didžiulę įtaką.

Mikas – vienos A. Liobytės knygos herojus. Aišku, kad prototipas – sūnėnas. Maskvos leidyklos „Detskaja literatura“ užsakymu parašyta knyga apie Lietuvą nebuvo išleista. A. Liobytė sumanė tokią formą – kraštas bus pristatomas meno mokyklos moksleivio Miko laiškais bendraamžiui leningradiečiui Mišai.

Maskvos užsakymas rodo didelį pasitikėjimą lietuvių rašytoja. Gali kilti klausimas – kodėl ji? Laiške leidėjams A. Liobytė irgi stebisi kuklindamasi: „Aš juk nesu lietuvių literatūros žvaigždė.“ Aišku, pasitikėjimas neatsirado tuščioje vietoje. A. Liobytė buvo parašiusi lietuvių vaikų literatūros apžvalgas 1955 ir 1957 metais Leningrade rengtiems leidiniams. Recenzentai pripažino, kad tai padaryta „gerai išmanant reikalą“, „raštingai“. Tikrai, A. Liobytė būtų galėjusi tapti vaikų literatūros tyrinėtoja.

Galbūt dar vienas argumentas – rusų kalba jau buvo pasirodę A. Liobytės pjesių ir pasakų. (Ji pabrėždavo, kad visa tai – jai nesikišant.)

Kodėl knyga neišėjo? Visų pirma, tekstas buvo pernelyg nutolęs nuo tuomečių kanonų, reikalaujamo atskleisti gyvenimo. Žodžiu, sovietiškumo, nors septintasis Miko laiškas ir dėstė apie chemijos pramonę, aštuntasis lyg ir smerkė: „Kad ją kur galas, tą Ameriką“.

Bet gal ne vien tai. Knygos pasakotojas nelabai primena moksleiviuką. Iškart matyti, kad tai – brandus žmogus, apie daug ką turintis „kitokią“, savitą nuomonę, ją dėstantis svariais argumentais. A. Liobytė perteikė savą pasaulio suvokimą. Ką matė aplinkui, kas rūpėjo jai. Su įvairiausiomis digresijomis (ar viskas būtų sudominę „sąjunginį“ skaitytoją? – diskutuotinas klausimas), gana ironiškai. Ir – su auksaburne šnekovo aistra, kuri buvo jos savitumas ir jėga, tačiau ne sykį ir koją pakišdavo: pjesėms sukliudydavo pasiekti sceną, knygų rankraščiams – spaustuvę.

Namas Vilniuje, Žvėryne, kur gyveno Aldona Liobytė. 2015 metai./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Maža mūsų šalis

Laiškuose Mišai – A. Liobytės impulsyvumas ir visa tai, ką vadiname „šmaikščiąja rezistencija“. Mažulytis pavyzdys iš pasakojimo apie Vilniaus Antakalnį: „Antakalny nusipelnę mūsų kraštui pensininkai, beveik revoliucijos veikėjai turi savo gražius, modernius namus (...)“. Atkreipėte dėmesį į tą „beveik“? Kaip iš gero pamfleto.

Apie kolektyvinių sodų bumą („žaliąjį pablūdimą“) Mikas (A. Liobytė) svarsto irgi šaipūniškai: „Tu pasakysi – smulkiaburžuazinis nuosavybės jausmas, pelno vaikymasis... Kad to pelno – nė pauostyt. Ir dar kokių dešimt metų jokios naudos iš to sodo nebus, kaip sako mama, tik reikia jan dėti laiką, pinigus, rūpesčius – kaip į kiaurą maišą. Tėtis tyli, po kiekvienos eilinės nesėkmės labiau įninka į sodininkystės knygas, o pirmąsias braškes atnešė taip triumfuodamas, tartum jos būtų auksinės... Žinoma, mes dar netunkam nuo savo daržo – tiek, kad tėvams yra kur laikas praleisti.“

Auksaburnis Mikas raito išsamius pasakojimus apie meno mokyklos moksleivių viešnages pas žinomus dailininkus. Kad ir Telesforą Kulakauską: „Tai geraširdis apskrituolis, kurio nosis – nunokusios slyvos spalvos, o plikę puošia du dailiai sušukuoti plaukai, augą kažin kur paausy ir rūpestingai atversti aukštai kaktai papuošti. Kai mūsų dėstytojas klausia, kaip jo sveikata (...), jis atsako: „Kai negeriu – sergu, kai geriu – sveikas“. Mūsų dėstytojas suglumsta ir žiūri į mus, ar nesame paveikti demoralizuojančio vyresniosios kartos poveikio...“

O čia A. Liobytė apie savo dailininkų „nimbą“: „Mūsų mažą šalį užplūdo talentingų grafikų derlius – ar iš balos jų tiek pridygo! Žilytė, Steponavičius, Krasauskas, Makūnaitė, Valius, Valiuvienė, Gibavičius, Surgailienė, Paškauskaitė, Skirutytė, Kisarauskas, Juodikaitis...“ Verta pabrėžti – A. Liobytė rašo: „mūsų šalį“, o ne: „mūsų respubliką“ ar kaip kitaip.

