TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Amerikietiškos fantazijos greitai išgaravo

2014 11 29 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Ieva Vozbutaitė-Bieliauskė į Ameriką išvyko būdama vos penkiolikos metų. Devintokę tėvai netrukdydami išleido ten mokytis, patys liko Lietuvoje. Po aštuonerių su puse metų mergina grįžo. "Gyventi Vilniuje man labai labai gera", - džiaugiasi Ieva.

Viešųjų ryšių specialistė I. Vozbutaitė-Bieliauskė turi mėgstamą darbą, mylintį vyrą ir augina du mažus sūnelius. Neseniai iš motinystės atostogų vėl grįžo dirbti ir tikina, kad niekur nėra taip gerai, kaip Vilniuje. "Kuriame dar pasaulio mieste galėčiau pėsčiomis kasdien eiti į darbą, parlėkti per pietų pertrauką namo pažiūrėti, kaip laikosi mano dvejų su puse metų Anupras ir devynių mėnesių Mykolas Jonas? Tai įmanoma tik Vilniuje. Man čia labai gera", - nuoširdžiai šypsosi jauna moteris.

Savo gyvenimo jaukumą Ieva Vozbutaitė-Bielinskė kuria Vilniuje - mieste, kuris jai labai patinka./Asmeninio albumo nuotraukos

Dar vaikas - už Atlanto

Ievos kelias į Ameriką buvo kiek netikėtas: 1995 metais ji, mokydamasi devintoje klasėje, dalyvavo Atviros Lietuvos fondo paskelbtame konkurse moksleiviams, kuriems buvo siūloma dvejų metų mokslo programa Jungtinėse Valstijose. "Esu kilusi iš Joniškio, tuo metu buvome tik antroji atsikūrusios Joniškio gimnazijos karta, prieš mus buvo metais vyresni gimnazistai. Perskaičiusi skelbimą ir paskatinta mokytojos užpildžiau anketą nieko pernelyg nesitikėdama - buvo vos viena vieta į Ameriką, o pretendentų - daugybė. Grįžusi namo tarp kitko užsiminiau tėvams, kad vyksta toks konkursas ir aš jame dalyvauju. Jie pritarė mano sprendimui, tačiau ir aš, ir jie tada nesusimąstėme, kas bus, jeigu laimėsiu", - šypsojosi Ieva. Sėkmingai įveikusi atranką ir Lietuvoje, ir Amerikoje, penkiolikmetė jį laimėjo. "Išvažiavau su vienu lagaminu, kai tau penkiolika metų - niekas nebaugina. Manau, kad mano tėvams buvo kur kas sunkiau nei man - jiems reikėjo ilgam laikui išleisti savo lepūnėlę jaunėlę. Per dvejus metus buvo numatytas tik vienas ilgesnis grįžimas namo pasimokius devynis mėnesius", - prisiminė Ieva.

Moters teigimu, mokydamasi Amerikoje ji sukaupė daug vertingos ne tik kultūrinės, išsilavinimo, bet ir gyvenimo patirties. Esą šeimoje auginta kaip princesė, lepinta tėvų, aštuoneriais metais vyresnio brolio, močiučių ir tetų, atsidūrusi svetimoje šalyje, buvo priversta išmokti gyventi savarankiškai. Ieva įsitikinusi, kad tai užgrūdino jos asmenybę, išugdė charakterį, nors šis metas tikrai nebuvo lengvas.

Likti ar grįžti

Pasimokiusi dvejus metus prestižinėje privačioje mokykloje Pensburge, pusantros valandos kelio nuo Filadelfijos, Pensilvanijos valstijoje, Ieva turėjo spręsti, ką darys toliau. Grįžti į Lietuvą ir mokytis dvyliktoje gimtosios gimnazijos klasėje buvo keblu - laukė egzaminai, o ji mokėsi pagal kitą programą. "Buvo daug abejonių ir svarstymų. Man pasisekė, kad mokyklos vadovybė, į kurią kreipiausi, nutarė toliau mokėti man stipendiją, kad galėčiau baigti mokyklą ten", - teigė pašnekovė. Panaši situacija Ievai susiklostė ir dėl aukštojo mokslo - lietuviško mokyklos baigimo atestato juk neturėjo, stoti Lietuvoje galėjo tik į Vilniaus universiteto užsieniečių grupę. Galėjo rinktis Rygą, bet dėl to mokslo metų viduryje būtų tekę skristi į Rygą iš Amerikos. Tai buvo sudėtinga. Kadangi jau buvo įsisukusi į amerikietišką edukacinę sistemą, pagal ją laikė egzaminus, tad ir stojo ten, kur galėjo gauti visą stipendiją. "Įstojau į kelis universitetus, bet pasirinkau nedidelę privačią, gerai vertinamą Pensilvanijoje mokslo įstaigą, kuri ir mokėjo stipendiją. Jiems buvo patrauklu dar ir tai, kad gerai žaidžiau tenisą. Amerikos universitetams tai - pranašumas", - aiškino Ieva.

