TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Amžini maištautojai renkasi muzikinę pauzę

2011 10 19 15:27

Atlikėja Aistė Smilgevičiūtė ir grupės "Skylė" lyderis Rokas Radzevičius neseniai sugrojo paskutinius koncertus. Šeimos pagausėjimo laukiantys sutuoktiniai pernelyg neatvirauja šia tema, saugo savo privatumą. "Mūsų vaikai - tai ne mes," - teigė jie ir mėgaudamiesi pasakojo apie kūrybinę veiklą.

Dvidešimt metų muzikuojanti "Skylė", pasak Roko, visuomet buvo "neformatas". Asmeninę gyvenimo patirtį siedami su sava pasaulėžiūra ir filosofija, Rokas ir Aistė tapo konceptualistais, kurie idėją išreiškia ne tik muzika, bet ir poetiniais tekstais. Pastarasis jų albumas ir projektas "Broliai partizanų apygardose" vien dėl pradinės idėjos susilaukė kritikos, vėliau tapo paskata muzikantų maištui, o galiausiai virto didelio susidomėjimo objektu. Apvažinėję nemažai Lietuvos didmiesčių ir miestelių, jie gali pasakyti, kad lietuviai yra pilietiška tauta, kuriai rūpi krašto istorija.

Nesiliovė maištauti

- Šiemet "Skylės" dvidešimtmetis. Kokius tuometinės grupės kūrybos bruožus galėtumėte išskirti?

- R.Radzevičius (R.R.): 1991-ųjų spalį jau buvome pradėję aktyviai muzikuoti. Tada Lietuvoje buvo pankroko pakilimas. Visi pankai buvo patriotai, jų kultūra - lietuvybės dalis. Mes taip pat norėjome groti "aršią" muziką, tačiau nebuvome pankai, veikiau intelektualūs maištautojai. Mūsų muzika taip pat buvo kitokia - tekstai, muzikinės kompozicijos be pasikartojimų panėšėjo į siurrealizmą. Taip pat kūrėme ir romantines dainas apie moteris. Kad ir kaip būtų keista, kaip tik iš šių dainų, o ne siurrealistinių išvedžiojimų, įrašėme pirmąjį albumą (1993 metais "Žydinčių moterų džiaugsmas" - aut.).

- Kas per tuos 20 kūrybos metų nekito?

- R.R.: Mūsų kūryba visuomet buvo metafizinė. Nei prieš 20 metų, nei dabar nedainuojame bet ko. Ši metafizinė linija - tai pakylėta muzika, atsieta nuo buities ir panašios materijos. Manau, žmonės, kurie klausosi mūsų dainų, turėtų bent kartą susimąstyti apie amžinybę.

- A.Smilgevičiūtė (A.S.): Man prisidėjus prie "Skylės", grupės kūryboje įvyko pokyčių. Atsinešiau daug autorinių tekstų, dainų. Taip atsirado šiek tiek filologiškos, moteriškos dvasios.

- Kuo skiriasi jūsų individualūs projektai - tai yra A.Smilgevičiūtė ir grupė "Skylė"?

- A.S.: Aš neturiu jokių individualių projektų. Viskas labai painu. Mes esame šeima, todėl kūrybinis-darbinis gyvenimas neretai susipina.

- R.R.: Kartais sunku atskirti, kas yra individualu, o kas - padaryta kartu. Tarkime, muzikinę pasaką "Karalaitė Garbanėlė" kūriau pats, tačiau Aistė vis tiek prisidėjo prie kūrybinio proceso.

- Ar vis dar maištaujate?

- R.R.: Žinoma. Pats žodis "maištauti" reiškia turėti tam tikras vertybes ir vadovautis jomis, o ne primestais principais.

- A.S.: Visuomet yra prieš ką maištauti. Problemų, visuomenės pasyvumo - pilna. Jei nesi abejingas, rasi temų, kuriomis gali diskutuoti. Kai pradėjome kurti "Brolius", visi mus kritikavo, sakė, kad partizanų tema nėra nei populiari, nei įdomi. Tačiau mes radome būdą, kaip ją pateikti įdomiai, ir galutinis rezultatas susilaukė tik teigiamų pastabų.

