TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Amatas iš rankų - į rankas

2015 09 20 6:00
Savo namų interjerą kūrė grimo dailininkė Dalia Žakytė-Bučienė, iš mamos, kostiumų dailininkės, paveldėjusi pomėgį gaminti smulkius meno kūrinius, ir jos vyras Almantas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Grimo dailininkę Dalią Žakytę-Bučienę į teatrą vesdavosi mama, kostiumų dailininkė Eugenija Žakytė. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) kostiumininkės istorija papasakota ir knygoje, ir filme.

E. Žakytė į Lietuvą atvyko slėptis nuo tremties. Norėjo būti grimuotoja, o netikėtai atsidūrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) kostiumų skyriuje. Iš repeticijų nuspėdavo, ar žiūrovai lankys spektaklį, ir labiausiai nemėgo juodos spalvos, nes scenoje ji išnyksta.

E. Žakytės dukra Dalia anaiptol neplanavo savo gyvenimo sieti su teatru. Ir vis dėlto iki šiol su vyru dirba Vilniaus mažajame teatre (VMT). Kaip sako Dalia, Lietuvos teatro grimuotojų mokykla kukli. Be to, moteris kuria istorines šukuosenas, moko jų per paskaitas – sukauptas žinias, patirtį ir įgūdžius perduoda kitiems, lygiai taip, kaip ir pati išmoko savo amato.

Dalia vadina save teatro vaiku. /Asmeninio albumo nuotraukos

Personažą kuria su aktoriumi

Grimo specialistai geba pakeisti aktoriaus veido bruožus, gamina pastižą – prisegamus plaukus, ūsus, antakius ir kitus dirbinius iš natūralių ar dirbtino pluošto plaukų. Specifinis yra ir teatro apšvietimas – visa tai reikia apmąstyti grimuotojai. „Tenka sendinti ir jauninti, gražinti ir bjaurinti – aktorius išeina į sceną ir jau yra nebe jis, - pasakojo D. Žakytė-Bučienė. – Kurdama personažą turi įtikti režisieriui, aktoriui ir kostiumų dailininkui. Šiame mūšio lauke visąlaik palaikau aktoriaus poziciją, nes jam grimas turi padėti vaidinti.“

Į spektaklio kūrimo procesą nuolat įsitraukia ir Dalia – kartu su aktorumi ieško personažo priešistorės, paprašo, kad jis pasakytų, ką vaidins pirmuoju asmeniu. „Klausiu: „Papasakok man apie tai, kaip save įsivaizduoji?“ Tuomet kartu ieškome tinkančio grimo. Svarbi ir šukuosena, nes Mažajame teatre – žiūrovas arti scenos. Didesnėje salėje artistą turi matyti ir žiūrovai, sėdintys paskutinėse eilėse. Tokiu atveju jis - ryškus ir išraiškingas. Tai ne gyvenimas, o scena“, - juokėsi 20 metų LNDT dirbusi moteris.

Teatro grimo ji nestudijavo – prieš tris dešimtmečius darbo priemones (makiažą, teptukus ir valiklius) iš turimų išteklių gamindavosi pačios grimuotojos. Inspiracijų pasisemdavo iš Romualdo Juknevičiaus knygos, kurioje paveikslai piešti ir įklijuoti ranka. Dar vieną knygą buvo išleidęs aktorius Jonas Lalas. Ir dabar šio meno išmokstama iš kitų. Kaip sako Dalia: „Iš lūpų - į lūpas, iš rankų - į rankas“.

Teatre moterys vadinamos mergautinėmis pavardėmis – taip Lietuvos nacionaliniame teatre yra dirbusios jau dvi Žakytės.

Grimo mada

Anksčiau teatras buvo realistinis ir nei vyrai, nei moterys nesirodydavo scenoje be perukų. Kai Dalia atėjo į teatrą, grimavosi tik moterys. Atkūrus nepriklausomybę renesansą išgyveno ir grimuotojos – priemonių jau buvo galima gauti iš Vakarų. „Norisi kostiuminių, istorinių pastatymų. Patinka dirbti su Juozu Statkevičiumi, iki šiol įdomu ruošti aktorius Rimo Tumino „Mistrui“, - paklausta, kokio žanro spektaklius mėgsta, teigė pašnekovė.

Premjeras ji lygino su vaiko gimimu. „Man premjeros – didelė šventė, ilgas procesas, ieškojimas ir laukimas, kurio pabaigoje susirenkame, aptariame ir džiaugiamės spektakliu“, - šypsodamasi tikino Dalia. Žinoma, jos darbe yra ir rutinos – R. Tumino „Madagaskaras“ bus rodomas 300-ąjį kartą. O spektaklio kostiumai ir šukuosenos nesikeičia – kokie pasirodė 2004 metais, tokie turi būti iki šiol.

