TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Apie tautybę ir tapatybę studijuojant svetur

2015 05 09 6:00
Studijos Lenkijoje Julijai Laurinaitytei, kurios dauguma šeimos narių gyvena užsienyje, pasirodė nestandartinis variantas. Prie A. Mickevičiaus paminklo ir vokiečių kaizerio Williamo II pilies Poznanėje.
Asmeninio albumo nuotraukos

Menotyrininkė Julija Laurinaitytė bakalauro studijas baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Toliau magistrantūrą mergina studijuoja Adomo Mickevičiaus (Lenkija) ir Europos Viadrinos (Vokietija) universitetų programoje. Julija laimėjo Europos Komisijos Plėtros generalinio direktorato konkursą „Tokios panašios, tokios skirtingos, tokios europietiškos“. Šią savaitę ji išvyko į mokomąją viešnagę Briuselyje.

- Kelionė į Briuselį skirta susipažinti su Europos Sąjungos institucijų veikla. Ką nuveiksi, pamatysi, sužinosi?

- Į Briuselį vykstu pažintiniais tikslais. Rašinių konkurso nugalėtojams sudaryta speciali programa. Iš kiekvienos ES šalies atvyksta po vieną laimėtoją – iš viso 28 žmonės, su kuriais aplankysime ES Tarybą, Europos Parlamentą, susitiksime su keletu ES institucijų atstovų. Taip pat turėsime laisvo laiko apžiūrėti miestą ir aplankyti įžymiausias vietas.

- Šiemet dalyvavai Europos egzamine. Teste – dešimt klausimų, tačiau į retą galima atsakyti nesirengus, iš bendro išprusimo. Laisvalaikiu skaitai ES įstatymus ir seki naujienas?

- Nusprendžiau dalyvauti iš smalsumo ir išbandyti savo jėgas. Kodėl gi ne? Norintiesiems laikyti šį egzaminą yra sudarytas specialus literatūros sąrašas, todėl egzaminą gali laikyti kiekvienas.

- Vasarą skaitei Friedrichą Nietzsche. Per kiekvienas atostogas prie jūros vežiesi „sunkiosios“ literatūros?

- Atostogų metu dažniausiai skaitau grožinę. Šią vasarą noriu perskaityti japonų rašytojo Kobo Abe romaną „Moteris smėlynuose“. Man atrodo savaime suprantama laisvu metu investuoti į savo išsilavinimą ir protinius resursus. Kaip kai kurie žmonės atidžiai renkasi, kas yra jų lėkštėje, aš noriu „misti“ gerais ir kokybiškais skaitiniais, kurie praturtintų mano asmenybę ir praplėstų mąstymą.

Pirma sutikta lietuvė

- Pagal „Erasmus“ programą buvai išvykusi į Adomo Mickevičiaus universitetą. Kokiomis dar universitetų ir ES suteikiamomis galimybėmis teko naudotis?

- Baigusi studijas VDU niekaip negalėjau apsispręsti, kokį kelią toliau rinktis. Svarsčiau apie filologiją – visuomet domino kalbos ypatybės. Pasitaikius galimybei vėl išvykti studijuoti į Lenkiją, pagalvojau – kodėl gi nepabandžius? Tai man pasirodė nestandartinis variantas.

Toliau studijuoju A. Mickevičiaus universiteto padalinyje, o mano studijų programa susijusi su anglų filologija ir multikultūrine komunikacija Europoje. Sugrįžti paviliojo ir palankios sąlygos – studijos finansuojamos ES fondų. Būdama čia tobulinu anglų kalbos žinias, mokausi lenkų ir vokiečių. Vasara visas mūsų kursas (15 žmonių) dviem savaitėms studijų tikslais keliaus į Jungtinę Karalystę, universitetas suorganizavo ir finansavo kelionę į Berlyną. Esu labai dėkinga man suteiktomis galimybėmis.

- Tave, studijavusią įvairių laikotarpių Lietuvos kultūrą, turbūt džiugina atvirų sienų galimybė?