- R.R.: Apskritai kiekvienas inteligentiškas kūrėjas turėtų būti socialiai ir pilietiškai atsakingas. Šiuo metu pasigendu to iš visuomenei žinomų žmonių. Jų pilietinė pozicija nėra aiški, todėl susidaro įspūdis, kad jie vengia apie tai kalbėti.

Būdas perteikti mintį

- Kokiame muzikiniame kontekste užaugote?

- R.R.: Mano tėvai buvo apolitiški muzikai. Tėtis dainavo liaudies dainas, o kitokią muziką aš atradau savarankiškai.

- A.S.: Mano šeimoje būdavo daug plokštelių ir aš labai mėgdavau klausytis muzikos su ausinėmis. Turėjau mėgstamų muzikinių pasakų, įgarsintų puikių aktorių.

- R.R.: Mus labiau ugdė knygos nei muzika. Juk muzika yra tik priemonė perteikti mintį.

- Vis dėlto klausytojas neretai mano, kad dainos tekstas nėra lygiavertis visai kompozicijai. Kodėl?

- A.S.: Yra įvairių požiūrių, tačiau mūsų pozicija iš esmės skiriasi. Mums visuomet buvo svarbus tekstas, kalbos raiška ir jos galimybės.

- R.R.: Per šiuos 20 metų matėme, kad ant Lietuvos scenos užlipo ir nuo jos nulipo daugybė grupių, dainuojančių angliškai. Lig šiol nesuprantu, kodėl jos tai darė. Juk muzikos, ypač roko, esmė ir yra kažką pasakyti. O nė viena iš tų grupių taip ir neprasimušė į tarptautinę rinką. Paradoksalu - dainuoji lietuviams, bet dainuoji angliškai. Sieki modernumo, bet grįžti prie provincialumo...

- A.S.: Kita vertus, geram muzikantui nėra privalu būti ir geru poetu. Retas atvejis, kai žmogus visa tai geba - gerai jaučia ir kalbą, ir instrumentą.

- Kuo skiriasi tikras roko muzikantas nuo akademinio?

- R.R.: Roko muzikantas negros bet ko ir visuomet laikysis savo pozicijos. Klasikinės roko grupės visuomet buvo lyg sociokultūrinis reiškinys.

- A.S.: Dauguma profesionalių, kad ir ne akademinių, muzikantų neturi tos vidinės pozicijos. Prieš keletą metų buvo susidaręs vaizdas, jog visi muzikantai yra samdomi - groja su šimtais grupių, užsidirba pragyvenimui, tačiau nesuka galvos dėl idėjos. Su mumis taip pat yra groję daug muzikantų. Iškart jauti, ar žmogus tai daro iš širdies, ar tam, kad užsidirbtų.

- R.R.: Muzikantas gali turėti daug projektų, tačiau grupė turi būti viena. Kaip ir žmona (abu juokiasi).

- Jūsų nuomone, ar poetiškai turtingas ir turiningas tekstas nėra dominuojantis, nustelbiantis melodiją?

- A.S.: Kūrinyje turi būti tinkamas balansas. Melodija ir tekstas turi gerai sietis vienas su kitu.

- R.R.: Dainos žanras yra specifinis. Dauguma bardų mano, kad pakanka paimti poetinį tekstą ir padainuoti jį skambinant gitara. Jei bus gražus tekstas, bus ir gera daina. Tačiau tik per daug metų supranti, kad pats žodis yra skambesys, turintis savo ritmą ir melodiją.

- Ar savo vaikams linkėtumėte visą gyvenimą užsiimti kūryba, kaip tai darote jūs?

- R.R.: Mūsų vaikai negali gyventi lygiai taip, kaip mes. Todėl linkėčiau jiems atrasti save, kaip mes radome savo kelią muzikoje.

- A.S.: Dažnai būna, kad vaikai eina tėvų pėdomis, tačiau tai nereiškia, kad mūsų vaikai turi būti muzikantai. Visos sritys yra kūrybingos, jei žmogus mėgsta savo darbą.

Išjausta ir įrašyta

- Aiste, apie naujausią albumą "Broliai" esi sakiusi, kad jis turėjo išpildyti seną Roko svajonę - "pakelti vyriškos ir kovingos energijos lygį lietuviškos muzikos erdvėje". Ar pavyko?

