TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Architektė Jurgita - lyg dinamitas

2013 10 12 6:00
Jurgita tarp daugybės darbų randa laiko ir gimtosioms Grigiškėms - čia darbuojasi su Atviro jaunimo centro vaikais. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Interjero dizainerė ir architektė Jurgita Jakubauskaitė spjovė į gyvenimo sostinėje pranašumus ir išsikraustė gyventi bei kurti į apleistą sodybą, kurią dabar savo rankomis sparčiai kelia iš griuvėsių.

Šiemet pokyčių Jurgitos gyvenime nutiko ir daugiau. Vasarą plušėdama Maleckažemio kaime Utenos rajone esančioje senoje sodyboje, kurią su gyvenimo draugu ankstyvą pavasarį nusipirko, ji dar suspėjo dalyvauti Europos Komisijos (EK) surengtame konkurse "Tau patinkantis pasaulis" ir jį laimėti. Konkurso tikslas – skatinti kūrybingus ir novatoriškų idėjų nestokojančius žmones iš visos Europos Sąjungos paskelbti apie savo CO2 taršos mažinimo iniciatyvas. Šiomis dienomis energinga jauna moteris nuskubėjo ir į Grigiškių atviro jaunimo centro pirmąjį gimtadienį, čia ji taip pat turi daug veiklos. Grigiškėse architektė gimė, tad jų problemoms lig šiol neabejinga. Neapleidžia Jurgita ir pačios įkurtos įmonės "Absurdo idėjos": iš antrinių žaliavų gamina interjero detales, papuošalus, šviestuvus, kitokius įdomius daiktus. Aplinkiniai nuolat stebisi - gal moteris tikrai turi neišsenkamą vidinį dinamito užtaisą?

Paskutinės minutės paraiška

Žinia, kad laimėjo EK rengtą konkursą "Tau patinkantis pasaulis", Jurgitą kiek pribloškė. "Paskutinę paraiškų teikimo dieną iš Briuselio man paskambino vienos EK pareigūnės, anksčiau viešėjusios Lietuvoje ir mačiusios mano parodą, asistentė ir pasakė, jog labai norėtų, kad dalyvaučiau projekte. Turėjau vos keletą valandų paraiškai anglų kalba užpildyti. Minutė iki vidurnakčio, kai jau baigėsi paraiškų priėmimo laikas, išsiunčiau savąją", - prisiminė menininkė.

Nesitikėdama įspūdingų rezultatų, moteris ramiai darbavosi neseniai įsigytoje sodyboje, kai sulaukė žinios, kad jos projektas pripažintas laimėtoju. Pašnekovė juokėsi, kad vasarą, tvarkydama Maleckažemio dirvonus, gyveno net be elektros, mat jos apleistoje sodyboje tiesiog nebuvo. "Mano laimėjimas svarbus labiau Lietuvai, nes Europoje jis užėmė aštuonioliktą vietą. Laimėjusi gavau vadinamąjį žiniasklaidos paketą, kas svarbu idėjų sklaidai, nors man, prisipažinsiu, labiau būtų pravertęs piniginis prizas. Ta sodyba, kur ketinu įsirengti savo dirbtuvę, smarkiai ryja pinigus", - šmaikštavo Jurgita.

"Absurdo idėjų" sėkmė

Jurgita konkursui pateikė pačios įkurtos įmonės "Absurdo idėjos" veiklą: dirbtuvę, kur iš antrinių žaliavų kuria įvairius daiktus - baldus, šviestuvus, papuošalus, rengia kūrybines dirbtuves ir dirba su vaikais mokykloje. Ji prisipažino, nuo vaikystės kūrybiškai perdaranti daiktus iš įvairių nebenaudojamų atliekų. "Galiu iš antrinių žaliavų pagaminti sofą, šviestuvą, galiu pastatyti namą, - šyptelėjo architektės išsilavinimą turinti moteris. - Dizaino požiūriu iš atliekų įmanoma sukurti gana originalių, žmonėms patinkančių dalykų."

Dar studijuodama architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), Jurgita domėjosi baldų projektavimu, interjero dizainu, verslo plėtros sritimis. Dabar patenkinta, kad įgytos žinios labai praverčia. Prisipažino, kad kurti "Absurdo idėjų" dirbtuves privertė užklupusi krizė. "Pirmi metai buvo itin sudėtingi ir sunkūs, kainavo daug nervų ir streso, - pasakojo Jurgita. - Juk galiojo "nuostabioji" tvarka - nesvarbu, uždirbai ar neuždirbai, Valstybinei mokesčių inspekcijai kas mėnesį privalai sumokėti tris šimtus litų. Kai pradedi "nuliniu kapitalu", ne visada juos turi, juk dar reikia ir nuomą už patalpas mokėti."

