TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ant kortos pastatyti gyvenimai

2008 06 21 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Ratu susėdusi grupelė žmonių įdėmiai klauso kalbančiojo. "Sveiki, - angliškai sveikinasi pusamžis vyras ir prisistato vardu, kurio viešai skelbti nevalia. - Esu kompulsyvus lošėjas. Paskutinio statymo data - 1988 metų rugsėjo 4 diena." Pasipila audringi plojimai. Taip sutinkamas kiekvienas, prakalbęs anoniminių lošėjų susirinkime.

"Niekuo nesiskiriu nuo kitų anoniminių lošėjų. Ir po 19 metų nedingęs troškimas lošti", - savo pasakojimą pradėjo amerikietis, Anoniminių lošėjų patikėtinių tarybos narys. Su pašnekovu susitikome po Vilniuje surengtos tarptautinės konferencijos "Kaip išsivaduoti iš azartinių lošimų priklausomybės?"

- Tiksliai neprisimenu, kada pradėjau lošti. Nuo mažens žaisdamas su vaikais norėjau visko, ką jie turėjo, - LŽ pasakojo daugiau kaip 19 metų "blaivus" anoniminis lošėjas iš JAV (vardas redakcijai žinomas). - Kai užaugau ir toliau elgiausi taip pat: kai turėdavau pinigų, norėjau juos statyti ir laimėti kitų pinigus. Po mokslų koledže viskas ėjo blogyn. Atsidūriau verslo pasaulyje, mano lošimas persikėlė ir į akcijų biržas. Dirbau kaip samdomas darbuotojas. Kai uždirbdavau pinigų, lošdavau kazino arba rizikuodavau akcijų biržoje.

- Sakote, kad troškimą lošti ir išlošti jautėte nuo vaikystės. Ar jūsų tėvai turėjo panašių polinkių, ar žaidė azartinius žaidimus?

- Ne. Mano tėvas - lietuvis, gimęs Salantuose ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs Kretingoje, per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių laikytas koncentracijos stovyklose. 1949 metais jis pabėgo į Ameriką, sunkiai dirbo ir neturėjo laiko lošti.

Mama - iš Leipcigo, Vokietijos. Ji nelošdavo. Didžiausią įtaką man padarė žmonės, su kuriais pramogaudavau. Taip laisvalaikio pomėgis virto priklausomybe.

- Tris kartus kūrėte šeimą. Šiuo metu gyvenate su trečiąja žmona Ellin. Kaip priklausomybė nuo lošimo paveikė pirmąsias dvi santuokas?

- Pirmąjį kartą vedžiau per klaidą. Tuomet jau lošiau. Žmona buvo stipri moteris; namie dažnai atlikdavo tuos darbus, kuriuos aš turėjau daryti, todėl man likdavo daugiau laiko lošimams. Vaikų neturėjome.

Su antrąja žmona susilaukėme dviejų dukrų. Dabar abi gyvena savarankiškai. Antroji sutuoktinė žinojo, kad lošiu, bet nesuvokė, jog tapau nuo to priklausomas. Kartu važiuodavome į kazino. Jei būdavau prislėgtas, blogos nuotaikos, ji patardavo važiuoti palošti, atsipalaiduoti. Kaip tik to ir laukdavau. Stačiau labai dideles sumas, pralošdavau milžiniškus pinigus. Kuo toliau, tuo labiau mintys sukdavosi tik apie tai, iš kur gauti daugiau pinigų, kaip grąžinti skolas.

Kai lioviausi lošti, pradėjau keistis - žmonai sunku buvo su tuo susitaikyti. Iš pradžių ji pyko dėl didelių skolų. Vėliau, kai norėjau būti tiesiog žmogus, o ne lošėjas, žmona pyko, nes nebegalėjo kaip anksčiau manęs kontroliuoti. Todėl mūsų santuoka iširo.