Apie rašytojus irgi yra, bene daugiausia apie Kazį Sają. Gyvai ir kandžiai: „O va su slidėmis ant pečių ir su mergaite kaip stirna prie šalies skuodžia paskutinysis piemenėlis mūsų literatūroje – Kazys Saja. (...) Linksmas, gražios šypsenos, geltonplaukis garbanius, atlėpausis (...). Žvejas, aludaris, automobilistas, slidžių ir gamtos mylėtojas – va koks tas Saja, į kurį iš tolo dūsauja mano sesuo ir bent tuzinas jos draugių...“

Knyga apie Lietuvą labai įdomi kaip A. Liobytės kūrybinio palikimo faktas, bet kažin ar ja besusidomėtų šiandienos leidėjai.

Chemiškai išvalyta literatūra

Pjesė „Žvaigždės negęsta“ irgi „pravirto“ (A. Liobytės žodis). Nebuvo pastatyta. Nors planuota – net ir įrašyta radijuje, bet netransliuota. Jaunimo, beglobių vaikų ir kitomis moralinėmis temomis. Įstrigo visų pirma dėl „tarybinės tikrovės juodinimo“. Antra... Rašytojos bičiulė dailininkė, scenografė J. Čeičytė, tada jau turėjusi nemažai teatrinės praktikos, prisimena, kaip mėgino pasakyti autorei, jog pjesę nepatrauklią, nesklandžią daro per didelis žodingumas („Kaip aktoriams reikės išdeklamuoti tokius dialogus-monologus?“), stabdantis veiksmą, sumenkinantis įtaigą. Ir kaip skaudžiai sureagavo A. Liobytė. Nesiginčijo, tik nuščiuvo, nutilo (paprastai ji nepasiduodavo). J. Čeičytė paskui gailėjosi, kam taip smarkiai kritikavo, nes jai pasirodė, kad A. Liobytė rankraštį po to pokalbio sunaikino. Nesunaikino, jis taip pat atsidūrė LLMA fonduose.

A. Liobytė puikiai matė ir suvokė savo meto dramaturgijos, ypač vaikams ir jaunimui, bėdas. Tiksliai ir vaizdžiai jas įvardijo. Štai visa tirada iš padrikų A. Liobytės užrašų, rengtų, matyt, kokiam nors dramaturgų seminarui: „Chemiškai išvalyta nuo sunkių, keblių temų, pavyzdžiui, žiaurumo, girtuoklysčių, vagysčių, tėvų nesantaikos, šeimos irimo, moralinės atsakomybės; nėra jausmų pabudimo – nenubunda nei mergaičių koketerija, nei jausmai draugui ar mokytojui; gyvenimas suredaguotas, jokio estetinio auklėjimo, jausmų ugdymo; vyrauja trafaretai: fantazijos, nuotykio, išradingumo, minties; idėjų ir moralų tabletės; be šaknų, be kultūros, be praeities; vaikai gerbia ir prižiūri tik karių kapus; jokių galvosūkių, nebent perauklėti dvejetukininką ar nedrausmingą pionierių; daugiau informacijos nei akcijos...“

Įspūdinga, pagrįsta kritika. Tiesa, pjesės „Žvaigždės negęsta“ pavyzdys sako, kad vien gerų norų nepakanka, o tarp sumanymo ir geidžiamo rezultato būtinai įsiterpia įvairių kliūčių.

Pasakėlės „Žąsytės Gagytės nuotykiai“ rankraštis tikrai gali būti sunaikintas. Išlikęs tik titulinis lapas (LLMA). Taigi A. Liobytės parašyta gerokai daugiau nei išleista. Ir inscenizuota daugiau – ne vien plačiausiai scenose išgarsėję veikalai: Antano Vienuolio „Paskenduolė“, Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“ ir „Meisteris ir sūnūs“ (dirbta drauge su Kazimiera Kymantaite). LRT radijo fonduose yra spektaklio „Aukštujų Šimonių likimas“ pagal Ievos Simonaitytės romaną įrašas, radiofonizacijos autorė – A. Liobytė. Rašytoja parengė ir Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės“ inscenizaciją. Vaidinti radijuje pritaikė kelis Žemaitės apsakymus. Tik fragmentai išliko Vinco Pietario „Algimanto“ inscenizacijos ir scenarijaus, „Op op kas ten, Nemunėli“ pagal P. Cvirkos tekstus vaidinti gamtoje.

Ir dar kartą P. Cvirka: „Deputatas“, A. Liobytės inscenizuota P. Cvirkos novelė. Dar ne viskas: libretas operai pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Sukilėliai“; Vinco Krėvės „Skirgailos“ dramaturginė redakcija; liaudies dainų montažas; Salomėjos Nėries poezijos montažas. Prisilietimai prie mūsų literatūros klasikos.

