TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Apie Kalėdų eglutes - garsiosios Eglės

2009 12 24 0:00
E.Mėlinauskienės artimieji ir draugai kartais juokauja, kam jiems ta Kalėdų eglė, jei turi gyvą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Gražiausių žiemos švenčių - šv. Kalėdų ir Naujųjų metų neįsivaizduojame be papuoštos žaliaskarės ir krūvos dovanėlių po ja. Nutarėme papokštauti ir žinomų Lietuvos Eglių pasiteiravome: kaip šios jaučiasi vaikščiodamos po eglyną, kas joms išrinko vardus ir ar mokykloje yra tekę vaidinti kalėdinę eglutę.

Pakalbinome maestro Vytauto Kernagio dukterį, reklamas kuriančios įmonės vadovę Eglę Kernagytę, moterų ansamblio "Eglė" vadovę ir Vilniaus kolegijos Menų fakulteto dėstytoją Eglę Juozapaitienę, Seimo ryšių su visuomene vadovę, žurnalistę Eglę Trembo ir fotomenininkę Eglę Mėlinauskienę.

Pirmosios meilės garbei.

Šviesaus atminimo maestro V.Kernagio dukters Eglės Kernagytės vardo gimimo istorija intriguojanti ir romantiška, nes ji Egle buvo pavadinta pirmosios tėčio meilės garbei. "Ar mama dėl to ant tėčio pyko? Ne. Viskas labai gražiai aprašyta Rūtos Oginskaitės knygoje apie tėtį. Galite pacituoti", - nusišypso jauna moteris. Tai ir darome: "Eglei vardą išrinko lengvai. Kernagis buvo pasakojęs Daliai apie savo paauglystės Eglę (jos telefonas nuolat įrašytas jo užrašų knygutėse, tai jokia paslaptis šeimai). Jis netgi parodė Daliai gaisrininkų kopėčias, kuriomis lipdavo pasišnekėti. "Ir nereikia galvoti, kad aš tokia nuolanki ir sutinku su viskuo, ką Vytas siūlo. Eglė - gražus vardas, mums abiem patiko", - sako Dalia." E.Kernagytė neslepia, kad prieš kelias savaites, kai vyko knygos "Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį" pristatymas, ji net turėjo progą susipažinti su tėčio kadaise mylėta moterimi.

Į klausimą, ar pačiai patinka šis vardas, pašnekovė atsako linkteldama galvą. "Net labai. Juk prie jo nelimpa jokios pravardės, - nusijuokia. - Ne taip kaip, pavyzdžiui, prie Astos - dantų pasta, prie Jurgos - spurga ir panašiai." E.Kernagytė patikina, kad mokykloje jos niekas nepravardžiuodavo. Tik tėtis visada vadindavo ne Egle, bet Egliniu.

Pasak pašnekovės, būdama maža ji stebėjosi, kad vardas toks pat kaip ir amžinai žaliuojančio, gyvybę simbolizuojančio medžio. "Mano sūnelis Vėjas taip pat painiojasi. Kai jam rodau į eglę ir klausiu, kaip vadinasi šitas medis, jis atkerta, kad - mama", - pasakoja.

Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių E.Kernagytė neįsivaizduoja be tikros lietuviškos eglės. "Visada puošiu tik gyvą, niekada dirbtinės. Eglute mūsų šeimoje visada pasirūpindavo tėtis. Pamenu, kaip nupirkęs ir parnešęs namo sakydavo, kad tik tokia labiausiai kvepia Kalėdomis ir, be jokios abejonės, mišku", - tvirtina. Ar V.Kernagio dukrai patinka būti miške? "Taip, ypač spygliuočių. Eglių ir pušų kvapas man tarsi stebuklingas. Apskritai labai mėgstu gamtą", - patikina.

