TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Apie viešą ir privatų Mykolo Romerio gyvenimą

2007 05 05 0:00
M.Romerio universiteto profesorius Mindaugas Maksimaitis parašė knygą "Mykolas Romeris - Lietuvos sūnus".
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Sakoma, kad Jungtinė Karalystė turi Albertą Venn Dicey, Austrija - Hansą Kelzeną, Lietuva - Mykolą Romerį (1880-1945). Taip vertinami Lietuvos konstitucinės teisės mokslo tėvu vadinamo profesoriaus, Vyriausiojo tribunolo teisėjo, Valstybės tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus, kurio vardu dabar pavadintas vienas sostinės universitetų, darbai.

Intelektualas, pedagogas, mokslininkas, teisininkas ir istorikas, valstybininkas ir visuomenės veikėjas, politikos analitikas ir publicistas, jis visuomenei žinomas kaip daugelio knygų ("Reprezentacija ir mandatas", "Administracinis teismas", "Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose", "Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos", kapitalinis veikalų ciklas "Valstybė ir jos konstitucinė teisė" ir kt.) autorius. Geru žodžiu jis minimas ir už sėkmingą bylos dėl Klaipėdos krašto statuso Hagos tribunole baigtį.

Galimybė atidžiau patyrinėti sudėtingą Mykolo Romerio gyvenimo kelią atsirado tik pasibaigus sovietmečiui, nes anuomet M.Romeris laikytas buržuaziniu teisininku, svetimu sovietinei santvarkai savo socialine kilme ir padėtimi.

Beveik visą gyvenimą M.Romeris kasdien, detaliai ir kruopščiai, smulkia rašysena rašė dienoraštį, manydamas, jog ateityje užrašai bus naudingi visuomenei. Yra išlikę keturiasdešimt didelių tomų, apimančių laikotarpį nuo 1911 metų iki mirties 1945 metais. Dienoraščiai, kitas jo rankraštinis palikimas ir veikalai, taip pat įvairi archyvinė medžiaga bei publikacijos padėjo M.Romerio universiteto profesoriui Mindaugui Maksimaičiui parašyti knygą "Mykolas Romeris - Lietuvos sūnus".

Net ir prisiekusiems konstitucinės teisės ekspertams asmeninis M.Romerio gyvenimas ne mažiau įdomus nei rašytinis jo palikimas. Apie spalvingą, audringą ir prieštaringą M.Romerio gyvenimą - su neseniai pasirodžiusios knygos apie jį autoriumi M.Maksimaičiu.

Motinos įtaka

- Šiaurės Rytų Lietuvoje, Bagdoniškio dvare, gyvenę ir penkias mergaites auginę Romeriai 1880 metų pavasarį laukė naujos gyvybės pasirodymo. Jo laukdamasi motina buvo panirusi į intensyvias filosofijos, literatūros istorijos, civilizacijos studijas ir vėliau įtikėjo, kad tas nepaprasto intelektualinio pakilimo laikotarpis, sutapęs su jos nėštumu, atsiliepė jos įsčiose buvusio sūnaus moksliniams polinkiams, nulėmė analitinę jo mąstyseną ir dėmesį visuomenės problemoms. Ar pats tikite šia versija?

- Ar intensyvi intelektualinė nėščios moters veikla galėjo nulemti jos būsimo sūnaus polinkius ir mąstyseną, tiksliau galėtų atsakyti genetikai. Intuityviai tikiu, tikriausiai galėjo...

- Nuvykęs studijuoti į Paryžiaus laisvųjų politinių mokslų mokyklą, diplomo jis negavo, nes ruošdamasis egzaminams viename Paryžiaus priemiestyje, įsimylėjo viešbučio šeimininko dukrą. M.Romeriui buvo 25-eri, jaunuoliai susižiedavo, tačiau vestuvės neįvyko. Vasarai parvykęs namo į Lietuvą, atgal į Paryžių jis negrįžo, nes santuokai pasipriešino ir pinigų kelionei nedavė tėvai. Kartu žlugo ne tik santuoka, bet buvo palaidotas ir prancūziškas diplomas. Ar galima teigti, kad taip tėvai koregavo ne tik profesinę sūnaus veiklą, bet ir jo asmeninį gyvenimą?

