TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Amerika - geras kraštas, bet..."

2008 07 28 0:00
Šimtmečio sukaktį pasitinkantis J.Kučinskas ir dabar neleidžia sau dykaduoniauti.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Išvažiavau iš Lietuvos trisdešimt šešerių, grįžau senis, - sako Jonas Kučinskas, Gerontologijos ir reabilitacijos centro Vilniaus Jeruzalėje gyventojas, rugpjūčio pabaigoje švęsiantis šimto metų sukaktį. Prieš keletą metų jis grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Lietuvoje miškininkas, Amerikoje - automobilių pramonės dizaineris, J.Kučinskas Vilniaus oro uoste išlipo neapsikrovęs dviem lagaminais. Net asmenines nuotraukas ne visas pasiėmė, daugumą sunaikino. Dabartinio būsto sienas puošia du parsivežti jau mirusios bičiulės kanadietės lietuvės dailininkės siuvinėti paveikslai. Jau daugelis J.Kučinsko bičiulių iškeliavę į Anapilį. "Kas gi taip ilgai gyvens?" - juokiasi senolis. Bet su tais keliais, kurie dar liko, jis susirašinėja.

Lietuviai išeivijoje nepasimetė

Iki šių metų balandžio vyriausia Gerontologijos ir reabilitacijos centro gyventoja buvo gera J.Kučinsko pažįstama kanklininkė Ona Mikulskienė. Jis ją prisimena iš "Čiurlionio" ansamblio koncertų Vokietijoje, lietuvių pabėgėlių stovyklose, kurias J.Kučinskas prisimena taip: "Gyvenimas virė! Vaikai mokėsi, jaunimas šoko, dainavo ir rengė koncertus, įsisteigė skautų ir ateitininkų būreliai, atsirado spauda. Išeivijoje nepasimetėme. Nors ir blogomis sąlygomis, kūrėme savo mažą Lietuvą."

Tada pabėgėliai tikėjo, kad pasitraukė jie neilgam, jog dar truputį pakentės ir sugrįš į savo kraštą. Iki dabartinio atvykimo J.Kučinskas tėvynėje lankėsi du kartus. Pirmąsyk - "prie bolševikų": penkias dienas prasėdėjo Vilniuje, daugiausia "dolerinėje". Pajuto slogias nuotaikas. Kitąkart - jau atkūrus Nepriklausomybę, svarstydamas galimybę grįžti. Tačiau ir tada patyrė liūdnų įspūdžių. Pabuvęs dvi savaites, pamatė, kaip sugriautas kraštas. Tėviškėje ir kitur iš gražių ūkininkų sodybų belikę vieni akmenys, o kažkada gražiai žaliavę laukai geltonavo nuo garstukų, tiesa, gražiai... Nepasiryžo, su žmona nusprendė, kad nepritaps, išvyko vėl į Ameriką. O savijauta buvo keistoka: tarsi sėdėtų ant tvoros ir nežinotų, į katrą pusę šokti...

"Amerikai jaučiu sentimentų, - prisipažįsta pašnekovas. - Ten pragyvenau daugiau laiko nei Lietuvoje, bet pasakysiu taip: prie jos vis tiek nepripratau, šaknų ten neįleidau."

O dabar apsispręsti nebuvo sunku. "Mirė žmona, - pasakoja J.Kučinskas, - galvoju, kurgi dėtis, sunku bus vienam. Persikėliau į Lemontą, lietuvių koloniją prie Čikagos, arčiau krikšto dukros. Ji dirba akių chirurge, labai užsiėmusi. Po metų apsisprendžiau išvažiuoti į Lietuvą."

Iš Pensilvanijos į Detroitą

1908 metais gimęs J.Kučinskas prisimena ir Didžiuoju vadinamą I pasaulinį karą, ir kaip po to kūrėsi Lietuva: "Pavyzdžiui, Marijampolės burmistras neturėjo iš ko mokėti algų tarnautojams. Pasitarė su rabinu, ką daryti. Rabinas tarp savo tautiečių organizavo rinkliavą ir apmokėjo tas algas... Mokyklose mes buvome mokomi: mylėk savo kraštą. Po ilgų priespaudos metų Lietuva atsigavo, todėl mums ji buvo nepaprasta - šventa. Savo kraštą privalu mylėti, dirbti jo labui ir nebūti vien tik materialistu. Dabar daug kas važiuoja ieškoti darbo kitur - čia mažai moka. Teisybė, per mažai, sunku pragyventi. Bet tu kurk tą kraštą, kad jis būtų geresnis ir kad jame būtų mieliau gyventi. Per 18 metų padaryta didžiulė pažanga! Tik kaip gaila, kad tą pažangą ne visi kuria, kiti išbėga. Jau trūksta gydytojų!"