14 metų skoloms grąžinti

- Iš kur gaudavote pinigų lošimams?

- Daugiausia iš atlyginimo. Kai neužtekdavo pinigų, skolindavausi ar net pavogdavau iš pažįstamų, meluodavau, sukurdavau istorijų, kam man jų reikia.

- Pagal anoniminių lošėjų grupės taisykles negalite nei tarpusavyje, nei viešai atskleisti sumų - kiek statydavote, kiek daugiausia esate išlošęs ar pralošęs, kiek įsiskolinęs. Tačiau neslepiate, kad grąžinti visas skolas jums prireikė 14 metų.

- Pirmą kartą į anoniminių lošėjų susirinkimą atėjau 1988 metų rugsėjo 4 dieną. Daugybei žmonių buvau skolingas neįsivaizduojamą sumą pinigų. Anoniminių lošėjų grupėje vadovaujamės Išsivadavimo iš priklausomybės programa, kurioje sakoma, jog lošėjas privalo pats grąžinti skolas. Tai - viena iš išsivadavimo, keitimosi sąlygų.

Dabar man 57 metai. Prieš 18 metų pradėjau savo verslą. Po truputį išmokėdamas skolas, sugebėjau finansuoti dviejų dukterų aukštąjį mokslą: vienos mokslo metai kainuodavo 60 tūkst. dolerių, kitos - apie 40 tūkst. dolerių ( iš viso apie 240 tūkst. litų). Visus tuos metus verslas sekėsi puikiai. Pabandykite įsivaizduoti, kokio dydžio buvo mano skolos, jei jas gražinti užtruko 14 metų.

- Kokio verslo ėmėtės?

- Finansų analizės. Prieš tai buvau akcijų brokeris; tvarkiau kitų žmonių pinigus - už juos pirkdavau ir parduodavau įmonių akcijas. Pavojingas užsiėmimas, nes per mano rankas judėjo svetimi pinigai.

Sukauptą patirtį dabar panaudoju "apverstą aukštyn kojomis". Mano kompanija atlieka finansinius tyrimus ir parduoda juos ketinantiems investuoti žmonėms. Su svetimais pinigais sąlyčio neturiu.

- Kaip lošimas pakeitė jūsų santykius su draugais, žmona, dukromis, bendradarbiais?

- Neturėjau draugų, laisvalaikio pomėgių, nes visą laiką skyriau lošimui. Kai gimė dukros, nebuvau geras tėvas - domėjausi lošimu, pinigais. Darbe atlikdavau tai, ką privalėdavau padaryti. Bendravau su žmonėmis, bet jie netapo draugais. Kai lošdavau, niekas kitas neberūpėdavo.

Tarkim, būdamas su jumis galvočiau, kaip galėčiau priversti jus duoti man pinigų. Jei jūs neturite pinigų, klausčiau, ar nepažįstate ko nors, kas patikėtų mano istorijomis ir paskolintų. Kai nustojau lošti, lioviausi ieškoti pinigų šaltinio, atsirado daug laisvos erdvės. Pradėjo trūkti visko, kas prieš tai buvo nesvarbu. Taip supratau, kiek daug reikia pastangų, kad būčiau geras tėvas, vyras, sūnus, draugas. Santykiai, kurie turėjo būti puoselėjami visą laiką, iš tiesų užsimezgė tik nustojus lošti.

It durklu į krūtinę

- Rugsėjį bus 20 metų, kai nebelošiate, nesilažinate net iš kavos puodelio ar vieno cento. Kaip supratote, kad esate kompulsyvus lošėjas, tai yra nebegalite kontroliuoti potraukio lošti? Nuo ko jūsų gyvenimas pradėjo keistis?

