TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Amžinas amžinų tiesų kartojimas

2007 04 07 0:00
Savo darbą Valdemaras Isoda vadina tarnyste.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Valdemaras Isoda, su žemaitišku suvalkiečio atkaklumu sostinės Ozo kino salėje rodantis klasikinius praėjusio amžiaus filmus, kiekvieną iš jų pristato lakonišku, spalvingu žodžiu. Tačiau nuvedęs žiūrovus į Andrejaus Tarkovskio erdvę, Valdemaras mums prisipažįsta, kad apie kiną galėtų pasakoti valandų valandas...

Ekrane matome šešiolikmetį jaunuolį, sparčiai žingsniuojantį Vilniaus gatvėmis. Jo risčia, prasidėjusi "Spalio" kino teatre, baigsis "Pergalėje" dar viena jaunystės pergale prieš nuotolį ir laiką. Kartu žengia 1965-ieji... Keičiasi gatvių iškabos ir pavadinimai. Jis visu greičiu leidžiasi Universiteto gatve ir Prezidentūra, kurią tuoj tuoj pasieks, virs Reprezentaciniais tarybinės respublikos rūmais. Nemažindamas spartos, veik apkabinęs senojo pastato kampą, jaunuolis įlekia į Daukanto aikštę, jau pažymėtą Kutuzovo vardu. Tuo momentu rūmų kampą pasiekia solidi trijulė, lėtu oriu žingsniu judanti jaunuoliui priešpriešiais. Susidūrimo nebus, tik lengvas, sakytumei, bičiuliškas prisilietimas alkūne. Šešiolikmetis atsisuks ir staiga suvoks pakankamai pažįstąs pasaulį, kad pažintų rašytojus Jean-Paul Sartre'ą, Simone de Beauvoir ir jų palydovą poetą Eduardą Mieželaitį.

Jeigu apie Valdemarą būtų susukta kino juosta, ji greičiausiai prasidėtų šiuo epizodu - bėgant iš filmo į filmą...

Langas

Per 112 metų nuo brolių Lumiere atradimo Didysis ekranas skaidėsi, mažėjo: į televizoriukus, vėliau - kompiuteriukus, kol paliko maža kibirkštėle kiekvieno mobiliajame telefone. "Tad kas mus vilioja sugrįžti ir atsisėsti priešais tą baltą "drobulėlę"? Ir laukti tamsiame teatre, kol šviesa pasilies ant jos? Kada tai prasidėjo? Nuo "tebūnie šviesa"? - svarsto Valdemaras Isoda. - Manau, kad troškimas matyti ir dėtis į atmintį atsiranda vos gimus, jei ne dar anksčiau. Ar atmeni, kaip vaikystėj autobuse verždavaisi prie lango? "Noliu plie lango, noliu plie lango", - reikalauja vaikas. Visi verždavomės. Smalsumas verčia mus žvalgytis anapus stiklo. Langą laikyčiau kino pirmavaizdžiu. Net ir šeimininkėlės vidury dienos, žiūrėk, vieną akį padėjusios į puodus, kitos neatitraukia nuo televizoriaus. Ir ką jos ten mato? Mato tai, ką nori išvysti. Ką turėjo gyvenime, ko neturėjo, ką galėjo turėti. Visi mes norime pamatyti bent truputėlį savęs, susitapatinti.

Ozo kino salė

Kiekvieną vakarą už sumą, kurios nepakaktų net bokalui alaus, Ozo kino salėje rodomas senas geras kinas. Alus čia nepilstomas, tačiau atėjusieji kaskart gauna sklidiną bokalą, ne - du bokalus skaidrių emocijų ir įspūdžių. Žiūrovų sielas švitina Andrejaus Tarkovskio, Sergejaus Paradžanovo, Tengizo Abuladzės, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Akiros Kurosavos ir daugybės kitų klasikų kūryba. Į muziejus einame dailės šedevrų, į bibliotekas - skaityti knygų, klausytis muzikos įrašų. O baltoje Valdemaro drobėje kasdien atverčiamas vis kitas XX amžiaus kino chrestomatijos puslapis.

