TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Angaros dukra

2012 03 01 6:10

Apie skulptorę Joaną Noreikaitę žinotume daugiau, jei tik ji nebūtų tokia abejinga savireklamai. Pastarajam "menui" turėtų visus duomenis: energinga, lengvai bendrauja ir susidraugauja su aplinkiniais, labai šneki... Bet jos atskaitos taškai - kiti.

Dailininkė prisipažįsta: "Kai esi mažiau žinoma, laisviau jautiesi." Šitaip laisvai jausdamasi, neverkšlendama, nebambėdama, kad "šitoje šalyje nėra vietos menininkams" daug dirbo ir tie darbai buvo harmoningi. Pastaruoju metu Joanos kūrybos žiedai išsiskleidė visu grožiu ir vešlumu. Tai kas, kad dar nebuvo nė vienos personalinės parodos. Pirkėjai ir kiti interesantai skulptorę susiranda ir kažkaip sugeba palaužti jos gynybą, zyzia tol, kol šiaip jau užsispyrusi menininkė sutinka atsisveikinti su kūriniu. Todėl ir sunku sukaupti nors mažytį rinkinuką sau, "reprezentacijai", parodoms.

Užsakovų pinklės

Dabar ji laisva menininkė. Užsakymų labai nemėgsta, beveik nekenčia, nors visiškai pabėgti nuo jų negali. Užsakymai - pinklės. "Užsakovas, pamatęs tavo darbus, iškart turi tam tikrų lūkesčių. Ir tada esi pririšta kaip karvė prie kuoliuko. Suksi ratus aplink ir niekada iš to rato neišeisi. O gal aš noriu nuklysti kažin kur, o ne įstrigti, prilipti prie kokios nors kad ir savo atrastos "razinos". Aš esu ieškotoja."

Užsakovas gali apriboti kūrėją, įteikdamas savo medžiagą, tarkim, gabalą gintaro. "Negali nuo jo nupjauti nė gramo, nes - ne tavo. Vartai jį, vartai - iki ašarų ir nematai jokio sprendimo."

Bet jeigu iš įteikto gabalo, aplaistyto kūrybinėmis ašaromis, iškyla toks kūrinys, kaip, pavyzdžiui, Joanos "Jūros bučinys" - netikėtas, žaismingas, ironiškas - gal ne tokie jau baisūs tie užsakymai ir neišmanėliai užsakovai. Būna, kad pastarieji ir visiškai atstumia - įkyriai piršdami diletantišką viziją ar pageidaudami ko nors vulgaraus.

"Ilgus metus buvau sekmadieninė dailininkė", - smagia greitakalbe beria Joana. Turėjo tarnybą dailės įmonėje, vėliau bandė suktis versle (darė papuošalus ir suvenyrus iš įvairių medžiagų), todėl savo pačios - tikrajai - kūrybai likdavo savaitgaliai. "Per laisvas dienas bandydavau susikaupti, o pirmadienį klimpdavau į tą patį liūną. Suvokiau, kad einu į niekur ir kad reikia grįžti atgal." Į savo profesiją, prie pašaukimo. "Kabinausi nagais ir dantimis - porą metų dirbau "į šiukšliadėžę", reikėjo atkurti įgūdžius ir gebėjimus." Čia pašnekovė akimirką susimąsto: "Bet visą gyvenimą reikia mokytis, kiekvieną dieną. Tiesiog darbas, darbas ir dar kartą darbas. Jei ne, rezultatai pilki."

Ketvertą metų ji dirbo "Metalo formoje". Šioje įmonėje aukšto lygio menines dovanas užsisakydavo prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, kitos įtakingos žinybos. "Nemažai darbų išlieta iš sidabro, bet stengiausi būti kukli ir auksais sidabrais nesitaškyti." Minėtoje įmonėje ji išbandė jėgas, susipažino su įvairiomis technologijų galimybėmis. Atėjo bijodama stotis prie "šmirgelio", išėjo mokėdama lieti metalą. Išėjo, nes nenorėjo virsti vien tik gamintoja, bet ir ja tenka pabūti. Sakysim, daryti kokios nors menkavertės sidabrinės taurelės vaško modelį, paskui ji užsakovo pageidavimu liejama iš aukso...

