TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Argentiniečių pianistas skambins Čiurlionį

2007 03 31 0:00
"Visada turėjau poreikį skambinti fortepijonu", - sako pianistas Alexanderis Panizza.
Asmeninio albumo nuotrauka

Alexanderį Panizzą kritikai vadina talentingiausiu argentiniečių pianistu. Balandžio 2 dieną, pirmadienį, menininkas koncertuos sostinės Šv. Jonų bažnyčioje. Jis dalyvauja Muzikų rėmimo fondo koncertinėje programoje "Alma mater musicalis", to paties fondo kvietimu Panizza Lietuvoje viešėjo ir pernai.

- Tai jau antras tavo vizitas į Lietuvą. Smalsu, kokie prisiminimai liko iš pirmo vizito?

- Nuostabūs! Labai graži gamta, puikūs miestai, fantastiškas maistas ir geri žmonės. Mane sužavėjo koncerte apsilankiusi publika. Prisimenu, dieną po koncerto Druskininkuose kokių 50 metų vyriškis sustabdė gatvėje ir su ašaromis akyse prisipažino, kad jį sujaudino mano vakarykštis muzikavimas. Tai buvo labai jaudinantis išgyvenimas. Lietuva buvo mano pirmoji pažintis su Rytų Europa, ir man ji labai patiko.

- Minėjai nuostabų lietuvišką maistą. Ar mėgsti ragauti įvairiausių patiekalų lankydamasis svetur?

- Kad ir kur keliaučiau, mėgstu susipažinti su vietos virtuve. Kadangi patinka aštrus valgis, indiški patiekalai būtų pirmieji sąraše... Na, o idealūs pietūs galėtų būti, tarkim, tokie: lietuviški šaltibarščiai, indiškas pagrindinis patiekalas, prancūziškas sūris su vynu ir desertui - itališkas tiramisu. Bet tik ne prieš koncertą!

Pianistai išlepinti repertuaro

- Šioje tavo koncertinėje kelionėje po Europą koncertai Lietuvoje vyksta po solinio rečitalio Londone, o iš Lietuvos - iš karto į Ispaniją, kur su orkestru atliksi Johanesso Brahmso Antrąjį koncertą. Kas labiau patinka: koncertuoti su orkestru ar rečitaliai?

- Visada labai gerai jaučiuosi koncertuodamas su orkestru. Likimas taip sėkmingai susiklostė, kad pagrindiniai mano karjeros koncertai kaip tik buvo su orkestrais. Tarp konkursų laimėjimų man brangiausi liko du 1995 metų konkursai, kurie lėmė atlikti Brahmso Antrąjį fortepijoninį koncertą su Argentinos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą su Buenos Airių filharmonijos orkestru. Šitaip prasidėjo mano bendradarbiavimas su dviem puikiais orkestrais.

Ne mažiau patinka ir rečitaliai, taip pat kamerinė muzika.

- Lietuvoje per koncertus skambės tavo atliekami nepaprasto virtuoziškumo, sodraus garso ir romantiškos pajautos reikalaujantys Mendelssohno, Liszto, Ravelio kūriniai. Ar šie kūriniai geriausiai atskleidžia tavo kaip pianisto stilistiką ir braižą?

- Labai sunku pasakyti, kokie yra mano mėgstamiausi kūriniai ar kompozitoriai. Jei reikėtų rinktis vieną kompozitorių, veikiausiai tai būtų Beethovenas. Per šiuos koncertus iš tiesų atliksiu kai kuriuos savo pačių mėgstamiausių kūrinių fortepijonui - Liszto "Dante sonatą", Ravelio "Nakties Gasparą". Pianistai išlepinti repertuaro: yra tiek daug įvairiausių kūrinių, kuriais norėčiau pasidalyti su klausytojais, - nuo Brahmso ir Schuberto iki Stravinskio ir Skriabino. Tačiau rečitalis yra toks trumpas!

- Skambinsi ir Čiurlionio "Mažų peizažų ciklas, Marios". Ar sunku buvo rasti raktą į Čiurlionio muzikinį pasaulį? Ko pasisėmei atlikdamas šią muziką?