- Kaip minėjau rašinyje, kai kuriems žmonėms esu pirmas sutiktas žmogus iš Lietuvos. Man patinka ši idėja, nes galiu papasakoti apie mūsų šalį, kultūrą, tradicijas. Nors esame kaimynai, sutinku lenkų, kuriems Lietuva atrodo tolima ir nepažįstama. Jei galiu pakeisti vieno, dviejų sutiktų žmonių požiūrį į savo šalį, man tai atrodo nebloga galimybė megzti artimesnius ryšius tarp tautų, kurias sieja šimtmečiai bendros istorijos.

Menotyrininkė ir šiemet mielai savanoriautų „ArtVilnius“ meno mugėje, tačiau birželį jai dar vyks paskaitos.

- Beje, VDU menotyros programa neseniai buvo įvertinta tarptautiniame mokslo kokybės tyrime. Kaip pati vertini jam suteiktą gerą vardą?

- Džiaugiuosi VDU menotyros tarptautiniu įvertinimu, tai puiki paskata judėti tolyn. Tačiau skeptiškai žvelgiu į universitetų reitingus, kai aukštojo mokslo įstaiga vertinama ekonominio naudingumo kriterijais. Man patiko balandžio mėnesio „Lietuvos žiniose“ išspausdintas straipsnis. Vilniaus universiteto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomone, šiuolaikiniai universitetai primena fabrikus, iš kurių tikimasi kokybiškos būsimų darbuotojų produkcijos (2015 m. balandžio 20 d. Rositos Garškaitės straipsnis „A. Jokubaitis: universitetas tapo dvasios Aušvicu“ – aut.). Man darosi baisu pagalvojus, kad žinios tampa preke.

Be to, gal per dažnai klausiame, ko mus išmokė, užuot klausę, ką pasiėmėme ar davėme patys? Ką man davė studijos? Visų pirma žinių apie daug skirtingų meno rūšių (architektūrą, dailę, teatrą, šokį) ir dėstytojus, kurie yra savo srities specialistai – buvo vienas malonumas.

Kai kalbi trim kalbomis

- Kurie tavo šeimos nariai gyvena toli nuo Lietuvos?

- Mano sesuo jau aštuonerius metus gyvena Anglijoje, beveik visi pusbroliai taip pat išvykę į svetimus kraštus. Senelių, pas kuriuos galėčiau nuvažiuoti į kaimą, jau seniai nebeturiu. Užaugau Kauno rajone, baigiau Domeikavos gimnaziją, bet didesnių sentimentų šiam kraštui nepuoselėju. Nemanau, jog verta prisirišti prie vienos vietos.

- Tarp tavo bendrakursių – ir daugiau studentų iš įvairių šalių?

- Didžioji dauguma mano kurso draugų yra lenkai. Taip pat keletas vokiečių, ispanė ir prancūzė. Kartais prisėdusi prie pietų stalo nebežinau, kokia kalba visiems palinkėti gero apetito.

Studijuodama sutinku žmonių, kurie kilę iš mišrių šeimų: pavyzdžiui, tėvas – vokietis, motina – lenkė arba atvirkščiai. Dar vienas pavyzdys – mano kurso draugė, gimusi Ispanijoje, Baskų krašte, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusi Didžiojoje Britanijoje. Visa jos šeima gyvena Ispanijoje, nuvykusi jų aplankyti jaučiasi tarsi svetimšalė. Su kuria šalimi save tapatinti? Galbūt tokiais atvejais galima kalbėti apie postmodernią tapatybę, kai spartėjant globalizacijai vis daugiau žmonių turi galimybę laisvai keliauti ir kitoje šalyje susikurti naują gyvenimą.

- Ir tu nemėgsti savęs tapatinti vien su Lietuva: „Kas kartą, kai keliaujant manęs kas nors paklausia, iš kur atvykau, šiek tiek susierzinu.“ Nepasakyčiau, kad žmogaus gimimo vieta yra atsitiktinumas. Jį suformavusi aplinka, kalba daro didelę įtaką tolesniam jo gyvenimui, kaip turbūt padarė ir tau pačiai.

