TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ar jie grįš į televiziją? Gal...

2009 02 28 0:00
Kad ir kur būtų, J.Smoriginas nepamiršta tikrosios profesijos - baletmeisterio.
LRT archyvo nuotrauka

Kartą paragavęs, negali sustot... Šis priežodis puikiai tinka ir tokiam "patiekalui" kaip televizija. Eteris tarsi magnetas traukia vyrus ir moteris, visai jaunučius ir vyresnio amžiaus. Kodėl? Ar verta taip susivilioti šia magiška trauka? Šiandien tu žinomas, populiarus, persekiojamas gerbėjų, o rytoj - nebe. Ir vien todėl, kad tavęs nebematyti ekrane.

Net sezonui įsibėgėjus, televizorių ekranuose galima išvysti naujų laidų ir vedėjų. O pažįstami veidai, šmėkščioję ne vienus metus, kažin kur dingo. Pasiaiškinome, ką tie populiarūs žmonės, kurie televizijoje jautėsi turbūt kaip namie, veikia šiuo metu. Pakalbinome kelis kadaise populiarių laidų vedėjus. Kuo jie gyvena dabar? Ar ilgisi kamerų?

Du sezonus šimtus tūkstančių žiūrovų prie televizorių ekranų šeštadienio vakarais šmaikščiu žodžiu sutraukdavęs šokių ir dainų dešimtukų komisijos narys bei dalyvis, baletmeisteris Jurijus Smoriginas tvirtina šiuo metu esąs labiau matomas Maskvos ir Sankt Peterburgo teatruose. Modelis Giedrė Rusytė, pasitraukusi iš stebuklingosios dėžutės, - taip ji vadina televiziją, - vėl aktyviai darbuojasi grožio pasaulyje, tris mėnesius tai darė Užatlantėje, Niujorke. Dainininkas Egidijus Sipavičius televizijos laidos vedėjo amplua buvo su pertraukomis. Vyras prisipažįsta, jog šis darbas jam buvo savotiškas, bet labai įdomus, naudingas iššūkis. Beje, E.Sipavičių pastaruoju metu per televizorių galima išvysti dažniausiai - atlikėjas dalyvauja muzikiniame projekte "Mūsų dienos kaip šventė". Nuo praėjusio rudens eteryje nebematyti Birutės Lavickienės. Jaunos moters galva šiuo metu pramušta kėlimosi gyventi į naują būstą idėja.

Puiki reklama

Pasak baletmeisterio, "Vilniaus baleto" meno vadovo J.Smorigino, televizoriaus ekrane daugiausia galima pamatyti dviejų kategorijų veidų: menininkų ir šoumenų. "Kas yra kas, pavardėmis nevardysiu, visi kuo puikiausiai žinome. Tik priminsiu, kad aš - menininkas, - teigia. - Menininkui rodytis televizijos laidose labai gerai. Tai - reklama. Pastarieji treji metai, kai būdavau šokių ir dainų dešimtukų komisijos pirmininkas arba dalyvis, kai turėjau savo laidą "Aistringi šokiai. Jurijaus Smorigino šokių mokykla", buvo nepaprastai smagūs. Man patiko, nes galėjau eksperimentuoti: šokau, dainavau, išsakydavau nuomonę. Televizija, mano galva, pavojinga tuo, kad dažnas, į ją įžengęs, pamiršta savo tikrąją profesiją. Ačiū Dievui, man taip nenutiko. Taip, šiuo metu manęs ekranuose nematyti, bet aš esu matomas Maskvos Didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos teatruose. Birželį mano spektaklis bus rodomas Paryžiaus "Les Champs Elysees" teatre. Esu žmogus, gyvenime daug ko matęs, tad puikiai suprantu, kad viskas ateina ir praeina. Taip nutiko ir su televizija. Tačiau dar ne vakaras, kas žino, kaip bus ateityje."

