TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Antros progos gali nebūti

2007 09 08 0:00
Gydytojas D.Rauba visada mėgo šokti.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

"Šeimoje auga trys vaikai, o vyras šokėjėliu tapo!" - tokių žmonos Vaidos žodžių sulaukė 37 metų Santariškių klinikų gydytojas Darius Rauba, kai nusprendė dalyvauti televizijos laidoje "Lietuvos šokių dešimtukas".

Negana to, kiekvieną šeštadienį tuo metu, kai D.Rauba šoks televizijos studijoje, Vaida Raubienė, kad nereikėtų vienai su trimis vaikais sėdėti prie televizoriaus, sakė rengsianti alternatyvius šokių dešimtukus. Juo labiau kai namuose prie Žaliųjų ežerų vietos netrūksta.

"Vienu žodžiu, košmaras!"

"Po pusantro mėnesio treniruočių dar yra kūno dalių, kurios manęs neklauso, - juokėsi D.Rauba. - Sako: "Šypsokis!" Mėginu šypsotis. Tada sako, kad esu baisiausiai susikūprinęs. Ištiesinu pečius, šypsausi - pamirštu šokio žingsnelius. Šokių partnerė profesionalė turėjo būti labai kantrus žmogus, nes viską reikėjo pradėti nuo nulio. Žingsneliai, judesiai, laikysena - viskas kitaip. Vienu žodžiu, košmaras!"

Pašnekovas neslėpė, kad giliai širdyje tikėjosi, jog jo dalyvavimą televizijos laidoje palankiai vertins ir kolegos, ir pacientai. Vis dėlto šokis - labai gražus dalykas. Ir gražu, kai žmogus gali džiaugtis šokiu. Anksčiau jis grįždavo namo pavargęs ir nebenorėdavo nieko veikti. Dabar po darbo atšoka tris valandas, išeina iš treniruotės šlaput šlaputėlis, tačiau namo grįžta kupinas energijos ir laimingas. Šokis padeda atsikratyti įtampos, nuovargio ir kartu suteikia malonumą. Kai baigsis ši laida, tikrai bus sunku nebešokti.

Nuo vaikystės ligų

"Galiu priskirti save prie žmonių, kuriems teko laimė reikiamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje, - pasakojo dr. D.Rauba. - Vaikystėje dažnai sirgau balso klosčių uždegimu ir tėvai vesdavo mane pas jau tuomet labai žinomą docentą Romą Kašinską. Kai jaunesni gydytojai norėdavo man išpjauti anginą, jis neleisdavo. Gailėjo ir manė, kad dar nėra reikalo operuoti, nes tie mano nusiskundimai galbūt nesusiję su angina. Nebent rimtai susirgčiau."

Kai D.Rauba dvyliktoje klasėje susirgo sinusitu, buvo paguldytas taip pat į doc. R.Kašinsko skyrių. Gydytojas paklausė, kur dvyliktokas rengiasi stoti. Šis atsakė, kad nori studijuoti biologiją.

"Toks vyras ir lakstysi su tinkleliu, drugelius gaudysi?! - prisiminė pašnekovas doc. R.Kašinsko žodžius. - Lietuvai reikia gerų medikų. Stok į mediciną."

Tokių žodžių užteko. Grįžęs namo D.Rauba tėvams pareiškė, kad studijuos mediciną. Giminėje nebuvo nė vieno mediko. Tėvas Donatas Rauba daugelį metų dirbo inžinieriumi buvusioje Kuro aparatūros gamykloje. Mama Stasė Pociūtė-Raubienė - akademinio irklavimo sporto meistrė ir daugkartinė Lietuvos čempionė. Baigusi sportininkės karjerą dirbo trenere ir daug metų - fizinio lavinimo mokytoja.

Kai D.Rauba Vilniaus universitete baigė gydomosios medicinos studijas ir po metų praktikos turėjo rinktis specialybę, doc. R.Kašinsko paklausė, gal galėtų tapti LOR gydytoju. Į otorinolaringologijos rezidentūrą buvo priimtas su sąlyga, jog ginsis disertaciją, nes doc. R.Kašinskas siekė, kad iš jauno kolektyvo išaugtų ne tik geri gydytojai, bet ir mokslininkai, pedagogai.

Pusmečiui išėjęs iš namų

"Per trejus metus įgijau otorinolaringologo specialybę ir dar dveji metai buvo likę rašyti disertacijai. Pusei metų išėjau iš namų, nes buvo du vaikai, ir grįžau pas tėvus. Tada net nebedirbau ligoninėje - beveik pusę metų nuo aštuonių iki keturių ryto rašiau disertaciją", - prisiminė D.Rauba.

Disertacijos temą "Ryklės skausmo diferencinė diagnostika" taip pat pasiūlė doc. R.Kašinskas, kadaise iš tos pačios srities apgynęs disertaciją Maskvoje ir norėjęs, pasak pašnekovo, jos tęstinumo. Tik nedaugeliui žmonių, kurie nuolat skundžiasi gerklės skausmu, mėnesiais jaučia tarsi kokį svetimkūnį ar gumulą gerklėje, tokie nemalonūs pojūčiai susiję su gerklės patologija. Dažniausiai priežastys kitos, pavyzdžiui, skrandžio, stuburo, dantų patologija ar lėtinė infekcija organizme.