- Kai žmogus lošia, negali įsivaizduoti, kokią gilią duobę pats sau kasa. Pradedi lošti, klimpsti vis gilyn ir gilyn. Gyvenimas nusirita taip žemai, kad nebetiki, jog kažkur ten, tau virš galvos, šviečia saulė. Turi įvykti kas nors svarbaus, kad tave supurtytų. Vienus už finansines machinacijas ar skolas areštuoja, jie sėda į kalėjimą, kiti - būna sugauti ir skaudžiai nubausti tų, iš kurių skolinosi pinigų.

Man tai buvo akimirka, kai iš banko gavusi laišką apie mano skolas sužinojo žmona. Iki tol viską kruopščiai nuo jos slėpiau. Kai žmona paskambino ir paprašė pasiaiškinti, sunkiausia buvo grįžti namo. Lauke buvo karšta, automobilio mašinos langai uždaryti, šildymas įjungtas, o aš drebėjau. Kalbėdamas su žmona verkiau. Jaučiausi, tarsi kas būtų man į krūtinę suvaręs durklą. Maniau, jog tai - mūsų santuokos pabaiga, kad niekada nebepamatysiu vaikų. Mintyse rezgiau savižudybės planą.

Tuo metu lošimas man nebeteikė džiaugsmo ar palengvėjimo. Keistis pradėjau, kai atėjau į anoniminių lošėjų susirinkimą. Dar dvejus metus mintyse kovojau su tuo, ką siūlė Išsivadavimo iš priklausomybės programa, bet kai ėmiau suprasti, kaip programa veikia, viskas pradėjo keistis į gera.

- Kokio nusiteikimo reikėjo, kad pradėtumėte sveikti nuo priklausomybės?

- Reikėjo suprasti, kad mano gyvenimo būdas yra klaidingas, kad žaloja mane. Buvau kaip didelis laivas, nesugebantis pasukti prieš srovę, keisti kryptį. Man reikėjo sustoti, liautis darius įprastus dalykus ir išgirsti, ką man pataria su tokia pat problema susidūrę žmonės.

- Išsivadavimo iš priklausomybės programoje du punktai kalba apie "Jėgą, galingesnę už mus" ir kad reikia "patikėti savo valią ir gyvenimą tos Jėgos, kaip mes Ją suprantame, globai". Kuo jūs tikite?

- Anoniminiai lošėjai nėra religinė bendruomenė. Mes vadovaujamės dvasiniais principais, kurie padeda virsti gerais žmonėmis. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Jūsų pacituotos nuostatos yra skirtos tam, kad nustotume darę tai, kas mums atrodo geriausia, ir priimtume kitų žmonių pagalbą. Reikia tikėjimo, kad visos mūsų pastangos yra remiamos aukštesnės jėgos, nesvarbu, kaip ją vadiname. Tai kažkas, kas globoja tave.

Buvau užaugintas kaip judėjas. Mus mokė, kad yra Dievas. Nesu tikras, ar yra tokia viena viską žinanti esybė. Bet yra tiek sutapimų, tiek dalykų, nutinkančių reikiamu laiku reikiamoje vietoje, kad neabejoju, jog kiekvienas iš mūsų patiria aukštesnės jėgos įtaką. Mums palikta daugybė durų, ir tik mes sprendžiame, pro kurias eisime.

Skleidžia žinią

- 2000 metais buvote išrinktas į Anoniminių lošėjų patikėtinių tarybą. Šiuo metu ją sudaro per 120 anoniminių lošėjų iš viso pasaulio. Jie atstovauja įvairių regionų anoniminiams lošėjams. Kokio masto yra šis judėjimas? Ar siekiate daryti politinę įtaką?

- Prieš dvejus metus buvau pakviestas į Maskvą švęsti penktųjų grupės susikūrimo metinių. Panašaus "amžiaus" yra ir Vilniaus anoniminių lošėjų grupė. Turime grupių Pietų Afrikoje, Europoje, Australijoje, JAV, Pietų Amerikoje.

