TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ar sunku būti Eugenija Pleškyte?

2008 06 04 0:00
Lietuviško kino ikona.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Netikėtai gatvėje priėję žmonės dėkoja jai, kad grįžo. Eugenija Pleškytė grįžo. Čia jos išskirtinis interviu.

Prieš trisdešimt metų teatro ir kino aktorė pirmą kartą buvo išleista į užsienį, į Italiją, nors ir baiminantis, kad ji, kaip kažkada brolis, nepabėgtų. Per popiežiaus audienciją Vatikane lietuvė karštai meldėsi prašydama Dievą suteikti tvirtybės, nes po dešimties metų - būtinai! - ji turės pamatyti brolį.

Prieš dvidešimt metų, 1988-ųjų gegužę, Jaunimo teatras išvyko dviejų mėnesių gastrolių į Jungtines Amerikos Valstijas. Buvo vežami du Eimunto Nekrošiaus spektakliai: "Dėdė Vania" ir "Pirosmani, Pirosmani". Po ilgo išsiskyrimo E.Pleškytė pamatė brolį Joną Pleškį, 1961 metais nuvariusį sovietų atominį povandeninį laivą į Švediją, o vėliau atsidūrusį Amerikoje. Remdamasis jo istorija, amerikietis Tomas Clancy parašė knygą "Raudonojo spalio medžioklė", pagal ją Holivude buvo sukurtas vaidybinis filmas, pagrindinį vaidmenį sukūrė Seanas Connery.

E.Pleškytė prisimena nelabai tikėjusi, kad bus išleista, tačiau gastrolėms rengėsi - kaip dublerė. Režisierius Eimuntas Nekrošius, Eimutis, pasakė: dubleriai būti privalo, kelionė ilga ir varginanti, maža ką.

Kol susitiko su broliu, atlaikė nežmonišką įtampą. Žinojo, kad drauge keliauja KGB agentų. Sukrutusi buvo ir Amerikos žvalgyba: "Sesuo?! Kaip ją išleido?! O gal tai visai ne sesuo?" "Juk brolis sovietinio karo tribunolo buvo nuteistas sušaudyti, - prisiminusi aną susitikimą aktorė ima jaudintis. - Ir negalėjai žinoti, kaip kas pakryps. Jis atskrido iš San Francisko... Mes beveik neįstengėme kalbėtis - tik džiaugėmės ir negalėjome atsidžiaugti pagaliau vienas kitą matydami."

Paskui ji į Ameriką skrido dar kartą. 1992-ųjų pavasarį gimtinę aplankė J.Pleškys, kompiuterių specialistas, pamatė nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, daug bendravo su kaimo žmonėmis, prisilietė prie žemės. Išvyko laimingas ir liūdnas, o sesuo žinojo, kad brolį regi paskutinį kartą - jis sirgo sunkia liga. Netrukus į Ameriką iškeliavo pati E.Pleškytė, ir Lietuvoje jos nebuvo apie penkiolika metų.

Kovo gale ji grįžo. Į Vilnių, senąjį savo butą Žirmūnuose. Tačiau ten jau beveik viskas paruošta kraustynėms - aktorei šis būstas per didelis. Ji, žinoma, nujaučia, kad daug kam smalsu - kaip dabar atrodo E.Pleškytė, lietuvių kino žvaigždė (ji paprašys jos taip nevadinti), viena gražiausių Lietuvos artisčių. Nujaučia, kad spėliojantieji, kaip ją pakeitė Amerika, narstys jos žodžius ir tikriausiai kabinėsis. Aktorė prisipažįsta, kad yra gana uždaro būdo, interviu linkusi vengti, tačiau kai ką norėtų pasakyti. Visų pirma, kad atrodyti - ne svarbiausia.

Jei vis dėlto apie atrodymą, tai E.Pleškytės akys liko tokios pačios: "pašaipios ir klausiančios, naivios ir įtarios, dygios ir atviros" - tokias jas kažkada pamatė skulptorius Arūnas Kynas, įdėmiai įsižiūrėjęs į dailininkės Danutės Brusokienės nupieštą aktorės portretą. Pasibaigus interviu, pasižiūrėjusi į savo atvaizdą seno rusiško žurnalo viršelyje, aktorė pasakys: "Matot? Lyg ir graži, bet akys liūdnos. Dabar jau truputėlį žinot, kodėl."

