TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Artistė V.Mičiulienė: energijos garvežys

2008 11 29 0:00
Violeta - labai emocinga moteris, kartais net barti už tai gauna.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Dešimtmetį santuokoje gyvenusi linksmoji artistė Violeta Mičiulienė tiek pat metų viena rūpinasi savimi ir dviem vaikais. Vietoje nenustygstanti moteris vienus žavi, kitus gąsdina ar net pykdo savo energingumu.

V.Mičiulienė visiems puikiai pažįstama kaip humoro grupės "Ambrozija" narė. Nors vasarą moteris iš jos pasitraukė, veiklos turi nė kiek ne mažiau. Violeta yra režisierė, aktorė, mokytoja, renginių vedėja ir organizatorė, vaidinančio Subačiaus jaunimo vadovė ir, žinoma, mama. Kaip pati sako, ji - elementari lietuvė moteris, viską nešanti ant savo pečių.

Trijų bobų energija

"Man keista, kai žmonės stebisi mano ritmu, juk nieko tokio antgamtiško nedarau. Kartą buvau "baliuke", sėdi priešais mane nepažįstamas vyras ir sako: "Žiūriu į tave ir suprantu, kad mano žmona nekalta." Sutrinku: "Atsiprašau, nesupratau." Jis kone supykęs: "Kuo mano žmona kalta, kad ji tokia "nusibezdėjusi flegma", kai tavyje sukrauta kokių trijų bobų energija. Tai kuo ji kalta, kad į tokias kaip tu sukrauna viską, o kitoms nieko nebelieka?" - juokiasi prisiminusi Violeta. Bet kaip kitaip, kai viena rūpinasi dviem sūnumis. Moteris, dešimtmetį gyvenusi santuokoje, šiemet skaičiuoja vienuoliktus laisvės metus. Ištekėjo trečiame kurse, vyras tuomet buvo dar tik pirmakursis. "Taip ir nepagyvenome normaliai. Buvo toks euforiškas, meniškas, studentiškas gyvenimas. Kai reikėjo rimtai uždirbti duoną, pasirodė, jog nė vienas mūsų tam nepasiruošęs. Buvome pernelyg "priplaukę". Aš tikėjausi, kad vyras pradės vadovauti, jis - kad aš. Kol galų gale supratome, jog esame įsprausti į kampą, o kur dar du vaikai... Kai išsiskyrėme, jis pradėjo savo gyvenimą - sukūrė antrą šeimą, o aš apsisprendžiau viską daryti pati", - prisimena Violeta.

Saliamono žiedas

"Niekas nemato, kada jaučiuosi blogai. Todėl visiems atrodo, kad man iš dangaus mana krenta, kad viskas paprasta. Kai būna blogai, gražiai apsirengiu, pasidažau. Padarau formą, kad vidų suspausčiau. Štai sausio mėnesį, kai grįžau iš Izraelio, buvo problemų, regis, be išeities. Tenorėjau užmigti ir atsikelti, kai viskas baigsis. Tokiomis akimirkomis man padeda istorija apie Saliamono žiedą. Ant jo buvo išgraviruoti žodžiai: "Viskas praeina." Kartą Saliamonas susinervinęs metė tą žiedą žemėn, šis nusirito iki rūmų sienos, o atsimušęs atriedėjo atgal prie kojų. Valdovas pamatė, kad viduje dar išgraviruota: "Ir net tai."

"Po Dievo esu aš"