Ne iš tos "chebros"

Į klausimą, kodėl jo nebematyti jokioje laidoje, J.Smoriginas atsako šypsodamasis. "Klausiate kodėl? Tai žinau tikrai. Ponui Siaurusevičiui (Audriui Siaurusevičiui - aut.) tapus naujuoju LRT vadovu, labai daug kas pasikeitė. Nebeliko dalies darbuotojų, kai kurių laidų, - pasakoja. - Nesu ir nebuvau niekieno šalininkas, bet labai nesmagu, kad laurus už kai kuriuos projektus, kurie buvo sugalvoti generalinio direktoriaus pareigas einant Kęstučiui Petrauskiui, ponas Siaurusevičius prisiskiria sau. Pavyzdžiui, kad ir ką tik prasidėjusio nacionalinio chorų konkurso "Lietuvos balsai". Jį sugalvojo ne Siaurusevičiaus "chebra", kurią jis atsivedė su savimi. Kaip manote, kodėl Lietuvos televizijoje (LTV) nebėra mūsų Rolando (Vilkončiaus - aut.), nors turint tokią lietuvišką išvaizdą ir eleganciją, o svarbiausia, kalbant nepriekaištinga lietuvių kalba, jo vieta - tik čia. Geras klausimas, ar ne? Jis - ne iš tos kompanijos. Va jums ir atsakymas, kodėl tenai nebėra ir manęs."

Pašnekovas tvirtina visada jautęs pagarbą LTV laidoms. Nes šios įdomios, originalios, gerai parengtos, kupinos subtilaus humoro. "Prisimenate šokių ir dainų dešimtukus ir jų populiarumą? O kaip panašius projektus kuria kiti kanalai? Kokiais nukrypimais jie tenai užsiima? Pavyzdžiui, didžiausias pastarųjų savaičių įvykis - įkišo Kirilkinas Skaivai į burną liežuvį ar ne. Negi žmonėms tai iš tikrųjų įdomu?" - stebisi J.Smoriginas.

Nenori būti personažas

Dėl to, kad nuo praėjusio rudens jos nebematyti televizorių ekranuose, manekenė ir modelių agentūros savininkė G.Rusytė tikrai nesisieloja. "Anokia čia bėda. Ateidama į televiziją, žinojau, kad ne amžiams, o laikinai, - tvirtina. - Pasitraukti iš eterio buvo bendras mano ir TV3 kanalo vadovybės sprendimas. Tiesa, prieš prasidedant dabartiniam sezonui, kalbėjome apie kelis projektus, bet kai kurie neatitiko mano lūkesčių, kitiems, prodiuserių nuomone, galbūt nelabai tikau aš. Televizijoje dirbau kelerius metus, įgijau puikios patirties. Noriu judėti toliau, išreikšti save kaip asmenybę, o ne vaidinti kokį nors personažą."

Gražuolei keista, kad kai kurie žmonės darbą televizijoje vadina narkotiku, tvirtina be jos negalį, o pasitraukę iš ekranų nuolat kalba apie šio ilgesį ir visais įmanomais būdais siekia sugrįžti. "Negi jie savęs nemato niekur kitur? - stebisi. - Aš nieko panašaus nejaučiu. Ne vienus metus priklausau grožio pasauliui, dirbu modeliu, turiu savo modelių agentūrą. Tad veikti tikrai yra ką. Televizijos ilgesio galbūt nejaučiu dar ir todėl, kad iki šiol bendrauju su tais žmonėmis, su kuriais susipažinau ir susidraugavau pradėjusi vesti laidą."

