TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Armėnės seserys pasirinko lietuvius ir Lietuvą

2007 06 30 0:00
Arpi (dešinėje) ir Anuš Jaralian tikisi, kad šeimos galerija taps ir armėnų kultūros židiniu.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Apie granato vaisių, Armėnijoje laikomą gyvenimo simboliu ir turinčiu tiek pat sėklų, kiek metuose yra dienų, pirmiausia papasakojo iš Jerevano kilusios Arpi ir Anuš Jaralian.

Abi žymaus armėnų dailininko Arto Jaraliano dukterys ištekėjo už lietuvių ir įsikūrė Vilniuje: Arpi - prieš ketverius, Anuš - prieš dvejus metus. Neseniai Užupio rajone Vilniuje menininkės atidarė šeimos galeriją ir pavadino ją "Art-O!" prieš trejus metus mirusio tėvo garbei. Galerijos simboliu pasirinko granato vaisių.

Iš ilgaamžių

"Jis buvo didis žmogus ir gyveno vien savo talentu. Negailėjo nei mūsų, nei savęs. Ir savęs neišsaugojo", - kalbėjo Arpi ir Anuš apie tėvą dailininką Arto Jaralianą.

Seserys prisiminė, kad tėvas buvo tikras bohemos žmogus. Pastaraisiais gyvenimo metais jis daug gėrė ir nors buvo iš ilgaamžių giminės, mirė anksti - 63 metų.

"Armėnijoje nėra tradicijos daug gerti. Žinoma, rengiamos šventės ir svečiai vaišinami, tačiau gatvėje nepamatysi tiek daug girtų žmonių kaip Lietuvoje, - pasakojo Arpi. - Mano vyras, kai pirmą kartą lankėsi Jerevane, stebėjosi, kad nematė nė vieno girto žmogaus."

Seserys prisipažino iki šiol išgyvenančios dėl tėvo gėrimo ir jaučiančios dėl to kompleksą. Mama, nors dešimt metų jaunesnė už tėvą, prižiūrėjo jį kaip mažą vaiką. Filologė Aneta Jaralian visą gyvenimą dėstė armėnų kalbą ir literatūrą, o kartu buvo dailininko parodų organizatorė. Dukterys kviečia ją taip pat persikelti į Vilnių, tačiau A.Jaralian nesiryžta. Juo labiau kad dabar yra vienos Jerevano mokyklos direktorė.

Saulutė ir Saldumas

Trisdešimtmetė Arpi ir dvejais metais jaunesnė Anuš sakė polinkį į meną paveldėjusios iš tėvo. Jis parinko dukroms ir senovinius armėnų vardus: Arpine lietuviškai reikštų Saulutė, o Anuš - Saldumas. Armėnijoje teka Arpine upė, o Anuš buvo liaudies poemos herojė. Yra sukurta ir opera "Anuš".

Abi seserys baigė Jerevano Panoso Terlemeziano dailės mokyklos Dizaino fakultetą. Arpi įstojo į Jerevano dailės akademijos Grafikos fakultetą, tačiau iš antro kurso perstojo į Jerevano valstybinį universitetą, kuriame studijavo ir mama, Menotyros fakultetą. Baigusi studijas, dėstė dizainą ir meno istoriją Pedagoginiame universitete. Dirbo dailininke laikraščiuose. Piešinius spausdino ir Amerikos armėnų leidiniai.

Anuš iš pradžių studijavo scenografiją Jerevano kino ir teatro institute, o vėliau pasirinko Kultūros universitetą. Dirbo piešimo mokytoja, o pastaruosius trejus metus dėstė žmogaus teises.

Abi dalyvavo jaunųjų dailininkų parodose Armėnijoje. Prieš dvejus metus pirma Jaralianų šeimos kūrybos paroda buvo surengta Rusų meno galerijoje Vilniuje, pernai - Rusų kultūros namuose Berlyne ir UNESCO parodų salėje Vilniuje.

Likimo ratas

"Nuo vaikystės Lietuvą labai mylėjome ir gerbėme, nes pas mus svečiuodavosi daug lietuvių. Mama turėjo draugę Kaune ir pirmoji jos meilė buvo lietuvis. Visi trys susirašinėjo nuo šeštos klasės, - pasakojo Arpi. - Taip susiklostė, kad mama neištekėjo už lietuvio, tačiau galbūt likimo ratas pasisuko į mus."

Pirmą kartą seserys lankėsi Lietuvoje 1999 metais. Vėliau viena Arpi viešėjo pas tetą, ištekėjusią už vilniečio lenko. Tada mergina ir susipažino su dabartiniu vyru Teisučiu Tylūnu, baigusiu ekonomikos studijas ir dirbančiu baldininku. Jaunoji šeima apsigyveno jo tėvų bute Kalvarijų gatvėje netoli centro.