Moteris puikiai sutaria tiek su buvusia anyta, tiek su vyru ir jo šeima. Visi kartu švenčia Kalėdas. "Tai buvęs mano žmogus. Viskas, kas mums buvo skirta, išsisėmė, baigėsi. Jaučiu jam pagarbą kaip vaikų tėvui. Sūnūs laisvai su tėčiu bendrauja tiek, kiek jiems reikia. Aš į tuos dalykus nesikišu", - pasakoja aktorė. Išsiskyrus buvo sunku, bet, kaip ji sako, patirtis užgrūdina. "Labai nenorėjau vaikų išlepinti, nes vienišos mamos turi negražią tendenciją paikinti berniukus, kad jie tampa net mergaitiški. Be galo to bijojau. Gal kartais ir persistengiau. Nuolat kaliau, kad esu tėvas, motina, baba, senelis viename asmenyje. Po Dievo esu aš. Mano žodis šventas. Dievas - trijuose asmenyse, aš - keturiuose. Kaip pasakiau, taip ir bus. Griežtai auginau, negalėjau vaikų paleisti, juolab kad jie tokie panašūs į mane. Tačiau dabar ramiai išvažiuoju kelioms paroms ir palieku jaunėlį paauglį. Nebijau, kad gali prisidaryti bėdų", - šypsosi mama.

Vyresnėlis Jokūbas, kaip ir mama, pasirinko režisūros studijas: tik jį labiau žavi ne teatro, o renginių režisavimas. "Atkalbinėjau Jokūbą, nenorėjau, kad rinktųsi tokią sunkią duoną. O jis atsakė: "Ar turėjau iš ko rinktis? Nepajutau meilės jokiai kitai profesijai, daugiau nieko taip gerai nemoku." Pirmą kartą į sceną vaidinti jis buvo "išmestas" 11 mėnesių. Dar nė vaikščioti nemokėjo. Jaunėlis Matas ant scenos pateko būdamas pusantrų metų. Jis dar mokosi mokykloje. Ketina rinktis panašų kelią, tik truputį bijo. Paskambinęs broliui vidurnaktį išgirsta, kad šis neturi laiko, nes mokosi. Jam nesuprantama, kaip galima tiek daug mokytis. Tiesa, neseniai pasakė, jog važinės į universitetą papildomai pasimokyti matematikos, kuri nesiseka. Aiškinu, kad tai paveldimi šeimos genai, ir niekas nepadės jos perkąsti. Dar mano tėtis turėjo matematikos pataisų", - juokiasi mama.

Kalbėdama apie sūnų karjerą režisierė užsiminė, kad Jokūbas kadaise į kunigus norėjo eiti, bažnyčioje patarnaudavo. O dabar štai tapo tikru viliotoju. "Mažylis yra mano kopija - matau kaip veidrodyje. Ir surink visus minusus... Kodėl vaikai negali surinkti pliusų? Vyresnėlis tai oho - visai kitoks, netipiškas. Elegantiškas, tikras džentelmenas. Moterims rankas bučiuoja. Mažylis dėl to eina iš proto, baisiausiai pyksta. Mat jei per šventę Jokūbas sveikindamasis bučiuoja ranką, ir jaunėlis jaučiasi įpareigotas taip elgtis. Vyresnėlis pakeri moteris. Moka žavėti, tikras Kazanova užaugo. Jaunėlis dabar rimtai "kačialinasi" - svarmenis kilnoja, lanko karatė užsiėmimus, todėl jau dabar yra platesnių pečių negu Jokūbas", - pasakoja Violeta.

Gyvenimas geležinkelio stotyje

Ji apie savo kelią pradėjo mąstyti jau mokykloje. "Tvarkydama senus rakandus radau aštuntos klasės sąsiuvinį "Profesinis orientavimas", kuriame buvo parašyta, kad užaugusi noriu būti "artystė". Įstojau į tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą. Norėjau - į Klaipėdos universitetą. Net buvau nuvažiavusi, tačiau prie fakulteto būriavosi kone manekenės: kojos - nuo pažastų, visos tik kalba apie tai, kokias studijas lankė... O aš nelankiusi, maža, storulė didelėmis kasomis, kurios galvą beveik atsverdavo - daugiau juokinga negu graži. Atidariau vienas fakulteto duris, laukė dar antros, bet šių taip ir neįveikiau. Apsisukau ir sugrįžau. Tačiau Vilniaus

kultūros mokyklą baigiau "raudonu" diplomu. Kai neturiu kuo daugiau pasididžiuoti ir noriu papriekaištauti vaikams dėl mokslų, rodau jį", - juokiasi režisierė.