Jokių stebuklų

G.Rusytė tikina, jog darbas televizijoje jai patiko visapusiškai: dvasia, pobūdžiu, žmonėmis. Vienintelis nemalonesnis dalykas buvo tai, kad tekdavo gana anksti keltis, nes filmavimai dažniausiai vykdavo rytais. Moteris tvirtina, jog pažinusi televiziją iš vidaus dabar į viską žiūri visai kitu žvilgsniu. "Net sunku apibūdinti kokiu, - teigia. - Televizija man nebeatrodo kažkoks kitas, stebuklingas pasaulis. Ten dirbantys žmonės yra tokie patys, kaip ir gyvenantys mažame kaimelyje, kurie niekada nesusidūrė su eteriu. Jie turi pranašumų ir trūkumų, verkia ir džiaugiasi, gali klysti, būti pavargę, be nuotaikos." Ar moteris norėtų, sutiktų grįžti atgal į televiziją? G.Rusytės atsakymas į šį klausimą labai trumpas ir aiškus: "Tai priklausytų nuo projekto."

Mokėsi nuo A iki Z

Dainininkas E.Sipavičius sako eterio nepasiilgstąs, bet jam ilgu be galo įdomaus, kitokio nei estrados atlikėjo, darbo. "Kodėl nebevedu jokios laidos, reikėtų klausti ne manęs, o prodiuserių. Jie sprendžia, - teigia. - Ir pats jaučiau, kad laida "Žmonos", kurią vedžiau praėjusį pavasarį, man nelabai tiko. Arčiausiai "dūšios" buvo improvizacijų šou "Ačiū Dievui, atėjai". Jis, mano manymu, buvo kokybiškas, nepigus. Pati įdomiausia vesta laida, be abejo, "Vakaro autografas". Tačiau ir pati sunkiausia. Ji buvo pirmoji, pareikalavo tam tikrų žurnalisto įgūdžių, kurių aš neturėjau. Pradėjęs vesti "Vakaro autografą", susidūriau su labai daug nežinomųjų: techninių, teorinių, praktinių. Visko teko mokytis nuo A iki Z, bet man tai patiko." Anot atlikėjo, žmonės, kurie nėra susidūrę su darbu televizijoje, įsivaizduoja, kad viskas, ką mato ekrane, yra padaroma labai paprastai. "Taip, žiūrovus pasiekia patys įdomiausi kadrai, nugludinti, išgryninti vaizdai, bet norint tokių sukurti reikia labai daug dirbti. Tuo užsiima daugybė žmonių, tikrų savo srities profesionalų", - pasakoja dainininkas.

"Mėsinėja" laidas

Beveik 30 metų žmonių širdis savo dainomis virpinantis E.Sipavičius atviras: muzika - jo pašaukimas, likimas. O darbas televizijoje buvo savotiškas iššūkis, paįvairino kasdienybę, suteikė daug adrenalino. Ar pasisukiojus po televizijos virtuvę nepasikeitė požiūris į ją pačią? "Be abejo, pasikeitė, - šypsosi vyras. - Nežinau, ji labiau mane sugadino ar davė naudos. Pavyzdžiui, klausydamasis muzikos visada girdžiu, kas gerai, o kas nelabai, ką reikėtų taisyti. Dabar pradėjau "mėsinėti" laidas. Aišku, nesu labai didelis televizijos profesionalas, kad pastebėčiau absoliučiai viską, bet daug kas, į ką anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio, pro akis nebeprasprūsta. Tarkime, filmuoti būtų buvę geriau iš kitos pusės, užkliūva dikcijos klaidos. Visa tai, jeigu ateityje dar vesiu kokią nors laidą, man, aišku, bus tik į naudą, bet kaip žiūrovas esu jau sugadintas."

Sveikas protas

Kai B.Lavickienei paskambinau dėl interviu, moteris nustebo. "Negi aš įdomi? Juk nebesu "žvaigždė", - nusikvatojo. Todėl mudviem susitikus pokalbio, pirmiausia ir pasiteiravau, ar ji, dirbdama televizijoje, jautėsi esanti žvaigždė. Trys sezonai - gana ilgas laikas, kad pradėtum apie save taip manyti. O gal aš klystu?.. "Daugelis televizijoje dirbančių žmonių iš tikrųjų mano esantys įžymybės. Kai kuriems užtenka vos kartą ar du pasirodyti eteryje, ir jie jau kelia save į padanges. Man nuo pat pradžių užteko sveiko proto visa tai vertinti objektyviai, tad šiuo klausimu galiu pasišaipyti pati iš savęs, paironizuoti. Niekada nesijaučiau esanti žvaigždė", - nusišypso buvusi laidos vedėja.

