TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Apie lagerio šunį Ruslaną ir lietuvę tremtinę Jadvygą

2015 12 23 6:00
Maskvietė kino ir teatro režisierė Marija Turčaninova. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Galiausiai lagerio šunys visus suvaro anapus spygliuotų vielų. Penkiolikai tikrai baisių minučių – po spektaklio prisipažino žiūrovai. Siaubingas pojūtis, kad ir tau taip gali nutikti. Turint galvoje, kas dabar vyksta Rusijoje, tai dar akivaizdžiau. Kažkokie žmonės, tą akimirką stipresni už tave, nuspręs, kad esi jau beteisis kalinys.

Tai Sankt Peterburgo „Teatr pokolenij“ („Kartų teatro“) spektaklio „Neišgalvota istorija Ištikimasis Ruslanas pagal Georgijaus Vladimovo apysaką ir Kornelijos Jankauskaitės pasakojimus“ finalas. Jame sprendžiamas šuns Ruslano likimas, taip pat paaiškėja, kaip toliau klostėsi lietuvės tremtinės, politinės kalinės Jadvygos gyvenimas. Tik menamai susikertančios dviejų herojų linijos suformavo vientisą meno kūrinį.

Jo sumanytoja ir režisierė maskvietė Marija Turčaninova turi vilties atvežti spektaklį į Lietuvą, kur tremties žaizdos tebekelia daug skausmo. „Gal atrodys ir formaliai, bet mes, jauni žmonės, pasirengę apie tai kalbėti ir atgailauti už ankstesnes kartas“, – tvirtina Marija, šiuo metu dėl asmeninių priežasčių esanti Vilniuje. „Lietuvos žinioms“ ji papasakojo apie spektaklį ir save.

Susitikimas su žiūrovais Sankt Peterburge po premjeros: aktorius Valentinas Levickis, teatrologė Kornelija Jankauskaitė, režisierė Marija Turčaninova, aktorius Ruslanas Kacagadžijevas. /Jelenos Šalkinos nuotraukos

Reikėjo asmeninės istorijos

Į Peterburge gerai žinomą „Teatr pokolenij“ ją pakvietė teatro meno vadovas Danila Korogodskis. Jo nuomone, tenykščiai aktoriai turi nemažai darbo su kviestinais režisieriais iš užsienio patirties, o šįkart norėjosi jauno scenos menininko maskviečio. Studijas Marinos Razbežkinos ir Michailo Ugarovo dokumentinio kino ir teatro mokykloje M. Turčaninova baigė prieš dvejus metus ir yra kino bei teatro režisierė. Anksčiau ji gavo teatro prodiuserės diplomą.

Kai buvo prodiuserė, dar ilgai manė, kad režisūra – tikrai ne moteriška profesija, kad moteris retai sukuria ką nors, kas prilygtų vyro darbui. Paskui pamatė Arienos Mnouchkinos spektaklių, nemažai jaunų moterų režisierių sutiko Lenkijoje. „Vis dėlto XXI amžius, – sako Marija. – Rezultatai priklauso nuo asmenybės, ne nuo lyties. Pagaliau mano pedagogė M. Razbežkina – režisierė, ir kai kur ji net tvirtesnė nei dauguma vyrų. Tiesa, M. Ugarovas juokauja, kad labai jau daug „bobų“ tapo režisierėmis, siaubas: kurse jų daugiau kaip pusė. Dabar mažiau stereotipų tiek dėl lyties, tiek dėl amžiaus. Juk anksčiau buvo manoma, kad režisuoti „galima“ tik sulaukus kokių trisdešimt penkerių. Ilgainiui paaiškėjo, jog ir dešimčia metų jaunesni atsiskleidžia kaip brandžios asmenybės.“

Scena iš spektaklio. Antras iš kairės – pagrindinio vaidmens kūrėjas Stepanas Beketovas (Ruslanas).

Marija pasakoja, kad iš pradžių buvo noras pastatyti „Ištikimąjį Ruslaną“. Ši G. Vladimovo (1931–2003) apysaka, parašyta 1963–1965 metais, o publikuota Vakaruose 1975-aisiais, Rusijos skaitytojams tapo prieinama tik persitvarkymo laikais. Dabar vėl beveik užmiršta. Tai tikrais įvykiais paremta istorija apie šunis, kurie, pradėjus likviduoti stalininius lagerius, liko „be darbo“ ir turėjo būti nušauti. Tačiau jų pagailėta. Kai į tas pačias vietas atvyko komjaunuoliai statybininkai, šunys, išdresuoti saugoti kalinius, pamanė, jog čia nuteistieji, ir ėmė juos puldinėti. Tada šunis pradėta žudyti.