Name "prie Cvirkos"

Valdemaras sako gimti dar pataikęs į pirmąją XX amžiaus pusę. "Kai mirė Stalinas, buvau ketverių. Keistas laikas - vieni "bliovė", o partinė kaimynė, iki tol garsiai išpažinusi ideologiją, juokėsi", - jau vėliau suvoktas laikotarpio grimasas prisiminė vyriškis. Jiedu su mama gyvenę name "prie Cvirkos". Cvirkos jau nebuvo, paminklo jam - dar nebuvo, namo seniai nebėra. Tačiau gyventa rašytojo godotoje santvarkoje, sklidusioje krašte ir žmonių sąmonėje, paminklo vietą "puošė" dvimetrinės usnys ir siaubingo dydžio vabalai. O namo būta balsingo... Visokio plauko žmonės jame gyveno ir visokių gyvenimo "prie Cvirkos" paslapčių teko išgirsti. "Prie vieno stalo susėsdavo daugiakalbė publika. Žmonės, sugrįžę iš tremties, į svetimą kraštą perkelti tremties žemių gyventojai, ir trėmę į tas žemes. Gali įsivaizduot tokį babiloną?" - klausė Valdemaras.

Savu keliu

Supratimas, kas yra gyvenimas, visa ta žmonių, nuomonių, socialinių sluoksnių įvairovė, tas likimų algoritmas atėjo gana anksti. Į berniuko rankas patekdavo uždraustos knygos, žurnalai, lydimi pašnibždomis aiškinamų tiesų. Savitą požiūrį ugdė ir kinas. Kiekvieno epizodo, kiekvieno kadro grožis paklusdavo paslaptingai tvarkai, ir jis vis dažniau susimąstydavo, kodėl tos tvarkos nėra kasdienybėje, kodėl pasaulis nėra toks, kaip "ten"? Jaunuoliui ėmė kaltis dvasinės rezistencijos ūsiukai.

"O kai dar gaudavau pagyrimą iš kurio nors name gyvenančio profesoriaus, tai mokytojai nelabai man ką galėdavo ir pasakyti. Buvau visų lepinamas", - Isoda prisipažįsta niekada nestokojęs namo gyventojų dėmesio. Moksleivis domėjosi tik literatūra, geografija ir istorija, o tikslieji mokslai jam buvo nė motais. Panieka šioms disciplinoms netrukus davė savo - jaunuolis buvo priverstas palikti mokyklą.

Stebuklo troškimas

Anksti gavęs "per marmūzę", Valdemaras prisipažįsta atsisakęs kovos ir didelių siekių. "Atsisėdau palei greitkelį ir ėmiau laukti man skirto stebuklo. Ir taip jau trisdešimtį metų", - tikina. Ne nusivylimas čia girdimas. Priešingai, Isoda yra labai patenkintas savo likimu ir linki visiems dirbti mėgstamą darbą. Tačiau net ir greitkelyje svajonės jo neaplenkia. "Stebuklo troškimas", - mėgstamo aktoriaus ir režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko knygos pavadinimas taikliausiai nusako egzistencinę Valdemaro būseną ir pomėgio kinui priežastį.

Gamybiniai vienetai

Pakeitęs devynias darbovietes, išmėginęs galybę profesijų Isoda atėjo dirbti į kiną. "Koks ten "zastojus" (sąstingis) - ten buvo tikra "zastolije" (užstalė)," - Isoda prisimena sovietinius laikus. - Paprastam žmogui kasdieniu rūpesčiu tapo kaip nors blaiviam namo grįžti. Ateini rytą į darbą, per pusvalandį paaiškėja, ką turi tą dieną nuveikti, per valandą viską atlieki, ir vaikščiok sau dykas. Tada darbą normuodavo gamybiniai vienetai. Padarei, ir laisvas", - pasakojo kinematografijos žinovas. Skaudino netvarka, nepagarba kinui. Visokių dalykų teko matyti.

Net keli dešimtmečiai praėjo, kol vieną dieną vadovai nusprendė: "Duokim šį darbą žmogui, kuriam jis rūpi". Taip iš pusšimčio darbuotojų, parduodančių, plėšančių bilietus, demonstruojančių filmus, liko tik vienas Valdemaras. Su visom personalo pareigom ir gera dešimtim metų priešaky...