Julija (Europos Parlamente) vieši Briuselyje.

- Svečiuodamasi pas seserį Anglijoje ar gyvendama Vokietijos pasienyje sutinku žmonių, kurių šeimose bendraujama trim kalbomis – jų tautinis identitetas nėra stabilus, o greičiau svyruojantis tarp kelių skirtingų tapatybių. Pradedu mąstyti, kad kito žmogaus tautybė nėra pagrindas jį vertinti kaip žmogų. Tuo labiau jei nuomonę apie šalį susidarome iš interneto, keleto sutiktų žmonių ar informacijos nuotrupų.

Nesupraskite manęs klaidingai. Savo krašto neišsižadu. Save visąlaik laikiau ir laikysiu lietuve. Malonu, kai kas nors pasako gerą žodį apie mūsų kraštą, tautiečius ar pagiria melodingą kalbą. Mane žavi mano šalis ir jos istorija. Sakydama, kad gimimo vieta yra tik atsitiktinumas, noriu pasakyti tai, jog negalime iš anksto pasirinkti. Pritariu idėjai, kad kalba formuoja mūsų mąstymą. Vieni žmonės sako, kad jiems gražiai skamba italų ar prancūzų kalbos. Man jos taip pat malonios ausiai, bet kad ir kur būčiau, gražiausia – gimtoji, jos niuansai ir atspalviai, atsiskleidžiantys literatūroje.

Kitąmet toliau keliaus

- Konkurso rašinyje „Lai sienos krenta“ minėjai savanorystę. Kur esi savanoriavusi?

- Praeitą vasarą teko savanoriauti meno mugėje „ArtVilnius ‘14“. Buvo įdomu iš arčiau susipažinti su Lietuvos menininkais. Mielai savanoriaučiau ir šiais metais, bet birželio mėnesį dar sėdėsiu paskaitose. Jos čia vyksta pagal Vokietijos universitetų akademinį kalendorių.

- Kokios meno sritys tave domina?

- Mane domina kinas (tiek klasikiniai, tiek Holivudo filmai) ir architektūra. Tai įgytos žinios, kurias labiausiai vertinu. Keliaudama stebiu miestų ir miestelių architektūrą, urbanistinį planavimą, o kai kurie pastatai man „kalba“ apie skirtingus laikotarpius, palikusius pėdsaką architektūriniame audinyje, ir žmones, kurie čia gyveno.

- Kokia, be rašymo, kūryba užsiimi – fotografija, mezgimu? Kokių užslėptų talentų turi?

- Jei ir turiu užslėptų talentų, apie juos nieko nežinau, būtent dėl to jie ir pasislėpę. (Juokiasi.) Taip, mėgstu niūriais žiemos vakarais pasiimti virbalus, tai man primena meditaciją. Šią žiemą numezgiau savo artimiesiems tris poras kojinių. O fotografavimas – neatskiriamas kiekvieno šiuolaikinio žmogaus hobis. Tam šiandien net nereikia fotoaparato, užtenka ir mobiliojo telefono. Bet ar tai galima pavadinti fotografija? Greičiau momentiniu asmeninių akimirkų fiksavimu.

- Kaip save įsivaizduoji baigusią studijas – dirbančią kokioje nors ES institucijoje?

- Galima daug svajoti apie ateitį, tačiau kol kas gyvenu netolima ateitimi – kitais metais noriu vėl pasinaudoti „Erasmus+“ teikiamomis galimybėmis ir laimėti stipendiją studijoms arba praktikai.

Neturiu svajonių šalies. Galbūt grįšiu į Lietuvą, o gal toliau tęsiu studijas svetur. Norėčiau atrasti save sferoje, kurioje galėčiau atskleisti savo gebėjimus. Šiuo metu esu asmeninių ieškojimų kelyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"