Puikioji upė

"Retai būnu patenkinta savo darbais, - prisipažįsta Joana. - Nuo vaikystės ieškojau "ko nors tokio" - stebuklingo, ryškaus." Vaikystėje ji mėgo gėrėtis kintančių formų pasauliu - žvelgdavo į debesis, matydavo juose raitelius, veidus, kitus pavidalus. Tolimajame Sibire. Ten Joana gimė, baigė vidurinę mokyklą. Rusijoje, Krasnojarsko krašte, susituokė jos tėvai, lietuvių tremtiniai, susilaukė penkių vaikų (Joana - vyresnėlė), visus išleido į mokslus. Visi po vieną suvažiavo į Lietuvą, paskui grįžo ir tėvai.

Dabar Joana į gimtinę žvelgia per palydovinį žemėlapį kompiuterio ekrane. Susiranda kaimą, trobą, bando priartinti, bet kuo arčiau, tuo labiau vaizdas blunka, skaidosi, subyra... Tolimoji gimtinė jai artima - kaip paukšteliui lizdas. Pro langus buvo matyti Angara - puikioji upė. "Ties mumis - trijų kilometrų pločio, - pasakoja Joana. - Kai atvažiavau į Lietuvą, Nemunas atrodė lengvai perbrendamas upelis. Nuo spalio iki gegužės Angara užšalusi - šliuoži slidėmis per baltas platybes, nei galo, nei krašto. Arba motorinė valtis birbia birbia, kol iki kito kranto nusigauna. Kiek žmonių nuskęsdavo, kai valtis apversdavo galingos bangos! Apie gegužės dvidešimtą pajudėdavo metro storio ledai - nepamirštamas įspūdis. Pavojinga, bet neištverdavome per juos nepalakstę. Buvau stiprus ir gana sveikas vaikas. Ir basi po sniegą pabėgiodavome tėvams nematant. Iki šiol jaučiu nostalgiją Sibirui - vaizdams ir kvapams. Aplink miškai ir tokia gaiva... Lietuviai vieni kitiems buvo broliai... Žinau, kad neturėčiau ten ką veikti, bet nuvažiuoti pasižiūrėti knieti. Bandžiau interneto socialiniuose tinkluose ieškoti bendraklasių - nepavyko. Užtat radau mokytoją, kuris su šeima gyveno pas mus, už sienos."

"Esu ragavusi ir 60 laipsnių šalčio, - prisimena ji ekstremaliausius potyrius. - Bet tik sykį ir gana trumpai. Tada net bobutės bėga tekinos, o dūmai iš kaminų rūksta tiesiai kaip strėlės. 40 laipsnių - normalu, o jei 30 - slidžių žygis į mišką. Vasarą - iki 30 karščio, maudomės Angaroje. Šauni, labai švari upė, ištekanti iš švariausio ežero. Žiemą buvo galima iškirtus eketes semti ir gerti vandenį..."

Stebinti, bet ne šokiruoti

Vienas šalia kito rikiuojasi Joanos angelai, damos, gyvūnai, priešistoriniai gyviai, fantastinės būtybės, kiti personažai. Yra aukšto lygio padaužų, yra tauriausių rimtuolių, yra įvairiomis žmogiškomis savybėmis pamalonintų keturkojų. Kiekvieno savo "razina": išraiška, povyza, detalė, charakteris, siela. Visų - juvelyriška precizika. Grožio ir švaros šventė - be destrukcijos, juodumos ar "minuso". (Kas žino, kokiomis kristalinėmis gardelėmis sąmonėje nusėdo anų tolimų erdvių gaivus oras, tyras vanduo?)

"Kodėl mano darbai tokie? - čia skulptorė klausia pati savęs. - Kiekvieno stilius individualus, kaip rašysena ar eisena."

"Aš siekiu nustebinti. Ne šokiruoti, o nustebinti. Gal sukelti šypseną. Blogų, bjaurių dalykų pasaulyje buvo ir bus, bet menas turi pakylėti", - įsitikinusi Joana. "Be to, kiekviena medžiaga siūlo savo galimybių. Aptikau tokią technologiją, kuria galima padaryti daugiau ir kitaip nei kitomis." Technologijos smulkiau nebus aprašinėjamos (nebent pasakysime, kad vaškas dailininkės dirbtuvėje panašus į šokoladą), nes lengva ką nors supainioti - visa skulptorių bendruomenė šito tik ir laukia, kad ilgai turėtų iš ko šaipytis. 