Pirmasis anoniminių lošėjų uždavinys - skleisti žinią kitiems kompulsyviems lošėjams, kenčiantiems nuo priklausomybės. Tai mūsų egzistavimo priežastis. Puiku, jei yra galimybė šviesti visuomenę. Jei būčiau paprašytas kalbėti politikams, su džiaugsmu sutikčiau.

- Jūsų manymu, ar galima lošti, išvengiant priklausomybės nuo azartinių žaidimų?

- Tikrai taip. Labai daug žmonių lošia, mėgaujasi tuo, laiko lošimą pramoga ir netampa priklausomi. Tą patį galima pasakyti apie alkoholį. Žmonės vartoja alkoholį, bet ne visi tampa alkoholikais. Ir aš mielai išgeriu alaus. Bet yra žmonių, kuriems pavojingas vos vienas gurkšnis.

Gali būti, kad dabar įėjęs į kazino ir pradėjęs lošti, sugebėčiau save kontroliuoti, nes praėjo daug metų. Bet neketinu rizikuoti, nes jei imčiau prarasti ar laimėti pinigų, būčiau lygiai ten pat, kur buvau prieš 20 metų.

85-erių lošėjas

Kelias dienas praleidęs Lietuvoje, anoniminis lošėjas iš JAV išvyko į Rygą, kur taip pat ketino susitikti su likimo broliais ir seserimis. Savo istorija ir pasiryžimu jis nori padrąsinti nuo priklausomybės kenčiančius žmones.

Vienas tokių, kuriam padrąsinimas šiuo metu ypač reikalingas - 85-erių sulaukęs anykštėnas Davidas. Seneliukas, gyvenantis iš pensijos ir nedidelio uždarbio, negali ramiai praeiti pro kazino ar lošimo automatų salon; yra pralošęs gausias santaupas, turėtas Anykščių turgaus ir vienos alaus gamyklos akcijas. Šiuo metu skolų neturi. Davidas juokauja, kad dabar kazino jam skolingas.

"Visi žino, kad turiu šią problemą, todėl galite ir vardą rašyti, ir fotografuoti", - patikino vyras. Jis sakė jau žinąs, kaip liautis lošti. Kaskart eidamas į miestą pasiims tik 100 litų, juos praloš ir užteks. Bet tokį sumanymą iškart supeikė sūnus Artūras: "Jau kelis kartus tą patį sakei, ir nieko neišėjo. Reikia iš viso baigti lošti." Artūras yra pagrindinis tėvo agitatorius, kad šis liautųsi mėtęs pinigus lošimo namuose. Vyras taip pat rūpinasi jaunesniais gausios giminės lošėjais, kenčiančiais nuo priklausomybės.

Sužinojęs apie anoniminių lošėjų susirinkimus, jis prikalbino tėvą ir vieną iš Davido anūkų atvykti pasiklausyti savo problemą jau pripažinusių ir iš jos besikapstančių lošėjų. "Galėčiau lankyti tuos susirinkimus, tik kad jie vyksta Vilniuje pirmadienį ir penktadienį, trunka iki devynių valandų vakaro. O aš Anykščiuose gyvenu", - apgailestavo lošėjas. Sūnus pasiūlė kurti anoniminių lošėjų grupę Anykščiuose. Abu supranta, kad kažką daryti reikia.

Dvi paros lošimo namuose

Lošimo ligos nematyti, kol senolis neiškelia kojos iš namų. "Būna, neinu savaitėmis į miestą, kad neičiau lošti", - sakė vyras. Anykščiuose veikia vienas lošimo aparatų salonas, kuriame - keturiolika aparatų. Davidui skaudžiausia, kai išlošęs jis negali sustoti, kol visko nepralošia. Važiuodamas namo pats save keikia.

Vienas draugas kartą nuvežė pensininką į Vilnių, į kazino. Vėliau Davidas keldavosi ankstų rytą, sėsdavo į autobusą ir važiuodavo lošti. "Būdavo, pasiimu penkis tūkstančius litų ir dvi paras sėdžiu kazino. Visi mane ten pažįsta, pastato išgerti. Kitąkart pamirštu, kad nevalgiau - tada darbuotojai man picą užsako, pakviečia valgyti", - prisiminė lošėjas.

