TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Antrąkart mama po 18 metų

2008 08 30 0:00
Mažoji Elzytė mamą paėmė už piršto ir atsivedė prisėsti ant kilimo svetainėje.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Maža mergytė balta nerta suknute stovi prieškambaryje ir smalsiai žiūri. Dar mažesnė juoda kalytė kaip pašėlusi šokinėja aplink kojas. Iš virtuvės ateina namų šeimininkė. Apsitaisiusi savo pačios siūta suknia, operos solistė primadona Regina Šilinskaitė mielai pakviečia LŽ į svečius.

- Jūsų dukrelei metai ir penki mėnesiai. Ką ji jau moka, ką kalba, kaip per tą laiką augo mažoji?

- Jau labai daug ką moka, viską supranta, yra gudri, truputį mušasi (kol mama kalba, mergaitė nuo stalo ima lėkšteles ir šaukštelius). Neropojo, iš karto pradėjo vaikščioti, nors su vyru ir broliu mokėme ropoti. Tiek mane nutampydavo pirmaisiais mėnesiais... Čiumpa už pirštų ir prašo vesti. Ji nuolat nori bendrauti (mažylė ima mamą už piršto ir vedasi prie išbarstytų plaukų segtukų).

Norėjo mažo žmogučio

- Elžbietos susilaukėte praėjus aštuoniolikai metų po Vytauto, jūsų pirmagimio, gimimo. Kodėl ryžotės tokio amžiaus turėti dar vieną vaikelį?

- Ne mes sprendžiame. Gali planuoti, kiek nori, bet... Nebuvome nusistatę, kad turėsime tik vieną vaiką. Bet taip gyvenimas susiklostė. Devynerius metus gyvenome pas vyro tėvus dviejų kambarių bute. Be to, kai Vytautas paaugo ir jau tarsi buvo galima galvoti apie antrąjį, buvau tik ką pradėjusi karjerą. Kai persikraustėme į savo namus, norėjosi pagyventi. Vėliau vienas po kito mirė trys mano broliai. Skaičiuodavome metus nuo vienos nelaimės iki kitos. Mamą reikėjo gelbėti, guosti sunkiomis akimirkomis. Keistas sutapimas - mamai išėjus, atėjo Elžbieta: 2006 metų kovą ji mirė, o 2007 kovą gimė duktė.

- Taip planavote?

- Kaip čia pasakius... Po mamos laidotuvių sėdėjome su vyru... Tokia tuštuma... Mama dešimt metų per žiemas su mumis gyveno. Vytautas jau suaugęs, jam aštuoniolika metų ant nosies buvo. O mano draugė tik ką buvo įsivaikinusi mažylį. Sakau vyrui: kaip manai, gal visai ir nieko būtų, jei po mūsų namus lakstytų mažas žmogutis? Priėjome prie bendros išvados, kad būtų labai smagu. Tuo šneka ir baigėsi. O po trijų mėnesių pastojau. Be didelių pastangų. Paleidome mintį ir tiek užteko.

- Dalis jūsų amžiaus moterų jei ir susilaukia vaikų, tai nuo antro ar trečio vyro. Jūs išlikote ištikimi vienas kitam.

- Kiti vyrai sulaukę 40-45 metų keičia žmonas, ieško jaunesnių, o mes pasigimdėme vaikelį. Darniai gyvename - vyras labai geras, nepavydus. Be to, jis kitos specialybės negu aš (Vytautas - ekonomistas inžinierius, šiuo metu dirba buitinės technikos taisyklos vedėju - aut. past.). Jis nesėdi kiekviename spektaklyje ir neseka manęs. Krizių mūsų šeimoje nebuvo.

Brolio džiaugsmas

- Kaip, sužinojęs kad laukiatės, reagavo sūnus Vytautas?

- Jis būdamas mažas labai norėjo brolio arba sesės. Ir šuniuko. Tai buvo dvi jo svajonės. Kai pasakėme, kokią dovaną jam turime aštuonioliktųjų metų proga, jis paklausė: įsivaikinsite? Kai paaiškinau, kad laukiuosi, labai džiaugėsi, norėjo visam pasauliui papasakoti.

Sužinojęs rūpinosi mano sveikata, kad nepersistengčiau dirbdama, nes kaip tik tuo metu renovavome namą Molėtuose.