Kolegų ilgesys

Vesti laidą pašnekovė tikina sutikusi iš tiesų ne dėl to, kad taptų atpažįstama gatvėje, jai buvęs įdomus pats projektas. "Abu su Žilvinu (Žilvinu Grigaičiu - aut.) televizijoje buvome naujokai, kartu į ją atėjome, kartu ir pasitraukėme. Beje, laidą buvo planuota rodyti vieną sezoną. Taip susiklostė, kad ji gyvavo net tris." Paklausta, ar nepasiilgsta televizijos, moteris šypteli. "Savotiškai ilgiuosi, bet ne eterio, o mūsų "misijos" komandos. Prie projekto dirbo net dešimt šaunių žmonių, liko daug smagių prisiminimų", - pasakoja. Ar norėtų grįžti atgal? "Sunku pasakyti. Jei į panašaus pobūdžio laidą, kodėl gi ne? - tvirtina. - Mane truputėlį stebina, kad gyvenimiškosios kultūros, namų aplinkos temos žmonėms pateikiamos epizodiškai, t. y. kai kurios laidos parodo pavienių siužetų. Kur kas svarbiau, kad tauta diskutuotų politikos klausimais, mokėtų šokti, dainuoti - tokių projektų kiekvieną rudenį surengiama net po kelis. Kadangi namų tematikos laidų niša laisva, gal vertėtų grįžti, sumanyti ką nors naujo, įdomaus?"

Planai - naujas būstas

Prieš tapdama laidos vedėja, B.Lavickienė daug metų dirbo spaudos žurnaliste. "Pasibaigus "Švaros misijai", iš pradžių maniau, kad grįšiu rašyti. Kol kas to nepadariau, - prisipažįsta. - Iš pradžių tvarkiau įvairius šeimos, verslo reikalus, kurių buvo susikaupę. Šiuo metu mano galva pramušta idėja pakeisti gyvenamąją vietą. Visada garsėjau kaip žmogus, nuolat besikraustantis iš vienų namų į kitus ar bent jau reguliariai atnaujinantis savo gyvenamąją erdvę. Užupyje mūsų šeima gyvena daugiau nei šešerius metus, o tai man - laaabai ilgas laiko tarpas. Nors pastaruosius kelis mėnesius visi rauda dėl šalį ištikusios ekonominės krizės, aš esu tvirtai pasiryžusi naujoms investicijoms. Nusižiūrėjau gražią vietą ant vieno kalno, tad dabar kuriu planus, kaip ten pradėjus statybas. Problemų kyla daug, bet man patinka jas spręsti. Ne kartą tai dariau, ir kol kas man sekėsi."

Per gyvenimą - su šypsena

Vienam žurnalui per interviu prisipažinusi, kad gyvenime esanti daugiau pesimistė nei optimistė, išgyvenanti dažną nuotaikų kaitą, B.Lavickienė neslepia, kad jai nesvetimas ir savigraužos jausmas. Jis kartais užvaldąs be jokios rimtos priežasties. "Galiu susinervinti, pradėti save kaltinti dėl visai nereikšmingų smulkmenų. Tačiau nutikus rimtiems dalykams, paprastai nepanikuoju, susiimu, operatyviai išsprendžiu visas problemas, - tvirtina. - Esu perfekcionistė, visose srityse noriu tik geriausio rezultato, tad dėl šios būdo savybės sulaukiu kritikos." Kad netaptų nuobodžia užsispyrėle, į supančią aplinką jauna moteris stengiasi žvelgti su humoru, lengva ironija. Taip gyventi, anot jos, kur kas lengviau. "Negaliu pakęsti žmonių, kurie bijo ką nors pasakyti ar padaryti, kad tik nepasirodytų esantys kitokie. Ilgainiui tokie rimtuoliai tampa savo pačių įkaitais - jie paprasčiausiai nebesugeba būti laimingi, - tikina. - Aš, galima sakyti, iš tolo matau, turi žmogus humoro jausmą ar ne. Kaip? Tai išduoda eisena, judesiai ir, žinoma, veidas. Jei žmogus mėgsta šypsotis, jo lūpų ir akių kampučiuose yra mažyčių raukšlelių."