Vardą sugalvojo senelis

Operos solisto Vytauto Juozapaičio žmonai Eglei vardą kadaise išrinko šviesaus atminimo senelis, tėčio tėtis. "Pamenu, senelis sakydavo, kad eglė jam - labai gražus medis. Galbūt ir pasaką "Eglė žalčių karalienė" galvoje turėjo siūlydamas, kaip pavadinti anūkę, - šypsodamasi pasakoja. - Tėvai, kiek žinau, senelio norui neprieštaravo, jiems išrinktas vardas patiko." Moteris priduria, kad jos vaikystėje mergaites Eglėmis pavadindavo retokai, skirtingai nei šiandien. "Nemažai Eglių yra tarp mano studenčių. Net mano vadovaujamame ansamblyje esame trys Eglės, - teigia. - Kaip nesusipainiojame? Na, viena yra Eglė, kita - Eglutė, trečia - Eglaitė. Mane tėveliai ir kiti giminaičiai visada vadindavo Eglyte."

Visi puikiai žinome naujametį eilėraštuką "Eglutė skarota, eglutė žalia", taip pat kultinę grupės "Rondo" dainą "Egle, mano sese". Ar į E.Juozapaitienę kas nors kreipdavosi tokio pobūdžio eilėmis? "Teko girdėti, teko, - tvirtina pašnekovė. - Tačiau ne iš draugų, o labiau iš atsitiktinių žmonių. Būdavo, su kuo nors susipažįstu, pasakau vardą, ir naujas pažįstamas nieko nelaukęs išpyškina posmelį. Manęs tokie dalykai neerzindavo. Priešingai, būdavo smagu."

Moteris prisipažįsta, kad mokykloje per karnavalą jai nėra tekę įkūnyti Kalėdų eglutės, nors klasės draugai šia tema retkarčiais papokštaudavo: "Jei ką, eglutę turime. Bus kam suvaidinti." "Nekreipdavau dėmesio į tokias kalbas. Juk tai buvo sakoma juokais. Čia panašiai, jei kas tvirtintų, kad mano broliui, kurio vardas Tauras, nemokamai būtų galima gerti to paties pavadinimo alų", - kvatojasi pašnekovė.

Prakalbus apie Kalėdoms puošiamus medelius, paaiškėja, kad Juozapaičių šeima labiau vertina gyvą žaliaskarę - juk ši ir gražesnė, ir kvepia, bet jau kelerius metus renkasi dirbtinę. "Gaila kirsti. O kam tai daryti, jei egle grožėsiesi tik kelias dienas?" - paaiškina moteris. Kaip E.Juozapaitienė jaučiasi būdama eglyne? "Nuostabiai, - patikina. - Suprantu, kad Eglės vardas man duotas ne šiaip sau. Vaikštinėdama po mišką pailsiu, pravalau mintis. Gaila, kad į gamtą ištrūkti pavyksta ne taip dažnai, kaip norėtųsi."

Saulėtas eglynas miške

Turbūt nedaug kas žino, kad pirmasis Seimo ryšių su visuomene vadovės, žurnalistės Eglės Trembo vardas ne Eglė, o Saulė. "Tėvai manė, kad būsiu tokia pat šviesiaplaukė, kaip ir vyresnė mano sesuo, tad nusprendė pavadinti Saule. Tačiau man, kūdikiui, plaukučiai pradėjo dygti ne iškart, kurį laiką neturėjau jokių garbanų, - šypsodasi porina. - O kai jau pradėjo dygti, tai tamsūs. Saulė - ir tamsiaplaukė. Nei šis, nei tas. Dėl to tėvai man davė dar ir Eglės vardą." Anot pašnekovės, visą gyvenimą visi ją vadino tik Egle. Kai kurie klasės draugai tik baigus vidurinę mokyklą, per atestatų teikimo šventę, sužinojo, kad ji ne tik Eglė, bet ir Saulė.

Paklausta, kuris vardas labiau patinka jai pačiai, moteris neslepia, kad girdėdama kreipinį "Saule", ji gali ir nesureaguoti, neatsiliepti kviečiama. "Pavyzdžiui, ankstesniame darbe yra buvę, kad viršininkas prašo užeiti į kabinetą. Aišku, jis į mane kreipiasi pirmuoju vardu, - pasakoja. - O aš kaip dirbau, taip ir toliau dirbu nesuprasdama, kad sakoma man."

