TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Apie ženklus, siunčiamus žiūrovams iš scenos

2006 09 09 0:00
Jūratės Paulėkaitės darbas Lietuvoje įvertintas Kultūros ministerijos premija, dviem Kristoforo prizais, Auksiniu scenos kryžiumi ir Nacionaline premija.
Nuotrauka: © "Lietivos žinios"

Vilnietė dailininkė, Nacionalinės premijos laureatė Jūratė Paulėkaitė už spektaklio pagal Augusto Strindbergo trilogiją "Į Damaską", režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytą Nacionaliniame teatre Osle, scenografiją įvertinta prestižiniu Hedos apdovanojimu

- Esate pelniusi nemažai apdovanojimų už scenografiją spektakliams Lietuvoje. Kuo jums svarbus naujausias, neseniai įteiktas Norvegijoje?

- Vien nominacija jau yra labai svarbus faktas. Sujaudino ir pradžiugino tai, kad darbas buvo pastebėtas ir suprastas, įvyko kontaktas su nauja publika. Pats apdovanojimas yra labai svarbus norvegų teatro visuomenėje, jis atveria naujų perspektyvų.

- Prestižinį Hedos apdovanojimą norvegai lygina su kino pasaulio "Oskaru". Gal papasakotumėte apie ceremonijos iškilmes, vykusias sekmadienį Osle?

- Pirmą kartą dalyvavau Hedos teikimo ceremonijoje, apie jos rengimo tradicijas nespėjau pasidomėti, tad galiu papasakoti tik apie šių metų įvykį. Man patiko, kad apdovanojimai teikiami teatro sezono pradžioje, taip apžvelgiant praėjusių metų laimėjimus ir kurstant aistras siekti naujų tikslų. Nustebino, kad visi nominuotieji menininkai kviečiami į vaišes prieš ceremoniją. Ten gali susipažinti su kolegomis, pasivaišinti ir išsklaidyti įtampą. Vėliau nominantai vedami į Nacionalinį teatrą. Ten juos pasitinka šampanas ir aktorius komikas, TV žvaigždė (vietinis Vytautas Šapranauskas). Kadangi pats teatras yra įspūdingas ir puošnus, papildomų ištaigų nestinga, todėl ceremonija vyksta antrojo aukšto žiūrovų fojė, tarp Henriko Ibseno ir Ludvigo Holdbergo biustų ir židinių su žvakidėmis. Pati ceremonija kukli ir, sakyčiau, intymi. Svarbiausi jos akcentai - iškilios norvegų visuomenės figūros, pakviestos įteikti �apdovanojimus. Pavyzdžiui, Ibseno proanūkis, įteikęs vakaro kulminacija tapusį apdovanojimą geriausiai aktorei. Labai šiltai nuteikė Nacionalinio teatro choro pasirodymas, kur šalia žvaigždžių dainuoja ir scenos technikai.

- Sudėtinga Strindbergo pjesė "Į Damaską" Norvegijoje pastarąjį kartą buvo pastatyta 1930 metais. Režisieriaus Koršunovo spektaklio premjera šių metų sausį sulaukė didžiulės sėkmės. Iš lietuvių spektaklį dar kūrė kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Kaip vyko pats darbas, nes laiko, atrodo, buvo nedaug - vos du mėnesiai? Kaip į jūsų apdovanojimą reagavo kartu dirbę lietuviai menininkai ir norvegų aktoriai?

- Esu dėkinga šaliai ir teatrui, kuris leido įgyvendinti donkichotišką užmojį. Imtis Strindbergo pjesės "Į Damaską" yra iššūkis tiek menininkui, tiek teatrui. Galbūt todėl ji pasaulyje taip retai statoma, o visą trilogiją yra įkūnijęs tik Ingmaras Bergmanas. Paradoksas, kad žiūrovui šis tekstas tapo itin aktualus. Manau, toks jis buvo ir lieka visiems jį kūrusiesiems. Supratome, kad jis reikalingas ir Lietuvos publikai, todėl spektaklis vėl statomas Klaipėdos dramos teatre. Osle praėjo labai įtemptas, sunkus ir gražus laikas. Labai džiaugiuosi už Oysteiną Rogerį, kuris gavo Hedą už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį. Jis yra nuolatinis Oskaro bendražygis Norvegijoje.

Sulaukiau daug sveikinimų ir Lietuvoje, ir Norvegijoje. Džiaugėsi ne vien kolegos, bet ir nepažįstami žmonės, tiesiog matę spektaklį.

- Norvegų spauda spektaklio scenografiją pavadino išsivadavimu iš minimalizmo, pastaraisiais metais dažnai matomo teatruose. Kas jums buvo ypač svarbu kuriant šią scenografiją, iš kur sėmėtės idėjų? Ar sunku buvo dirbti ir kuo skyrėsi šis darbas nuo teatrų Lietuvoje? Kaip apskritai įvardytumėte, kas yra scenografija kaip pats kūrybos procesas?

- Kaip ir visada, sunku atsekti kas sąveikauja gimstant idėjai: Strindbergo biografija, Tibeto Mirusiųjų knyga, Biblija? Lėmė ir labai konkrečios aplinkybės - "Amfi" scenos erdvė, 20 metrų pločio, negili, neaukšta. Įtakos turėjo režisieriaus idėja suardyti pjesės struktūrą ir pradėti ją nuo kulminacijos, scenos, vykstančios vienuolyno prieglaudoje. Taip pamažu veiksmo vieta tapo herojaus vidine būsena, savotiška skaistykla tarp gyvenimo ir mirties.

Noriu pasakyti, kad darbas teatre iš esmės visur vienodas. Ar tai būtų Lietuva, ar Rusija, ar Norvegija. Kūryba visur yra kūryba. Visa kita ne taip svarbu.

Mano tikslas yra sukurti vizualinę spektaklio kalbą, kuri interpretuoja arba polemizuoja, arba kuria kontekstą pjesės turiniui. Kitaip sakant, aš kuriu ženklus ir juos iš scenos siunčiu žiūrovui.

- Esate Oskaro Koršunovo teatro dailininkė. Gal trumpai apibūdintumėte, kuo ypatingas darbas su šiuo režisieriumi, nes nemažai bendradarbiaujate ir su kitais scenos meistrais?

- Man patinka dirbti su Oskaru, nes jis kelia maksimalius reikalavimus sau ir kolegoms. Man patinka ta įtampa, kurią jis sukuria darbo lauke, ta energija, kuri įmagnetina ir įsuka visą teatro mechanizmą. Niekas nesiilsi ir ramiai nemiega. Net norvegai. Su juo gali išvengti teatro kasdienybės, rutinos.

- Vis daugiau Lietuvos teatro žmonių kviečiami į Skandinavijos šalis, ten jų darbas sulaukia sėkmės. Kas, jūsų manymu, ją lemia?

- Manau, kad tiems, kuriems sekasi užsieniuose, sekasi ir tėvynėje. Ir tą sėkmę visur lemia tie patys dalykai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"