TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Apie Lietuvą lenkai žino labai mažai

2016 09 26 6:00
"Krokuvoje jaučiuosi gerai. Niekur toliau į Vakarus nenorėčiau keltis gyventi", - sakė Vilniuje gimusi ir augusi Malgožata Stefanovič. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Dr. Malgožata Stefanovič, lenkaitė iš Vilniaus, Krokuvoje baigusi politologijos ir sociologijos studijas, dabar Krokuvos Jogailaičių universitete vadovauja Lietuvos studijų centrui. „Stebėdama Lenkijos žiniasklaidą susidariau vaizdą, kad apie Lietuvą kalbama labai mažai“, – sakė ji.

Vilniuje baigusi lenkų mokyklą, M. Stefanovič atvyko studijuoti į Krokuvą. „Pagalvojau, kad būtų įdomiau studijuoti užsienyje. Lenkija iš visų šalių man buvo artimiausia ir pigiausia, todėl ir atsidūriau čia“, – pasakojo ji. Jogailaičių universitete baigė ir doktorantūrą. Mokslinio darbo tema buvo – Lietuvos etninė politika po Sovietų sąjungos suirimo, prieš įstojant į Europos Sąjungą.

Jogailaičių universiteto Kultūros ir politikos mokslų fakulteto dekanas daug metų domėjosi Lietuva. Jo iniciatyva 2010 metais šiame fakultete buvo įkurtas į akademinę bendruomenę orientuotas Lietuvos studijų centras. Dabar jam vadovauja dr. M. Stefanovič.

„Ieškome temų, kurios būtų įdomios akademinei visuomenei. Prieš mane centrui vadovavusi Katarzyna Korzeniewska buvo linkusi daugiau tyrinėti Bažnyčios ir valstybės sąsajas, pokario partizanų veiklą. Šiomis temomis ji yra išleidusi knygų. Man įdomiau tyrinėti politinius Lenkijos ir Lietuvos santykius, apskritai etninę politiką, ne vien tik tautinės lenkų mažumos gyvenimą Lietuvoje, – pasakojo pašnekovė. – Tad mūsų tyrimai dabar linksta labiau šia linkme. Neseniai su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru įgyvendinome didelį projektą apie politinę atmintį Lietuvoje ir Lenkijoje. Išleidome knygą. Dabar norėtume tirti Lietuvos savivaldybes: kaip jos valdomos mišriuose tautiniuose regionuose ir kaip nemišriuose.“

Etninės mažumos ir daugumos

„Mane domino atkurtosios Lietuvos valstybės etninė doktrina, kaip ji buvo formuluojama, kokių būta problemų. Domėjausi ne tik etninėmis mažumomis, bet ir tautine dauguma: kokios funkcijos jai skiriamos politinėje erdvėje. Dirbdama archyvuose, bibliotekose sužinojau daug įdomių dalykų. Šis darbas buvo tikrai labai laukiamas mokslininkų, kurie domisi Lietuva, – pasakojo M. Stefanovič. – Mane domino, kokią funkciją valstybėje turi atlikti etninė dauguma. Paaiškėjo, kad su valstybine kalbos komisija problemų turi ne tik tautinės mažumos, bet ir etninė dauguma. Pavyzdžiui, lietuvis savo įmonės negali laisvai pavadinti, kaip jis nori, jis privalo atsiklausti valstybinės kalbos komisijos. Net reklamoje negalima sugalvoti kokio nors naujo žodelio, kuris būtų skambus ir vartotojams patiktų. Ideologiškai galima suprasti, kodėl taip yra, tačiau kai apie tai papasakoju lenkams, jie nustemba.“

Pasak pašnekovės, Lenkijoje tokių suvaržymų nėra. Savo įmonę gali pavadinti kaip nori. Svarbu, be gramatinės klaidos. Įmanoma įteisinti pavadinimą ir su gramatine klaida, jei ją galima kaip nors paaiškinti, jei motyvuojama dėmesio patraukimu.