Nepabūgo sukriošusios trobos

Pasak architektės, įsigyti sodybą ji svajojo seniai. Kiek sunkiau buvo įkalbėti gyvenimo draugą žengti tokį žingsnį. Tačiau žiemą radę apleistą namą Maleckažemio kaime, surizikavo jį nusipirkti. "Man visada patiko tai, kas kitiems jau nepatinka, - nusikvatojo Jurgita, - iš esmės nusipirkau kalną antrinės žaliavos, iš kurios dabar kursiu ką nors naujo. Ten pilna visokių senų rakandų, kurie, manau, man pravers." Kad sodyba nestokoja siurprizų, paaiškėjo nutirpus sniegui - namo šiauriniame kieme naujakuriai aptiko nemažą sąvartyną. "Visa tai reikėjo iškuopti, išrūšiuoti. Vasara tam ir buvo skirta", - šyptelėjo energingoji moteris.

Darbštumą ji prisipažino išsiugdžiusi vaikystėje. Juokauja, jog "sunki vaikystė, mediniai žaislai" privertė nuo mažų dienų dirbti suaugusių žmonių darbus. Su broliu auginta vien mamos mergaitė nesibaidė jokių darbų, užsigrūdino. "Nuo kokių šešerių metų, kai pradėjau lankyti mokyklą, visas namų ūkis buvo ant mano pečių. Mama dirbo per "n" darbų, kad mudu su broliu būtume pavalgę ir aprengti, kad niekas neprikištų, jog neprižiūri savo vaikų. Mano mama kilusi iš Baltarusijos, kai atgavome nepriklausomybę, ją išmetė iš darbo, nes nemokėjo lietuvių kalbos. Dvejus metus sėdėjo išvis be darbo. Kažkaip vertėmės - kai mama važiuodavo uždarbiauti į komandiruotes Rusijoje, su broliu namie likdavome vieni", - nelengvos vaikystės detales pasakojo J.Jakubauskaitė.

"Nuvarė" senelio traktorių

Augdama Grigiškėse vaikystės vasaras Jurgita leisdavo pas senelius kaime. O ten - "plantacijos", fermos ir niekam neįdomu, kiek tau metų - atvažiavai, užsidirbk maistui. Pamatęs vasarai atvykusius anūkus, senelis, pasak Jurgitos, tik rankas patrindavo - darbo jėga atvažiavo. "Nesvarbu, kad tai "darbo jėgai" - septyneri ir aštuoneri. Šienaudavau, melždavau karves, vairuodavau traktorių. Pirmą kartą senelio traktorių "nuvariau" būdama gal kokių aštuonerių. Visada stebėdavau, kaip jis vairuoja - kaip užveda, viską nusižiūrėjau, tik neįsidėmėjau, kaip sustabdo, - šmaikščiai apie vaikystės nuotykį pasakojo moteris. - Sėdusi ir pradėjusi važiuoti, supratau, jog nežinau, kaip sustoti. Nugrioviau lauko tualetą, išvarčiau visą kiemą ir įsirėmiau į sieną. Seneliui nepatiko mano pirmoji vairavimo patirtis." Dabar Jurgita vairuoja tik automobilį, tačiau kitais metais tiksi savo sodyboje sėsti ir prie traktoriuko vairo. Šmaikštavo, esą reikės prisiminti vaikystėje įgytą patirtį.

Šalia moters sodybos yra keturi hektarai žemės, kurios vien dalgiu nenušienausi, nors ir moka tai daryti. Taip pat - melžti karves. Tai irgi vaikystės vasaromis senelio ūkyje įgyta patirtis. "Karves pradėjau melžti stovėdama, suoliuko tada man nereikėjo, ūgis buvo kaip tik iki tešmens", - kvatojo ji. Todėl visiems, kurie šiandien stebisi jos energija ir darbštumu, ji atšauna, kad visi įgūdžiai - iš vaikystės. Išmėžti tvartelį Jurgitai yra geriausias dvasinis poilsis - kai pavargsta kūnas, išsivalo galva.

Duoklė gimtajam miestui

Baigusi VGTU architektūros studijas ir daranti karjerą grigiškietė sakė, jog nuo jaunumės žinojo, kad gyvens Vilniaus senamiestyje. Taip ir nutiko - jo pakraštyje įsigijo neprabangų butą. Tačiau gimtųjų Grigiškių Jurgita nepamiršo. Suprojektavo jaunimo centro pastatą, tik dėl įvairių kliūčių jis nebuvo pastatytas. Dabar ji su Grigiškių vaikais spalvina sienas antrus metus veikiančiame miesto Atviro jaunimo centre - laisvalaikiu visuomeniniais pagrindais užsiima kūryba su šio miesto jaunuomene.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"