Joana pasakoja, kad jos "stabukas" - buriatų kilmės Rusijos skulptorius Daši Namdakovas: "Stulbinama meninės išraiškos galia ir meistriškumas. Norėčiau į jį lygiuotis, bet tai, ko gero, nepasiekiama." 45 metų D.Namdakovas, beje, irgi Sibiro vaikas, studijavęs Krasnojarsko dailės institute.

Prie didingos upės užaugusi Joana nejaučia didelių baimių ir yra laisva kaip Angara. Laisva nuo "būtinybės" turėti išmanųjį telefoną. Puslapį feisbuke. Nuo turto kaupimo. Garbėtroškos. Nuo to, "ką žmonės pasakys". "Sieloje esu jauna, o gimtadienių nešvenčiu. Niekam, net savo vyrui, neleidžiu sveikinti tokiomis progomis. Neskaičiuoju, neatsimenu, nefiksuoju - nėra to slegiančio luito. Kodėl kartais moterys negali numesti svorio, kad ir kaip stengiasi? Nes įsikalusios: "Aš stora". Verskis per galvą, vis tiek būsi apkūni. Smegenys tokį teiginį įtvirtino. Ir jeigu atšvęsi gimtadienį, suskaičiavusi metus, - viskas, pasensi."

Ne silpnutė

- Moteriai skulptūroje sunkiau nei vyrui?

- Kai stojau, buvo bandymų atkalbėti - ne moteriškas darbas. Bet aš užsispyrusi. Tarkim, vyras pakels šimtą kilogramų, aš - penkiasdešimt. Bet šimto penkiasdešimties nepakelsime nė vienas. Tam yra technika, aš galiu anksčiau pradėti ją organizuotis. Lytis čia niekuo dėta.

- Tai gal studijų metais jums buvo daromos nuolaidos?

- Ne. Ir nereikėjo. Jei atėjai čia, turi visko išmokti. Esu sportiško sudėjimo, ne silpnutė, viską pajėgiau. Taip, čia temperamentas, kuris atsiskleidžia darbuose. Kaip mano sąmonė kuria mano kūną, taip aš savo kūriniais perteikiu save. O gyvumas - iš tėvelio. Sovietiniais laikais Sibire jis buvo pats tikriausias verslininkas. Kadangi dėl persirgtos ligos negalėjo dirbti miško darbų, jam leido įsigyti fotografo patentą. Važinėjo po visą rajoną, šimtas kilometrų į vieną pusę, šimtas - į kitą, pelnė patikimo specialisto reputaciją.

- Skulptūra "Išdykėlis" - būtybė su sparnais ir su ragais - jūs?

- Povyza, vidinis sielos karkasas - mano. Žinoma, aš. Žmogus daugialypis - yra ir ragai, ir sparnai. Ragais nelabai naudojuosi, nors galėčiau. Yra tabu. Kito žmogaus - neįžeisk ir pirma pagalvok, po to pasakyk. Nors žodžio kišenėje neieškau, bet susilaikau. Geriau su visais išlaikyti draugiškus santykius, bent neutralius. Kartais pavyksta.

- Kaip suderinti smarkų temperamentą ir didelio kruopštumo reikalaujantį darbą?

- Būna, dirbi dirbi dirbi ir matai, kad "užmuilinai". Tada reikia labai supykti ir daryti greitai - šauti kaip spyruoklei. Ir savaime išeis, ko reikia. Po to ramiai, lėtai tvarkyk kiekvieną raukšlytę. Prisimenu, po pirmo kurso važiavome į Kauno zoologijos sodą, piešėme gyvūnus, kad vėliau padarytume kompoziciją - reljefą. Pasirinkau panteras. Patirties dar nedaug ir labai baisu sugadinti. Matai, kad nuklydai ne ten, viskas iš pagrindų ne taip, bet esi sukaustyta pasirinktos formos. Kentėjau kentėjau, kol atidėjau į šoną, pasiruošiau naują lentą, ir drąsiai - driokst! - padariau. Ir buvo šviežia, ir tai, ko norėjau. Aišku, "išvargimas" reikalingas, nes nušvitimo be darbo nebūna. Zulini zulini, aplink ir aplink ir - činkšt! - nušvinta. Nesiblaškydamas, neeksperimentuodamas nieko naujo nesurasi. Vis su kančiom, iki ašarų.

- Kūryboje jūs drąsesnė nei gyvenime?

