TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Andželikos princas dar pasirodys

2009 04 18 0:00
Dainininkė ir barmenė A.Petrikytė prisipažįsta esanti optimistė.
Asmeninio albumo nuotrauka

Prieš pusę metų asmeninį ir profesinį gyvenimą aukštyn kojomis apvertusi dainininkė Andželika Petrikytė tvirtina, kad dvejonių, ar ji pasielgė teisingai, nekyla. "Esu optimistė, kad ir kas nutiktų, stengiuosi žvelgti ne atgal, o į priekį, - teigia ji. - Nebijau garsiai ištarti, kad jaučiuosi laiminga."

Praėjusį lapkritį A.Petrikytė Kauną, kuriame gyveno daugiau negu dvidešimt metų, visam laikui iškeitė į uostamiestį. "Mintis persikraustyti į pajūrį ramybės nedavė seniai. Juk Klaipėdoje gimiau, augau, esu Baltijos vaikas, - šypsodamasi pasakoja. - Tačiau sau neleisdavau įsisvajoti, kartodavau, kad negaliu imti ir viską štai taip paprastai gyvenime pakeisti: darbą, aplinką, žmones. Pastaruosius kelerius metus ypač daug apie tai galvojau, norėjau pokyčių, bet nedrįsau ko nors imtis, kad jie vyktų. Gal nebuvau tam pasirengusi? Matyt, reikėjo šiek tiek palaukti, kad svajonė virstų realybe. Dabar jaučiuosi fantastiškai, lyg būčiau sugrįžusi į tikruosius namus. Drąsiai galiu sakyti, jog prasidėjo naujas gražus gyvenimo etapas, kuris, viliuosi, truks ilgai ilgai."

Gyvena pas mamą.

Anot pašnekovės, daiktus, kuriuos vešis į Klaipėdą, ji susipakavo labai greitai - per tris valandas. "Daugiau kaip pusę per kelis dešimtmečius prikaupto turto išmečiau, - kvatojasi. - Ir nė kiek nesigailiu taip pasielgusi, nes dar kartelį įsitikinau, jog bėgant laikui apsikraunama visiškai nereikalingais daiktais. Išvažiuodama šalia konteinerių palikau šešis ar septynis kupinus maišus. Vėliau kaimynai pasakojo, kad vietiniai bėdžiai kaipmat pasidarbavo." Į naujuosius namus kartu su šeimininke iškeliavo drabužiai, scenos apdarai, avalynė, knygos ir ne vienus metus kaupiama suvenyrinių varlių kolekcija, kurioje jau daugiau kaip 50 "žaliųjų gražuolių".

Įkurtuvės vyko sklandžiai ir lygiai taip pat greitai - prireikė dienos ar dviejų. "Dirbu barmene mamos ir jos vyro Igorio užeigoje "Birutės uostas", ten pat ir apsistojau, - pasakoja. - Namas didelis, pirmame aukšte - restoranas, virš jo kambariai. Įsikūriau viename iš jų."

Sūnus piršlio vaidmenyje?

Prakalbus apie sūnų, moters akys suspindi beatodairiška meile, veidą nušviečia šypsena. "Nepaprastai džiaugiuosi mūsų tarpusavio santykiais. Mudu esame ne tik mama ir sūnus, bet ir patys geriausi draugai, - tvirtina. - Kalbamės absoliučiai apie viską, nėra temų, kurios būtų tabu. Nors Antanas jau paauglys, fiziologiškai labai suvyriškėjęs, 172 centimetrų ūgio, kol kas šiam amžiaus tarpsniui būdingų maištavimų nejaučiu. Nekrečia jokių šunybių, tad ir konfliktų tarp mūsų beveik nekyla. Sūnus labai protingas, savarankiškas, suaugęs ne pagal metus." Anot A.Petrikytės, vienas didžiausių jos atžalos norų, kad mama būtų laiminga, nebe vieniša, mylima lygiai taip pat karštai, kaip ir močiutė. "Antanas jau kuris laikas patyliukais piršliauja. Klausinėja, ar aš turiu gerbėjų, ar man kas nors patinka, skatina būti drąsesnei, rodyti daugiau iniciatyvos pačiai, - šypsodamasi pasakoja. - Naršydamas internete, kartais net kandidatų man į vyrus paieško. Įvertina ne tik anketose išvardytas charakterio savybes, bet ir išvaizdą. Sakyčiau, turi neblogą skonį. Nors būna, kad kartais ir paerzina: kviečia prie kompiuterio pasižiūrėti neva labai "faino", idealiai man tinkančio "bičo", o iš tikrųjų būna radęs kokią nors nesąmonę. Tokiais atvejais prisikvatojame iki ašarų."