- Iš tiesų teisininko profesiją M.Romeriui faktiškai parinko motina, vienuolikametį gimnazistą iš Vilniaus perkeldama mokytis į Imperatoriškąją teisės mokyklą Peterburge. Apskritai jo motina buvo labai tolerantiška, jis tiesiog stebėjosi priešišku jos požiūriu į sūnaus pasirinkimą Paryžiuje. Jis buvo įsitikinęs, kad problema kilo ne dėl to, kad jo mylimoji prancūzaitė buvo nekilminga viešbučio savininko dukra, o M.Romeris - bajoriškos giminės atstovas. Tiesiog motiną buvo pasiekusios kažkokios nuogirdos apie įtartiną prancūzaitės tėvų viešbučio verslą, ir M.Romeris manė, kad būtent tai galėjo paveikti motiną ir lemti jos kategorišką nusiteikimą prieš jųdviejų santuoką.

Tvirti įsitikinimai

- Kilęs iš turtingos šeimos, M.Romeris domėjosi ne vien visuomenės "grietinėlės" rūpesčiais. Jaunystės metais, studijuodamas Peterburge, vėliau Paryžiuje, noriai bendravo su kairuoliška jaunuomene, nors ir netapęs socialistu, pasidarė jiems simpatizuojančiu griežtu demokratu. Dėl savo idėjų iš senelės paveldėtus pinigus jis skyrė laikraščio "Gazeta Wilenska" leidybai. Už straipsnio, kuriame tariamai buvo raginama sukelti maištą ir nuversti Rusijos valstybėje esančią visuomeninę santvarką, išspausdinimą M.Romeriui buvo iškelta baudžiamoji byla, ir teko stoti prieš carinį teismą. Kliuvo iškęsti politinės emigracijos nepriteklius, kautis eiliniu kareiviu Pirmojo pasaulinio karo fronte. Gyvenime jis pasižymėjo ne tik tvirtais demokratiniais įsitikinimais, bet ir ištikimybe socialinio teisingumo idealams. Tapęs profesoriumi, jis materialiai rėmė skurdžiai gyvenusius studentus. Kaip manote, iš ko tai paveldėjo?

- Lietuvos Romerių giminėje nuo seno buvo tvirtos demokratinės tradicijos. Prosenelis Mykolas Juozapas Romeris labai anksti ėmė kelti baudžiavos panaikinimo klausimą ir dėl to net buvo skaudžiai nukentėjęs. Patį M.Romerį tiesiogiai paveikė motinos, kaime lankydavusios valstiečius, padėdavusios ypač besilaukiančioms moterims ir gimdyvėms, pažiūros. Pasak jo paties, iš tėvo jis paveldėjo begalinį teisingumą, pasibjaurėjimą bet kokiu nesąžiningumu.

M.Romerio demokrato pažiūros pynėsi su tikru patriotizmu Lietuvai. Laikydamas save Lietuvos lenku, jis, suprantama, nejaukiai jautėsi Vyriausiajame tribunole, kai jame kasacine tvarka buvo nagrinėjamos bylos dėl lenkų organizacijos POW (Polska Organizacija Wojskova) bandymo sukelti sukilimą ir nuversti Lietuvos konstitucinę valdžią. Tačiau jis rasdavo pakankamai jėgų nuteistųjų veiklą objektyviai vertinti kaip nusikalstamą, griaunančią Lietuvos nepriklausomybę. Kartu aptikęs, jo įsitikinimu, abejotiną Kariuomenės teismo sprendimą vienoje šių bylų, jis, nepabūgęs galimų viešosios nuomonės įtarimų neobjektyvumu ar net asmeniniu suinteresuotumu, principingai manė esant Vyriausiojo tribunolo garbės reikalu dalį teisiamųjų dėl įrodymų stokos išteisinti, ir jautėsi laimingas pačiam Tribunolo pirmininkui pritarus šiai jo nuomonei.

Nepriklausydamas politinėms partijoms ir nepretenduodamas į vyriausybę ar seimą, jis savo darbais sugebėjo įsilieti į iškiliausių mūsų krašto žmonių gretas.

