TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Anapus upės degantis dangus

2015 10 24 6:00
Albinas Markevičius: „Visi mes, paliekantys Lietuvą, buvome arba tremtiniai, arba pabėgėliai, o apibrėžimas „displaced persons“ (DP, „išvietinti asmenys“) sumanytas norint įtikti rusams."  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kalifornijos lietuvių verslininkas, mecenatas Albinas Markevičius nemėgsta pasakoti apie save, girtis, ką nuveikęs, ko pasiekęs. Šešis dešimtmečius Amerikoje jis ne kalbėjo, o veikė. Steigė šalpos fondus, rūpinosi verslu, stengėsi, kad visiems lietuviams būtų truputį lengviau, patogiau gyventi.

Atlaikęs karo baisumus, iškentęs Kanados kasyklų tamsą ir tvanką, jis buvo nepajudinamas išeivijos ramstis, prieglobsčio JAV ieškančių tautiečių užtarėjas, dosniai globojantis ir valstybę atkūrusios tėvynės šviesuolius, studentiją, spaudą.

Į Europą plūstant migrantams iš Artimųjų Rytų ir Afrikos Lietuvoje girdime prieštaringų balsų – užjaučiančių, įspėjančių, nepakančių. Regis, pamirštame Antrojo pasaulinio karo nužemintus ir blaškytus tautiečius, nesusimąstome, kiek daug lietuvių patyrė tremtinio dalią, buvo priversti trauktis į Vakarus, kad ištrūktų iš geležinių Stalino gniaužtų. Jų likimai ir liudijimai skatina nešykštėti krikščioniškosios atjautos ir brolystės.

Kalifornijos verslininkas, mecenatas Albinas Markevičius su žmona Vita šiemet rugsėjį viešėjo Vilniuje. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Dipukai

Karo baisumus ir bizantišką sovietų suktybę patyrė ir A. Markevičius. Karui baigiantis su tėvais Jonu ir Agota, broliais ir seserimis jis buvo priverstas palikti gimtąjį sodžių. Markevičiai gyveno Slavikų kaime (Šakių r.) ant Šešupės kranto. Artinantis rusams austrų batalionas per kiemą išrausė apkasus, rengėsi susirėmimui. 1944 metų spalio 7 dieną šeimai liepta pasitraukti iš ūkio, nes po mūšio čia neliks akmens ant akmens. „Sekmadienį pakinkėme arklius ir persikėlėme per Šešupę į Karaliaučiaus kraštą. Temstant atsigręžę į Lietuvą išvydome raudoną dangų – viskas degė“, – „Lietuvos žinių“ žurnalistui pasakojo A. Markevičius. Ilgus dešimtmečius tai buvo paskutinis matytas gimtinės vaizdas.

„Visi mes, paliekantys Lietuvą, buvome arba tremtiniai, arba pabėgėliai. O apibrėžimas „displaced persons“ (DP, „išvietinti asmenys“, – aut.) sumanytas norint įtikti rusams, neerzinti sovietų režimo“, – pabrėžė pašnekovas. Kai karas baigėsi, Vokietijoje telkėsi milijonai migrantų. Šalis buvo sugriauta, padalyta į keturias okupacines zonas. Markevičiams nepavyko patekti į Vakarų sektorių, jie prisiglaudė pas ūkininką netoli Rostoko.

„Dauguma pabėgėlių galiausiai grįžo namo. Liko keli šimtai tūkstančių – lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų. Bėgo nuo sovietų represijų. Tačiau rusams jokių „pabėgėlių“ negali būti, juk nuo jų niekas nebėga, visi Rusiją myli, – ironizavo A. Markevičius. – Todėl atsirado „išvietinti asmenys“, esą prievarta išvežti vokiečių.“

Deportacijos grėsmė

Vokietijoje Markevičiai tapo rusų kariuomenės žiaurumo liudytojais: plėšikauta, prievartauta, žudyta. Po metų „išvaduotojai“ buvo suvaryti į kareivines. Tada pradėjo siautėti KGB. Iš anksčiau pasitraukusio Albino brolio sužinojusi, kad Berlynas padalytas, įsteigtos pabėgėlių stovyklos, šeima prasibrovė į amerikiečių sektorių.

Albinui Markevičiui - keturiolika. 1944 metais pabėgėlių stovykloje Rytų Vokietijoje. /Vytauto Pluko nuotraukos

Tačiau deportacijos grėsmė neišnyko. Stovykloje veikė tarptautinė pabėgėlių organizacija, beveik visi jos nariai buvo infiltruoti rusų agentai. „Apsilankydavo lietuviškai kalbantys sovietų karininkai, įkalbinėjo grįžti. Klausė, kaip mes čia atidūrėme. „Vokiečiai atvežė. Mes nebėgam nuo rusų“, – atsakė tėvas. Nuolat kvietė į apklausas, lyg būtume kokie nusikaltėliai“, – andainykštės nuostabos nepamiršo A. Markevičius.