Iki suprato bėdos rimtumą, Davidą ir sūnus nuveždavo palošti. "Dažniausiai palikdavo mane kelioms valandoms, kol Vilniuje sutvarkydavo savo reikalus. Kai nesutikdavau grįžti, sūnus išvažiuodavo vienas. Parsirasdavau autobusu", - pasakojo Davidas. Abu atsiminė atvejį, kai kazino prasėdėjo visą naktį. "Tuoj važiuosime, tuoj važiuosime. Dar valandą laukiu. Paskui žiūriu, jau penkios ryto. Po šio karto nebelaukdavau. Dabar visai nebevežu. Jei nori, eik pėsčias", - pasakojo Davido sūnus. Kartą turėjo progą žaisti už tėvą. "Įdomus, bet niekuo neypatingas žaidimas. Tačiau jei ilgiau pabūčiau, užsivesčiau. Būtų tas pats, kas tėvui. Turiu šitą žvėrį viduje, nenoriu jo išleisti", - tvirtino Artūras.

Vienintelė bėda

Devintą dešimtį gyvenantis anykštėnas gauna 800 litų pensiją, kelis šimtus duoda sūnus. Pinigėlių senolis prisiduria parduodamas šiltnamiuose užaugintas daržoves bei iš Vilniaus atsivežtas prekes. "Žmona ir dukra žino, kad tai - tarsi dar viena mano liga. Jos nuperka sėklų, pasėja ir palieka. O aš nesirūpinti negaliu - jei yra gyvas daiktas, reikia gelbėti. Keliuosi penktą ryto, palaistau agurkus, priraišau pomidorus. Nesu tinginys", - apie "eliksyrą" pasakojo Davidas. Jis džiaugėsi turįs draugišką, didelę šeimą: tris sūnus, dvi dukras, trylika anūkų, proanūkių. Viskas būtų gerai, jeigu ne bėda - nevaldomas troškimas lošti. Tam išleidžiama didžioji dalis gaunamų pinigų.

Prašymo neįleisti į lošimo namus Davidas nėra parašęs. "Noriu pats nustoti, - sakė priklausomybę turintis anykštėnas. - Anoniminių lošėjų susirinkime man davė knygutę, kuri turėtų padėti. Dar siūlė susiskambinti su anoniminiais lošėjais, kad jie patartų, kaip elgtis."

Pinigas už įmuštą kamuoliuką

Mokykloje Davidas mėgdavo žiūrėti, kaip vyresnieji žaidžia biliardą. 10-12 metų vaikai sugalvojo savotišką azartinį žaidimą: vienas stebi vienos biliardo stalo pusės "lūzas", kitas - kitos. Į kieno "lūzą" įmuša, tas iš priešininko gauna vieną lėją (Rumunijos piniginis vienetas; Davidas gimė ir augo Rumunijoje). Suaugusieji nė nenutuokdavo, kad jų žaidimas keldavo azartą dar bent dviem pypliams. Šachmatai, šaškės - ir tuos jaunuoliai žaisdavo "dėl intereso": neįdomu lošti, kai nėra azarto.

Per Antrąjį pasaulinį karą Davidas, būdamas 18 metų, paliko tėvus ir vienas išvyko į Kazachstaną pas brolį, užkietėjusį lošėją. Vaikinas bėgo, bijodamas vokiečių vykdomo genocido prieš žydus. Visiškai neturėjo pinigų. Ieškojo darbų, kad nebadautų. Galiausiai turėjo eiti į kariuomenę ir buvo pasiųstas dirbti į anglies kasyklas Sibire.