Spalvinga asmenybė

- Pasak amžininkų atsiminimų, perrašytų M.Maksimaičio knygoje, "Romeris buvo aukštas, plačių pečių, apkūnus, plataus veido, padribusiais žandais, svarbių akių, pliktelėjęs, su vešliais ūsais, kurie atrodė lyg prilipinti, nešiojo pensnė akinius. Eidamas gatve jis taip mosikuoja dešine ranka, kurioje laiko amžiną apdilusį rudą, storos odos portfelį, atrodo, lyg M.Romeris ketintų nusviesti savo nešulį kur nors per tvorą. Jo kelnės siauros, be atlenkimų, pats jis storo pilvo ir stambaus kaklo. Juoda skrybėlė puošia jo greitai judančią figūrą. Jis žengia nepaprastai lengvai, nors sunkus, atrodo, labai nerangus, lyg pripūstas švarkas ant dviejų plonų kojų." Teko girdėti, kad būdamas universiteto profesoriumi M.Romeris studentų buvo vertinamas ne tik kaip puikus pedagogas, bet ir kaip nuostabiai spalvinga asmenybė.

- Studijavęs keliose Rusijos, Lenkijos ir Prancūzijos aukštosiose mokyklose, asmeniškai susipažinęs su skirtinga dėstymo metodika, M.Romeris savo darbe mėgino pritaikyti visa, kas jam atrodė geriausia. Jo turiningos paskaitos buvo studentų mėgstamos ir gausiai lankomos, su studentais jis mokėjo būti draugiškas, bet reiklus ir objektyvus. Apie M.Romerį sklandė anekdotai, jis buvo neretas draugiškų šaržų herojus, bet šis studentiškas folkloras nebuvo piktas, gal net priešingai, veikiau liudijo apie tai, kad profesorius buvo studentų mėgstamas ir mylimas. Ypatingo populiarumo sulaukė įvairiomis linksmomis istorijomis apipinta galimybė per atostogas nuvykti pas profesorių į dvarą egzamino laikyti, kuria, nors būta tolimo kelio ir nemenkų išlaidų, gausiai naudotasi.

Kol sukūrė laimingą šeimą...

- 1909 metais Vilniuje kunigas jį sutuokė su dviem metais jaunesne pussesere Regina. Jaunavedžiai išvyko povestuvinės kelionės į užsienį, tačiau kartu teištvėrę keturis mėnesius, išsiskyrė. Be to, ir jo sesuo Marija buvo ištekėjusi už ketvirtos eilės dėdės, o jo nuotakos Reginos tėvo sesuo buvo sudariusi santuoką su trečios eilės dėde. Ar tokie kraujomaišos atvejai buvo dažni?

- M.Romerio nuotaka Regina Romeraitė buvo ne pirmos eilės pusseserė, jie abu turėjo bendrą prosenelį. Kita vertus, santuoka su tolimais giminaičiais nebuvo retas reiškinys tarp monarchų ir kitų kilmingųjų. Pats M.Romeris nieko smerktino nematė. Iš tiesų jaunavedžiai drauge gyveno tik keletą mėnesių, po to jų keliai išsiskyrė. Sumaniusi kurti kitą šeimą, vėliau Regina atsisakė katalikybės, tapo kalviniste ir pasirūpino pirmąją santuoką nutraukti Vilniaus reformatų konsistorijoje. M.Romeris nepanoro keisti tikėjimo, todėl, likusiam kataliku, minėtas santuokos nutraukimas galios neturėjo ir vertė jį ilgiems metams likti vienišam.

- Knygoje rašote, kad M.Romerio civilinė santuoka su paprasta kaimo mergina Jadvyga Čepaite Rygos santuokų registro įstaigoje įregistruota 1938 metų balandį. Toks M.Romerio sprendimas turėjo būti iššūkis. Prieš tapdama žmona, J.Čepaitė 15 metų gyveno pas profesorių Kaune ir tvarkė namų ūkio reikalus. Sklido kalbos, jog 25 metais jaunesnė mergina visų gerbiamam profesoriui į akį kritusi dar būdama piemenaitė, kai prišokusi ir padavusi nusmukusią jo šlepetę... Gal pripažintas profesorius namuose norėjo vien tik ramybės ir šilumos, o ne profesionalių diskusijų? Gal jis pavargdavo nuo mokslo ir įtempto darbo ir ilgėjosi paprastų, lotyniškų posakių nevartojančių žmonių?