Pasaulis pagal Valdą

Isoda mano, kad tvarka bus tik tada, kai kiekvienas dirbs savo mėgstamą: "Trinies nemielam darbe, grįžti namo pas nemielą žmoną, nemielas TV žinių veidelis pasako, kad ryt bus dar nemieliau"... Atsisėdęs prie greitkelio, jis svajoja apie visuomenę, kurioje viską darytų amato žinovai: garsėtų tik geri poetai, geri batsiuviai ar geri aludariai.

Isodą stebina jaunosios kartos pasitikėjimas savimi, kai išgarsėti siekiama trumpiausiu keliu: ne darbu, ne talentu, o - tiesiai į televiziją. Šie realybės šou, eurovizijos, filmukai už vieną minutę... Kino klasikos populiarintojas pastebi tam tikrą pasikeitimą vaidmenimis: žiūrovai tūkstančiais veržiasi į sceną, o Hamletas stovi vienišas parteryje ir jo monologą tegirdi vien užverstos sėdynės.

Klišių dauginimu Valdemaras vadina mus užplūdusią filmų gausą. "Jau prieš trisdešimt metų Alainas Delonas pastebėjo, kad statoma per daug filmų. O kas darosi šiais laikais?" - jis sako jau nebespėjantis visų naujienų pamatyti, tačiau mažiausiai dėl to išgyvena. Isodą džiugina pokyčiai didžiosios mūsų kaimynės kinematografijoje. Naujųjų rusų kiną pamažu atsveria vis dažnesnės didžiųjų rusų - Michailo Lermontovo, Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo ekranizacijos. "Tai labai geras reiškinys. Gal pagaliau žmonės nusisuks nuo tų visų "pif paf", - tikisi Valdemaras.

Svarbiausias žmogus - Mamelė

Jis džiaugiasi tuo, ką turi. O už viską, ką turi, yra dėkingas savo mamai. Valdemaras prisipažįsta jaunystės metais prikrėtęs paikysčių, ne kartą ją įskaudinęs. "Kas aš būčiau, jei ne ji? Tai mano didžiausia šventenybė", - apie mamą atsiliepia sūnus. Gal jau laikas atvesti mamelei užvadėlį, martelę? Tačiau Valdemaras linkteli galva salės pusėn, tardamas: "Visas tas kinas, vis gi..." Ir prisipažįsta tiesiog nenorįs ir negalįs keisti gyvenimo būdo, ritmo.

Paklaustas, kas Ozo kino salė yra jam pačiam, Valdemaras prabyla apie religines traukos vietas, apie Meką, bažnyčias, sektas, apie piligriminę kelionę. Apie vietas, į kurias einama pažinti ir išpažinti. Net savo darbą jis vadina tarnyste. "Amžinas amžinų tiesų kartojimas - per pamokslą sakė "Rožės vardo" sergėtojas tėvas Jorgė. Taip ir aš - rodau tik laiko patikrintą kiną. Vis tą patį ir tą patį. Ir jau daugelį metų stebiu, kaip vieni žiūrovai atveda kitus, kaip sukasi paslaptingas ratas. Ateisit - rasit, sakau visiems. Svarbu, kad ieškote. Mūsų laikais išsiruošti paieškoms - labai daug, labai. Tiems kantriesiems piligrimams ir skirta ši salė", - kalbėjo kino kulto tarnas.

Vienas kolega iš Rusijos, įdėmiai žvelgdamas į akis, paklausė Isodos, ar nebus tik jis japonų kilmės. Ir parodė XVIII amžiaus japonų dailininko Koryusai Isoda šilkografiją. Išties, kartais atrodo, čia viešima pas vienišą japonų dailininką, gyvenantį mažytėje trobelėje Ozo kalno papėdėje. Viršuje - grėsmingas prekybos ugnikalnis, šilti kultūros židiniai - atokiau, senamiestyje. Tačiau jis kursto savąjį... Nesulaukia lankytojų antplūdžio. Tačiau jam ir nereikia masinio žiūrovo. Užsispyręs, atkakliai rodo kiną, neturintį jokios piniginės vertės, tačiau neginčytinai menišką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"