Ją visą gyvenimą lydėjo keista nuojauta - kad persikels kur nors kitur. Kur, nežinia, bet persikels - toks nujautimas smelkdavo ir smelkdavo, retsykiais net vizijos kampelis šmėkšteldavo. "Bet kad ten gyvensiu taip ilgai, kad šalia atsiras kitas žmogus - nemaniau, - pašnekovė papurto galvą. - Aktorių ne tik emocijos atviros, bet ir intuicija pralavinta. Mes su vyru (jis buvo psichiatras) Amerikoje mėgome žaisti - spėlioti apie pamatytus nepažįstamus žmones: ką jie veikia, kuo domisi, kokia jų gyvenimo istorija. Žaidimas vadinosi "Kuris atspės?". Abu kurį laiką stebime, paspėliojame, paskui susilažinam ir einam to žmogaus paklausti, kaip yra iš tikrųjų. Žinokit, man geriau sekdavosi. Jis gal labiau medicinos požiūriu analizuodavo."

- Kaip jus pakeitė Amerika?

- Manau, nepakeitė. Bet kuo daugiau pasaulio pamatai, žmonių sutinki, tuo daugiau tau atsiveria. Tampi išmintingesnis. Ir Lietuva tada visai kitaip matyti. Grįžusi iškart, per kelias savaites, pamačiau, ko čia trūksta.

- O ko?

- Toks įspūdis, kad niekas nežino, valdžia, be abejo, visų pirma, kas yra demokratija. Niekas nežino, kokia ta Lietuva kuriama. Juk demokratija yra žmogui: kad jis būtų laisvas, jaustųsi gyvenąs namie, mylimas kaimynų ir valdžios, kad nuėjęs į įstaigą matytų, kad yra laukiamas, globojamas ir ginamas. Kad, tarkim, policininkas padarytų viską, kad saugiai jaustumės kelyje, gatvėje, kieme. Ir taip toliau. Toks įspūdis, kad daugybė žmonių serga. Daugybė - matau ir savo aktoriška intuicija jaučiu. Jie turi priklausomybę nuo pinigų ir valdžios troškulio, godumo, sukčiavimo, veidmainiavimo, neapykantos. Tai yra liga: žmogus pamina savo žmogiškumą. Šitaip paminama visa Lietuva - taip paminama, kad likusieji sugniūžta iš bejėgiškumo. Gal tai irgi priklausomybė - nuo bejėgystės pojūčio? Parvažiavusi galvoju - kur mūsų rašytojai, kur filosofai, psichologai, gydytojai, mokytojai? Kodėl jie tyli? Kodėl neragina vaduotis iš tos bejėgystės? Antraip prieisime liepto galą - dvasinę ir moralinę mirtį. Tai sudėtinga tema. Žmogaus kelias - rasti savyje dieviškumo pradą. Tada materialiosios vertybės nebėra tokios svarbios.

- Ar jūs susidomėjusi Rytais?

- Kai dėl mokymų, jie visi puikūs: ir žydų, ir musulmonų, ir katalikų, ir budistų. Visi moko veržtis į Dievą, nes visi kreipdamiesi į jį apsivalo, nuskaidrėja. Jei mūsų valdžios žmonės kas rytą atsikėlę persiskaitytų dešimt Dievo įsakymų ir septynias didžiąsias nuodėmes, gal jų darbai būtų kitokie... Amerikoje mėgau žiūrėti laidas apie kosmosą, visatos stebuklus. Kada tarp milijonų žvaigždučių matai mažulytį taškelį, kuriame, pasirodo, gyvename mes, kokia palaima turėtų apimti! Ir kaip žmonės turėtų branginti tą žemę - ji yra mūsų gyvybės šaltinis, iš jos malonės gyvename, maitinamės. Dievybė yra visur: ir medyje, ir gėlėje, ir žvėrelyje, o ką jau kalbėti apie žmogų, tik ne visada jis šitą suvokia. Jei suvoktų, pajustų beprasmybę gyventi vien savo godumui. Kas daugiausia žmogų pražudo? Žemiška laimė. Persisotinimas. Gyvenimas paminant, pažeminant, suniekinant, apvagiant kitą. Ko tada vertas tas turtas? Anksčiau ar vėliau jis atneš žlugimą. Arba ligas, nelaimes, praradimus. Tai didelė dovana - kada žmogų ištinka neganda, per fizinę ar dvasios kančią jis tobulėja, vaduojasi iš materialybės, žemiškų dalykų, mato, kad ne juose prasmė: čia turėjai turtą - čia sudegė...

- Ar sutiktumėt, kad jūsų gyvenime buvo balansas tarp skausmo ir žemiškos laimės? Jums netrūko populiarumo Lietuvoje, o Amerikoje, matyt, nejautėte materialinio stygiaus...