"Arpi į Vilnių važiavo pas tetą, o aš - jau pas seserį, - juokėsi Anuš. - Ir "Akropolyje" visai atsitiktinai susipažinau su savo būsimu vyru. Kai išvažiavau atgal į Armėniją, jis taip gražiai įkalbinėjo grįžti, kad patikėjau juo, ir Lietuvoje susituokėme."

Anuš vyras Nerijus Magulevičius kilęs iš Panevėžio. Baigęs statybos mokyklą, dirba statybininku, tačiau rengiasi studijuoti kompiuterinį programavimą. Šeima įsikūrė netoli Vilniaus, Rastinėnuose, įsigytame sodo name.

Su likimu seserys sieja ir galerijai pasirinktą vietą. Kai pirmą kartą buvo atvykusios į Vilnių, teta joms aprodė miestą ir pirmiausia nuvedė į Užupį. Verslininkė teta taip pat padėjo pradėti galerininkių darbą.

Iš giminės, "darančios lėles"

"Nenoriu atrodyti miesčionė, tačiau mūsų šeimoje nuo senų laikų buvo labai svarbu išsilavinimas, nors nei tėvas, nei mama mudviem niekada nesakė, kad turime tekėti už tokio ar anokio vyro", - kalbėjo Arpi.

Iš jų mamos giminės kilęs žymus XX amžiaus armėnų poetas Paruiras Sevakas. Turtinga tėvo giminė iš kartos į kartą garsėjo ne tik verslu, prekyba, fabrikais, bet ir auksinėmis rankomis. Armėnijoje apie tokius sakoma: "Žmonės, darantys lėles." Giminės kūrybingumas ryškiausiai atsiskleidė per menininko A.Jaraliano talentą.

Dailininkas nuo 14 metų gyveno ir kūrė Jerevane. Prestižinėje P.Terlemeziano dailės mokykloje baigė skulptūros, Dailės akademijoje - dizaino studijas, tačiau Armėnijos dailininkų sąjungai priklausė kaip tapytojas. Keliolika metų dirbo laikraščio "Sovetskaja Armenija" vyriausiuoju dailininku. Vėliau daug metų buvo Ečmiadzino dailės mokyklos direktorius. Armėnų Vatikanu vadinamame Ečmiadzine reziduoja Armėnų Apaštalinės Bažnyčios vyriausiasis patriarchas katalikosas. Netoli Jerevano įsikūręs šventasis armėnų miestas garsėja bažnyčiomis ir ypač - Ečmiadzino katedra, pastatyta dar 303 metais. Daug laiko vaikystėje Ečmiadzine praleido ir dailininko dukterys.

"Tėvas savo paveiksluose daugiausia vaizdavo moteris ir Armėniją, gimtąjį Nojemberianą. Dažna buvo ir religinė tematika, nors pats iki gyvenimo pabaigos nebuvo pakrikštytas. Toks jis buvo prieštaringas ir įdomus žmogus. Tikras dailininkas. Darė tai, ką norėjo ir tikriausiai turėjo daryti, ir niekas daugiau jo nedomino. Buvo nepraktiškas žmogus. Daug darbų tiesiog išdalijo Armėnijoje ir į užsienį", - pasakojo Arpi.

Apie talentingą dailininką A.Jaralianą Armėnijoje sukurti keli dokumentiniai filmai. Dukra Arpi apie jį Jerevano universitete rašė diplominį darbą. Dabar planuoja išleisti knygą.

Gimtųjų namų šauksmas

"Pradžia buvo labai sunki, - apie gyvenimą Lietuvoje kalbėjo seserys. - Lietuvių kalbą reikėjo pradėti mokytis nuo nulio - kaip mažam vaikui. Jerevane liko draugai, pažįstami, geras darbas. Lietuvoje dėl kalbos barjero negalėjome dirbti pagal savo specialybę."

Dabar abi turi laikiną teisę gyventi Lietuvoje. Po penkerių metų įgis nuolatinę teisę. Po septynerių metų, jei norės, galės tapti Lietuvos pilietėmis.

"Žinoma, gimtieji namai traukia, - kalbėjo Anuš. - Nemeluosime, kad būna tokių momentų, kai norisi palikti viską ir važiuoti pas mamą. Toks stiprus yra gimtosios šalies šauksmas."

Pastarąjį kartą Jerevane seserys lankėsi prieš dvejus metus. Pernai vasarą į Vilnių buvo atvykusi mama. Šį rudenį Arpi ir Anuš vėl aplankys gimtąją šalį, o grįžusios į Vilnių galerijoje surengs didžiulę parsivežtų armėnų menininkų darbų parodą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"