J.Kučinskas prisimena, kaip lietuviai Amerikoje buvo pelnę gerą vardą. Darbdaviai jo ne kartą yra prašę rekomenduoti savo draugus, pažįstamus lietuvius - kad tie ateitų pas juos dirbti.

"Amerika - geras kraštas, - konstatuoja pašnekovas. - Žmonės nuoširdūs, laisvi. O dirbti reikia daug. Niekas tau nieko neatneš ant lėkštelės padėta, pats turi visko siekti. Jei nerodysi iniciatyvos, taip ir liksi toje pačioje vietoje. Bet jei nori kovoti dėl geresnio likimo, tau visos galimybės."

"Nuo 1944-ųjų gyvenome penkerius metus Vokietijoje, - apžvelgdamas nueitą šimtmečio kelią pasakoja J.Kučinskas, - bet jautėme, kad pasilikti nebus galima. Kai atėjo Amerikos kariuomenė, susipažinome su lietuvių kilmės kariu Charlesu. Jis pažadėjo grįžęs parūpinti mums iškvietimus ir žodį tesėjo. 1949-aisiais išplaukėme į Ameriką, nepaisėme mūsų stovykloje pradėjusių lankytis rusų agentų raginimų grįžti į Lietuvą. Atkeliavom į Pensilvaniją, kur gyveno ir anglių kasyklose dirbo ankstesnieji lietuviai emigrantai. Dabar kasyklos ištuštėjusios. Griebėmės darbų, kokių galėjome gauti: valiau šiukšles, skaldžiau malkas, dažiau namus. Pagalvojau, kad ten mes vis tiek neįsikursim: miestelis senstantis, jaunimas išvyksta, darbų trūksta. Išvažiavom su žmona į Detroitą, automobilių pramonės centrą. Gavau darbą, iš pradžių sunkų, fizinį - irgi menka perspektyva. Pradėjau mokytis automobilių dizaineriu."

Vaikystės romanų krašte

Pasimokęs J.Kučinskas įsidarbino vienoje inžinierių kompanijoje, įgijo praktikos. Nuo tada kaitalioti darboviečių neprireikė - iki pensijos darbavosi didžiausioje tuo metu mašinų gamybos kompanijoje "General Motors", gaminusioje "Cadillac", "Buick", "Oldsmobile", "Chevrolet" ir kitų markių automobilius. (Beje, ši kompanija šiemet irgi švenčia šimtmečio sukaktį - ji įkurta 1908-aisiais.) Pasak pašnekovo, įsitvirtino gerai: "Reikėdavo padaryti eskizus ir brėžinius, kad darbininkas pagal juos padarytų gaminį. Mano rūpestis buvo durys, durų rankenos ir panašiai. Atsiradus kompiuteriams, sunkus darbas palengvėjo. Mes, darbuotojai, turėjome 50 procentų nuolaidą automobiliams. Ir kas dveji metai galėdavome įsigyti naują. Darbininkai, ypač automobilių pramonės, buvo gerai aprūpinti. Kompanija apmokėdavo visas gydymo išlaidas. Dabar visur nelengva, ir Amerikoje. Šalis įsivėlė į sunkų karą. Nematyti kada ir nežinia kaip jis baigsis. Kiek pinigų išleido, nustekeno biudžetą, visas ūkis smunka.

Išdirbęs 20 metų, išėjau į pensiją. Nutariau keltis, kur šilčiau - į Floridą. Ten įsigijom būstą - turėjome gražų butą 25 aukštų name. Mes gyvenome 14-ajame. Ne tik dykaduoniavome ilsėdamiesi prie Atlanto - dirbom įvairiose lietuviškose organizacijose kaip savanoriai. Maiami Beache buvo Lietuvių klubas, ten rinkdavomės savaitgaliais, papietaudavom, pašokdavom. Visada ateidavo ir toks Lietuvos žydas su žmona. Jis jautė simpatiją lietuviams ir tiesiog dievino A.Smetoną, nes tas jo giminaitį, tarnavusį Lietuvos kariuomenėje, buvo paskyręs ūkio viršininku."