- Jei jums papasakočiau savo biografiją, galbūt kitaip klaustumėt. Bet nepasakosiu - dar neprinokau tokioms atvirybėms. Tik pasakysiu, kad nuo šešerių metų esu patyrusi daugybę skausmo, kančios, netekčių, bado, paniekinimų. Ir tai truko gana ilgą laiką. Mane tai subrandino, "pasendino", daug ką padėjo suvokti labai jaunai. Mano tėvų, o vėliau brolio istorija uždėjo tokį antspaudą, kad turėjau viską slėpti. Tai buvo mano paslaptis, kurią nuolat nešiojau širdyj. Ne tik paslaptis - ir skausmas, ilgesys. Su šia našta guldavau ir keldavausi, ją vežiojausi po Lietuvą - gastroliuodama ir filmuodamasi. Dar labiau mausdavo, kai pasilikusi nakvoti kaime matydavau ne paradinį, pasigirti žemės ūkio "pasiekimais" skirtą vaizdą, o tikrąjį gyvenimą: vargą, skurdą ir pažeminimą. Keista, kad dabar žmonės taip greitai viską pamiršo!

Aš, būdavo, nusileidžiu laiptais, laukujos durys atsidaro ir į viešumą išeinu su kauke. Tvieskiu šypsena - cheese, gyvenimas gražus, žmonės geri - ir tikrai jų gerų buvo, o kas iš tiesų dedasi mano širdyje, nežinojo niekas. Aš visada linksma, geros nuotaikos, visada dirbanti - daug to darbo ir buvo. O tikrąjį veidą galėdavau parodyti scenoje ir ekrane. Pasitaikydavo tokių vaidmenų, kada tavo mintys ir skausmas galėdavo lietis šauksmu - vidiniu, dvasiniu. Būdavo vaidmenų, kai jusdavai, kad gali performuoti visą tą dabartį, sukrutinti kai ką žmogaus gyvenime, neleisti užgesti dvasiai ar numirti vilčiai ir atsirasti tuštumai. Toks buvo mano kūrybinio darbo orientyras. Vien H.Ibseno "Šmėklos" - apie supuvusią visuomenę - ko vertos. Jos buvo rodomos dvylika metų, apvažiavome visą Lietuvą.

- Grįžtame prie populiarumo ir pripažinimo. Jaunimo teatre buvote, regis, vienintelė liaudies artistė.

- Karjera ir pinigai manęs nedomino. Visada ėjau su malda ir tikėjimu. Pro savo grimo kambario langą matydavau tris bokštus su kryžiais, ir nebuvo spektaklio, kad žengčiau į sceną nepasimeldusi. O pinigai ir garbė - dėl jų nereikia sukti galvos. Jie ateina, ateina savaime, kai jų pernelyg nesureikšmini, nekeli aukščiau visko. Va jei būčiau laužiusi galvą, kur ir kaip čia uždirbti, tarkim, kad įsigyčiau penkių kambarių butą centre, Viešpatie, kaip man būtų buvę sunku vaidinti! Išprotėti galima! Ne, su tokia problema nesu susidūrusi. Vertėjo ir verta gyventi ne dėl kūrybinių pasiekimų, kad ir kokie jie malonūs, ne dėl garbės ar pinigų. Verta buvo gyventi, kad suvokčiau dieviškumo pradą žmoguje ir visame kame. Esu patyrusi stebuklų - tokių didžių akimirkų, kai aplink jutau tiek šviesos, o savyje - tiek energijos ir meilės, kad tikrai, regis, būčiau galėjusi kalnus kilnoti. Atrodė, ne rankas ir kojas judinu, o skraidau. Beje, tuo metu, apie 1982-uosius, kai man pradėjo vertis didingi dalykai, nustojau valgyti mėsą. Pati nepajutau, kad to ir to jau nebevalgau - nebereikėjo.

- Iš teatro išėjote palyginti anksti. Ar nedraskė neišnaudota aktorinė energija?

- Nesigailiu, kad išėjau. Viskas ėmė keistis ir teatruose - įsiveržė komercijos vėjai. Dabar, regis, vėl grįžtama į gilesnes vėžes. Visada buvau tos nuomonės, kad išeiti reikia laiku. Ypač kai yra ką prisiminti tiek iš teatro, tiek iš kino darbų. Tegu ir žiūrovų prisiminimuose žmogus lieka jaunas... Amerika mane "užpildė", man ten viskas iš pradžių buvo teatras. Ypač žmonės - pats maloniausias, įdomiausias dalykas. Šitiek tautybių ir visko. Ypač Niujorkas - teatras.