Tėvai į dukters pasirinkimą iš pradžių reagavo su ašaromis. "Sakydavo: "Visų dukros normalios - mokytojos, pardavėjos, ar negalėjai ir tu normalios specialybės išsirinkti." Tėtis vaidindavo mėgėjų teatruose ir nuolat kartodavo: "Tu pasiek scenoje tiek, kiek aš, - bus labai gerai." Paskui pritilo, prigeso - jau nebesako, kad pasiekčiau tiek, kiek jis. Dabar įdomių istorijų sužinau. Pasirodo, laukdamas autobuso jis, priėjęs prie svetimų moterų, sugeba per penkias minutes paklausti, kiek valandų, ir papasakoti, kieno yra tėvas. Kai nebėra kuo daugiau didžiuotis, pasakoja apie mane", - šypteli moteris.

Mamos Violeta neteko būdama 21-erių. Teko pačiai kapstytis - neturėjo nei brolių, nei seserų. Septyniolikos iš gimtojo Subačiaus išvyko į Vilnių. "Penkių kilometrų atstumu yra Subačius, kurį visi vadindavo Subačiaus geležinkelio stotimi, ir Senasis Subačius. Atvažiavusi į Vilnių ir prisistačiau, kad gyvenu Subačiaus geležinkelio stotyje. Aplinkiniai leipo iš juoko. O aš niekaip negalėjau suprasti, kas čia tokio juokingo, nes mes buvome įpratę taip vadinti savo miestelį. Dar kurį laiką sakydavo: "Taigi čia ta, kuri geležinkelio stotyje gyvena", - prisimena aktorė.

"Koks čia gyvūlas?"

Subačiuje prabėgo ne tik Violetos vaikystė, ji ir šiandien čia gyvena, jeigu galima taip sakyti, nes namie dažniausiai tik permiega ir vėl - į trasą po visą Lietuvą: į įvairius renginius, laidų filmavimą. Be abejo, niekada nepamiršta paminėti, iš kur yra, kaip pati sako, neprašyta neša Subačiaus vėliavą ir garsiai apie jį rėkia.

Norėtų, kad ir kiti didžiuotųsi savo miesteliais. Violeta teigia niekada neišvažiuosianti iš gimtinės, juolab jog ir aplinkiniai labai prie jos prisirišo. Čia ją suranda ir buvę mokiniai, sugrįžę iš kitų kraštų. "Aplankė viena užsienyje gyvenanti mokinė su vaikais. Išvažiavome į gamtą, o mažyliai pareiškė, kad į mišką neis nepasiskiepiję. Pamatę žiogą klausė, koks čia "gyvūlas". O mokinė iš džiaugsmo verkė ir atsiklaupusi bučiavo baravyką", - stebisi Violeta.

Ji puikiai prisimena miestelyje prabėgusią vaikystę: kaip ant geležinkelio bėgių dėdavo monetas ir vinis, kaip laukdavo atvažiuojančio traukinio, kad kilus triukšmui galėtų garsiai šaukti po tiltu. Vasaromis dirbdavo, kolūkyje ravėdavo "normas" - per vasarą keletą kartų tekdavo nuravėti keturias kilometrines eiles, kurių nė galo buvo nematyti. Nuo devintos klasės dirbo padavėja. "Šiaip jau nebuvau lepinama. Tarkim, visi aplinkui turėjo džinsus, o aš - ne. Niekaip negalėjau suprasti, ar mums taip trūko pinigų, kad teko ir man dirbti bei prisidėti prie šeimos gerovės, o ne pačiai išleisti uždirbtus pinigus", - prisipažįsta aktorė.