Buvo šešiolikos, tačiau lemiamą akimirką nepristigo budrumo atsakyti, kad jo šeima čia atvežta vokiečių, ne sava valia. „Tada sumanė naują gudrybę: kas karui pasibaigus nebuvo Berlyne, amerikiečių zonoje, per 30 dienų turi palikti stovyklą. O už vartų jau laukia rusų „draugai“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.

Lietuviai ieškojo pagalbos. Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) steigėjas kunigas Juozas Končius JAV kariuomenės kapelionui atskleidė, kas dedasi karo pabėgėlių stovyklose. Šis kreipėsi į Amerikos kariuomenės vadą Luciusą D. Clay. Generolas, aršus antikomunistas, įžvelgė sąmokslą ir išvaikė su rusais kolaboravusius tarnautojus.

1947 metų gruodį Markevičiai buvo traukiniu pervežti į Vakarų Vokietiją. Pačiu laiku. 1948-aisiais rusai užblokavo Berlyną, niekam neleido judėti į Vakarus. „Jautėmės lyg danguje. Per plauką ištrūkome iš sovietinio glėbio“, – prisiminė A. Markevičius.

Urviniai žmonės

Laisvasis pasaulis nelaukė išskėstomis rankomis. Už laisvę emigrantai privalėjo „susimokėti“ sunkiu darbu miške, kasykloje, fabrike, geležinkelyje. Šaukiamojo amžiaus jaunuoliai – atlikti karinę tarnybą. Merginos samdėsi tarnaitėmis, dirbo slaugėmis.

Prieš išvykstant į Kanadą 1949 metais Brėmeno pabėgėlių stovykloje.

A. Markevičius pasirašė vienų metų sutartį su Kanados aukso kasykla „Pickle Crow“ Ontarijo provincijos šiaurinėje dalyje. Iki 1949 metų balandžio Brėmene laukė laivo. Per tą laiką karo pabėgėliams atsivėrė ir JAV. Vis dėlto jaunuolis apsisprendė keliauti į Kanadą. „Kasyklos... apie jas neturėjau jokio supratimo. Tačiau Jungtinėse Valstijose būčiau buvęs iškart pašauktas į kariuomenę – tuo metu kilo karas Korėjoje. Ten žuvo vienas mano pažįstamas lietuvis“, – atskleidė jis.

„Pickle Crow“ nuo artimiausios geležinkelio stoties skyrė 250 mylių. Jokių kelių – darbininkai į kasyklą skraidinti lėktuvais. Aukso paieškos vyko 700 metrų gylyje. „Aplink – granitas ir balto akmens sluoksnis, jame – auksas. Tada jo uncija kainavo 35 dolerius“, – prisiminė A. Markevičius. Už valandą darbo lietuvis gaudavo 63 centus. Apie atšiaurias sąlygas, alinamą darbą rašytojas Juozas Kralikauskas (2007 metais palaidotas Vilniuje – aut.) parašė atsiminimų knygą „Urviniai žmonės“ (1954). Laimė, Albinui ilgai kentėti neteko. Jis pakeitė vieną kraštietį virtuvėje, gamino maistą iš pamainos grįžtantiems kalnakasiams.

Laimingi

Kai sutartis baigėsi, A. Markevičius išvažiavo į Monrealį, susitiko su čia apsistojusiais tėvais. Ketverius metus dirbo alaus darykloje, vakarais mokėsi anglų ir prancūzų kalbų. Bičiulis Juozas Skučas pasiūlė eiti nekilnojamojo turto (NT) agentu pas Petrą Adomonį ir Alfonsą Budriūną. „Po metų kitų jaučiausi atsistojęs ant kojų, – teigė Albinas. – Per atostogas pardaviau kelis namus. Supratau, kad šis darbas man labiau priimtinas.“

1956 metais tėvai gavo leidimą apsigyventi JAV, persikėlė pas dukterį Anelę Rinkevičienę į Santa Moniką, Kaliforniją. „Atrodė labai laimingi. Ir pats džiaugiausi dėl jų – buvo gerokai prisikentėję rusų zonoje Vokietijoje“, – sakė A. Markevičius. Mama mirė palyginti anksti. O J. Markevičius Kalifornijoje praleido likusį gyvenimo trečdalį.

Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos klebonas Jonas Kučingis (Kučinskas) įkalbinėjo A. Markevičių darbuotis arčiau parapijos. Tačiau patirties jau turėjusio brokerio nuojauta kuždėjo, kad vandenyno pakrantėje esančioje Santa Monikoje perspektyvos geresnės. Be to, čia gyveno vyriausia sesuo.

Laive iš Brėmeno į Kanadą. 1949 metai.