- Gyvenime kokių nors neapgalvotų posūkių tikrai nesirinksiu. Pirma gerai pamatuoju, po to pjaunu. Kūryboje galiu driokstelėti. Galiu sąmoningai sulaužyti darbą ir pradėti iš naujo. Negailiu. Taip ir reikia, nes tą patį, ką jau padarei, visada pakartosi. Ieškok daugiau. Carlas Gustavas Jungas patarė elgtis taip, tarsi visas gyvenimas būtų dar prieš akis, nepaisyti amžiaus, nuolat siekti, drįsti mokytis naujų dalykų. Mano sesuo, būdama 45-erių, išmoko plaukti - taip, kaip reikia. Aš, būdama 53-ejų, išmokau daugiau - lieti metalą.

- Turite pomėgių, konkuruojančių su kūryba?

- Skaitymas. Psichologijos, filosofijos veikalų. Buvo ezoterikos periodas - pasmalsavau truputį, ir gana. Išaugau, rūpi rimtesni, gilesni dalykai. Norėjau būti gydytoja, net medicinos vadovėlius skaitydavau, man įdomus žmogus - ir kūno sandara, ir psichika, žmogus kaip esybė, visuma. Kodėl gimstame, kaip turėtume elgtis. Dievoieška.

- Įvairių sričių menininkai, kuriuos tenka kalbinti, daugmaž vienodai rypuoja ar bamba: sunku, blogai, papjūtis, neremia, neduoda, kultūra žūsta. Jūs per visą pokalbį nė vieno tokio sakinio neištarėte.

- Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad mane kas remtų. Remia - vadinasi, ko nors iš tavęs laukia. Nesi laisva. Bet dėl vieno dalyko apmaudu - abejotino lygio skulptūros studijų Dailės akademijoje. Mane ištiko šokas, kai per apžiūrą pamačiau studentų darbus. Žinau, kad į tą daržą mesti akmenį labai pavojinga, nes gali gauti atgal - būsi sumalta į miltus su visais darbais. Gaila studentų, nes yra tikrai talentingų žmonių, o talentą privalu lavinti.

Verkti nereikia. Taip pat nereikėtų nuolat pabrėžti savo pralaimėjimų. Mums, lietuviams, tai būdinga. Į ką susitelkiame, tą ir dauginame, ir tikrai viskas pradeda kristi iš rankų. Kaip rusai moka didžiuotis pergalėmis, amerikiečiai - savo demokratija. Mes ne vien krepšiniu galime didžiuotis, bet kažkodėl vieni kitus norim plakti ir plakti.

Skųstis - infantilumo požymis. Niekas nieko mano naudai už mane nepadarys. Nori tvarkos - susitvarkyk. Išvažiuojančiųjų filosofija: valdžia bloga, nieko neduoda ir panašiai. Jeigu jie čia dirbtų tiek, kaip aria ten, kartais ir pusbadžiu gyvendami, - nebūtų taip blogai. Čia gal nuo sovietmečio išlikę lūkesčiai: ateis geras viršininkas, gera valdžia ir pasirūpins, duos, padarys. 

Transliuoti save

"Šiuo metu dirbu taip", - trečią ar ketvirtą kartą pabrėžia Joana. - Norėčiau geriau." Kaip geriau? "Na, kokių nors socialiai reikšmingų idėjų." Paminklų? "Paminklu neįtikčiau. Be to, paminklus nuverčia. Ateina kita karta ir nugriauna. Geriau - tai tobuliau, išraiškingiau. Kitaip negu buvo. Gal chuliganiškai. Sufantazuoti ką nors tokio, kas priverstų aiktelėti. Nors neįmanoma nieko sufantazuoti, ko nėra tavyje. Fantazija nėra laisva - mes tik transliuojame save. Kiekvienas menininkas, kiekvienas žmogus nuolat transliuoja save, savo vidinę būseną, žinias, kompleksus: jis yra toks, taip suvokia pasaulį."

Nors chuliganiška, nors mėgsta ištiktukus (driokst! činkšt!), Joana pasaulį mato harmoningą ir gražų. Jei ne, pagražina. Tai kas, kad per kančias. Ji tokia. 

Joana Noreikaitė gimė 1952 metais Rusijoje, Krasnojarsko krašte. 1969 metais grįžo į Lietuvą. 1976 metais baigė Vilniaus dailės institutą (skulptūrą). 1976-1985 metais dirbo Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės fonde, 2005-2009 metais - įmonėje "Metalo forma". Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Skulptorės kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, įvairių šalių kolekcininkai. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"