TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Apie "Mimozą" - kaip trapią gėlę

2007 03 17 0:00
Režisierė Ramunė Rakauskaitė su operatoriumi Toby Birney ir jo asistentu Ryčiu Januška.
Ginto Beržinsko nuotrauka

"Tai, kad ėmiausi nematyto ir negirdėto dalyko lietuvių bendruomenėje - sukurti vaidybinį filmą Amerikoje, taip pat yra mano gyvenimo principų esmė, - sakė čikagietė režisierė Ramunė Rakauskaitė, LŽ kalbinta elektroniniu paštu tik pasibaigus naujausio jos darbo "Mimoza" filmavimui. - Mes net ir šūkį sugalvojome: "Mimoza" - trapi gėlė kino pasaulyje. Lietuviškas kinas JAV".

Amerikos lietuviai jau po Ramunės Rakauskaitės filmo "Sūrininkas" didžiuojasi turėdami tokią sėkmingą savo režisierę. Čikagoje lietuviško vaidybinio profesionalaus kino niekas iki šiol nekūrė. Praėjusį antradienį baigtos filmuoti "Mimozos" premjera numatyta balandžio mėnesį visuose didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose.

Filmas bus fantastiškas

Po sėkmės lietuviško kino festivalyje - konkurse AXX čikagietei režisierei Ramunei Rakauskaitei, ko gero, būtų buvę lengviau, taip pat ir finansiškai, dirbti Lietuvoje, tačiau ji pasirinko sunkesnį kelią.

"Tiesą pasakius, pradžioje net nesitikėjau, kad bus taip nelengva ir painu. Nusprendžiau filmuoti Amerikoje dar anksčiau, nei sužinojau, kad laimėjau pirmąjį AXX festivalio turą. Seniai mąsčiau sukurti filmą ir Amerikoje. Norėjau tarsi įprasminti puikius žmones, vietas bei čia praleistą laiką. Buvo ir buitinių priežasčių, dėl kurių niekaip nebūčiau sugebėjusi atvykti keliems mėnesiams į Lietuvą. Tad nedvejodama nusprendžiau kurti naują filmą Amerikoje. Manau, pralošėme tuo atžvilgiu, kad negalėjome pasinaudoti visomis festivalio AXX teikiamomis lengvatomis ir turėjome surasti daug pinigų. Jų, deja, vis dar ieškome. Kokybės požiūriu tikrai nepralošėme. Filmavome tokia technika, kokios Lietuvoje net nėra. Manau, ir veiksmo vietomis "Mimoza" tikrai išsiskirs iš kitų festivalio filmų. Pagal amerikietišką tradiciją turėčiau pasakyti: "Filmas bus fantastiškas", - juokėsi pašnekovė.

Filmo scenarijų režisierė parašė pagal čikagiečio fotomenininko Algio Žuko apsakymą. Labai patiko idėja - ją ir išplėtojo. Filmas pasakos apie žmones, kurie yra ties savižudybės slenksčiu.

"Galima sakyti, kad "Mimoza" yra vadinamasis kelio filmas. Nenorėčiau išduoti, kur herojai keliauja ir kas su jais atsitinka. Filme netrūksta ir intrigos, ir romantikos, ir žiūrovai turės apie ką pamąstyti", - sakė režisierė.

Tarp aktorių - ir Antanas Saulaitis

"Mimoza" buvo filmuojama Floridoje, St.Pete Beach apylinkėse ir Čikagoje bei jos priemiesčiuose. Kūrybinės grupės pagrindą sudarė Amerikos lietuviai (daugelis jų - artimi režisierės draugai) ir keli amerikiečiai. Pasak Rakauskaitės, nors Amerikoje viskas skaičiuojama pinigais, žmonės dirbo iš idėjos, palikę savo tikruosius darbus dešimčiai dienų, o kai kas - ir ištisiems mėnesiams. Antraip projektas niekada nebūtų buvęs įgyvendintas. Tarp tokių tikrai "idėjinių" žmonių pašnekovė pirmiausia minėjo prodiuserius Rimą Simonaitį, Gintą Beržinską, Tadą Pocevičių, operatoriaus asistentą Rytį Janušką, garso režisierių Kostą Radlinską, dailininkę Ievą Pažemeckaitę.