Bet kad literatūros kūrinys taptų spektakliu, kažko trūko. „Gal kliudė tai, jog jis per daug metaforiškas? – prisimena režisierė. – Pamaniau, kad reikėtų ko nors, kas visa tai priartintų prie dabarties, šiandienos žiūrovo, – kokios nors asmeninės istorijos. Pažįstu K. Jankauskaitę, ji kitados su mano mama studijavo GITIS“e. Praėjusią žiemą svečiavausi pas ją Vilniuje. Kornelija man rodė nuotraukas, tėvo tremtinio padarytas Sibire. Pirmiausia buvo fotografijos. Jose – Kornelijos mama Jadvyga, kuri vėliau ir tapo spektaklio veikėja. Žiūrint nuotraukas visa ta tremties ir lagerių istorija darosi visiškai apčiuopiama. Žvelgi į jas ir jau kitaip supranti „Ištikimojo Ruslano“ metaforiškumą. Ir staiga iškyla likimas žmogaus, buvusio kitoje pusėje nei Ruslanas. Gyvo žmogaus, kuris iš tiesų kentėjo. Dar man patiko, kad ši istorija, nors ir kokie siaubingi visi dalykai, nėra liūdna. Ji šviesi. Ta moteris, Jadvyga, išėjusi iš lagerio tremtyje ištekėjo, pagimdė dukrą, grįžo namo, į Lietuvą, susilaukė dar vienos dukros, nugyveno ilgą gyvenimą. Ėmiau klausinėti Kornelijos detaliau, ir paaiškėjo, kad ji užrašinėjo mamos pasakojimus. O man kaip tik reikėjo tokių trumpų istorijų, be papildomų vingių. Nespalvota lakoniška fotografija ir tokia pat lakoniška istorija – kaip tam tikras kamertonas „Ruslanui“. Kornelija greitai man atsiuntė parengtą tekstą, gyvą ir dramaturgiškai vientisą.“

Jadvyga – aktorė Jelena Poliakova.

Ta, kuri atsilaikė

Kaip „Lietuvos žinioms“ papasakojo teatrologė K. Jankauskaitė, Marija atsirinko 12 nuotraukų ir paprašė jas aprašyti – trumpai, bet kad būtų aiški situacija ir atsiskleistų kontekstas: „Mano mama mirė 2011 metais, bet prieš mirtį spėjau užrašyti jos pasakojimų apie lagerius ir tremtį. Jais pasinaudojau vykdydama Marijos prašymą. Išėjo rišlus, koncentruotas pasakojimas. Jei spektaklis būtų tik apie šunį, jis nepadarytų tokio sukrečiamo poveikio. Susitikę su kūrėjais po spektaklio žiūrovai gyrė ir stebėjosi: iš kur ir iškrapštėt tokią istoriją?“

Režisierė M. Turčaninova prisimena, kad aktoriai iš pradžių klausinėjo, kodėl būtent šita medžiaga, ar nevertėtų ieškoti garsaus žmogaus liudijimų? „Sakiau jiems: imi, kas arčiau tavęs – tai geriau pajuntama nei kokia tolima istorija. Be to, man buvo svarbu rodyti ne kokius nors didvyrius, rengusius lageriuose sukilimus, o paprastą moterį, pajėgusią viską ištverti, atsilaikyti. Lageryje kiekvienas turėjo priimti sprendimus: išduoti-neišduoti, rašyti skundą-nerašyti, būti skundiku ar stengtis išsaugoti nepriklausomumą“, – taip savo pasirinkimą apgynė Marija.

Statydama finalinę sceną režisierė siekė, kad žiūrovai pajustų, jog ir jiems TAI gali nutikti. Publika tampa tais naujais atvykėliais, kuriuos lagerio šunys palaiko kalinių vora. Kai kurie aktoriai išsigando: kaipgi jie pakels žiūrovus nuo krėslų ir kur nors suvarys? „Karštai įrodinėjau, nors pati baiminausi ne mažiau, kad jei širdyje būsi visiškai užtikrintas tuo, ką darai, žiūrovai pajus ir leisis vadovaujami. Ir iš tiesų taip nutinka per spektaklius“, – tvirtina Marija.

