TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Anapus sienos: žvilgsnis į Lenkijos kaimą

Gražina ir Valdas Bobinai su vaikais: Asta, Dalia ir Tomu.
Živilės Makauskienės nuotrauka

Iki Europos Sąjungos lygio Lenkijos žemės ūkiui dar toloka, bet kaimas čia sparčiai keičiasi. Be to, jis nepirmauja nei alkoholizmo, nei savižudybių, nei asocialių šeimų statistikoje, o kaimo žmonės neskuba emigruoti.

- Bepig čia ūkininkauti - žemė tokia derlinga, kad žolė auga net ant akmens, - filosofiškai postringauja Donatu prisistatęs lietuvis, vienoje rankoje laikydamas kirvį, kitoje - alaus butelį. Donatas gyvena netoli Mockavos ir pas Punsko ūkininkus jau ne pirmą kartą atvažiavo užsidirbti - kam malkas sukapoja, kam sodą dalgiu nušienauja.

- Jeigu mes pradėtume dieną nuo alaus, tai ir mūsų laukai dirvonuotų, - replikuoja Punsko krašto ūkininkas, kaip ir daugelis šio krašto lietuvių, įsitikinęs, kad niekas taip nenuniokojo Lietuvos kaimo kaip kolchozai. - Mano senelis pasakojo, kad prieš karą Mockavos apylinkėse ūkininkai derlių matuodavo tonomis, o pas mus - tik centneriais.

Tiesa, Punsko krašte, kaip ir visoje Lenkijoje, po karo komunistinė valdžia užsimojo diegti sovietinį kaimo modelį, tačiau, laimė, po kelerių metų šie planai žlugo.

Senelių pėdomis

Valdas Bobinas kartu su žmona Gražina ūkininkauja savo tėvų ūkyje, Ožkinių kaime, šalia Punsko. Neseniai modernizuotame, bet dar tėvo statytame tvarte ir jau "šiais laikais" pastatytoje kiaulidėje kriuksi apie 900 penimių ir paršelių bei 75 paršvedės. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent kiaulininkystę, kai dauguma Punsko ūkininkų pirmenybę teikia pienininkystei, Valdas sako, kad tai lyg ir šeimos tradicija - kiaules augino seneliai, tėvai.

- Ir darbo mažiau, - priduria į marčias iš Rakelijos kaimo (šalia Aradnykų - Lazdijų sienos perėjos) atėjusi Gražina. Ji ūkyje imasi ir veterinarės, ir vadybininkės darbų. Gražina sugeba ir paršelį paskiepyti, ir ūkio dokumentus sutvarkyti, ir parengti projektą dėl ES paramos. Kaip tik šiuo metu ūkyje statomas srutų rezervuaras, kuriam lėšų Bobinai tikisi gauti iš ES fondo.

Ūkis kas savaitę parduoda 25-30 penimių. Bobinai pasirašė ilgametę sutartį su Elko (Mozūrijoje, netoli Olštino miesto) mėsos kombinatu, kuris priklauso kapitalo grupei "Animex". Čia gaminamos dešros ir kumpiai ne tik vidaus rinkai, bet ir eksportui. Firma pati paima kiaules iš ūkininkų ir aprūpina ūkius koncentruotais pašarais.

Nė aro laisvos

Valdas iš tėvų paveldėjo 24 ha ūkį, dar kita tiek žemės nuomoja, ir, kaip sako, išsinuomotų du ar tris kartus tiek pat, bet jau nėra iš ko ir kur.

Ožkinių kaime, panašiai kaip ir visame Punsko valsčiuje, nerasi nė aro dirvonuojančios žemės. Ir nė aro laisvos, kurią būtų dar galima išsinuomoti. Kaime yra apie trisdešimt ūkininkų, ir koks trečdalis - tai stambūs, perspektyvūs ūkiai. Likusieji irgi neskursta, nors, kaip manoma, ilgainiui neatsilaikys prieš kitų Europos Sąjungos šalių ūkininkų konkurenciją. Juolab kad kai kurie ūkininkai senyvo amžiaus, o palikuonių nėra.

Dėl ateities

Kol kas Gražina ir Valdas nesuka galvos, kam perduos ūkį. Jie dar neperkopė keturiasdešimties metų, o ir tris vaikus augina, iš kurių bent vienas tikriausiai panorės eiti tėvelių pėdoms. Greičiausiai - Tomas, kuriam devyneri. O gal vienuolikmetė Asta, kuri "nori būti tokia kaip mamytė"? Arba Dalia? Nors ji sako, kad užaugusi bus mokytoja. O kol kas vaikai gyvena savo nerūpestingą gyvenimą - lanko Punsko lietuvišką mokyklą, ir visi trys šoka "Jotvos" choreografiniame kolektyve.

Kai Lenkijoje vyko euroreferendumas, ir Gražina, ir Valdas balsavo "už".

- Jau žinome, kaip gyvenimas atrodė komunizme, norėjome išbandyti, kaip gyvensime Europoje, - juokais savo apsisprendimą aiškino Gražina. Paklaustas, ar nenusivylė, Valdas lakoniškai apibendrina: gyventi galima. Tokie žodžiai ūkininko lūpose skamba kone kaip komplimentas.

Pirktų žemės Lietuvoje

Kreivėnų kaime, kurio pradžioje ūkininkai pastatė iš girnų akmens nutašytą paminklą vietiniam knygnešiui Povilui Matulevičiui, gyvena Aldona ir Benas Jankauskai. Jie jau pensininkai, nors jiems dar tik truputį daugiau kaip penkiasdešimt metų. Pasinaudoję ES teikiama galimybe gauti paankstintą pensiją, jie perrašė ūkį sūnui Audriui.