- A.S.: Turėjome tokią viziją. Neminėkime vardų, tačiau pagalvokime, kokius vyriškosios lyties atlikėjus mes matome scenoje ir kokią energiją jie skleidžia. Vyriškumas suvokiamas skirtingai - tai gali būti išvaizdumas, patrauklumas. Vis dėlto aš kalbu apie tą archetipinį, chtoninį vyriškumą, kuris ateina iš gelmės. Manau, mums pasisekė tai įgyvendinti.

- Su šiuo albumu atsirado ir kultūrinis projektas "Broliai partizanų apygardose". Ar laisvės kovų ir karo tema vis dar nėra pernelyg skaudi?

- A.S.: Mūsų paliesta tema yra sunki, tačiau nemanau, kad dar per anksti ja kalbėti. Juk nelauksime vien dėl to, kad ji pernelyg sukrečia.

- R.R: Čia kaip psichologijoje - jei turi kokį nors kompleksą, privalai apie jį kalbėti, antraip tai gali turėti neigiamų pasekmių.

- Apie Žalgirio mūšio pergalę ar Sausio 13-osios nuoskaudas kalbame kaip apie savaime suprantamus dalykus, tačiau kalbėdami apie laisvės kovas, inicijuotas ir pačių partizanų, neprisimename nė vieno jų vardo. Kodėl taip yra?

- A.S.: Žmonėms nuolat reikia priminti istorines temas. Mes įsigyvename į savo kasdienybę, rutiną ir nebegalvojame apie seniai vykusias kovas. Galbūt žmonės tikrai nesidomi - jei vyksta renginys istoriniam įvykiui paminėti, jie nežino, kas, kur ir kodėl buvo. Tačiau aš į tai žvelgiu optimistiškai ir tikiu, kad yra žmonių, kurie žino ir nori žinoti.

- R.R.: Skirtingose Lietuvos vietose yra skirtingas kultūrinis įdirbis. Liūdna, kai matai jaunimą, kuris pirmą kartą gyvenime ateina į koncertą ir nežino, kaip elgtis.

- A.S.: "Broliai partizanų apygardose" yra švietėjiškas projektas, kuris ne tik tiesiogiai skleidė laisvės kovų šurmulį, bet ir suteikė galimybę mažų miestelių gyventojams išvysti kokybišką renginį.

- Štai dainos "Minutė prieš" žodžiai: "Aš mūšio nebijau, tik štai užbaigti reikia / Rašyti žmonai ir mintimis paglostyt vaiką." O daina "Klajūnė" skirta visoms moterims, išėjusioms į miškus talkinti partizanams, pagerbti. Ar šiandien lietuviai pasielgtų taip pat - išeitų ginti ir padėti?

- R.R.: Manau, būtų tas pats, kaip ir buvo.

- A.S.: Daugelis, paklausęs albumo "Broliai", klausia savęs, į kurią pusę jis nueitų, ir kiekvienam labai sunku atsakyti. Turbūt būtų taip, kaip ir anuomet.

- Prieš metus Šiuolaikiniame meno centre (ŠMC) eksponuota Kęstučio Grigaliūno fotoinstaliacija "Mirties dienoraščiai" skatino patriotines emocijas tuo, kad ŠMC buvo paverstas memorialine vieta Lietuvos piliečiams, kurie sovietų okupacijos metais buvo išvežti į lagerius ir sušaudyti. Ar klausantis albumo "Broliai" taip pat emocingai išgyvenama savataučių mirtis?

- R.R.: Man teko girdėti apie šią parodą, manau, iš mūsų albumo sklinda ta pati emocinė energija. Kita vertus, kaip galima sukurti ką nors nuoširdaus, jei pats to neišgyvensi? Tuos dvejus metus, kol kūriau "Brolius", labai asmeniškai išgyvenau visą perskaitytą istorinę medžiagą. Ji buvo tiesiog apie mirtį, su kuria sunku susigyventi. Dėl to emocinis pradas ir yra toks ryškus.

- Kokia dar istorine ar kultūrine tema prabilsite?

- A.S.: Šia aštria tema išsikėlėme kartelę, todėl dabar vėl bandome užčiuopti aktualias idėjas.

- R.R.: Naujas mūsų darbas turėtų būti vizija į ateitį, o ne žvilgsnis atgal. Lauktume klausytojų ir skaitytojų pasiūlymų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"