- Paminėjote vaidmenį "Šmėklose". Kažkada Doloresa Kazragytė priekaištavo kritikams, kad apie jį vertėjo parašyti atskirą studiją, bet niekas neparašė.

- Tą spektaklį žiūrėjusi aktorė Galina Jackevičiūtė, pati vaidinusi Fru Alving, pasakė: "Tiek vaidinau, o, pasirodo, net nesupratau, apie ką šita pjesė. Jei ne E.Pleškytė, taip ir nebūčiau supratusi." Už Fru Alving esu gavusi apdovanojimą, bet teatras man net nepranešė - pinigus radau režisieriaus padėjėjos įdėtus į stalčių. Dabar galvoju, kad per visą gyvenimą, ko gera, nesusilaukiau blogos recenzijos, net nejauku būdavo visąlaik giriamai... Teatre ne sykį yra buvę, kad mane "nuimdavo nuo vaidmens" arba neįsileisdavo su manimi norinčio dirbti režisieriaus. Turėjau "globėjų". Matyt, tokie buvo nurodymai. Svarbiausia - visko nepriimti su pykčiu ir pagieža.

- Ta pati D.Kazragytė, kad ir neilgai kartu su jumis dirbusi Jaunimo teatre, žavėjosi, kaip puldavote į vaidmenį "visa jėga, niekada puse kojos".

- Iš kur ji žino?!

- Juk matė.

- Vaidmens kūrimas prilygsta, sakyčiau, mokslininko triūsui. Kai kuo panašu ir į psichiatro darbą, jei tai iš tiesų sudėtingas vaidmuo. Kol stengiesi surasti, iškapstyti būdus, kad suskambėtų įtaigiai, tas vaidmuo visą laiką su tavimi: ir dieną, ir naktį, netgi sapne, ir skutant bulves, ir einant gatve, ir vaikui vystyklus keičiant, jis apima visas tavo emocijas, protą, žinias, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą. Pamažu atsiveria, paaiškėja, išryškėja... Taip, per repeticijas negailėdavau jėgų, man sakydavo - kodėl tu atiduodi šitiek savęs bandymams. Bet užtat vaidinti man būdavo šventė - žinojai, kad įdirbis neleis nuslysti paviršiumi.

- Koks paskutinis jūsų vaidmuo teatre - E.Nekrošiaus "Nosyje"?

- Jei po to dar kas ir buvo, tai jau pamiršau. "Nosyje" vaidmuo nedidelis, bet dirbti su E.Nekrošiumi - visada šventė.

- Jūsų kalboje girdėti ne amerikoniškas, o žemaitiškas akcentas.

- Žemaitė aš. Dar ilgiau pagyvensiu - apskritai turbūt imsiu kalbėti žemaitiškai.

- Daugybė žmonių jus prisimena kaip žvaigždę...

- Nesakykit to žodžio!

- Taip, jis sukompromituotas, bet vis dėlto... Žinomumas uždeda papildomą naštą. Ar sunku būti Eugenija Pleškyte?

- Truputį sunku, kai esi nuolat stebima. Sunku bažnyčioje, kai be paliovos varsto smalsūs žvilgsniai. Sunku. Norisi būti natūraliai, nemėgstu parado. Pastebėjau, kad dabar daugybei žmonių Lietuvoje tik leisk pasipuikuoti, pasirodyti - vieni su kitais konkuruoja mašinomis, drabužiais, kuo tik nori, vaikosi madų... Nežinau, kas tai - pigumas ar vaikiškumas. Tarp kitko, niekas mūsų anksčiau "nežvaigždino", dabar tik vien žvaigždės ir prezidentai. Į kokias aukštybes buvo galima keltis, apie kokį sužvaigždėjimą galvoti, jei tau visą laiką baksnojama, kad esi ne tokia, kokios pageidaujama?! Sykį buvau patvirtinta kino vaidmeniui Leningrade. Skambina iš ten: negalime jūsų imti - padėkokite savo lietuviams.

Esu maloniai nustebinta dabartinio žmonių dėmesio. Jie nuoširdžiai reiškia jausmus, susitikę gatvėje apsiverkia, dėkoja ir džiaugiasi, kad grįžau. Tačiau gerai ir ten, kur niekas tavęs nepažįsta, nekreipia dėmesio, kaip esi apsirengusi ar susišukavusi. Tiesa, Amerikoje buvau painiojama su kažkokia aktore, kai kas klausdavo, ar jūs ne ta ir ta.

- Į kokią bažnyčią einate?