- Kol kas nesu daug grojęs Čiurlionio kūrinių - vien "Marias" ir keletą jo jaunystės metais sukurtų preliudų. "Mariose" mane ypač žavi kompozitoriaus gebėjimas įtraukti klausytoją į savo garsų visatą. Kadangi bendra šio kūrinio nuotaika ganėtinai niūri, turi būti romus ir susikaupęs bendraudamas su šiuo pasauliu. Man buvo labai svarbu pamatyti Čiurlionio paveikslus muziejuje. Tai išties ypatinga asmenybė. Grodamas tokių autorių kūrinius visada jaučiuosi pakylėtas.

Argentiniečių muziką atrado Kanadoje

- Per koncertus skambės ir nemažai argentinietiškos muzikos. Kada pirmą kartą susipažinai su Alberto Ginasteros ir kitų Argentinos kompozitorių muzika, kurią taip dažnai groji ir įrašinėji?

- Ginasteros muziką atradau Toronte, kuriame gimiau ir pradėjau muzikos studijas - rengiau keletą jo pjesių egzaminams Karališkojoje konservatorijoje. Paskui, jau Argentinoje, turėjau progos pagroti ir kitų labai įdomių Argentinos kompozitorių - Chuano Chose Kastro, Astoro Piacollos - kūrinius.

- Esi argentinietis, gyveni Argentinoje. Ar tai tau suteikia tam tikros ypatingos įžvalgos atliekant argentiniečių kompozitorių muziką? O gal tai daugiau patriotinė pozicija garsinti savo šalies muziką?

-Ne, nemanau, kad gyvenimas tam tikroje vietoje suteikia žmogui kokios nors muzikinės įžvalgos. Tiesą sakant, manau, kad šis nusiteikimas gali būti dideliu kliuviniu. Su Ginasteros muzika visada jaučiau bendrumą. Visada ji buvo man labai artima ir aiški, nors negaliu paaiškinti kodėl.

- Kas galėtų geriausiai apibūdinti argentinietišką muziką? Ar tango, per kurį dauguma pasaulio susipažįsta su Argentina, labai veikia Argentinos akademinį muzikos pasaulį?

- Mano supratimu, tango įtaka atsirado tik po Piacollos. Prieš jį argentinietiškoji klasikinė muzika buvo naujojo nacionalizmo ir europietiško akademizmo samplaika. Tik Piacollos dėka buvo sulydyti tango ir klasikinė muzika.

Tango improvizacijos

- Lietuvoje išgirsime ir tavo tango interpretacijų. Koks tavo paties ryšys su šiuo šokiu?

- Tango visada buvo mano gyvenimo dalis. Praktiškai visi mano giminės iš tėvo pusės - jo dėdės ir tetos, taip pat jo tėvai - buvo profesionalūs muzikantai, grojantys džiazą arba tango Buenos Airėse tarpukariu. Tiesą sakant, mano tėvas, kuris buvo per daug tingus, kad taptų profesionaliu muzikantu(!), labai neblogai groja tango. O pirmas argentinietis, išgirdęs mane grojantį fortepijonu, buvo Horacio Salganas, legendinis tango pianistas. Visą tai pasakęs turiu prisipažinti, kad asmeniškai ne taip jau daug semiuosi iš tango. Man patinka klausytis tango, bet mano muzikiniai interesai visai kitokie.

- Augai muzikalioje šeimoje, tavo žmona muzikologė. Kokią regite savo vaikų ateitį, ar norėtumėte, kad jie taptų muzikais?

- Mūsų didžiausias siekis - sudaryti sąlygas vaikams, kad jie augtų mėgdami muziką taip, kaip mes ją mėgstame. Be abejo, skatinsime juos, kad išmoktų groti kokiais nors muzikos instrumentais. Vyresnysis Julianas netrukus pradės mokytis skambinti fortepijonu ir griežti smuiku, o Augustui - dar vos devyni mėnesiai. Kadangi studijuoti ir groti mūsų namuose visada buvo labai įprastas dalykas, manau, jei jie pasirinks muzikų kelią, tai padarys neniurzgėdami. Jei vaikai nutars tapti banko tarnautojais ar tenisininkais - taip pat jokios problemos!