Po premjeros žiūrovai prisipažino patyrę siaubą. Ruslano mirtį jie stebėjo iš arti – emocijų kur kas daugiau. Beje, susitikimai su publika – įprasta Maskvos teatrų praktika. Nors kūrėjai būna pavargę, visada įdomu išgirsti nuomonę iš šalies, nes „iš vidaus“ dažnai atrodo kitaip. O žiūrovai jaučiasi esantys proceso dalis: gali patarti, išsakyti pastabų.

Jadvyga Černiauskaitė-Jankauskienė 2003 metais. Ši nuotrauka rodoma spektaklio finale.

Dokumentinio teatro efektas

Sudėtingą Jadvygos personažą subtiliai sukūrusi aktorė Jelena Poliakova įvykdė režisierės prašymus „daryti lakoniškai, minimaliai“. Teatrologei, pasakojimų autorei K. Jankauskaitei „Teatr pokolenij“ aktoriai pasirodė labai imlūs. „Iš pradžių Jelena viską traktavo tarsi nežinia kieno papasakotą istoriją, – prisimena M. Turčaninova. – Būdama labai nuoširdi ir jautri, neatlaikiusi emocijų sankaupos, dažnai pravirkdavo. Prašiau, kad atsikratytų gailesčio, nes jeigu pasakoja apie save, neturi savęs gailėti, antraip nusiris į sentimentalumą. Ilgainiui Jelena visiškai įsigyveno į personažą. Tada atradome ir linksmų akimirkų. Jau minėjau, kad Kornelijos tekstas labai gyvas. Pavyzdžiui, Jadvyga pasakoja, kaip susipažino su būsimu vyru: „Jonas atsinešė butelį samagono. Ir pasipiršo. Nuo samagono aš sušilau ir sutikau.“ Arba, kaip ji mėgino pasišildyti vežama gyvuliniame vagone: „Buvo labai šalta. Aš turėjau puodą. Užsivožiau ant galvos, kad būtų šilčiau, ir sėdžiu. Bet tik nešildo jis manęs nė kiek!“ Pateikiame kaip paradoksą: siaubinga ir – staiga juokinga. Aktorė užsideda ant galvos puodą, paskui nusiima. Žiūrovai juokiasi. Viena vertus, paika, bet – teatrališka.“

Ruslano ir Jadvygos istorijos spektaklyje pasakojamos paraleliai. Režisierė su aktoriais bandė kelias scenas, kur herojų keliai neva susikerta, vėliau atsisakė: kadangi nebuvo tiksliai parašytos dramaturgijos, atrodė nenatūraliai. Finale yra abu veikėjai, tačiau jie vienas kito nemato. Rodoma projekcija: 85 metų Jadvygos Černiauskaitės-Jankauskienės nuotrauka (visos režisierės atsirinktos fotografijos pademonstruojamos Jadvygos scenose), o aktorė dabar – tiesiog Pasakotoja, trumpai nusakanti tolesnį šios moters gyvenimą.

Po premjerinio spektaklio Sankt Peterburge artistai pakvietė K. Jankauskaitę į sceną, ji tarė žodį. Pasak režisierės, tai dar labiau sustiprino įspūdžius – realus žmogus, susijęs su ta istorija. Tai ir yra dokumentinio teatro efektas. K. Jankauskaitė tvirtino, jog rusai ir lietuviai – ne priešai, svarbu, kad apie sunkią praeitį dabar galima kalbėtis ir vyksta dialogas, kaip šiuo atveju – kilnia ir meniška teatrine kalba. „Simboliška, nors tai tik atsitiktinumas, kad premjera parodyta birželio 14 dieną – Lietuvoje 1941 metų birželio 14-ąją ir prasidėjo trėmimai. Iš Lietuvos buvo ištremta šimtai tūkstančių žmonių, Rusijoje – irgi daugybė. Neduok Dieve, kad tai pasikartotų. M. Turčaninova, pasirinkusi kaip tik tokią temą, ir aktoriai, įkūniję ją scenoje, – drąsūs ir talentingi žmonės. Ačiū jiems už tai“, – kalbėjo K. Jankauskaitė.

„Nors mes vengėme prikišamai teigti, kas čia „gerai“ ir kas „blogai“, vis dėlto aišku, kad Jadvyga yra nugalėtoja. Ji buvo laiminga. O Ruslanas, įrodinėjęs, kad tarnyba svarbiausia, pralaimėjo, – dėsto režisierė. – Vilkšunę Almą, norėjusią šuniukų, jis tikino: tarnyba – svarbiausia, tarnyba visada teisi. Kaip vis dėlto žmonės dėl kokių nors pramanytų idėjų gali nuskriausti save ir artimuosius! Ši istorija – ir apie žmones, mūsų spektaklyje aktoriai vaidina ne šunis...“

Spektaklio finalas: žiūrovai, saugomi lagerio šunų, anapus spygliuotų vielų.