D. Žakytė-Bučienė rengia paskaitas – istorinių šukuosenų meno moko ir kitus. Norėtų, kad atsirastų grimo mokykla, kurioje teatro grimuotojai rengtų naujus plataus profilio (teatro, televizijos, madų šou) specialistus. „Nusprendžiau mokyti, nes turiu profesinių ligų – darbas stovimas, reikia jėgos tvirtai surišti plaukus. Kad šukuosena laikytųsi visą šokio spektaklį arba kad nebūtų kaip aktorei Eglei Gabrėnaitei, kai per spektaklį kolegė pagriebė už pririštos kasos ir ją nurovė“, - prisiminė Dalia, aktorių vadinama geležine rankele.

Eiti į sceną ruošiamos baleto artistės.

Namie – šeimos medis

E. Žakytė į Vilnių atvyko iš Latvijos – bėgo, kad nebūtų išvežta į Sibirą. 1957 metais jai buvo pasiūlyta ateiti į LNOBT. Norėjo būti grimuotoja, bet tapo kostiumų dailininke. Dirbo LNDT, čia sukaupė kostiumų archyvą, meninėje aplinkoje augino ir dukrą. Apie Eugenijos gyvenimą Mykolas Sluckis parašė knygą „Svetimos aistros“, latvių režisierius Janis Streičas ją ekranizavo.

„Sutapimas, kad ir aš teatre atsidūriau netikėtai, kai prireikė pakeisti grimuotoją. Bet nenorėjau eiti – buvau užaugusi teatre, aktoriai man skaitydavo knygas, mintinai mokėjau visus tekstus. Kartą vieną spektaklį žiūrėjau iš ložės, vaidino Gražina Kernagienė. Aktorė padarė pauzę, o aš iš tos ložės visą jos tekstą mintinai išbėriau“, - apie vaikystės pavaidinimus pasakojo Dalia.

Su vyru Almantu susipažino taip pat teatre. Dabar jie kartu dirba VMT. Sako, nedideliame teatre visi savi, kaip šeima. Iš gastrolių svetur Dalia ir Almantas kaskart parsiveža po varpelį – namie sukaupė nemažą kolekciją. Didžiausią įspūdį paliko Kolumbija ir Islandija, dar būtinai norėtų ten sugrįžti.

Savo namų interjerą kūrė patys – Almantas, teatro scenos padalinio vadovas, detales – Dalia, iš mamos paveldėjusi darbščias rankas. „Mėgstu smulkmenas ir senas nuotraukas“, - kalbėjo moteris, rodydama įrėmintas ir ant sienos sukabintas senelių, tėvų bei savo vaikystės fotografijas. Remontuodami butą jie rado nišą – ten sudėjo nuotraukas ir šeimos istoriją, o paskui vėl užmūrijo.

Monika Mironaitė rašė: „Miela drauge Žakyte! Matai mano pagurklį? O dar sako – „ach, kaip jaunai atrodai!“ Deja, metų nepaslėpsi. Atsimink, kaip abi „kūrėm“ tą nelaimingą šalmą.“

Mama – visų mama

E. Žakytė dukrai sakydavo: „Jei nemėgsti žiūrėti repeticijų, nesi teatro žmogus.“ Dalia iki šiol sceną apeina pro užkulisius, pasižiūri generalines repeticijas, bet pamena, kad mama iš anksto galėdavo nuspėti, ar spektaklis sulauks sėkmės. Žakyčių profesijas choreografė Anželika Cholina yra pavadinusi „pilkųjų kardinolų“ profesijomis: nors jų scenoje nematyti, indėlis į kiekvieną spektaklį – nepamatuojamas.

„Mama buvo meniškos sielos, irgi kurdavo dėl aktoriaus, siūdavo ne tik drabužius, bet ir galvos apdangalus. Namie būdavo pilna moterų, virdavo gyvenimas. Ją visi mylėjo, ji buvo teatro siela. Mano mama buvo visų mama“, - prisiminė Dalia ir parodė Monikos Mironaitės nuotrauką, kurios kitoje pusėje aktorė paliko užrašą E. Žakytei: „Miela drauge Žakyte! Matai mano pagurklį? O dar sako – „ach, kaip jaunai atrodai!“ Deja, metų nepaslėpsi. Atsimink, kaip abi „kūrėm“ tą nelaimingą šalmą (1973 metai)."

Grimerinėje sukasi aktoriai, režisierius ir kostiumų dailininkas.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"