Tačiau su savo Alma mater komanda lietuvaitė teniso nežaidė - teko dirbti, kad galėtų išsilaikyti, nes gaunamos stipendijos viskam neužteko. Skirtingai nei Lietuvoje, Amerikos aukštosiose mokyklose studijuojama pagal pasirinktus vadinamuosius studijų paketus - studentas pats susidėlioja tai, kas jį domina, ką nori išmokti. Ieva pasirinko tarptautinius santykius ir ekonomiką. Baigusi aukštąjį mokslą turi dvigubą specialybę.

"Iš Lietuvos išvažiavau mokytis. Manau, tai visą laiką ir glūdėjo mano pasąmonėje - važiuoju mokytis plačiąja prasme. Ir kaip kokia siurbėlė viską siurbiau. Kai baigiau universitetą, iš karto gavau darbą - dirbau finansų analitike. Padirbėjusi metus grįžau į Lietuvą", - prisiminė pašnekovė.

Nelengva ir ten, ir čia

I. Vozbutaitė-Bieliauskė tikino, kad savo kailiu patyrė, jog pieno upės kisieliaus krantais neteka niekur. Svajonių šalimi vadinamoje Amerikoje jai buvo gerai, tačiau nesijautė ten sava. Nepaliko vidinis pojūtis, kad nesi namie. "Manau, kad daugelis žmonių aukojasi dėl savo vaikų, todėl ir važiuoja. O man Lietuvoje niekada nebuvo blogai, aš išvykau mokytis ir tiesiog užtrukau. Amerikoje buvo visko, bet iš esmės ten nesijaučiau sava ir saugi be savo šeimos. Tas jausmas - giluminis, tai ne visada suvoki bėgdamas, gyvendamas kasdienį gyvenimą. Dabar, po daugelio metų, žvelgiu į žmones, kurie išvyko, paskui grįžo, ir matau - dažnas jų turi psichologinių problemų. Būti migrantu nėra lengva, tai palieka randų sieloje. Nekalbu apie tuos žmones, kurie į užsienį bėga nuo bado, maro, prievartos. Pati to nepatyriau, todėl negaliu apie tai spręsti. Tačiau esu įsitikinusi, kad didžiosios pasaulio problemos paprasčiau būtų išspręstos, jeigu jauną, bręstantį žmogų kuriam laikui perkeltume į kitą kultūrą. Tarkime, amerikietį - į kurią nors Afrikos valstybę, rusą - į Belgiją ir pan. Būtent tuo žmogaus raidos tarpsniu, kai jis jaunas, imlus, formuojasi jo asmenybė ir pasaulėžiūra. Tada geriau vieni kitus suprastume", - įsitikinusi Ieva.

Bendraudami žmonės dažnai stebėjosi, kodėl baigusi mokslus ir turinti prestižinį darbą svajonių šalyje Ieva vis dėlto nutarė grįžti į Lietuvą.

"Mudu skirtingi: aš vadybininkė, mano vyras - filosofas, minties ir žodžio žmogus", - sako Ieva.

Prisitaikė iš naujo

Pašnekovės teigimu, kai grįžti namo po ilgo laiko, pirmiausia apima euforija, vėliau ji išgaruoja ir žmogus tarsi smenga į savotišką emocinę duobę - viskas ima erzinti, norisi viską mesti šalin ir grįžti iš kur parvažiavęs. "Kai nuvykau į Ameriką, mokyklos psichologai mums paaiškino, kaip jausimės: po naujumo ir smagumo pojūčio užklups nusivylimo etapas, kurį reikės išgyventi. Lygiai tas pats nutinka grįžusiems žmonėms - tokių emocinių sūpynių neįmanoma išvengti. Visa tai išgyvenau grįžusi, tik čia buvo daug lengviau, nes man labai padėjo mano šeima. Grįžusi nebeturėjau savo aplinkos, draugų. Viską reikėjo susikurti iš naujo", - dėstė pašnekovė.

Ji šmaikštaudama prisipažino, kaip "amerikietė Lietuvoje darbo ieškojo": išsinuomojusi Vilniuje butą suskaičiavo, kiek už jį reikia mokėti, ir pati numatė atlyginimo dydį, kurį darbdavys turėtų jai atseikėti. Gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas, amerikietiški standartai greitai išgaravo, teko prisitaikyti prie lietuviškos realybės.

"Neįsivaizduojate, kokia esu laiminga, kad gyvenu Vilniuje, turiu puikų vyrą, auginu čia savo vaikus. Nesakau, kad ateityje jie nesimokys niekur kitur - tik Lietuvoje, manau jiems, kaip ir man, praverstų tokia patirtis. Juolab kad Amerikoje liko nemažai ryšių, draugų, man ši valstybė visada bus miela ir puiki, tačiau gyvensiu aš čia", - įsitikinusi Ieva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"