Nėra bėdos

Jo spėjimas pasitvirtino. Lietuvių kolonija gausėjo. Albinas kone kasdien sulaukdavo tautiečių, prašančių pagalbos perkant nekilnojamąjį turtą (NT). 1962 metais A. Markevičius įsigijo NT pardavėjo licenciją. 1965-aisiais su meksikiečiu Roque Rodriguezu įkūrė NT agentūrą „Roque & Mark“. Šiuo metu joje dirba apie 15 žmonių. „Pusė jų – naujieji lietuvių emigrantai, – šyptelėjo Albinas. – Kai pritrūkome butų, pradėjome statyti namus. Įkūrėme statybų korporaciją „Rūta“. Tačiau sunku buvo viską aprėpti, tad galiausiai nutarėme pirkti ir renovuoti senus pastatus. Dabar sūnus Marius pamažu tęsia mano darbus. Jau įgyvendino keturis projektus. Labai lengvai analizuoja komercinius objektus, žino formules – nėra bėdos.“

Verslo ir kino studijas baigusį Marių Markevičių, ko gero, pažįsta visa Lietuva. 2012 metais jis susuko dokumentinę juostą apie lietuvių krepšinio rinktinę „Kita svajonių komanda“. Šiuo metu režisierius ir prodiuseris užsiėmęs vaidybinio filmo pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ reikalais. Albino ir Vitos (Milaknytės) dukra Zina studijavo politikos mokslus.

1969 metais A. Markevičiaus iniciatyva buvo įkurta Kalifornijos lietuvių kredito sąjunga (unija). Išeiviai iš Lietuvos čia galėjo patogiai ir saugiai kaupti santaupas.

Albinas, Zina, Marius ir Vita Markevičiai.

Lietuvių krikštatėvis

A. Markevičius skatino tautiečius kurtis perspektyvioje Kalifornijoje. Tarp jo „suviliotųjų“ buvo Julija ir Emilis Sinkiai, poetas Bernardas Brazdžionis, aktorė Alė Rūta, rašytojas Juozas Tininis. Ir poetas Tomas Venclova, atsidūręs Kalifornijoje, pirmiausia apsistojo A. Markevičiaus administruojamuose namuose, taip pat „laisvės šuolininkas“ Simas Kudirka, savo žygdarbiu 1970 metais visam pasauliui priminęs Lietuvos nepriklausomybės siekius.

Kanados aukso kasykloje.

A. Markevičiaus rengtuose susitikimuose, lietuvių ir amerikiečių būreliuose galėjai sutikti JAV garbės generalinį konsulą Vytautą Čekanauską, kalbininką Kazimierą Alminą, inžinierių Mindaugą Gedgaudą, mokslininką Joną Navicką, jo žmoną Danguolę Navickienę, NASA inžinierių Arvydą Kliorę, poetą Vytautą Pluką, antropologę Mariją Gimbutienę.

„Pačia geriausia prasme A. Markevičių esu pavadinęs Kalifornijos lietuvių krikštatėviu. Albinas – vienas padoriausių Amerikos žmonių. Ir rimtų žmonių nepaprastai gerbiamas“, – LŽ pabrėžė A. Markevičiaus bičiulis, šalpos reikalų patikėtinis Lietuvoje rašytojas Kazys Saja.

Jiedu susipažino 1967-aisiais Los Andžele. Po devynerių metų pastangų K. Saja ištrūko susitikti su broliu Apolinaru, kurį manė praradęs karui baigiantis. Albinas padėjo rašytojo broliui išsimokėtinai nusipirkti dviejų aukštų namą Santa Monikoje. Kai 1982 metais Apolinaras mirė, A. Markevičius jo turtą laikė minėtoje kredito unijoje, kad nepasisavintų sovietai.

Lietuvai, Lietuvai, Lietuvai

A. Markevičius įkalbėjo ne vieną išeivį testamentu palikti Lietuvai dalį sukauptų pinigų. Labiau pasiturinčius tautiečius skatino steigti paramos fondus.

Kai Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, NT verslininkas rėmė ūkininkų ir dešiniosios pakraipos laikraščius. Įsteigė ne vieną dešimtį stipendijų iš provincijos kilusiems ar mišriose šeimose užaugusiems studentams, kad šiems būtų lengviau mokytis mieste. Geradarys nepamiršo ir savo gimtojo bažnytkaimio – Slavikų pagrindinės mokyklos.

„Kai 1957 metais jungėsi lietuvių išeivių organizacijos „Santara“ ir „Šviesa“, skelbtas programinis šūkis „Veidu į Lietuvą“. A. Markevičius tokio šūkio niekada negarsino, bet visa jo veikla iš tiesų buvo nukreipta veidu į Lietuvą ir lietuvius“, – apibendrino K. Saja.

Albino tėvai Jonas ir Agota Markevičiai Kanadoje. 1955 metai.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"