"Iš Lietuvos daug pasikviesti negalėjome dėl lėšų stokos. Pakvietėme tuos, kurių labiausiai reikėjo ir norėjosi. Su operatoriumi Toby Birney esame seni draugai, kartu filmavome "Sūrininką" ir, manau, turime puikų ryšį, - pasakojo režisierė. - Jis - puikus operatorius, tik su juo norėjau įgyvendinti savo naujo filmo idėją. Čikagoje buvo labai sunku rasti profesionalų aktorių lietuvį, kuris atitiktų mano viziją. Toks buvo Rytis Saladžius iš Oskaro Koršunovo teatro, todėl jis ir tapo pagrindinio vyro vaidmens atlikėju."

Pagrindinį moters vaidmenį atliko čikagietė Inga Jonaitytė, antraeilius vaidmenis - Aušra Jasaitė, Gailė Main, Alina Grinkevičius, Darius Audickas, Aleksas Antonovas ir kunigas Antanas Saulaitis, keliolika metų gyvenęs Lietuvoje ir vėl paskirtas dirbti Amerikoje.

Tarp Lietuvos ir Amerikos

Pati režisierė Čikagoje gyvena jau penkerius metus, o su tenykšte lietuvių bendruomene susipažino dar anksčiau - prieš dešimt metų, kai atvyko į Amerikos lietuvių televiziją atlikti praktikos. Vėliau taip susiklostė šeimyninės ir gyvenimo aplinkybės, kad grįžo į Čikagą.

"Labai vertinu savo patirtį Amerikoje ir manau, kad ją galėsiu daug kur panaudoti. Kiekvienam žmogui linkėčiau nors keletą metų praleisti kitoje šalyje - labai sustiprina ir gerokai praplečia akiratį, - įsitikinusi menininkė. - Negaliu teigti, kad gyvenimas Čikagoje buvo labai lengvas, tačiau atvykusi iškart supratau, jog teks rinktis: arba dirbti gerai mokamą ir neįdomų darbą, arba uždirbti labai nedaug, bet turėti galimybę įgyvendinti savo sumanymus ir kurti bent minimaliai."

Menininkė grįždavo į Lietuvą kasmet. Dažnai dar ir vieną kitą darbelį sukurdavo, todėl žmonės net nesuprasdavo, kur ji iš tikrųjų gyvena.

"Visada "sirgau" už Lietuvą. Gyvenimas svetur tik dar labiau sustiprino šį jausmą, - prisipažino pašnekovė. - Dabar atėjo metas savo nuolatinę gyvenamąją vietą perkelti iš Amerikos. Laikas naujoms aplinkybėms."

Pranašai svetimose šalyse

Režisierė nori kurti kiną, kaip ir daugelis jos draugų, Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigusiųjų kino režisūros specialybę. Tačiau niekam ne paslaptis, pasak pašnekovės, kad kiną galima vadinti tik pomėgiu - beveik niekas iš Rakauskaitės kartos ar jaunesnių režisierių negyvena vien iš kino.

"Gaila, bet atrodo, kad Lietuvoje daugelis kino nelaiko menu. Kol kas jis finansuojamas taip menkai, kad net sunku tikėtis puikių ir stulbinamų rezultatų. O jeigu tuos rezultatus ir pasiekiame, tai esame pranašai tik svetimose šalyse. Turime pasaulinio lygio dokumentiką, pradedant Robertu Verba ir mano dėstytoju Henriku Šablevičiumi, baigiant Audriumi Stoniu, Arūnu Mateliu bei daugeliu kitų gerų režisierių, bet patys to nevertiname. Kol toks požiūris vyraus, kol nebus sukurta lanksti kino rėmimo sistema ir nebus didesnės valstybės paramos iš biudžeto, tol negalėsime kalbėti apie platesnius lietuviško kino horizontus, - įsitikinusi režisierė. - Galime tik džiaugtis kiekviena lietuviško kino premjera ir tais žmonėmis, kuriems pasisekė filmą sukurti."

Vis dėlto Rakauskaitė puoselėja dideles svajones. Viena jų - kad lietuviai išmoktų džiaugtis gyvenimu ir kiekvieno gyvenimas turėtų prasmę ir gelmę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"