Bus knyga

J. Černiauskaitė-Jankauskienė mokėsi medicinos seserų mokykloje Vilniuje. 1945 metų lapkritį buvo suimta. Tardymai, baimė, nežinia, fizinis skausmas, kūnas, tapęs viena atvira žaizda... Sykį prausykloje pamačiusi suskilusio lango šukę, nusprendė žudytis, tačiau pro apmūsojusį langą įspindo saulė, ir kalinė kažin kodėl pagalvojo apie mamą – kad ji liūdės... Pasiryžo gyventi. Nuosprendis – šešeri metai lagerių ir tremtis iki gyvos galvos.

„Pavasarį sužydėdavo stepė. Kai varydavo į darbą, taip norėdavosi nusiskinti nors žiedelį, tačiau mums buvo uždrausta“, – tai Jadvygos tekstas iš spektaklio. Dar keli fragmentai: „Nebuvo lengva nei Čeliabinske, nei Kopeiske, bet to vargo net lyginti negali su Spasko katorga ir vargu. Tai buvo katorginis speclageris, kur režimas labai griežtas.“ – „Žiemą išvaro į laukus per didelį šaltį skaldyti akmenų – tai stovim stovim su kirkom šaltyje, linguojam linguojam rankas tarp kojų susikišę...“

K. Jankauskaitė šiuo metu rengia knygą apie savo tėvų gyvenimą Sibire.

Scena iš spektaklio. Jadvyga – Jelena Poliakova. Vaizdo projekcijoje – Jadvygos gimnazijos baigimo nuotrauka.

Filmas apie Poetą

M. Turčaninova yra dirbusi Maskvos teatre „Teatr.doc“. Čia ji buvo viena dokumentinio projekto apie aktorius, dėl vienų ar kitų priežasčių nebedirbančius teatre, režisierių. „Tai vadinamasis liudininkų teatras, – aiškina Marija. – Žmonės mums pasakojo savo istorijas, iš jų kūrėme pjesę. Bet kadangi jie profesionalūs aktoriai, patys ir vaidino.“ Beje, „Teatr.doc“ kuriam laikui buvo uždarytas – kaip neatitinkantis priešgaisrinės saugos reikalavimų, o iš tiesų todėl, kad griežtai kritikavo dabartinę Rusijos valdžią.

Šį gruodį Maskvoje, nepriklausomame Tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje, parodytas M. Turčaninovos ir Jelenos Šalkinos sukurtas filmas „Stasis“ – apie XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos ir septintojo dešimtmečio pradžios rusų poetą Stanislavą Krasovickį.

„Tikrai legendinė asmenybė. Tarkim, viena legendų teigia, jog Josifas Brodskis laikęs jį savo mokytoju. Nors pats S. Krasovickis pabrėžia, kad tai viso labo legenda, jis iš tiesų tada buvo Pirmasis poetas. Paskui, priartėjęs prie trisdešimtmečio, staiga pakeitė visą gyvenimą: liovėsi rašęs, o rankraščius sunaikino. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tapo Rusų stačiatikių bažnyčios užsienyje (tos, kuri po 1917 metų revoliucijos atsiskyrė nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios) šventiku. Mišias dažniausiai laiko vienas, savo namo Pamaskvėje palėpėje, nes parapijiečiai išmirė, o dar likusiems jau per sunku į tą palėpę užkopti. Kita S. Krasovickio parapija – Karelijoje, kaime prie Suomijos sienos. Medinę cerkvę ten pastatė vienas jo sūnų. S. Krasovickis – šventikas, bet vis tiek – poetas, – apibendrina režisierė. – Nugyveno radikaliai nepriklausomą gyvenimą. Dabar jam aštuoniasdešimt. Kodėl sunaikino eiles – jo paslaptis, kuri filme šiek tiek prasiskleidžia, bet iki galo atspėti neįmanoma. Išliko gal apie 30 proc. S. Krasovickio poezijos, nes anuomet ji plito samizdatu. Dabar autorius dėl to pyksta. Pasak jo, tai kenksmingi dalykai, kuriuos reikėję sunaikinti. Mano pedagogė M. Razbežkina, išgirdusi, kad noriu filmuoti S. Krasovickį, paklausė: „O jis apskritai egzistuoja?“ Todėl, kad absoliuti legenda: visi žino, jog buvo, bet niekas – kur pradingo.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"