Kitoks etninis modelis

Etninis modelis Lenkijoje kitoks nei Lietuvoje. „Lietuvoje tie, kas nėra lietuviai, priklauso tautinėms mažumoms. Pagal Lietuvos įstatymus, apie 200 tūkstančių lenkų turi tokias pačias teises kaip ir, pavyzdžiui, du Lietuvoje gyvenantys kazachai. Lenkijoje priimtas kitoks įstatymas: visos 13 tautinių, etninių, kalbinių grupių turi labai konkrečias teises, valstybė yra įsipareigojusi jas remti konkrečiomis sumomis. Tuose regionuose, kur viena tautinė grupė gyvena tankiai, viešojoje erdvėje gali vartoti savo kalbą. Lenkijoje vardų ir pavardžių rašyboje galima vartoti visas kalbas. Pavyzdžiui, mano pavardę galima rašyti ir lenkiškai – Malgorzata Stefanowicz, ir lietuviškai – Malgožata Stefanovič (nes aš turiu Lietuvos pilietybę). Bet kurioje įstaigoje aš galiu reikalauti, kad mano pavardė būtų užrašoma su „paukščiukais“, – sakė pašnekovė. Tautinių mažumų atstovas Lenkijoje gali rinktis, kaip jis nori, kad jo pavardė būtų rašoma – gimtąja kalba ar lenkiškai.

„Dažnai lenkai, pamatę lietuviškai užrašytą mano vardą (Malgožata), pasijuokia, kad čia padaryta klaida, trūksta r raidės (lenkai šį vardą rašo Malgorzata). Raminu, kad tai ne klaida, kad taip turi būti. Man tai ne problema. Tai dažniausiai būna smagi pažinties pradžia“, – teigė M. Stefanovič. Kaip prisimena ji, šis vardas dažniau užkliūdavęs Lietuvoje. „Kai lankiau lietuvišką darželį, auklėtoja sakydavo, kad vardas kažkoks keistas. Iš tikrųjų, tai Margaritos lenkiška forma. Tačiau aš puikiai gyvenu su šiuo vardu. Jau esu atpažįstama ir lietuviška, ir lenkiška forma“, – sakė pašnekovė. Jogailaičių universitete jos pavardė rašoma kaip lietuviškuose dokumentuose.

Žinios – iš A.Mickevičiaus kūrinių

M. Stefanovič pastebėjimu, lenkai apie Lietuvą labai mažai žino. „Juk sovietmečiu šalys praktiškai jokių ryšių neturėjo. Dauguma lenkų gyvena tuo, ką yra perskaitę Adomo Mickevičiaus veikaluose. Galima drąsiai sakyti, kad vos ne kiekvienam lenkui Lietuva kelia šiltas emocijas, tačiau apie šiandieninę Lietuvą jie žino tikrai labai mažai. Na, žino, kad ten dabar lenkams yra sunku. Nuo to dažniausiai prasideda mūsų pokalbiai. Lenkai prašo papasakoti, kaip Lietuvoje gyvena lenkai. Mano nuomone, Lenkijoje Lietuvos aktualijos dažnai yra pristatomos neobjektyviai arba vien tik iš lenkiškų pozicijų. Tad mes, atvykę iš Lietuvos, dažnai jaučiamės kaip ambasadoriai, aiškiname, kaip viskas yra iš tikrųjų. Krokuvoje įsikūrę daug tarptautinių įmonių, kurių administracijos čia, o filialų yra ir Lietuvoje. Tad pastaruoju metu daug kas atvyksta ne tik mokytis, bet ir dirbti „, – pasakojo M. Stefanovič.

Jos pastebėjimu, lenkai apskritai labiau domisi etninėmis problemomis, o kad, pavyzdžiui, Lenkija ir Lietuva turi bendrų energetinių projektų, tai tikrai ne daug kas žino. „Žiniasklaida apie tai, galima sakyti, visai neinformuoja, – teigė M. Stafanovič. – Mano darbas mane įpareigoja stebėti, kas žiniasklaidoje kalbama apie Lietuvą. Galiu pasakyti, kad kalbama labai labai mažai. Na, yra keli portalai, orientuoti vien į Lietuvą ir Baltijos šalis, tačiau jie nepasiekia statistinio Lenkijos piliečio.“

"Galima drąsiai sakyti, kad vos ne kiekvienam lenkui Lietuva kelia šiltas emocijas, tačiau apie šiandieninę Lietuvą jie žino tikrai labai mažai", - sakė Krokuvos Jogailaičių universitete Lietuvos studijų centrui vadovaujanti Malgožata Stefanovič.Jūratės Mičiulienės nuotraukos