1949 metais su šeima atvyko į Lietuvą. "Per pažįstamus įsidarbinau "Visuomeniniame maitinime" sandėlininku, vėliau tapau direktoriumi. Mūsų valgykla buvo atsakinga už viso rajono maitinimą", - prisiminė pensininkas. Gyvenimui pagerėjus, jis pradėjo lošti. Susibūrė kompanija - žaisdavo preferansą, pokerį, statomos sumos buvo nedidelės. Dabar iš kortuojančių draugų likęs vienas Davidas. Jis nesiliauja šypsotis - tiki, kad sugebės susitvarkyti su savo bėda.

Priklausomybė

Patologinis azartinių lošimų potraukis - tai psichikos sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys potraukio azartiniams lošimams epizodai, taip užvaldantys gyvenimą, kad žmogus atsisako socialinių, darbinių, materialinių ir šeimyninių vertybių bei įsipareigojimų. Dėl šio sutrikimo kyla daug sunkumų tiek pačiam asmeniui, tiek jo šeimai ir artimiesiems, tiek visuomenei.

Lietuvoje nėra galimybės priverstinai uždrausti žmogui lankytis lošimo namuose ir lošti. Valstybinė lošimų priežiūros komisija (VLKP) yra sutarusi su Lietuvos lošimo operatorių asociacija, kad žmogus būtų neįleidžiamas į lošimo namus (kazino), jei jis to pageidauja.

Šių metų gegužės 31 dienos duomenimis, VLKP prašymus neįleisti jų į lošimo namus pateikė 520 lošėjų.


Pripažinti problemą

Atėję į anoniminių lošėjų susirinkimą nauji žmonės turi atsakyti į 20 klausimų. Jei teigiamai atsako į septynis ir daugiau, labai tikėtina, kad jie yra priklausomi nuo azartinių lošimų.

1. Ar esate kada nors nenuėjęs į darbą/pamokas/paskaitas dėl lošimo?

2. Ar kada nors jautėtės nelaimingas namuose, šeimoje dėl lošimo?

3. Ar lošimas turėjo įtakos jūsų reputacijai?

4. Ar jus kada nors graužė sąžinė dėl lošimo?

5. Ar kada nors lošėte vien tam, kad išloštumėte pinigų skoloms apmokėti ir finansinėms problemoms išspręsti?

6. Ar dėl lošimo sumažėjo jūsų ambicijos ir darbingumas?

7. Ar pralaimėjęs jausdavote neatidėliotiną poreikį vėl lošti ir atsilošti?

8. Ar laimėjęs jausdavote neatidėliotiną poreikį vėl lošti ir išlošti dar daugiau?

9. Ar dažnai lošdavote tol, kol baigdavosi visi pinigai?

10. Ar kada nors teko skolintis pinigų tam, kad galėtumėte lošti?

11. Ar kada nors teko ką nors parduoti tam, kad gautumėte pinigų lošimui?

12. Ar nenoriai leisdavote lošimui skirtus pinigus kitoms, įprastinėms reikmėms?

13. Ar dėl lošimo nustojote rūpintis savimi arba savo šeima, jos gerove?

14. Ar kada nors lošėte ilgiau negu buvote suplanavęs?

15. Ar kada nors lošėte siekdami nusiraminti, atsipalaiduoti, atitolti nuo rūpesčių?

16. Ar kada nors pasielgėte arba svarstėte galimybę pasielgti neteisėtai tam, kad gautumėte pinigų lošimui?

17. Ar dėl lošimo sutriko jūsų miegas?

18. Ar patirtos nesėkmės, nemalonumai, neigiamos emocijos jums sukelia neatidėliotiną norą lošti?

19. Ar lošiant kelias valandas iš eilės jums kada nors kilo noras atšvęsti savo sėkmę?

20. Ar kada nors pagalvojote, kad toliau lošdami galite degraduoti, sužlugdyti patys save ar net nusižudyti?

Parengta pagal www.vlkp.lt ir www.anoniminiailosejai.lt informaciją

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"