Ką turėdavo galvoje A. Liobytė, artistiškai gindamasi nesanti rašytoja? Galbūt tai, kad nemaža dalis jos darbų – perkūrimai, adaptavimai, išdailos, stilizacijos? Bet ir tam reikia rašytojo talento, išmanymo, skonio.

Iš rankraštinio palikimo

Be kita ko, ji planavo perpasakoti „Vilniaus padavimus“, dalį sumanymo įgyvendino (kai kas buvo išspausdinta periodikoje).

Straipsnius irgi norėjo surinkti į vieną vietą, o knygai sumanė pavadinimą „Pašnekesiai su mūzomis“. Pirmoje dalyje „Nuo rankraščio iki knygos“ būtų buvę tekstai, skirti suaugusiųjų literatūrai, antroje – „Tarp sapno ir debesėlio“ – rašiniai apie vaikų literatūrą, o didžiajai meilei – teatrui – paskirta trečia dalis „Aikštingoji teatro mūza“. Sumanymas taip ir liko vien gražūs norai.

Ar skyriuje „Tarp sapno ir debesėlio“ autorė norėjo matyti Liūnės Janušytės „Pirmųjų dienų“ (1948) recenziją? Juozas Macevičius, tuometis „Tiesos“ laikraščio darbuotojas, recenzijos rankraštyje įrašė tokį verdiktą: perdėm neigiama, parašyta „Naujosios Romuvos“ stiliumi, nespausdintina. „Naujosios Romuvos“ stiliumi! Geresnio komplimento nė nesugalvosi. A. Liobytė iš peties sudirbo labai greit tarybine rašytoja tapusios L. Janušytės apysaką. (O gal būta ir kokių „moteriškų“ sąskaitų?) Apskritai ji buvo reikli, priekabi kritikė. „Vagos“ leidykla jai kartkarčiais duodavo įvertinti rankraščius, parašyti vadinamąsias vidines recenzijas. Ir daug kam A. Liobytė buvo negailestinga.

Pavyzdžiui, aptardama Juditos Vaičiūnaitės pjesių vaikams „Mėnulio gėlė“ rankraštį, ji pradeda gana teigiamu įvertinimu, bet netrukus perspėja: „O dabar prasidės „tačiau“, nes be „tačiau“ nėra recenzijos.“ Ir tie „tačiau“ dėstomi šešiuose mašinraščio puslapiuose. Dėl pjesių vaikams gerokai papešiota ir Violeta Palčinskaitė, ir Sigitas Geda, nekalbant jau apie ne tokius garsius autorius (ne vienas rankraštis leidyklos buvo atmestas – dėl gausių kritinių pastabų). Vidinės recenzijos, kaip ir laiškai, A. Liobytei buvo tribūna, ji dėstydavo įdomią, platų akiratį liudijančią nuomonę apie įvairius dalykus. Tarkim, įterpė emocingai aprašytus Vitalijaus Mazūro spektaklio pagal S. Gedos „Baltojo Nieko daineles“ „Lėlės“ teatre įspūdžius.

Ir moderniosiose literatūros teorijose A. Liobytė buvo pasikausčiusi (matyt, žinių prisisėmusi iš lenkiškos lektūros). Viename laiške J. Tornau ji dėsto, kad yra ir kitokių kūrinio nagrinėjimo ir vertinimo būdų nei „marksistinis“. Ir vardija, žeria realijas, tokius terminus, kokiais studentai filologai laisvai operuoti įprato jau tik atkurtos Nepriklausomybės laikais.

Ir išvertė A. Liobytė daugiau nei išleista knygomis. Juk dar yra pjesės, statytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Pavyzdžiui, „Karalius Motiejukas Pirmasis“ (versta su Janina Degutyte), pagal kurią Kauno dramos teatre buvo pastatytas vaikų itin pamėgtas spektaklis. Iš lenkų kalbos A. Liobytė išvertė Monikos Mironaitės nusižiūrėtą „Renkuosi drąsą“, sceninę kompoziciją iš Rosos Luxembourg laiškų ir kitų tekstų. Iš viso – daugiau nei dešimt scenos veikalų. Bandymai versti iš vokiečių kalbos – Johanneso Bobrowskio apsakymai „Lietuviška istorija“, „Laiškas iš Amerikos“, „Raudonas akmuo“ (rankraščiai LLMA).

***

1977 metų kovo 10 dieną rašytą autobiografiją A. Liobytė užbaigė taip: „Sakau – civilizacija, sakau – pažanga, o pati sau tariu: metas pasivaikščioti debesėliais. Bet ir nuo debesėlio linkėsiu Jums sveikatos ir pakajaus.“

A. Liobytės laiškų (mums) knygos laukiame kaip tokių mielų linkėjimų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"