- Nepersistengėte?

- Dar nežinodama, kad laukiuosi, iš laukų tampiau didžiulius akmenis, dariau alpinariumą. Niekas nepakenkė. Tik tiek, kad Elzė labai mėgsta akmenis, kaip ir aš. Jai patinka žaisti su akmenukais, sėdėti ant jų.

- Gydytojai vyresnio amžiaus mamas kartais gąsdina, vardydami galimus išsigimimus ar gimdymo sunkumus. Kaip buvo jums?

- Mano ginekologė yra fantastiška moteris - nieko apie tai nekalbėjo, tik pasveikino. Genetikos centre, kur siunčia visas moteris, jaunesnes, manau, sutrikdo ir išgąsdina. Aš atsisakiau visų genetikos tyrimų, neleidau jokios invazijos. Pasakiau: kaip bus, taip bus. Gimė visiškai sveika mergaitė.

Ziuzia - Elzės draugė

- Dukrai sulaukus metukų, sūnus Vytautas nupirko nykštukinį pinčerį. Kalytę pavadinote Ziuzia. Kieno labiausiai yra šis šunelis - Vytauto, Elžbietos ar jūsų?

- Šuniukas - Elzės draugas. Mes ne ypač norėjome šuniuko, juk tai papildomas rūpestis. Bet pamanėme, kad jis patrauks mergaitės dėmesį, jai bus smagiau. Iš pradžių Elzė jį labai "kankino": tampė, murkdė glėbyje. O Ziuzia reaguodavo ramiai - tik nagiukais netyčia užkabina.

- Operos mėgėjai vos kelis mėnesius negirdėjo jūsų dainuojančios. Kaip pavyko apsieiti be motinystės atostogų?

- Scenoje nebuvau tris ar keturis mėnesius. Iki aštunto mėnesio dainavau, į dekretines išėjau vėliau nei reikėtų. Ir grįžau anksčiau iš atostogų. Gerai jaučiausi, sunki buvo tik pati pradžia. Niekas iš kolegų nepastebėjo kad laukiuosi, manė, kad pastambėjau. Kai pasisakiau, dvi dienas visi stebėjosi, kaip šito nepamatė. Iš pat pradžių, kai dažnai užeidavo blogumas, pradėjus dainuoti tai praeidavo. Penkis mėnesius labai bloga buvo, dainavimas buvo kaip vaistas - specialiai eidavau repetuoti, kad nejausčiau nuolatinio pykinimo. O kai gimė mergaitė, vyras išėjo tėvystės atostogų. Norėjo pusantrų metų, sakė, jog galėtų auginti ne vieną, o kelis vaikus, bet išvariau jį po metų - ir jam karjerą reikia daryti. Kaip tik tuo momentu jam pasiūlė naujas pareigas, kur ir taip jo laukė tris mėnesius.

Neturime auklės. Anksčiau Onutė Gratuliavičienė iš teatro ateidavo mane išleisti į darbą, o dabar mažylės brolis su drauge ją pasižiūri, vakare - vyras, kartais močiutė, vyro mama.

Jauniausias vaikas šeimoje

- Pati esate iš šešių vaikų šeimos. Kaip prisimenate savo šeimą?

- Tėčio netekau būdama dvylikos. Tarp pirmo brolio ir manęs buvo dvidešimt penkerių metų skirtumas - aš jauniausias vaikas šeimoje. Mama mane pagimdė būdama keturiasdešimt penkerių. Augau viena, visi buvo suaugę. Mūsų buvo keturi broliai ir dvi seserys. Mama labai valdinga, laikė šeimą dvasingame, dorovingame kelyje. Visą gyvenimą buvo namų šeimininkė, motina didvyrė - sovietmečiu už tai, kad augina penkis, o vėliau šešis vaikus, buvo gavus bronzos ir sidabro medalius. Ji buvo darbšti: net žiūrėdama savo mėgstamas televizijos laidas nerdavo. Prinėrusi kalnus: visos staltiesės, kurias matote, nunertos mamos. Esu pasilikusi paskutinį jos darbelį - nebaigtas megzti vilnones kojines anūkui Vytautui. Jau beveik nematė, bet mezgė.