Vartoti ar nevartoti?

Ne hamletiškas, bet taip pat labai svarbus klausimas, kuris, B.Lavickienės teigimu, šiandien turėtų rūpėti kiekvienam. "Aš jį šiek tiek pakoreguočiau: vartoti ar vartoti mažiau?" - šypteli moteris, ne kartą savo laidoje akcentavusi, kad žmonės turėtų išmokti neprisirišti prie daiktų, atsisakyti nereikalingų. "Nuolat peržiūriu namie esančius daiktus: daug ką išmetu, atiduodu kitiems, padovanoju. Kai kurių vietą pakeičia nauji", - pasakoja. Išgirdusi mano pastabą, kad naujų daiktų pirkimas yra ne vartojimo mažinimas, bet, priešingai - skatinimas ir kad pati sau prieštaraujanti, B.Lavickienė paaiškina, ką turėjusi omenyje taip sakydama: "Žmonės dažnai kaupia beverčius daiktus: įskilusias vazeles, puodelius be ąselių, susilanksčiusius šaukštus ir panašiai. Tai, matyt, išliko nuo sovietinių laikų, kai išgyvenome visa ko stygių. Tarp minėtų niekenų vertingi daiktai lieka nepastebimi."

Į klausimą, su kokiu daiktu niekada nesiskirtų, B.Lavickienė atsako juokdamasi. "Manęs labai dažnai to teiraujasi, ir vis nesugalvoju. Labai mėgstu vonios malonumus, vonia - man svarbiausia namų erdvė, tad gal jos ir negalėčiau atsisakyti, - nusikvatoja. - Kur kas paprasčiau pasakyti, ką be jokios širdgėlos išbraukčiau iš naudojamų daiktų sąrašo. Nustebsite, bet, pavyzdžiui, televizorių. Nemėgstu jo žiūrėti, retai įsijungiu. Daug ką išmesčiau ir iš virtuvės. Kadangi mažai gaminu, ji man nėra svarbi. Užtektų kelių lėkščių, puodelių, valgymo įrankių. Ar atsisakyčiau, tarkim, virtuvės kombaino? Laisvai. Ko gero, aš jo net neturiu."

Kartu jau 18 metų

"Mūsų santuoka jau "pilnametė", - šypteli pašnekovė, paklausta, kiek laiko ji ir Marius kartu. - Per tiek metų supratau, jog šeimoje svarbiausia tai, kad visada galėtum vienas į kitą atsiremti, nesvarbu, gera tau ar bloga. Mudu būtent taip ir gyvename." B.Lavickienės sutuoktinis vadovauja automobilių verslui. Tad kai genda automobilis, moteriai jaudintis nereikia - yra kam tuo pasirūpinti? "Dėl to galiu būti rami, - juokiasi pašnekovė. - Kaip ir dėl daugybės kitų buitinių dalykų: pradedant maisto pirkimu ir baigiant sniego kasimu prie namų."

Vienintelę dukterį auginančios moters teiraujuosi, ar ši neprašo sesutės, broliuko? "Augustė, kaip ir daugelis šiuolaikinių vaikų, iš tikrųjų auga tarsi izoliuota. Mudu su Mariumi neturime didžiulės nuolat bendraujančios giminės. Net šuniuko ar kačiuko nelaikome, nes dukra alergiška, - pasakoja, bet provokacijoms nepasiduoda. - Esu įsitikinusi, kad vaiko siela pati pasirenka tėvus, pas kuriuos ateiti. Matyt, kol kas nė vienai neatrodome tinkami."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"