- Į vaikų mišias Arkikatedroje su anūkais: Povilas ten patarnauja, Monika gieda chore gieda. Nuveža mus mano sūnus Martynas. Vaikštau ir į kitas bažnyčias. Trupučiuką pasigendu gilesnių pamokslų: kad žmogus suvoktų, kam ta religija, kaip ją prie savęs priartinti. To labai reikia.

*

Amerikoje E.Pleškytė buvo ištekėjusi už Jacko Gaineso, su kuriuo supažindino brolis Jonas. Kaimynystėje gyveno japonė dailininkė, "medžiojama" Metropolitano muziejaus, norinčio turėti kuo daugiau šios menininkės darbų. Kaip ir E.Pleškytė, japonė grįžo į gimtinę vyrui mirus.

San Francisko priemiestyje Tiburone (dešimt minučių iki centro) lietuvė puoselėjo sodą - didžiulį kalną. Jame kelis dešimtmečius augo, bet nežydėjo nemažas rododendras. O vieną rytą prasiskleidė gausybė žiedų. "Ką? Šitas krūmas žydi? Ką tu jam padarei? - stebėjosi vyras, - pasakoja E.Pleškytė. - Sakau, o tu valgyti nori - nori, gerti nori - nori, kad tave mylėtų irgi nori. Jis nori to paties, o kai visko gavo - pražydo. Lygiai tas pats su palme: kiūtojo kubile mažytė, nulinkusi, padžiūvusi. Ėmiau eksperimentuoti pasiskaičiusi knygose. Ir ką - išleido dviejų metrų žiedą, visi draugai norėjo fotografuotis. Tos palmės žydi tik kartą gyvenime." Dabar namas vaizdingajame priemiestyje parduotas.

"Anksčiau nesuvokiau, kas yra Tėvynės nostalgija, - prisipažįsta aktorė. - Dabar gerai žinau. Tai toks peršulys, kuris laiko sukaustęs ir iš kurio gniaužtų negali išsivaduoti."

E.Pleškytės asmeninis archyvas, regis, nemenkas, sukrautas į dėžes. Kad ir nelabai norisi, reikės sėsti ir tvarkyti. "Oi, kokių čia paslaptingų nuotraukų esama, - tarsi pabūgsta aktorė praskleidusi jų pluoštus. - Bijau ir judinti. Grįžta visos tuomet patirtos emocijos - aš jau nenoriu."

Į rankas pakliūva pirmojo vaidmens pirmajame savo teatre - Kauno dramos - fotografija. Ulijona to paties pavadinimo Jono Mackonio pjesėje; beje, spektaklio metai - 1961-ieji, ženklinantys ir brolio pabėgimą. Paskui buvo Akademinis dramos teatras Vilniuje ir daug vaidmenų jame. Nuo 1967-ųjų daugiau nei du dešimtmečius E.Pleškytė vaidino Jaunimo teatre. Kine debiutavo vėlgi 1961-aisias ir, kaip pabrėžiama žinynuose, vaidino daugiausia stiprias, emocionalias, dramatiško likimo moteris.

Kai jauna aktorė E.Pleškytė buvo priimta į Akademinį dramos teatrą, į pensiją ėjusi Ona Juodytė užleido jai savo vietą primadonų grimo kambaryje, išsivalė stalčių ir davė patarimą: "Genečka, gyvenk, vaikeli, labai įdomų gyvenimą ir nieko nesigailėk, ką padarysi ir pridarysi - kad išėjusi į pensiją turėtum ką prisiminti, nes pensija yra toooks ilgas laikas." O G.Jackevičiūtė pasakė: "Žinai, mergaite, tai va kas link vyrų aš tau patarsiu. Laikyk vienoj rankoj lazdą, kitoj - gerą šnicelį, va tada vyrą išlaikysi." "Tačiau kas gali gyventi su moterimi, kurios vis nėra namie?! - klausia E.Pleškytė. - Kokia čia žmona, jeigu ji išėjusi ir išėjusi - repeticijos, spektakliai, poilsio diena - pirmadienis, ir tas pats kuo nors užimtas. Išėjusi arba išvykusi: filmavimai, festivaliai, susitikimai su žiūrovais. Gal pusę gyvenimo esu praleidusi ne namie...

Visko buvo. Ir gerai, kad buvo. Dievas man davė ir draugų, ir kentėjimų, ir skyrybų. Visi galvodavo, kad aš vyrus pamesdavau, o juk tai jie mane palikdavo. (Juokiasi.) Kai kam gal atrodė, kad baisiai smagiai gyvenu, tik pokyliai ir linksmybės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"