- M.Romeris jautėsi laimingas sutikęs ir vedęs Jadvygą, susilaukęs trijų dukrų. Buvęs masonas ir realiame gyvenime rodęs abejingumą religijai, karo metais, kai dukros su motina gyveno dvare Bagdoniškyje, o jis Vilniuje, name prie dabartinės Prezidentūros, vakarais, atsisukęs į rytų pusę, laimindavo šeimą kryžiaus ženklu. Tuomet jis krimtosi, kad, norėdamas susitaikyti su Bažnyčia, turėtų nutraukti Bažnyčios nepalaimintus šeiminius santykius su Jadvyga, nes pagal Katalikų Bažnyčios kanonus, esant gyvai pirmajai žmonai Reginai, net reformatų konsistorijai nutraukus pirmąją jo santuoką, kitos santuokos negalėjo būti.

Ir dar - į santuoką su Jadvyga atvedė ne poilsio nuo kasdieninių darbų ir rūpesčių siekimas, o patys nuoširdžiausi jausmai. Paradoksas, bet jo poilsis buvo darbas. Apie savo trumpalaikį poilsį Bagdoniškyje per Kalėdų šventes M.Romeris savo bičiuliui rašė, esą jis ilsisi Bagdoniškyje, kur ramu ir gera, nėra jokių iškilmių, ceremonijų ir kalbų. Jis rašąs naują knygą, kelis straipsnius, tvarkąs savo archyvą, skaitąs, ruošiąs paskaitas, egzaminuojąs atvykstančius studentus.

- Kuo jus labiausiai žavi M.Romerio asmenybė?

- Žavi iš esmės visas jo viešasis gyvenimas, jo nepaprastas darbštumas, kruopštumas, teisingumas, principingumas ir daug kitų charakterio savybių. Šis žmogus buvo nepaprastai visuomeniškas ir pilietiškas, sugebėjęs savo "aš" aukoti visuomenės ar valstybės labui, visuomenės ir valstybės reikalams visada teikęs prioritetą prieš savo asmeninius interesus.

- Apie M.Romerį kalbate tarsi tai būtų ne žmogus, o angelas...

- Jūsų užuominą supratau. M.Romeriui nebuvo svetimos ir kai kurios žmogui būdingos silpnybės. Jis mėgo ir skaniai pavalgyti, ir jaukiai pasėdėti prie puoduko kavos, ir surūkyti papirosą. Jis nebuvo abstinentas, nors besaikį girtavimą griežtai smerkė. Pažintis su jo gyvenimu leidžia susidaryti gana ambicingo žmogaus įspūdį, nors apskritai neįžiūriu nieko smerktino. Nedidelis pavyzdys: 1922 metais Kaune steigiant Lietuvos universitetą, Teisininkų draugija į Teisės fakulteto personalą rekomendavo septynis labiausiai žinomus teisininkus, kurių du - Janulaitis ir Leonas - buvo paskirti profesoriais, visi kiti, tarp jų ir M.Romeris, už savo jau publikuotus darbus taip pat tarytum vertas profesoriaus vardo - docentais. Tai, matyt, giliai užgavo M.Romerį, nes sužinojęs jis pasiūlymo atsisakė. Pakvietimą priėmė, tik pakviestas pakartotinai.

- Ką M.Romeris pasakytų apie šiandieninę Lietuvą?

- Neabejotinai būtų be galo laimingas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Sprendžiant iš to, kad buvo labai teisingas ir labai sąžiningas, galima manyti, kad jis piktintųsi ir smerktų tai, kas vyksta tam tikroje Lietuvos visuomenės dalyje. Nesąžiningumas, nuolatinis asmeninės naudos ieškojimas, nevisuomeniškumas jam buvo bjaurūs ir svetimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"