Vilytė - vaikų draugė

Namo sugrįžtančios mamos laukia ne tik sūnus, bet ir kone visas miestelis, o ypač vaikai. "Kai grįžtu namo, kieme praleidžiu po tris valandas. Vaikai pasiilgsta, nori papasakoti, kas nutiko per tą laiką, kol manęs nebuvo. Jie vadina mane Vilyte. Su vaikais labai smagu, nes mažieji nemoka meluoti, apsimetinėti. Man patinka tai, kas tikra. Štai ateina iš kiemo kokie keturi 4-8 metų vaikai, kviečia pasivaikščioti. Jaunėlis sūnus griebiasi už galvos: "O Viešpatie, degradacija! Apie ką jūs kalbate? Tu... Jie... O, jetau." O mes kalbamės apie bernus. Jaunimėlį perkandu "juodai". Tiesa, pačiai po ketverių metų bus penkiasdešimt. Anūkus turėčiau auginti. Tačiau man smagu būti tarp žmonių, be to, mano profesija leidžia daryti, ką noriu. Galiu paprasčiausiai su vaikais sėdėti smėlio dėžėje ir žaisti. Aplinkiniai ilgą laiką nesuprato: atidžiai stebėjo, laikė "pričiuožusia". Paskui mane pradėjo rodyti televizija, jie ėmė analizuoti, ką tokio pražiopsojo. Suvokė, kad protu šios moters vis dėlto nesuprasi. Teko laikyti mane unikaliu reiškiniu. Dabar jau didžiuojasi, lyg tarp kitko pasako: "Gyvenu tame pačiame name kaip ir ta", - juokiasi Violeta.

Trumpai

* Akmenys. "Nuo vaikystės tempiu namo akmenis. Iš visų pasaulio šalių, kur tik būnu, jų parsivežu. Oro uostuose stebisi, kodėl juos gabenu. Kaip žmonės gali kalbėti apie rimtas savo kolekcijas, taip aš galiu nuolat pasakoti apie akmenis: kur juos atradau, ką juose matau ir t. t.", - paaiškina aktorė.

* Veiklos sąrašas. "Esu "Puikiojo šou" personažas, vedu renginius, su jaunimu rašome projektą savo miesteliui, organizuojame meno akcijas, kartu nuolat tvarkome aplinką, vasarą rengėme šienapjūtę, Ateitininkų stovykloje dirbu su neįgaliaisiais, vaikais iš asocialių šeimų, pati renku labdarą - kai ateinu tokiu veidu, tikrai duoda daugiau negu kitiems", - juokiasi Violeta.

* Skelbimas. "Kartą įvyko nesusipratimas. Į laikraštį buvo įdėtas skelbimas, kad parduodamas butas, ir nurodytas mano numeris. Kaipmat atbildėjo į namus dvidešimt pasipiktinusių vaikų. Išsiaiškinome, kad skaičiai supainioti", - prisimena Violeta.

* Seksas telefonu. "Vakarais po penkias valandas prakalbu telefonu - padedu spręsti žmonėms kokias nors problemas. Matas pradaro duris: "Vėl dirbi?" Ir ima svarstyti, kiek uždirbčiau teikdama telefonu psichologines konsultacijas. Kartą atsiliepusi pasikalbėjau su sūnaus draugu. Paskui šis prasitarė jam, kad mano balsas labai seksualus. Matas sugrįžęs trynė rankomis: "Kai nebegalėsi kaip išprotėjusi visur lakstyti, galėsime įrengti specialią liniją "Seksas telefonu". Jeigu jau draugelis sako, kad tavo balsas seksualus, reikia iš to pinigus daryti", - juokiasi dėl užtikrintos ateities Violeta.

* Senelio vardas. "Mano senelis buvo Jokūbas, todėl ir pirmagimis gavo šį vardą. Antrasis - Matas. Kad ir kur sūnūs būtų, kad ir kur gyvenimas abu nuneštų, noriu jiems įkalti lietuviškumo. Man niekas nekalė, bet savo vaikams noriu įskiepyti, kad turėtų šakneles, nebūtų bėgantys krūmai", - pasakoja Violeta.

* Svajonė. "Šiaip esu "naminė". Pati didžiausia mano svajonė turėti namą, o šalia - privatų vaikų darželį. Norėčiau įsivaikinti nemažai vaikų, jei tik mano galimybės ir darbas būtų kitoks", - svajoja aktorė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"