Jei nebūtų pianistas

- Gyveni šalyje, kurioje futbolas yra visuotinė aistra, ar juo domiesi? Ir kuo būtų Alexanderis Panizza, jei nebūtų koncertuojantis pianistas?

- Kai pirmą kartą atvykau į Argentiną 1989 metais, mane labai menkai domino futbolas. Vėliau žmonos Cintios Cristios brolių dėka tai pasikeitė. Nors niekada netapau fanatiku, man patinka stebėti futbolo rungtynes, ypač tarptautinio lygio. Kartais ir pats pažaidžiu, bet niekada nebūnu vartininku - saugau rankas.

Visada turėjau poreikį skambinti fortepijonu. Net jei profesionaliai turėčiau daryti tai, kas visiškai nesusiję su muzika, vis tiek daug gročiau. Tikrai neįsivaizduoju savęs dirbančio kokiame nors biure. Galbūt galėčiau būti fiziku mokslininku arba matematiku, dirigentu arba garso inžinieriumi, galbūt biržos makleriu, o gal net profesionaliu bridžo žaidėju! Visi šie dalykai mane domino, o kai kurie jų traukia ir šiandien.

Klasikinės muzikos širdy

- Augai Toronte, gyveni Argentinoje, studijavai Ispanijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Kaip prie tavo muzikinio kelio prisidėjo šios kelionės?

- Gyvenau Toronte 17 metų, visada ten jaučiausi patogiai, bet muzikos požiūriu, manau, svarbiausia mano studijų dalis buvo Argentinoje ir Europoje. Manau, būta ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Pirmiausia labai didelė vertybė gyventi ir studijuoti tokioje periferijoje kaip Argentina. Kaip muzikas išlieki autentiškesnis, negu, sakysim, studijuodamas Paryžiaus konservatorijoje ar Maskvoje, nes šiuose centruose yra nepaprasta tradicijos įtaka. Negatyvioji visų mano klajonių esmė ta, kad tokiu keliu einant viskas trunka ilgiau. Sakyčiau, kad studijos Kanadoje buvo pradžia. Argentinoje turėjau galimybę studijuoti su geriausiais pedagogais, ir nors sakau, kad Argentina yra periferija, čia egzistuoja senos skambinimo pianinu tradicijos. Toliau - kelios studijų pakopos Europoje. Pirmiausia turėjau nugalėti tipišką "naujojo pasaulio nevisavertiškumo" kompleksą, kuris lydi kiekvieną atvykusį studijuoti į Europą - pačią klasikinės muzikos širdį. Mano patyrimai Ženevoje ir Barselonoje buvo labai geri, bet trumpi. Paryžiuje šiek tiek kentėjau, nes negalėjau ir nenorėjau perimti prancūziškos grojimo manieros. Visai kita situacija buvo Londone. Padedamas pedagogės Irinos Zaritskajos ten galėjau tobulinti savo muzikavimą, be to, galėjau kasdien klausytis pačių geriausių pasaulio atlikėjų, koncertuojančių "gyvai".

- Tai kokiame mieste šiandien Panizza jaučiasi kaip namie?

- Sunku pasakyti, gyvenau daugelyje labai skirtingų miestų - Toronte, Buenos Airėse, Londone, Paryžiuje, Ženevoje, Barselonoje - dabar visur ir jaučiuosi, ir nesijaučiu visiškai namie.


Trumpai

Argentiniečių kilmės pianistas Alexanderis Panizza gimė 1973 metais Toronte (Kanada). Ten pradėjo muzikos studijas, vėliau jas tęsė Argentinoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Dalyvavo daugelyje nacionalinių ir tarptautinių konkursų, pirmąsias vietas laimėjo Marios Callas, Pablo Casalso, Alberto Williamso tarptautiniuose pianistų konkursuose. Koncertuodamas su žymiausiais pasaulio simfoniniais orkestrais atlikdavo Johanesso Brahmso, Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, Frederico Chopino, Ludwigo van Beethoveno, Roberto Schumanno, Alberto Ginasteros ir kitų kompozitorių kūrinius. Muzikos kritikai Panizzą vadina talentingiausiu argentiniečių pianistu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"