Nepataisoma optimistė

A.Petrikytė neslepia, kad jau kuris laikas jos širdis laisva. "Kad kol kas nėra nei laiko, nei kur ieškoti mylimojo, visos dienos prabėga svečių namuose. Juk pati verslo pradžia, gausybė įvairiausių rūpesčių, darbų darbelių, - nukerta. - O vedusių man nereikia." Atlikėja tvirtina esanti nepataisoma optimistė. "Tikrai žinau, kad manasis princas dar pasirodys. Moteriška nuojauta kužda, kad laukti liko nebeilgai. Ir būtinai atjos ant balto žirgo, - nusijuokia. - Žinai, šalia svečių namų yra nedidelė medžių alėja. Neseniai darbininkai juos išpuošė girliandomis, bet lemputes sukabino kažkaip keistai, įdomiai - vakare iš tolėliau jų raizgyne galima įžvelgti žirgo figūrą. Kolektyvas dėl to mane kartais nepiktai patraukia per dantį, sako, kad mylimojo dairyčiausi tarp raitelių. Tai va, vis žvalgausi iš kurios čia pusės (nepaliauja kvatotis - aut.) kas nors atjos."

Savojo paieškos

Klausydamasi A.Petrikytės negaliu nepriminti jos pačios žodžių, išsakytų per vieną interviu, jog antrą kartą netekės tol, kol nesutiks savojo Igorio. Jauna moteris nusikvatoja: "Tikrai taip sakiau? Gali būti, jau nebepamenu. Labai džiaugiuosi mamos laime ir panašios linkiu sau, - tikina. - Mama ir Igoris kartu jau beveik dešimt metų, kelerius iš jų - susituokę. Jie ne tik mylimieji, bet ir nepaprastai artimi draugai: gerbiantys, pasitikintys, nevaržantys vienas kito laisvės. Žaviuosi jųdviejų bendravimu, negaliu netikėti meile, kai šalia savęs matau šitokį pavyzdį. Matyt tai ir turėjau galvoje, sakydama, jog ieškosiu savojo Igorio."

Gal atlikėja pernelyg reikli vyriškajai giminei? Juk kartą jau nudegė. "Nežinau, - prataria. - Neneigsiu, dabar prie savęs ką nors prisileisti kur kas sunkiau, nei tuomet, kai buvau aštuoniolikos. Nebesu naivi mergaitė, seniai nebežvelgiu į gyvenimą pro rožinius akinius. Šalia savęs noriu paprasto, bet patikimo žmogaus, tokio, su kuriuo jausčiausi saugi." Minutėlę patylėjusi A.Petrikytė priduria: "Ir būtinai romantiko, nes pati tokia esu - nepataisoma romantikė, - šypteli. - Dar man labai svarbu ištikimybė. Daugelis vyrų savo "nuotykius" pateisina vyriškąja prigimtimi: neva taip jau gamta sutvarkė, kad jiems sunkiau atsispirti pagundoms, nes jie patinai, ėję ir eisiantys pas kitas, kad fizinė neištikimybė neprilygsta dvasinei. Man su tokiu žmogumi ne pakeliui."

Savęs išbandymas prie baro

Kad ir kas nutiktų, A.Petrikytė tvirtina esanti iš tų, kurie nesidairo atgal, o žvelgia į priekį. Nors 15 metų išdirbo Kauno klinikose Naujagimių skyriuje, buvusiai darbovietei nostalgijos nejaučia. Kaip ir miestui, kur prasidėjo jos muzikinė karjera, vyko svarbiausi asmeninio gyvenimo įvykiai, gyvena draugai. "Pagalvojus apie Kauną širdies nesuspaudžia, - prisipažįsta. - Man patiko jame gyventi, bet tai jau praeitis, dabar - kitas etapas. Niekada nesibaiminau permainų, net pačių radikaliausių. Neslėpsiu, seniai norėjau išbandyti save prie baro. Dabar pasitaikė puiki proga."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"