M. Stefanovič vadovaujamas Lietuvos studijų centras bando užpildyti informacijos apie Lietuvą trūkumą. „Pas mus dažnai vieši mokslininkai iš Lietuvos, organizuojame atvirus susitikimus su studentais politologais, kultūrologais. Mūsų fakultetas – plačių pažiūrų ir interesų, – sakė ji. – Penkis kartus vykdėme projektą „Lietuvos-Lenkijos akademija“, sudarėme galimybę studentams iš Lietuvos atvykti į Lenkiją, o lenkams – į Lietuvą. Buvome vienas pirmųjų centrų, kuris pradėjo reguliarius mainus tarp universitetų. Daug kas iš Lietuvos atvyko studijuoti į Krokuvą, pradėjo mokytis lenkų kalbos. Užsimezgė daug ryšių. Dabar tie žmonės dirba įvairiose valstybinėse institucijose ir tikrai turi daugiau supratimo apie kaimyninę šalį. Keliolika lenkų studentų, dalyvavę šiame projekte, pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Pramoko tiek, kad gali lietuviškai skaityti. Jie rašo mokslinius darbus apie Lietuvą.“

Reikia laiko

Paklausta apie Krokuvoje vyraujančius su Lietuva susijusius stereotipus, M. Stefanivič sakė, kad jų lyg ir nėra, nes Lietuva nuo Krokuvos per daug toli. „Balstogėje galbūt yra kitaip, tačiau aš to nežinau, – teigė ji. – Centrinėje Lenkijoje lenkai žino A. Mickevičių, žino, kad jis parašė „Litwo! Ojczyzno moja!“ (Lietuva! Tėvyne mano!“).“

Kai Malgožata į Krokuvą atvyko prieš keliolika metų, jos paklausė: „Kaip ten pas jus, Rusijoje?“ Tai ją nustebino ir net papiktino. „Paskui supratau, kad reikia laiko, kol eiliniai lenkai supras, kad Lietuvoje daug kas pasikeitė, sakė ji. – Įsivaizduokite, ne visi jie žino, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Na, taip, žiniasklaida kalba apie Lietuvą, tačiau dažniausiai žiūrima per etnines problemas. Pavyzdžiui, ne visi lenkai suvokia, kad jų seniausias universitetas yra pavadintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vardu. Kai jiems tai primenu, jie atsako: „Bet gi jis lenkas“. Jogaila lenkams – mylimiausios dinastijos įkūrėjas. Apie bendras su Lietuva unijas lenkai puikiai viską žino ir stebisi, kad jos kažkam gali nepatikti.“

Kaip pasakojo M. Stefanovič, vienas jos bičiulis iš Krokuvos nuvykęs į Vilnių, istorijos archyvuose patyrė šoką. „Sako, perskaitęs, kaip suskirstyti Lietuvos istorijos laikotarpiai – Rusijos okupacija, Lenkijos okupacija, Vokietijos okupacija, sužinojau, kad esu okupanto vaikas, – pasakojo M. Stefanovič. – Lenkijoje tai vadinama Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimu, bet ne okupacija. Visi žino, kad tai buvo Juzefo Pilsudskio idėja. Dar kalbama, kad J. Pilsudskis vėliau iš dalies dėl to gailėjosi. Tačiau J. Pilsudskis lenkams – didvyris. Liucjanas Želigovskis istorinėje literatūroje plačiai nepristatinėjamas, jis jokiu didvyriu nelaikomas.“

Karas dėl vertybių

M. Stafanovič pastebėjimu, Lenkijos ir Lietuvos problemos panašios. „Tik Lenkija yra labiau „prasistūmusi“ šalis, čia labiau jaučiamos valstybingumo tradicijos. Lenkai savo valstybėje jaučiasi ponai. Jiems nekyla problemų norint išreikšti savo poreikius, jie rengia piketus ne vien dėl ekonominių problemų. Pavyzdžiui, dabar vyksta karas dėl vertybių. Lietuvoje dar to nėra. Lenkijoje šimtai tūkstančių žmonių eina į demonstracijas dėl vertybių – dėl istorinės politikos, dėl katalikiškų vertybių“, – pasakojo pašnekovė.

M. Stefanovič pastebėjimu, Lenkijoje pastaruoju metu daugėja pigaus, brutalaus nacionalizmo. „Ultranacionalistų nėra daug, bet jie garsiai rėkia, tad yra gerai pastebimi ir girdimi, – teigėji. – Garsiai nuskambėjo nemalonus įvykis – Balstogėje mišias laikė kunigas, kuris, kaip pasirodė, atstovauja ultranacionalistų pozicijai. Daug problemų kelia ir lenkų futbolo sirgaliai – kibole. Jie taip pat yra ultranacionalistinių pažiūrų.“ Šios chuliganiškos grupuotės yra nedraugiškai nusiteikusios kitataučių atžvilgiu. Pasak M. Stefanovič, išpuolių Lenkijoje retai pasitaiko, kibole savo požiūrį dažniau reiškia šūksniais, užrašais ant sienų bei straipsniais savo interneto portaluose.