E.Trembo pamena tuos laikus, kai išpopuliarėjo daina "Egle, mano sese". Tuo metu jai ne kartą yra tekę bendrauti su pačiu šlagerio atlikėju, grupės "Rondo" įkūrėju Gintautu Tautkumi. Minėta daina pašnekovei labai artima širdžiai, nes daug kas į ją kreipdavosi žodžiais būtent iš šio kūrinio. "Draugai juokaudavo, kad man išties pasisekė, mano garbei net dainos kuriamos", - tvirtina žurnalistė.

Ar mokykloje per karnavalą E.Trembo yra tekę vaidinti eglutę? "Ne, - purto galvą. - Tačiau visiems sakydavau, kad, reikalui esant, galiu ja pabūti, pastovėti." Atsakydama į klausimą, kokią žaliaskarę - gyvą ar dirbtinę - ji dabina Kalėdoms, moteris kalba atvirai. "Jau 12 metų puošiu dirbtinę eglę, - tikina. - Gyvų medelių, kai juos kerta, man nepaprastai gaila. Juk jau po kelių dienų jie pradeda džiūti, gelsti, mesti spyglius." Pašnekovės teigimu, labai norint šventėms papuošti gyvą eglę, tai galima padaryti ir nežalojant gamtos. Pavyzdžiui, jos kieme auga žemaūgė eglutė, kurią ji su dukra kartais "aprengia" žaisliukais ir blizgučiais. Ir gražu, ir medelio nereikia pasmerkti mirčiai.

Kokie jausmai ir mintys užplūsta žurnalistę būnant eglyne? "Man ten nelabai patinka, - prisipažįsta. - Per drėgna. Labiau mėgstu vaikščioti po pušyną, bet šis medis juk taip pat spygliuotis. Beje, mano buvusi pavardė - Miškinytė. Tėvai juokais šaipydavosi, kad aš visa - natūrinė. Saulė Eglė Miškinytė, kitaip tariant, saulėtas eglynas miške."

Draugams buvo Spygliukas

Fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė tvirtina labai mėgstanti savo vardą. "Kodėl? Net ir nežinau. Gal dėl to, kad visi į mane kreipiasi mažybine forma: Eglute, Eglyte, Egluže. Tėtis apskritai visą gyvenimą mane vadino tik Eglele, ne Egle", - pasakoja. Moteris šypteli, kad vaikystėje jos vardas buvo gana retas, o šiandien mergaičių ir merginų, pavadintų Eglėmis, galima suskaičiuoti dešimčių dešimtis.

Pokalbiui pasisukus apie pravardes, E.Mėlinauskienė prisipažįsta, kad draugams ji buvo Spygliukas, Spyglys. O štai eilutėmis iš populiarios dainos "Egle, mano sese", ar vaikiško eilėraštuko "Eglutė skarota, eglutė žalia" nesikreipdavo niekas. "Dėl spygliuko pravardės niekada nepykau. Juk ji - nepiktybinė", - patikina.

Ar pašnekovei per karnavalą yra tekę vaidinti Kalėdų eglutę? "Ne, - papurto galvą. - Tačiau tiek klasės draugai kadaise, tiek namiškiai dabar kartais pajuokauja: kam jiems ta Kalėdų eglė, jei turi gyvą. Be to, jos nė puošti nereikia, ir taip graži." Pasiteiravus, kokią eglę - gyvą ar dirbtinę - Kalėdoms dabina pati, moteris atsako štai taip: "Viskas priklauso nuo galimybių ir sąlygų. Pamenu, vaikystėje dažniausiai puošdavome tik eglių šakas, nes gyvenome labai mažoje erdvėje, - porina. - Dabar, kai namie daug vietos, kartais nusiperkame gyvą žaliaskarę, bet dažniausiai vis tiek renkamės dirbtinę. Kodėl? Gaila medelių."

Kaip E.Mėlinauskienė jaučiasi būdama miške, eglyne? "Labai mėgstu gamtą, patinka fotografuoti peizažus, - tikina. - Nežinau, ar tai susiję su vardu, bet spygliuočių miškai man kelia ypatingas asociacijas. Vaikštinėdama po eglyną ar pušyną, tarsi susilieju su gamta, tampu jos dalimi. Galėtų būti miško kvapų kvepalai. Man tokie labai patiktų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"