Ameriką J.Kučinskas apkeliavo dukart. Nesilankė tik Aliaskoje. Norėjo, bet paprieštaravo pabūgusi žmona: toli, šalta, pavojinga dėl sniego griūčių. Į užsienius besiveržiančių amerikiečių jis neretai paklausdavo: o ar tu pažįsti savo kraštą, ar žinai, kokių jame lobių esama, tiesiog stebuklingų vaizdų?! Pasirodo, ne visiems tai buvo svarbu. "Ypač mane traukė Vakarai, - prisimena J.Kučinskas. - Dar Lietuvoje, būdamas gimnazistas, skaičiau romanus apie indėnus ir svajojau pamatyti tuos kraštus. Pamačiau. Laukiniai Vakarai ir visi tie saliūnai - jau istorija, muziejinis dalykas, o tada dar galėjai sutikti seną žmogų, menantį tolimus praeities laikus ir mielai pasakojantį įvairias istorijas. Įdomu buvo!"

Rugpjūčio pabaigos sukaktuvininkas sakosi nelabai laukiąs, bet gyvenimą prisipažįsta priimantis tokį, koks yra. Ateis jubiliejus ir praeis. Taip, senatvėje nebe viskas domina, tačiau J.Kučinskas visada užsiėmęs: skaito spaudą, rašo laiškus, anksčiau daug vaikščiodavo po apylinkes - Verkių regioninį parką, dabar nebesijaučia toks drąsus, o kad nesustingtų kojos, juda išėjęs į balkonėlį. Jei įsijungia televizorių, tai daugiausia CNN žinias. Kartais iš Amerikos paskambina bičiulis arabas, buvęs namo Floridoje durininkas. Aplanko Lietuvoje gyvenantys giminės. Gerontologijos ir reabilitacijos centre apsigyveno ir buvusi kaimynė Floridoje - Mėta Linkus.

Rūdninkų girios juodalksniai

J.Kučinskas daug prisidėjo rengiant išeivijos lietuvių miškininkų vardyną "Girios aidas", išleistą Čikagoje 1989 metais.

Kaip jis pats atėjo į miškininkus? "Čia dėdės įtaka, - dėsto pašnekovas. - Jis labai mėgo gamtą. Vakarais mes dažnai susėsdavom kur nors ant kalnelio ir klausydavom, kaip miške šurmuliuoja visokie gyvuliai ir paukščiai. Mano tėviškė Marijampolės apskrityje - Išlandžių kaimas - įsikūrusi tarp dviejų ežerų. Dėdė man vis pasakodavo apie paukščius ir gyvūnus, mišką. Pamilau gamtą ir maniau sau - būsiu miškininkas. Baigiau Alytaus miškų mokyklą, keletą metų padirbėjau administracijoje, bet norėjosi platesnio miškų ūkio pažinimo. Tada Dotnuvoje kaip tik atsidarė aukštoji miškininkų mokykla. Įstojau, baigiau. Stengėmės, kad ją perkeltų į Vilnių. Ir perkėlė. Kaip tik tada Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Iš pradžių buvome Vilniaus universiteto skyrius, paskui įsteigė atskirą fakultetą. Aš dirbau laborantu. Viską reikėjo sukurti iš nieko - gavome tik kambarį ir vieną stalą. Be galo daug turėjome dirbti, kol įrengėme šiokį tokį Miškininkystės kabinetą. Kai vokiečiai universitetą uždarė, su žmona išvažiavom į Kauną. Miškų departamente buvau paskirtas tyrimo referentu. Miško tyrimai man labai rūpėjo, bet kokie dar tyrimai per karą! Gavau tokį pavedimą. Už Vilniaus, Rūdninkų girioje, augo puikūs juodalksniai, be šakų, ilgais liemenimis, labai tinkami pramonei. Vokiečiai sumanė išsivežti juos į Vokietiją. Bet privažiuoti iki tos vietos buvo galima tik žiemą, esant stipriam pašalui. Vokiečiai nusprendė nutiesti miško geležinkelį, o rūpintis darbų organizavimu pavedė man. Kaune jokių specialistų neradau, bet Vilniuje - atsirado. Ėjosi visai sklandžiai, gana toli nutiesėm, ir tiltą per Merkį pastatėm, bet kai priartėjom arčiau girios, pasirodė lenkų, rusų ir žydų partizanai ir patarė nešdintis. Pasakė, kad daugiau nebeleisią tiesti. Išsigandę darbininkai kitą dieną nebeatėjo. Patys jautėm, kad to darbo nebaigsim. Vilkinom, kiek galėdami. Todėl, kad tų kelių šimtų darbuotojų vokiečiai nelietė, o būtų išvežę į Vokietiją darbams. Netrukus atėjo rusai."

Iš Amerikos su kitais dokumentais J.Kučinskas parsivežė senąjį lietuvišką pasą. Jis labai pravertė atkuriant Lietuvos pilietybę. Jame - jaunystės nuotrauka, gyvenamosios vietos registracijų žymos. Taip pat įrašas, bylojantis apie vedybas 1936-aisiais Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"