Mieliau peilis rankoje

D.Rauba trisdešimties metų apgynė daktaro disertaciją ir liko dirbti doc. R.Kašinsko vadovaujamame Ausų, nosies ir gerklės ligų centre. Jis taip pat dėsto Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentams. Pasak pašnekovo, mokslinis darbas leido geriau pažinti pačią specialybę, ligas, nes reikėjo daug perskaityti, susipažinti su daugeliu ligonių, bendrauti su kitais specialistais, ir dabar kur kas lengviau per kasdienę praktiką.

"Vis dėlto esu labiau gydytojas praktikas ir man peilis rankoje ar koks apžiūros instrumentas yra kur kas malonesnis, - pripažino Ausų, nosies ir gerklės skyriaus vyr. ordinatorius. - Tačiau universiteto ligoninėje neišvengiamai turi dirbti ir mokslinį darbą, nes priešingu atveju stovėsi vietoje."

Ant sparnų - į tikrovę

Mediko niekada neviliojo darbas užsienyje, nes yra įsitikinęs, kad dirbdamas vienoje geriausių, o gal ir geriausioje Lietuvos gydymo įstaigoje ir tokiame skyriuje, kurių centrai yra tik Vilniuje ir Kaune, turi visas sąlygas tobulėti. Aišku, užsienyje gautų didesnį atlyginimą ir dirbtų su geresne aparatūra, bet kaip svetimšalis vis tiek nesijaustų lygiavertis.

D.Rauba stengiasi savo lėšomis per atostogas kasmet išvažiuoti į gerą užsienio kliniką ir per pusę ar visą mėnesį susipažinti su naujausiais gydymo metodais ir technologijomis. Pavyzdžiui, prieš metus sėmėsi patirties didžiuliame LOR centre Vokietijos Mainco mieste. Ten dirbantis prof. Wolfgangas Mannas operavo ir Rusijos prezidentą Borisą Jelciną. Dvejus metus laukė eilėje, kad patektų į vieną moderniausių Europos nosies chirurgijos centrų Austrijos Graco mieste. Į prof. Heinzo Stammbergerio, vieno žymiausių nosies chirurgų pasaulyje, vadovaujamą centrą D.Rauba važiuos ateinantį sausį.

"Aišku, kartais būna taip, kad grįžti kaip ant sparnų į mūsų tikrovę ir tie sparnai kaip gulbei šiek tiek pakerpami, - juokėsi pašnekovas. - Tačiau daugelį operacijų, atliekamų užsienyje, mes galime atlikti naudodami paprastesnę techniką. Išskyrus sudėtingiausias, pavyzdžiui, kai per ausį ar nosį operuojami smegenų augliai. Tokioms operacijoms neturime aparatūros ir patirties. Ligoninė yra numačiusi pirkti naujos aparatūros ir galbūt greitai moderniausia technika leis atlikti sudėtingiausias operacijas."

Paskutinis iš šokių aikštelės

D.Rauba kartu su žmona Vaida baigė medicinos studijas, tačiau ji į rezidentūrą nebestojo. Pradėjo dirbti farmacijos kompanijoje vadybininke ir taip prisidėjo prie tolesnės vyro karjeros.

Sūnus Tautvydas - dešimties, dukra Radvilė - devynerių, o mažiausias Žygimantas - devynių mėnesių. Tautvydas lanko Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą, o prie namų tėvai jam sportuoti įrengė krepšinio aikštelę. Radvilė dainuoja, šoka ir turi kitų įvairiausių pomėgių.

D.Rauba iki ketvirtos klasės šoko liaudies šokių ansamblyje "Ugnelė". Vėliau pradėjo lankyti krepšinio treniruotes. Žaidė krepšinį ir Santariškių klinikų medikų komandoje. Laisvalaikiu žaidžia krepšinį ir dabar, nors pastaruoju metu yra atsidavęs naujai sporto šakai - šokiams.

"Visada labai mėgau šokti, - prisipažino pašnekovas. - Mokyklos metais po visą miestą ieškodavome, kur geriausios diskotekos, ir ne visur dar įleisdavo. Per kiekvieną vakarėlį šokdavau iki paryčių. Turbūt paskutinis išeidavau iš šokių aikštelės. Muzika, šokio ritmas suteikdavo didžiulį džiaugsmą, atpalaiduodavo po sunkios dienos."

Pacientai nenukentėjo

Kai draugai pasiūlė dalyvauti "Lietuvos šokių dešimtuke", D.Rauba pajuokavo: "Kodėl gi ne?!" Vis dėlto neslėpė, kad visa drąsa išgaravo, kai paskambino laidos vedėjai. Vėliau pagalvojo: yra proga, reikia ja naudotis, nes antros gali nebūti.

"Kol nelankiau repeticijų, iš darbo išeidavau ir penktą, ir šeštą valandą vakaro. Dabar išmokau dirbti kur kas intensyviau. Nebeliko laiko arbatėlei, kavutei gerti, pokalbiams su kolegomis. Vien griežtai suskirstytas darbo režimas - visas dėmesys skiriamas ligoniams. Jie nenukentėjo nė per plauką. Skiriu lygiai tiek pat laiko, kiek ir anksčiau", - garantavo gydytojas.

Ir namo grįžta tuo pačiu laiku kaip anksčiau. Išeina iš darbo trečią ir šoka iki šeštos valandos vakaro. Niekas neverčia kasdien treniruotis, tačiau D.Rauba sakė, kad viską stengiasi daryti gerai. Galbūt iš tėvų paveldėjo tokį bruožą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"