Medžiais apaugusi Jankauskų sodyba yra vos 400 metrų nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos. Gal todėl jų vaikus labiau nei kitų lietuvių traukia Lietuva. Danguolė, baigusi Lietuvių namų vidurinę mokyklą, studijuoja Vilniuje, o jauniausias sūnus Jonas, dar besimokantis Punsko lietuviškoje gimnazijoje, irgi nori eiti Danguolės pėdomis. Tiesa, vyriausias sūnus Arūnas dirba Varšuvoje, bet jo mažylis sūnus Ervinas, apautas guminiais batukais, sekioja paskui senelį ir į tvartus, ir į ganyklas.

Jankauskai, kaip daugelis Punsko ūkininkų, verčiasi pienininkyste. Augina apie šimtą galvijų, iš jų pusšimtis - melžiamos karvės. Kaip ir daugelio Punsko valsčiaus ūkininkų, Jankauskų karvių pienas "teka" į Grajevo pieninę už šimto kilometrų. Pieninė pirmauja ne tik regione, bet ir užima svarbią vietą Lenkijos rinkoje, jos gaminiai - sūriai, sveistas, ir pieno milteliai eksportuojami į daugelį šalių. Už litrą pieno Jankauskai gauna nuo 1,10 iki 1,20 zloto (t.y. apie viena litą).

Kaip ir kiti šio krašto žemdirbiai, taip ir Jankauskų šeima mielai pirktų žemės. Kad ir už sienos, Lietuvoje, kur, beje, liko apie pusantro hektaro Beno senelių žemės, kai buvo tiesiama valstybinė siena.

Jankauskai nuomoja apie 20 hektarų ir turi daugiau kaip pusšimtį hektarų savos žemės. Tik nelabai patogu, nes viena žemės dalis, atitekusi Aldonai iš jos giminių, yra už keliolikos kilometrų, netoli Kalvarijos - Budzisko sienos perėjos. Tai nepaprastai graži, sena sodyba Eglinės kaime, kadaise priklausiusi Aldonos senelei, beje, garsiojo meno kolekcininko Mykolo Žilinsko seseriai.

Jankauskų salone puikuojasi Aldonos senelei Mykolo padovanotas paveikslas - Siksto Madonos kopija su Berlyno antikvariato antspaudu. Ši sodyba taip pat garsėja jotvingių piliakalniu, kurio radiniai eksponuojami Varšuvos archeologijos muziejuje. Į senovišką, bet labai gražiai prižiūrima Eglinės sodybą jau keliolika metų atskrenda "Poezijos pavasario" paukštė.

Skirtingas kartų požiūris

Aldona ir Benas Jankauskai prisipažįsta, kad referendume dėl Lenkijos narystės Europos Sąjungoje balsavo prieš.

- Bijojome Briuselio biurokratijos, ir ypač to, kad nustatytos mums pieno ar mėsos kvotos gali mūsų kraštą sužlugdyti, - aiškino Jankauskai. O jų sūnus Audrius nedvejodamas balsavo už. Todėl, kad tikėjosi, jog ES - tai didesnės ūkininkavimo galimybės. Ir, kaip sako, nenusivylė. Padedant ES fondams, įsigijo modernų traktorių, kukurūzų pjovimo mašiną, visiškai mechanizavo karvidę, kur pašarų padavimą gyvuliams reguliuoja kompiuteris.

Tiesa, Audrius, kaip ir daugelis Punsko valsčiaus žemdirbių, skundžiasi per mažomis pieno kvotomis, ir įsitikinęs, kad Lenkijos vyriausybė galėjo pasistengti iškovoti žemdirbiams daugiau. Todėl Audrius svarsto, gal reikėtų imtis mėsinių galvijų auginimo verslo. Pernai jau įsigijo keliolika mėsinių karvių, kurias augina Eglinės ūkyje.

Gal ne mažiau nei pieno kvotomis Aldona ir Benas rūpinasi, ar Audrius gaus žmoną. Nes "Punsko panos" nelabai skuba tekėti už ūkininkų. Tiesa, kaip teigia šeimininkai, moterys dabar kaime nedirba taip sunkiai kaip kadaise.

Audrius yra ragavęs ir ekonominio emigranto duonos - prieš keletą metų, tik baigęs vidurinę, išdūmė į Vakarus užsidirbti. Bet po kelių mėnesių grįžo ir pareiškė, kad daugiau nebenori dirbti olandams ar vokiečiams.

Be skaudžių kontrastų

Punsko valsčius Palenkės vaivadijoje išskiria ne vien gerais ūkininkais. Šio valsčiaus žemės kaina - dvigubai didesnė nei kituose vaivadijos regionuose. Hektaro kaina jau siekia 10 tūkstančių zlotų. Vidutinis Punsko valsčiaus ūkis - daugiau nei 20 hektarų. Jis dvigubai didesnis palyginti su vidutiniu Lenkijos ūkiu. Be to, visuose kaimuose yra nutiestas vandentiekis, tad ūkininkams ir sausros padariniai nėra tokie baisūs.

Beveik pusė valsčiaus gyventojų (valsčiuje gyvena 4600 žmonių) vienaip ar kitaip susiję su žemdirbyste. Iš 714 valsčiaus ūkių beveik pusę galima laikyti perspektyviais, kurie pakankamai pajėgūs atsilaikyti prieš ES konkurenciją.

Beje, iš Lenkijos kaimo, skirtingai nei Lietuvos, žmonės masiškai neplūsta į užsienį. Ir nėra tokių skaudžių turtinių kontrastų, kai šalia naujo žemvaldžio rezidencijos stūkso sukrypusios medinės lūšnos. Taip yra gal ir todėl, kad Lenkijoje ūkis negali būti didesnis kaip 300 hektarų, nesvarbu, kiek žemės yra savos, kiek nuomojamos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"