Tėvas, turėjęs trylika brolių ir seserų, buvo profesionalus siuvėjas. Siūdavo vyriškus paltus, kostiumus, turėjo savo artelę, mokinių. Mamą ir jos brolį išmokė siūti, dėl to ir aš iš senų pati persisiūdavau drabužius. Pinigėlių trūko, todėl su seserimi būdavome labai madingos - mamos suknelės, tėčio paltai. Tik su avalyne sekėsi sunkiau.

Iki šiol su seserimi siuvame, mezgame, neriame. Mergaitės suknelė - mano sesės nerta. Kai Vytautas buvo mažas, aš siūdavau viską, net ir kelnes - iš to uždirbdavau. Dabar labai norisi, bet nėra laiko arba Elzė pradeda tempti iš rankų (nusivedusi į miegamąjį Regina rodo beveik baigtą megzti suknelę).

Rūpinasi sveikata

- Jūs, kaip ir mama, esate veikli. Aktyviai dalyvaujate namo bendrijos veikloje, siekiate, kad jūsų namas šiemet būtų renovuotas. Kaip sekasi?

- Nežinau, ar mums kas pavyks. Per televiziją girdėjau, kad norinčių yra per 400 bendrijų, o šiemet lėšos bus skirtos tik 146-ioms. Mes, man rodos, nepatenkame. Negaliu pakęsti, kai niekas nevyksta.

- Jūsų šeimoje daug mirusių nuo vėžio. Ar imatės kokių specialių priemonių, kad apsaugotumėte save nuo šios nelaimės?

- Esu apsidraudusi gyvybės draudimu nuo kritinių ligų. Mano tėvas mirė nuo leukemijos. Esu didelės rizikos grupėje. Po mamos laidotuvių man labai skaudėjo nugarą: kilnodavau mamą, o ji sunki. Pasidariau visus tyrimus. Esu visiškai sveika. Nevarstau ligoninių, poliklinikų durų. Gana jau privarsčiau, kai sirgo broliai, mama. Buvau beveik specialistė, žinojau vaistų pavadinimus, su medikais galėjau kalbėti kaip su lygiais. Dėl savo charakterio - griežto, užtikrinto - daug laimėdavau. Ne klausiu nuolankiai, bet pasakau, kaip turi būti. Kai kuriais medikais esu nusivylusi. Ačiū Dievui, turėjau gerą mokyklą - kaimynę gydytoją, kuri bet kuriuo momentu atlėkdavo, pasakydavo, ką turiu daryti ar ką šnekėti.

Mėgsta labai gerą muziką

- Padėjote surengti ir dalyvavote sūnaus išleistuvėse. Jos vyko "Pramogų banke". Koks liko įspūdis?

- Nesitikėjau, kad šitaip nedalyvaus tėvai. Iš 150 vaikų tik penktadalio gimdytojai buvo. Man atrodė, kad išleistuvės yra bendras reikalas. Visiškas žmonių susvetimėjimas. Labai sunku buvo kontaktuoti su visais. Kai vaikai išsiskirstę pagal profilius, nelieka ryšių tarp klasės draugų, savaime ir tėvai nesusipažįsta. Per mūsų išleistuves visų tėvai buvo, visos klasės susirinko mokyklos sporto salėje. Dabar mokyklose negalima rengti pokylių. Pamenu, mes tris dienas šventėme. Antrą dieną važiavome į Vilnių žiūrėti Giuseppe's Verdi operos "Traviata". Niekas nenorėjo išsiskirti.

- Vienam iš tėvelių per sūnaus išleistuves baisiai nepatiko jaunimo grupė, kurią pasamdėte groti. Muzika, žinoma, skonio reikalas. Ką jūs mielai klausote?

- Man sunku įtikti muzika. Mėgstu tylą arba labai gerą simfoninę bei kamerinę muziką. Operų negaliu ramiai klausyti - būnu įsitempusi, analizuoju, dirbu darbą. Man reikia, kad niekas nedainuotų. Labai mėgstu Richardą Wagnerį, po gabaliuką, ir ypač Hugo Wolfą.

- Dažnai atliekate pagrindinius vaidmenis. Ar nulipus nuo scenos sudėtinga likti paprastu žmogumi?

- Nieko ypatingo, kad dirbu scenoje. Visada esu paprastas žmogus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"