„Lietuviai jau yra su jais susipažinę. Šie chuliganai prieš keletą metų lankėsi Lietuvoje. Kai vyksta futbolo varžybos tarp Lietuvos ir Lenkijos, Lietuvos policininkai jau žino, kaip su jais susitvarkyti – tiesiog reikia pasikviesti daug policininkų iš Lenkijos, kurie turi patirties, kaip juos tramdyti, – sakė pašnekovė. – Prisimenu, tada Lietuvos radijuje vyko diskusija, daug kas tuomet manė, jog šie chuliganai reiškia daugumos lenkų požiūrį. Aš taip pat dalyvavau toje diskusijoje. Kibole – tikrai nėra lenkų dauguma. Ir šie chuliganai neatspindi lenkų požiūrio į lietuvius“.

Kaip šiuos rėksmingus ultranacionalistus apibūdino M. Stefanovič, dauguma jų yra gimę apie 1980 metus, šiek tiek yra matę senosios sistemos, tačiau neatradę savęs naujaisiais laikais. Jų tėvai dažniausiai yra suvažiavę iš provincijos, taip pat nespėję pritapti prie greitų sistemos pokyčių. „Tai tikrai ne aukštuosius mokslus baigę žmonės, dauguma net be jokio išsilavinimo. Jiems reikia gyvenimo tikslo, tad jie ir jungiasi pagal šias savo pažiūras. Juos lengva atskirti ir iš išvaizdos: plikagalviai, kalba savo žargonu“, – sakė M. Stefanovič.

Skaudžios temos

Pašnekovės pastebėjimu, lenkai, kaip ir lietuviai, turi skaudžių temų. „Istorijoje lenkai save vaizduoja vien tik didvyriais. Esą, viskas, ką jie darė, buvo gerai. Nors kalbama ir apie holokaustą, apie lenkų dalyvavimą jame, – pasakojo ji. – Garsi Lenkijos rašytoja Olga Tokarczuk savo knygoje kritiškai pažvelgė į lenkų vaidmenį šiuo laikotarpiu. Daug kas piktinasi, kad vienpusišką požiūrį atstovaujančią autorę vokiečiai labai dažnai kviečia į įvairius renginius. Neseniai Varšuvoje pastatyta koplyčia, kuri skirta žydus gelbėjusiems lenkams. Daugiausiai Pasaulio tautų teisuolių yra lenkų.“

Pasak pašnekovės, problemos panašios, kaip ir Lietuvoje. Sovietmečiu šia tema ir Lenkijoje, ir Lietuvoje apskritai buvo beveik nekalbama. Dabar jau kalbama daugiau. „Mano nuomone, reikėtų, kaip normalioje psichoterapijoje, tiesiog gerai išsikalbėti, reikėtų dar daugiau objektyvių diskusijų: pakalbėti ir suvokti kas įvyko, – sakė M. Stefanovič. – Tačiau daug kas dar nenori apie tai kalbėti. Tai skaudi tema. O kai nenorima kalbėti, viskas pavirsta politiniu konfliktu, kurio nenorima spręsti. O kodėl nenorima? Nes jis kai kurioms grupuotėms tiesiog naudingas. Kaip lenkai sako, svarbu yra ne pagauti zuikutį, o jį nuolat vytis.“

Europoje nesunku pritapti

Pašnekovė prisipažino, kad Krokuvoje jaučiasi gerai. „Kadangi esu iš Vilniaus, iš daugiakultūrinio miesto, man Europoje nesunku pritapti, – teigė ji. – Trejus metus gyvenau Vokietijoje, ten įstojau į doktorantūrą, tačiau galėjau rinktis, kur ją baigti – Miunchene ar Krokuvoje. Pasirinkau Krokuvą. Vokietijos kultūros nepriimdavau kaip savosios, bet jos visiškai ir neatmesdavau. Manau, kad Vilniaus daugiakultūriškumo patirtis man dabar Europoje labai padeda. Net ir kalbų žinojimas labai labai praverčia. Su jomis daugiau ką galiu gyvenime veikti. Krokuvoje jaučiuosi puikiai ir tikrai niekur toliau į Vakarus nenorėčiau keltis gyventi. Man tinka šis Lietuvos-Lenkijos regionas. Gal mes ir nesame patys turtingiausi pasaulyje žmonės, bet man čia yra labai gerai“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"